Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos iniciatyvinei grupei ir ją palaikančiai Šeimų asociacijai atsiųstame dokumente nurodoma, kad susiklosčiusią situaciją dėl ydingos praktikos, kai dažniausiai darželiuose visi vaikai be išimties po pietų guldomi į lovas, lemia ne reguliavimo problemos, nes Higienos normoje nėra nustatytos prievolės miegoti vaikams dieną.
Šią praktiką lemia ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigų ir steigėjų galimas nelankstumas ar kitos priežastys, trukdančios spręsti susiklosčiusią situaciją, argumentuojant žmogiškųjų išteklių ar patalpų stoka ir pan.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierės E. Žiobienės pasirašytame rašte pritariama išreikštam susirūpinimui dėl kylančių praktinio įgyvendinimo problemų ir ydingos prievartinio miego taikymo praktikos vaikų poilsiui skirto laiko metu.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė palaiko iniciatyvos raginimą atsakingoms institucijoms imtis atsakomybės spręsti šią problemą ne individualiu, o sisteminiu lygmeniu - nustatyti lygiavertes įvairaus poilsio formas, atliepiančias individualius vaiko poreikius.
„Esama situacija skatina ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigas ir jų steigėjus lanksčiau ieškoti ir įgyvendinti poilsio formas vaikams ir jų įvairovę“, - teigiama dokumente.
E. Žiobienė primena, kad Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje vaikui suteikiama teisė, kad jo ar jos interesai būtų vertinami (ir į juos būtų atsižvelgiama) kaip pagrindinis prioritetas visuose su juo ar ja susijusiuose veiksmuose ir sprendimuose, tiek viešojoje, tiek privačioje sferoje.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė rašte teigė, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigos, bendradarbiaudamos ir aptardamos situaciją su vaikų tėvais, turėtų siekti užtikrinti galimybes vaikams saugiai užsiimti kita ramia veikla pritaikytose patalpose ar erdvėse, netrukdant kitiems miegantiems vaikams.
Kontrolierės teigimu, vadovaujantis vaiko interesų prioritetiškumo principu, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose organizuojamas poilsis dienos metu turėtų būti suprantamas kaip vaiko teisės į poilsį, sąlygų, atitinkančių jų poreikius, realizavimu. Nemiegoti dieną vaikui yra taip pat normalu, kaip ir miegoti.
Remiantis moksliniais šaltiniais, medikų, psichologų, miego specialistų išvadomis, kurias iniciatyvinė grupė pateikė atsakingoms institucijoms, skirtingo amžiaus vaikai turi skirtingus pietų miego poreikius: daliai 3-5 metų vaikų reikia apie 10-13 val. miego per parą, kuris gali būti išmiegotas per vieną kokybišką nakties miegą, o daliai vis dar labai svarbu pamiegoti dieną.
Teisė į įvairias poilsio formas privalo būti užtikrinta, kaip ir teisė į kitokią mitybą alergiškiems vaikams. Kokiu būdu vaikas ilsėsis darželyje, turėtų nutarti jo tėvai, geriausiai pažįstantys savo vaiką ir jo fiziologinius ypatumus.
Nors darželiai privalo užtikrinti vaiko fiziologinius poreikius atitinkantį poilsį, atsisakydamos neguldyti vaiko ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigos dažnai argumentuoja etatų ir patalpų stoka.
Atliepdama šias kliūtis, iniciatyvinė grupė surinko geruosius pavyzdžius iš ugdymo įstaigų, kuriose kiekvienam vaikui tinkamiausias poilsis užtikrinamas be papildomų etatų ar patalpų: kai kurie darželiai veiklas nemiegantiems vaikams organizuoja sporto salėje, sensoriniame kambaryje ar kitose erdvėse.
Jeigu ilsimasi grupėje, mokytojas gali stebėti ir miegančius, ir kitaip besiilsinčius vaikus. Jeigu yra atskiras miegamasis, galima pasirūpinti, kad jo erdvė būtų matoma iš ugdymo erdvės - miegančių vaikų stebėjimui gali būti pasitelkiamos ir vadinamosios „mobiliosios auklės“ su vaizdo kameromis.
Kai kurie darželiai poilsio metu jungia grupes, kad viena auklėtoja galėtų prižiūrėti visus miegančius, o kita - visus nemiegančius vaikus. Derėtų iš anksto numatyti, kuris iš įstaigos darbuotojų bus atsakingas už nemiegančių vaikų poilsio laiko organizavimą.
Svarbu nuo lopšelio vaikus mokyti suprasti ir gerbti savo bei aplinkinių fiziologinius poreikius: aš noriu pamiegoti, tad einu prigulti, o mano draugui (-ei) geriau ilsėtis kitaip, todėl jis (ji) eina prie stalelio spalvinti ar kitaip ilsėtis.
Ramias veiklas galima organizuoti ir toje pačioje aplinkoje, kurioje ilsisi miegantys vaikai (jeigu nėra atskiro miegamojo). Tai gali būti spalvinimas, dėliojimas, karpymas, istorijų klausymasis per ausinuką ir pan.
Nemiegančių vaikų šeimos gali vaikui sudėti „poilