Vaikų darželis - tai privati arba vieša ikimokyklinio ugdymo įstaiga, paprastai skirta vaikams nuo dviejų iki penkerių ar šešerių metų. Vaikai mokomi pagrindinių įgūdžių, naudojant žaidimus ir kitas mažamečiams pritaikytas ugdymo priemones. Vaikų darželis, tai ugdymo įstaiga skirta ikimokyklinio amžiaus vaikams. Sudarant darželio grupes vaikai skirstomi pagal amžių. Grupės sudaromos pradedant nuo lopšelinukų iki paruošiamosios grupės.
Remiantis pirmojo vaikų darželio įkūrėju Frydrichu Vilhelmu Augustu Friobeliu, tai buvo terminas aprėpiantis visas ikimokyklinio amžiaus ugdymo įstaigas. Šis terminas sujungia mokslo, vaikų ugdymo ir vaikų priežiūros sritis. Darželiai atstoja vaikų auklėjimą šeimose, bei atveria naujas galimybes mokytis už šeimos rato ribų.
Šiandieninems, valstybės pripažintiems, vaikų darželiams aprašyti XIX a. egzistavo daug skirtingų pavadinimų. Vaikų darželiai buvo vadinami „mažamečių vaikų mokyklomis“ arba „mažamečių vaikų priežiūros įstaigomis“. Tuo metu vaikų darželiai dažniausiai vadovavosi Frydricho Friobelso sukurta pedagogika, o taip vadinamoje „mažamečių vaikų mokykloje“ arba „mažamečių vaikų priežiūros įstaigoje“ nebuvo vadovaujamasi konkrečia ir vientisa pedagogika.
Darželių atsiradimo istorija ir raida
XIX amžiuje atsirado labai reikšminga socialinė inovacija - vaikų darželiai. Užgimę minėtojo amžiaus Vokietijoje kaip profesionalios ikimokyklinio vaikų ugdymo įstaigos, jie greitai paplito po pasaulį. Kaip žinoma, vaikų darželių steigimo idėją ir patį terminą dar XIX a. viduryje išpopuliarino vokiečių pedagogas Frydrichas Vilhelmas Augustas Friobelis (Friedrich Wilhelm August Fröbel, 1782-1852). Pedagogas buvo įsitikinęs, kad vaikai - tai gyvenimo gėlės, kurias turi prižiūrėti ir puoselėti specialiai paruoštos sodininkės (auklėtojos). 1840 m. Bad Blankenburge, mažame Tiuringijos miestelyje, jis įsteigė pirmąjį vaikų darželį, kuriame vaikai nuo 2 iki 7 metų buvo ne tik prižiūrimi, bet ir auklėjami, mokomi. Ypatingą dėmesį vaikų auklėjimo procese jis skyrė žaidimui - veiklai, keliančiai vaikui džiaugsmą, stiprinančiai vaiką fiziškai, skatinančiai kalbos, mąstymo, vaizduotės plėtrą. Idėja per įtraukiamąjį žaidimą auklėti ir mokyti vaikus, steigti vaikų darželius pakankamai greitai plito kitose Vakarų ir Vidurio Europos šalyse. XIX a. viduryje pirmieji vaikų darželiai, populiariai vadinti „fröbeliais“, veikė dabartinės Austrijos, Čekijos, Vengrijos teritorijoje, o jau amžiaus pabaigoje atidaryti Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Japonijoje.
Pramonės revoliucijos metu žmonėms kraustantis iš provincijos į miestus, tai dramatiškai keitė daugiavaikių šeimų socialinę aplinką, kurioje augo vaikai. Ženkliai padidėjo pramoninėje gamyboje dirbančių moterų skaičius. Tuo tarpu vaikai gyveno ypač greitai augančiuose didmiesčių daugiabučių rajonuose. Šimtmečius ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo reikalai Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse buvo palikti šeimai, o konkrečiau - motinoms (išskirtiniais atvejais - guvernantėms). Anksčiau vaikai mokėsi iš tėvų, nes motinos būdavo namuose, todėl jie galėdavo padėti buityje ir, stebėdami ir atkartodami suaugusiųjų veiksmus, lavindavo elementarius įgūdžius. Prasidėjus modernizacijai, dirbantiems tėvams iškilo naujų socialinių iššūkių, nes jie nebeturėjo galimybių visapusiškai ugdyti vaikų, aktyvesnis gyvenimo ritmas pasiglemždavo didesnę dienos dalį. Vis dažniau imta diskutuoti, kad ir ikimokyklinio amžiaus vaikams reikalingas profesionalus ugdymas ir priežiūra. Vaikų darželių atsiradimas XX a. visuomenėje turėjo padėti tėvams spręsti iškilusias vaiko priežiūros problemas, suteikti kokybišką švietimą ir diegti bendrąsias moralės normas. Vaikų darželiai tapo „dirbtine šeima“, kuri nesiekė pakeisti ar išstumti tėvų iš vaikų auklėjimo.
Viena iš pirmųjų valstybės pripažintų vaikų auklėjimo įstaigų buvo įkurta 1780 m. Štraubinge (dab. Vokietija). Jau 1760 m. pastorius Oberlinas Belmonto kaime (Elzasas) įkūrė taip vadinamąją „mezgimo mokyklą“. XVIII a. pabaigoje buvo įkurti pirmieji mažamečių vaikų priežiūros namai. Tai padarė Johanas Frydrichas Oberlinas (pranc. Johan Friedrich Oberlin), Luise Šepler (pranc. Louise Scheppler) ir Paulina zur Lipe (vok. Pauline zur Lippe) miestuose, kuriuose gyveno.
Grafienė Tereza fon Brunsvik (veng. Therese Brunsvik) turėjo didelę reikšmę visoms ikimokyklinio amžiaus mokymo įstaigoms. 1828 m. birželio 1 d. Budoje (dab. Budapeštas) ji įkūrė pirmąją vaikų auklėjimo įstaigą pavadinimu „Angelų sodas“. Jaunystėje ji gyveno Šveicarijoje, kur ji sutiko Johaną Henriką Pestalozzi (it. Johann Heinrich Pestalozzi). Šis susitikimas buvo lemtingas jos ateičiai. Ji buvo to meto moterų išsilavinimo pavyzdžiu Vengrijoje. Grafienė Tereza fon Brunsvik pati įkūrė vienuolika valstybės pripažintų mažamečių vaikų auklėjimo įstaigų, profesinę mokyklą, aukštesniąją mergaičių mokymo įstaigą (bendradarbiaujant su savo dukterėčia Blanka Grėfin fon Teleki) ir namų agronomių mokyklą. 1837 m. ji sukūrė mažamečių vaikų priežiūros susivienijimą. Ji savo pedagoginę patirtį perdavė keliaudama į Vokietiją (Miuncheną, Augsburgą), Angliją, Italiją ir kitas šalis. Iki jos mirties 1861 m. valstybinių vaikų auklėjimo įstaigų skaičius užaugo iki 80-ies. Grafienė skatino vyriausybę reguliuoti auklėtojų mokslą ir parašė keletą knygų apie ankstyvojo amžiaus auklėjimo svarbą. Nuo 1837 m. Vengrijoje tęsėsi nenutraukiamai auklėtojų apmokymai.
Viena iš pirmųjų valstybės pripažintų vaikų auklėjimo įstaigų buvo įkurta 1780 m. Štraubinge (dab. Vokietija). Bavarijos karalystėje 1839 m. „mažamečių vaikų mokyklos“ pavadinimas buvo netgi uždraustas, nes šias paslaugas teikė privatūs asmenys, o valstybės pripažintos įstaigos. Bavarijos vaikų auklėjimo sistemos programoje nebuvo tokios atšakos.
Dvejus metus prieš pirmojo darželio įkūrimą Marlishoizerio pastorius Johanas Samuelis Ferdinandas Blumrioderis (vok. Johann Samuel Ferdinand Blumröder) Švarcburgui-Sonderhauzenui priklausančiam kaime įkūrė mažamečių vaikų priežiūros įstaigą. Jau 1835 m. Erfurte gimęs teologas ir pedagogas Karlas Rainthaleris (vok. Karl Reinthaler) (1794-1863 m.) paskatino įkurti mažamečių vaikų priežiūros įstaigą, kurioje taip pat turėjo būti prižiūrimа ir vaikų sveikata. Įstaiga išgarsėjo kaip mokyklinis susivienijimas. Kartu su penkiais miesto „gerbiamais vyrais“ 1835 m. gegužės 23 d. valdiškosios neturtingųjų komisijos dėka buvo pasirašyta įkūrimo pažyma. Pasak to meto išsaugotų dokumentų, 1835 m. liepos 20 d. prie ligoninės vartų, kurioje vaikai turėjo būti saugojami ir prižiūrimi, buvo sulaukta tik vienos motinos su vaiku (laukiama buvo dvylikos).
1851 m. Prūsijos karalystėje „dėl ateistinių tendencijų“ vaikų darželiai buvo uždrausti. Už tai atsakingas buvo tuometinis Prūsijos karalystės ministras Karlas Otto von Raumeris. Jo ministerija buvo atsakinga už mediciną, švietimą ir tikybą. Jis nusprendė, jog Friedricho Friobelso pedagoginis požiūris buvo „pagedęs“ ir nepagrįstas. Bavarijos karalystės vidaus reikalų ministerija 1851 m. taip pat uždraudė vaikų darželius. Žiaurus likimas ištiko vaikų darželius, kurie buvo sutapatinti su laisvamanių bendruomenėmis ir jų socialistinėmis idėjomis. Ministerija rėmėsi tuo, kad tokio pobūdžio įstaigos yra žalingos ir yra būtina kruopščiai jas stebėti. Prūsijos ir Bavarijos karalystėse nekliudomai ir toliau veikė mažamečių vaikų priežiūros įstaigos, kurios buvo ir toliau remiamos valstybės. Vyriausybė iš esmės netrukdė vaikų auklėjimui, tik leido tai daryti valstybės pripažintose įstaigose. Jos turėjo būti ištikimos valstybei. 1852 m. Bavarijos karalystėje egzistavo 91 mažamečių vaikų priežiūros įstaiga, kuriuose buvo prižiūrimi 6 796 vaikai.
1860 m. Bertos fon Marenholtz-Biulov (vok. Bertha von Marenholtz-Bülow) ir politiko Adolfo Lete (vok. Wilhelm Adolf Lette), palaikančio socialines idėjas, vaikų darželių draudimas buvo panaikintas. To dėka atsivėrė galimybė vaikų darželių kūrimui. Ypač tuo užsiėmė moterys, kurios buvo Friobelso pasekėjos. Pavyzdžiui, Angelika Hartman (vok. Angelika Hartmann) 1864 m. Kėtene (Anhaltas) įkūrė vaikų darželį pagal Friobelio pedagogines idėjas.
Pedagogas Augustas Kioleris (vok. August Köhler) taip pat buvo svarbus žmogus vaikų darželių vystymesi. 1863 m. jis kartu su Eleonora Hervart (vok. Eleonore Heerwart), Mina Šelhorn (vok. Minna Schellhorn), Julie Trabert (vok. Julie Traberth) ir Auguste Mioder (vok. Auguste Möder) inicijavo ir įkūrė „Vokietijos Friobelso bendruomenę“. 1872 m. Tiuringijoje buvo įkurta bendrinė Friobelso bendruomenė ir 1873 m. „Vokietijos Friobelso Sąjunga“. Kioleris išvystė „Kiolerio-vaikų darželio pedagogiką“. Taip pat buvo pirmasis redaktorius, laikraščio skirto vaikų darželiams.
1910 m. Vokietijos imperijoje vaikų, kurie lankė vaikų auklėjimo ir ugdymo įstaigas (mažų vaikų priežiūros įstaiga, mažų vaikų mokykla ir vaikų darželis) skaičius išaugo iki 13 %. Šis procentas išsilaikė ir Veimaro respublikoje. 1919 m. Hamburge pradėjo veikti pirmasis kurčnebylių vaikų darželis, kuris veikė kartu su kurčnebylių draugija. Maždaug nuo 1920 m. smarkiai paplito Montesori pedagogika. 1925 m. Klara Grunvald (vok. Clara Grunwald) įsteigė vokiškąją Montesori bendruomenę, o Kėte Štern (vok. Käthe Stern) skatino sukurti „išplėstinę Montesori pedagogikos sistemą“. Ši sistema turėjo apjungti Friobelso ir Montesori pedagogikos rūšis.
Vaikų darželiai Lietuvoje
Vilniuje darželių pirmtakais galima laikyti jau amžiaus viduryje pradėjusias veikti „dienos grupes“ prie vaikų prieglaudų, kuriose skurdžių šeimų vaikai praleisdavo dieną, kol jų tėvai dirbdavo. Buvusio Pranciškonų vienuolyno patalpose 1908 m. rugpjūčio 8 d. atidaryta paroda intriguojančiu pavadinimu „Vaikas“. Šioji paroda buvo neeilinis įvykis, jau pirmąja savaitę ją aplankė 500 vilniečių, o jos renginius sekė Varšuvos ir Krokuvos, Kijevo ir Lvovo bei Sankt Peterburgo periodinė spauda. Buvusio Pranciškonų vienuolyno patalpose savo stendus turėjo vaikų globos ir mokymo įstaigos, knygynai, įmonės ir pavieniai Vilniaus verslininkai, siuvę vaikiškus drabužius, gaminę vaikams žaislus, saldumynus, be to, savo paslaugas siūlė vietiniai fotografai. Čia apsilankę tėvai galėjo išklausyti gydytojų paskaitas apie kūdikių maitinimą, ligas, tinkamą vaikų fizinės ir emocinės sveikatos priežiūrą, o vyresnieji (5-10 metų) vaikai - vienuolyno sode atlikti įvairius gimnastikos pratimus.
Esama užuomų, kad pirmasis vaikų darželis, kuriame propaguotos Frebelio idėjos, Klaipėdoje įsteigtas 1847 m., o Vilniuje - 1881 m. Vilniaus darželio įkūrėjos buvo dvi panelės - Elena ir Valerija (pavardė nežinoma). Mažamečių auklėjimas ir mokymas vyko lenkų kalba, todėl šioji ikimokyklinio ugdymo įstaiga veikė nelegaliai ir slapta. Po 1905 m. revoliucijos Rusijos imperijos valdžia iš dalies pakeitė švietimo politiką, leista vaikus mokyti gimtąja kalba, steigti visuomenines kultūros ir švietimo draugijas, organizuoti privatų vaikų mokymą. 1905 m. gruodžio 28 d. lenkų periodinio leidinio „Kurjer Litewski“ („Lietuvos kurjeris“) pirmame puslapyje pasirodė žinutė, kad Vilniuje vėl pradeda veikti vaikų darželis pagal Frebelio auklėjimo ir mokymo metodus.
Kiek ilgai veikė minėtasis vaikų darželis, kas buvo tos panelės Elena ir Valerija, žinių neturime. Yra užuomų, kad 1902 m. birželio mėn. leidimą įsteigti vaikų darželį su parengiamąja klase gavo Jevgenija Dylevskaja (Евгения Дылевская), po kelių mėnesių darželis jau veikė dabartinėje Vilniaus gatvėje (senasis adresas Vilijos gatvė, Menkovskio namas). Vilniuje 1912 m. veikė keturi tokio tipo vaikų darželiai. Vienam iš jų, kuris buvo dab. Jogailos g. (senasis adresas - Портовая ул. 5), vadovavo Olga Fedosejeva (Ольга Николаевна Федосеева). Į šį vaikų darželį, kuris Vilniuje veikė jau 1903 m., buvo priimami skirtingų konfesijų vaikai nuo 4 iki 7 metų, tėvai per metus turėjo sumokėti 60-70 rublių. 1904 m. prie darželio veikė parengiamoji klasė, kurioje 7-10 metų vaikai rengti stoti į parengiamąją arba pirmąją vidurinės mokyklos klasę. Todėl šis vaikų darželis turėjo gausų pedagogų personalą: 1911 m. dirbo 10 auklėtojų ir mokytojų, tarp jų iš Prancūzijos atvykusi panelė Mari Lavari (Marie Lavarie). Vaikų darželis kartu su parengiamąja klase buvo populiarus, dar veikė 1915 m. persikėlęs į dab. A. Jakšto g. (tuomet - Херсонская ул. Antras vaikų darželis, skirtas žydų vaikams, veikė dab. Pylimo g. (sen. adresas - Завальная ул. 9). 1909-1910 m. jam vadovavo Levas Kochanovskis (Лев Кохановский) ir žydų pedagogas Akimijus Rivesmanas (Акимий Шимионович Ривесман), aktyviai dalyvavęs Vilniaus žydų vaikų globos draugijos veikloje (įstatai patvirtinti 1908 m.). Kurį laiką Rivesmanas derino darbą žydų vaikų darželyje ir draugijos įsteigtoje keturių klasių mokykloje žydų mergaitėms. Vis dėlto po kelerių metų - 1912 m. - minėtasis darželis persikėlė į dab. Trakų g. (Трокская ул. 22) ir vadovavimą perėmė Kochanovskio dukterys.
Ketvirtas vaikų darželis „fröbelis“ Vilniuje įsikūrė 1907 m. dab. Klaipėdos g. (senasis adresas - Губернаторская ул. 1) name su dideliu sodu, vėliau persikėlė į dab. Islandijos gatvę (senasis adresas - Новая ул. 2). 1913 m. jis veikė Trakų g. (senasis adresas - Трокская ул. 8), o po metų dab. Tilto g. (tuomet - Мостовая ул. 9). Reikėtų pastebėti, kad Vilniaus periodinio leidinio „Goniec Wileński“ („Vilniaus šauklys“) korespondentę, lankiusią parodą, labiausiai nustebino piešimo sąsiuviniai, kuriuos minėtojo darželio auklėtojos naudojo vaikų vaizduotei lavinti. Į sąsiuvinius vaikai įklijuodavo ne vien iš popieriaus iškarpytas gėles, gyvūnus, ornamentus, bet patys piešė iliustracijas auklėtojų skaitytoms pasakoms. Tai buvo tikras vaikų vaizduotės vaisius. Pavyzdžiui, viename piešimo sąsiuvinyje pavaizduoti Šarlio Pero (Charles Perrault, 1628-1703) pasakos „Nykštukas“ epizodai, kai pagrindinis herojus iš dangaus nukrinta į šieno kupetą arba ant pilies įtvirtinimo, kitame sąsiuvinyje pavaizduota scena, kai ant medžio tupintį paukštį nori suvalgyti didelis rudas katinas.
Parodoje „Vaikas“, šalia elitinio vaikų darželio „fröbelio“, savo veiklą pristatė ir Vilniaus miesto vargšų globos įstaigos kuruojama ikimokyklinio ugdymo įstaiga, vadinta vaikų „dienos prieglauda“. Dviejų vaikų darželių tipų pristatymas parodoje nebuvo atsitiktinis, o akivaizdžiai parodė vilniečių iniciatyvas užtikrinti priežiūrą nepasiturintiems dirbantiems tėvų vaikams. Kitaip nei bajorų arba turtingesnių miestiečių šeimose, kurios vaikų priežiūrai samdydavo auklėtojas ir guvernantes, valstiečių ir miesto darbininkų mažamečius globodavo senoliai, vyresnieji broliai ir seserys arba vaikai likdavo vieni, kas neretai privesdavo prie nelaimingų atsitikimų.
Tarpukario Lietuvoje populiarūs ir visuotinai pripažinti buvo trys vaikų pedagogikos grandai: Friedrichas Fröbelis (1782-1852), Ovide‘as Decroly (1871-1932) ir Maria Montessori (1870-1952). Būtent jų idėjomis vadovavosi Lietuvoje besikuriantys vaikų darželiai. Šie vaiko ugdymo ir švietimo idėjų autoriai suprato, kad ekonominiai ir socialiniai žmonių ryšiai turi įtakos ir šeimos vidiniam gyvenimui. Vaikų darželio idėjos autoriumi laikomas Fröbelis. Jis įsivaizdavo vaikus kaip augalus, kurie savo dienas leidžia sode, yra prižiūrimi ir puoselėjami auklėtojo, atliekančio sodininko vaidmenį. Fröbelis manė, kad mokslas ne tik padeda žmogui tapti mąstančia, protinga asmenybe, bet ir skatina laisvą dieviškąją savimonę. Jo idėjomis tarpukariu rėmėsi „Lietuvos vaiko“ darželiai. Decroly vaiko ugdymo metodas buvo sukoncentruotas tenkinti vaiko poreikius. Jo pagrindinė mintis: „Gyvenimo mokykla per gyvenimą“. Tokias nuostatas palaikė žydiški vaikų darželiai. Maria Montessori sukūrė visame pasaulyje gerai žinomą vaikų ugdymo sistemą, kurią iki šių dienų taiko privačios ir valstybinės vaikų ugdymo įstaigos. Ji teigė, kad „vaiko atradimas“ yra esminis jo ugdymo proceso veiksnys.
Remiantis šiomis teorinėmis idėjomis, Lietuvoje sistemingas ir kryptingas 3−6 metų vaikų švietimas suaktyvėjo nuo XX a. trečio dešimtmečio, o ketvirtame dešimtmetyje įvyko vaikų darželių tinklo plėtra. Paskutiniais nepriklausomybės metais vaikų darželius lankė daugiau nei 6 tūkst. vaikų, kuriuos prižiūrėjo 214 auklėtojų. Ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymu užsiėmė įvairios draugijos ir pavieniai asmenys, o nuo ketvirto dešimtmečio prie šios veiklos prisidėjo ir Lietuvos valstybė.
1938 m. Konstitucijoje galime įžvelgti didesnį valstybės dėmesį ateities kartoms. Joje nėra vartojamas terminas „vaikų darželis“, bet, be mokyklų, yra minimos auklėjimo įstaigos, kurias gali steigti atskiri asmenys, draugijos, organizacijos, Bažnyčia ir tikybinės organizacijos, o šių auklėjimo įstaigų darbą prižiūri Lietuvos valstybė. 1936 m. buvo išleistas „Vaikų darželių ir aikštelių įstatymas“, kuris susistemino visą ikimokyklinių įstaigų veiklą. Valstybė pažadėjo savo apsaugą ir rūpestį, bet kartu pateikė taisykles, kurių laikymasis buvo privalomas norint įsteigti ir vadovauti vaikų darželiams. Taip Lietuvos Respublika ėmė kontroliuoti visą vaikų darželių tinklų veikimo mechanizmą. 1939 m. išėjusios „Vaikų darželiams steigti ir laikyti taisyklės“ keitė ankstesnes taisykles. Naujuose nurodymuose buvo pažymėta, kad be Švietimo ministerijos leidimo Lietuvos teritorijoje negali veikti joks vaikų darželis.
Ketvirto dešimtmečio antroje pusėje pradėtas ir sistemingas, Švietimo ministerijos taisyklėmis paremtas ikimokyklinio amžiaus vaikų pedagogų ugdymas. Auklėtojų pedagoginiam parengimui skirta daug dėmesio, o darželių savininkai buvo atsakingi už savo darbuotojus, kuriems laiku turėjo mokėti atlyginimus ir suteikti privalomas socialines garantijas. Po 1936 m. įstatymo išleidimo ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūra galėjo užsiimti tik tie asmenys, kurie išklausydavo mokymo programas. Norint įgyti vaikų darželio auklėtojos specialybę, reikėjo baigti šešias gimnazijos klases. Buvo manoma, kad auklėtoja privalo turėti ne tik gerą išsilavinimą, bet ir puikią sveikatą, mokėti bendrauti su vaikais ir jų tėvais. Vertingiausiomis būdo savybėmis laikytos nuoširdumas, rūpestingumas ir atjauta. Auklėtojas rengė „Lietuvos vaiko“ draugija, Šv. Vincento Pauliečio draugija, Ronė Rozentalienė ir Marija Varnienė. Per metus kursus vidutiniškai baigdavo apie 60−70 studenčių.
Visuomenė ikimokyklines vaikų lavinimo įstaigas priėmė teigiamai − jos tapo reikalingos ir paklausios, pirmiausia tarp miestų gyventojų, ypač dirbančių tėvų. „Lietuvos vaiko“ draugija buvo didžiausia vaikų darželių sistemos dalis, kuri pirmą darželį atidarė 1925 m. ir savo veiklą plėtė iš centro į periferiją. Draugijos centro valdyba puikiai suprato, kad norint lyderiauti šalyje, vien sunkaus darbo neužteks, todėl naudingų ryšių ieškojimas tapo jos veiklos dalimi. Palaikydama gerus santykius su aukščiausiais valstybės pareigūnais ir jų antrosiomis pusėmis, taip pat puikiai sutardama su to meto verslo elitu, draugija daug lengviau plėtė savo tinklą visoje Lietuvoje, steigdama darželius ir mažesniuose šalies miesteliuose. 1940 m. „Lietuvos vaiko“ draugija savo įstatuose teigė esanti nepartinė tautinė švietimo ir kultūros draugija, kurios užduotis - rūpintis vaiko fiziniu ir moraliniu auklėjimu. Kaip minėta, šie darželiai daugiausia vadovavosi Fröbelio idėjomis. Apskritai draugijos veikla buvo nukreipta ne tik į vaikų ugdymą, bet ir į labdaros teikimą mažiausiems Lietuvos piliečiams. 1939 m. jos veikloje darbavosi 468 žmonės, o jos valdomas turtas buvo įvertintas daugiau nei puse milijono litų. Išlaikyti vieną darželį draugijai kainavo apie 19 tūkst. litų per metus, o vieną vaiką - 27 litus per mėnesį. Finansinį aprūpinimą draugijos darželiai gaudavo iš narių mokesčio, loterijų, rinkliavų, knygų leidimo, pramogų (šventinių renginių, pokylių), subsidijų iš miesto valdybos ir verslo bendrovių paramos. Švietimo ministerija skirdavo lėšų darželių auklėtojų algoms, taip pat sumokėdavo už vaikų mokslo priemones.
Tarpukariu oficialus ir licencijuotas Montessori idėjomis paremtas ikimokyklinio amžiaus vaikų auklėjimas prasidėjo 1931 m., kai asmenine iniciatyva ir mažai kieno suprasta Marija Varnienė Kauno Trakų gatvėje buvusiame savo bute atidarė pirmą oficialų montesorišką vaikų darželį. Tam reikėjo gauti pačios idėjos autorės Montessori leidimą, nes ji kontroliavo savo sukurtos sistemos sklaidą pasaulyje. Norėdama dirbti pagal šią vaiko ugdymo metodiką, Varnienė 1930 m. išklausė pedagoginius kursus Romoje, kur dėstė pati Maria Montessori. Prieš tapdama diplomuota montesorininke, Varnienė 1927 m. vadovavo vaikų darželiui, kuris buvo įkurtas Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karių šeimų moterų draugijos iniciatyva. Jame Varnienė taikė montesoriškus vaikų lavinimo metodus vaikams nuo 4 iki 7 m. amžiaus. Neįprastas vaikų ugdymo stilius nesužavėjo draugijos valdybos, todėl Varnienei teko palikti darželio vedėjos pareigas su nuosprendžiu - netinkama auklėjimo darbui. To meto visuomenė sunkiai suprato vaikams suteiktą laisvę veikti tai, kas jiems įdomu, ir griežtos drausmės atsisakymą. Nuosprendis „netinkama pedagoginiam darbui“ Varnienės nesustabdė - ji ir toliau dirbo su vaikais. 1927 m. moteris įsteigė savo privatų vaikų darželį šeimos bute Kaune, Kęstučio gatvėje. Jos ikimokyklinę lavinimo įstaigą lankė tarpukario inteligentijos atžalos, nemažai karininkų vaikų. 1930 m. Varnienė laikinai sustabdė darželio veiklą, nes išvyko į Romą mokytis tarptautiniuose Montessori dėstomuose kursuose, kurie truko pusmetį.
Pamažu populiarėjanti ir visas nusistovėjusias tradicijas laužanti vaikų auklėjimo sistema sudomino nemažai žmonių, bet tik keletas galėjo sau leisti dirbti pagal montesorišką vaiko ugdymo programą, nes už kursus reikėjo sumokėti 1000 litų. Prie šios sumos reikėtų pridėti kelionės bilietus, gyvenamosios vietos išlaikymą ir kitas išlaidas užsienyje. 1935 m. buvo įkurta „Lietuvos Montessoriška Pedagoginė draugija“, kuri turėjo teisę veikti visoje Lietuvos teritorijoje. Įstatuose buvo nurodyta, kad draugija „turi pilną M. Montessori pasitikėjimą“. Draugijos tikslas - „ginti normalaus vaiko vystymosi teises, rūpintis tautiniu ir tikybiniu vaikų auklėjimu Dr. M. Montessori metodo pagrindais“. Montesorinė draugija taip pat atliko kontrolės funkciją. Jai buvo suteikta teisė tikrinti diplomuotų montesorininkių darbo kokybę ir uždrausti veikti tiems vaikų darželiams, kurių auklėtojos ir vedėjos neturėjo kvalifikaciją liudijančio, pačios Montessori išduoto diplomo. Be Varnienės įstaigos buvo dar du vaikų darželiai, kurie vadovavosi montesoriška vaiko auklėjimo sistema, − katalikiškas Šv. Vincento Pauliečio draugijos darželis, vadovaujamas seserų benediktinių, ir taip pat Kaune veikęs M. Galpernaitės vaikų darželis.
Ketvirto dešimtmečio pirmoje pusėje Montessori planavo aplankyti Baltijos šalis, o Kauną įsivaizdavo kaip centrą, iš kurio būtų koordinuojama visa montesoriška pedagoginė veikla Baltijos šalyse. Lietuvių montesorininkų veiklą Montessori sūnus Mario įvertino kaip pionierišką darbą nuošalioje tyloje. Varnienė ir jos kolegos dažnai pečiais susiremdavo su to meto Lietuvos pedagogikos žvaigždėmis. Pagrindinis montesorinės sistemos kritikas Jonas Gudaitis-Vabalas buvo „Lietuvos vaiko“ šalininkas. Jis teigė, kad, be gražių idėjų, montesorinė sistema daugiau nieko pasiūlyti negali, o „Lietuvos vaiko“ draugijos auklėtojos nėra pavergtos vieno „neklaidingo“ darželio tipo ir nepavirsta aklomis fanatikėmis. Nemažai pedagogikos specialistų papiktino tai, kad montesorinė vaikų ugdymo sistema yra ne Lietuvoje „pagaminta“ prekė. Vaikų darželio tinklo kūrimosi pradžioje bandyta diskutuoti ir atrasti geriausiai lietuviško charakterio ugdymui tinkančią pedagoginę sistemą, bet kompromisas nebuvo rastas. Gilėjantys pedagoginiai tarpusavio prieštaravimai galiausiai privedė prie konkurencijos ir abipusių priekaištų.
Krikščioniškomis filosofinėmis mintimis paremtas požiūris į netradicinį vaiko ugdymą pripažinimo sulaukė ne iš karto ir tik tam tikrame visuomenės sluoksnyje. Vaikų darželių interjeras - ne ką mažiau svarbus vaiko ugdymo elementas nei pedagoginės koncepcijos. Manyta, kad harmoninga ir neperkrauta daiktais aplinka gali prisidėti prie mažo vaiko pasaulėžiūros kūrimo, formuoti ir lavinti jo estetinį skonį, net turėti įtakos jo vaizduotei. Tarpukariu vyravę architektūros ir interjero dizaino sprendimai darė įtaką ikimokyklinėms vaikų ugdymo įstaigoms. Įkvėpimo ir minčių, kaip galėtų atrodyti vaikams skirtos erdvės, ieškota užsienyje. Visuomenininkė Honorata Ivanauskienė, garsaus gamtininko Tado Ivanausko žmona, iš Italijos ir Belgijos parsivežė vaikų darželių nuotraukų ir taip prisidėjo prie ikimokyklinių įstaigų aplinkos kūrimo. Šios fotografijos tapo pirmu pavyzdžiu, kaip įrengti patrauklias, higieniškas ir modernias vaikų ugdymo, poilsio ir žaidimų erdves.
Vizualinių pavyzdžių, kaip turi atrodyti montesoriškas vaikų darželis, buvo galima rasti ir 1927 m. į lietuvių kalbą išverstoje Montessori knygoje Mokslinės pedagogikos metodas pritaikytas vaikų auklėjimui „vaikų namuose“. Įrenginėjant vaikų darželio patalpas, buvo atsižvelgiama į baldo funkcionalumą. Todėl buvo populiarios medinės sieninės spintos, komodos, staliukai, kėdutės, taburetės ir įvairios spintelės. Vaikų darželių baldų formos buvo paprastos, dizainas - be didelių puošybos elementų. Šiuose balduose nerasime ornamentikos ar išskirtinio dekoro užuominų - tai lygūs stačiakampiai tūriai, šiek tiek primenantys dėžes. Vis dėlto baldai pasižymėjo estetiškumu, apdailos kuklumu, ergonomiškomis proporcijomis, nesudėtinga gamyba, lengva priežiūra ir paprastu naudojimu. Populiarūs buvo pinti baldai. Jie buvo nebrangūs ir patogūs, nes vasaros metu buvo galima išnešti į lauką. Siekta efektyviai ir taupiai išnaudoti nedidelę erdvę, todėl kiekvienas daiktas turėjo atlikti tam tikrą funkciją ir tarnauti šeimininkui. Dažnai miestuose veikę vaikų darželiai būdavo įkuriami butuose, todėl taupyti vietą kambariuose buvo būtina. Dėl šios priežasties naudoti tik reikalingiausi baldai.
Tik 1939 m. pasirodė Onos Narušytės knyga Priešmokykliniai metai vaikų darželyje, kurioje pažymima, kad mažam vaikui reikia sukurti komfortabilią aplinką: „Aplinkos sąvoka apima visus asmenis, su kuriais vaikas susitinka, daiktus, kuriuos vartoja, kambarius, kuriuose gyvena […]. Aplinka sudaro jo išgyvenimų turinį“. Todėl vaikų darželiai daugeliui juos lankančių vaikų tapo iš esmės vienintele vieta, kuri buvo sukurta ir pritaikyta išskirtinai jų poreikiams. Narušytės knygoje pateikiami išsamūs nurodymai, kaip įrengti vaikų žaidimo kambarius. Pavyzdžiui, sukurti tinkamą aplinką turėjo tam tikros sienų spalvos: oranžinė, gelsva, balta, rausva, žalia ir panašios švelnios spalvos, o sienas dažyti rekomenduota aliejiniais dažais. Kaip nurodo autorė, „vengtina buvo išdažyti nevaikiškai atrodančiomis gėlėmis arba lipdyti labai margais neva vaikų kambariams (su scenomis iš vaikų gyvenimo) skiriamais popieriais“. Kambario puošybos elementais turėjo tapti gėlės, nedidelis akvariumas arba narvelis su paukščiais. Paveikslai - taip pat svarbi interjero detalė. Jie turėjo būti kabinami neaukštai, o juose turėjo atsispindėti vaikų kasdienio gyvenimo motyvai. Grindis patarta iškloti linoleumu arba kilimėliais. Vaikų darželiams gaminantiems baldžiams reikėjo žinoti tinkamus kiekvieno baldo išmatavimus: stalo dydis turėjo būti 70×80 cm, kėdutės aukštis - 29 cm.
Montesoriško vaikų darželio patalpų stiliaus ir mokymo įrankių, žaislų autoriumi ir dizaineriu tapo Marijos Varnienės vyras Adomas Varnas. Vienas žymiausių tarpukario Lietuvos menininkų padarė brėžinių projektus reikalingoms mokslo priemonėms ir didelę jų dalį pats savo rankomis pagamino. Varno talentui neliko abejinga ir pati Montessori. 1934 m. Nicoje jai buvo pristatytos Lietuvoje sukurtos mokslo priemonės. Vaikai darželyje buvo mokomi savarankiškumo, pasitikėjimo savo jėgomis. Atėję į darželį, patys turėjo paskambinti į duris, todėl durų skambutis buvo pritaikytas jų ūgiui, o grįžę po žaidimų lauke, turėdavo pasikabinti savo paltus. Darželinukams diegiamas savarankiškumas leido jaustis nepriklausomiems nuo suaugusiųjų pagalbos, iškilusias problemas reikėdavo spręsti patiems. Taip pat patiems tekdavo plauti indus, pasikloti loveles - toks gyvenimiškų įgūdžių mokymasis turėjo padėti ateityje. Individualumas ir asmeninė atsakomybė ugdyta ir smulkmenomis, pavyzdžiui, kiekvienas vaikas turėjo savo spintelę, ant kurios buvo nupiešti skirtingi gyvūnai arba augalai (dramblys, žebras ir t.t.).
Šiandien LRT portalo skaitytojams siūloma ištrauka iš dr. XIX amžiaus atsirado labai reikšminga socialinė inovacija - vaikų darželiai. Užgimę minėtojo amžiaus Vokietijoje kaip profesionalios ikimokyklinio vaikų ugdymo įstaigos jie greitai paplito po pasaulį.
Pirmieji lauko (gamtos, miško) darželiai Europoje pradėjo kurtis nuo 1950 metų Danijoje, vėliau - Švedijoje ir kitose Skandinavijos šalyse. Galiausiai išplito po Europą: buvo įkurti Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ir kitose valstybėse. Lietuvoje Lauko vaikų darželis įkurtas 2014 m. Pavilnių regioniniame parke, Vilniuje. Tai - pirmasis lauko darželis Lietuvoje. Jo įkūrėjas - Žilvinas Karpis. 2018 m. toje pačioje vietoje, kurioje įsikūrė pirmasis Lauko darželis, buvo įkurta privati mokykla Vilniuje - pradinė Lauko mokykla. Šalia veiklos švietimo srityje, ilgainiui išsivystė ir kitos sritys - vis dažniau Lauko darželio erdvė tampa vaikų gimtadienių švenčių lauke vieta, aktyviai organizuojamos vasaros stovyklos ir kitokios stovyklos, išbandyta anglų kalbos mokymo lauke idėja ir kiti renginiai bei žaidimai vaikams lauke.
Nuo 2015 m. savo patirtimi lauko pedagogikos srityje Lauko darželis pradėjo dalintis su Lietuvos ikimokyklinio ugdymo pedagogais, pradėta aktyviai dalyvauti vietinėse ir tarptautinėse konferencijose, vesti mokymus ne tik darželyje, bet ir kitose Lietuvos ir užsienio ugdymo įstaigose. Lauko darželiui išpopuliarinus ugdymo lauke idėją Lietuvoje, Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija pripažino - ugdymas lauke yra inovatyvi praktika ir neatsiejama ateities Lietuvos švietimo dalis.
Šiuolaikiniai vaikų darželiai
Vokietijoje pvz., vaikai turi būti sulaukę trejų, Šveicarijoje keturių, o Austrijoje - mažiausiai dviejų su puse metų amžiaus. Pilnos dienos vaikų auklėjimas Vokietijoje dažnai yra vadinamas dieniniu vaikų darželiu (vok. Kindertagesstätte) arba dieniniais namais vaikams (vok. Tagesheim). Taip pat yra siūlomi ir kiti lankymo modeliai pvz., nuo ankstyvo ryto (5:30 val.) iki vėlyvo vakaro (20 val.) ir užimtumas savaitgalio dienomis. Taip pat egzistuoja, bei gydomosios ir specifinės pedagogikos vaikų darželiai. Šio tipo darželiuose yra auklėjami neįgalūs, reikalaujantys specialios priežiūros ar turintys sveikatos negalavimų vaikai. Yra ir kitokio pedagoginio pobūdžio darželių pvz. miško vaikų darželiai (vok. Waldkindergarten), ūkio vaikų darželiai (vok. Bauernhofkindergarten), Montessori pedagogikos vaikų darželiai (vok. Montessorikindergarten), vaikų darželis miško kaimas (vok. Waldorfkindergarten). Kai kuriuose darželiuose yra orientuojamasi į užsienio kalbą ir kitos šalies pedagoginius pagrindus. Lietuvoje pvz., lenkiškus ir rusiškus, o Vokietijoje prancūziškus, itališkus arba ispaniškus.
Šiandien veikiantys privatūs ir valstybiniai darželiai turbūt nė patys nenumano, kokie jie panašūs į savo pirmtakus - XX a. pradžios visuomenė į vaikų lavinimą žiūrėjo taip pat atsakingai, kaip ir šių dienų tėvai.
Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. veikia lopšelio grupės 1,5 - 3 m., mišraus amžiaus grupė 2 - 4 m., darželio grupės 3 - 5-6 m., priešmokyklinio ugdymo grupė 5 - 7 m.
1991 m. duris atvėrė Vilniaus miesto darželis-mokykla Nr. 28. Nuo 1995 m. įstaigai suteiktas Vaduvos darželio-mokyklos vardas. Įstaigoje dirba kvalifikuota mokytojų ir švietimo pagalbos specialistų komanda, kuri užtikrina kokybišką ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo ir neformaliojo švietimo programų įgyvendinimą.
2016 m. rugsėjo 1-ąją dieną darželyje-mokykloje suplevėsavo vėliava. Vėliavą sukūrė antros klasės mokinys Matvejus Telešovas kartu su savo mama, Olga Telešova, ant mokyklos logotipo pagrindo.
1969 m. balandžio 12d. Vilniaus Žvėryno mikrorajone vaizdingoje vietoje, šalia miško, duris atvėrė sanatorinis, visą parą dirbantis, vaikų darželis Nr. 1992m. 1996 m. Nuo 2012m. rugsėjo 1d. - lopšelio grupės 1,5 - 3 m. - mišraus amžiaus grupė 2 - 4 m. - darželio grupės 3 - 5-6 m. - priešmokyklinio ugdymo grupė 5 - 7 m.
2015 m. birželio 6 d. Vokietijoje buvo išleistas 215 euro centų vertės pašto ženklas, skirtas paminėti pirmąjį „vaikų darželį“, įkurtą 1840 m. balandžio 28 d. Blankenburge (Tiuringija). Jis buvo sukurtas grafikės Lizos Rioper (vok. Lisa Röper) iš Kaselio.
1994 09 01 lopšelis-darželis reorganizuotas į 111-ąjį darželį-mokyklą. Įstaigai vadovavo direktorė J. Mazėtienė. Nuo 2000 m. vadovavimą perėmė B. 1998 10 15 - mūsų parapijos kunigas, monsinjoras E. Kad mokyklos istorija, renginiai išliktų atmintyje, nuo 2000 m. 1998m. pavasarį darželis-mokykla organizavo pirmą Vilniaus miesto darželių - mokyklų pedagogų komandų konferenciją „Darželių - mokyklų geroji patirtis, orientuota į vaiką“. 1998m. 2005m. rugsėjo mėn.
Nuo 2017 m. Vilniaus miesto 111-tas vaikų lopšelis-darželis įsteigtas 1969 m. liepos mėn. 9d. sprendimu Nr. Tuo metu tai buvo didžiausia ikimokyklinė įstaiga Vilniaus mieste. Kasmet ją lankė daugiau kaip 300 ikimokyklinio amžiaus vaikų. joje veikė 15-ka grupių. Trys iš jų - kūdikių, kurias lankė vaikučiai nuo 3 mėn. iki 1 metų. 111-tas vaikų darželis-lopšelis buvo pedagoginės mokyklos bazinė įstaiga. Čia būsimos pedagogės žengdavo pirmuosius praktinius profesijos žingsnius. Lopšelis-darželis nuolat palaikė glaudžius ryšius su 9-ta vidurine mokykla ir Pedagogikos mokslinio tyrimo institutu. Vieni pirmųjų įstaigos pedagogai vykdė 6-mečių mokymo eksperimentą.
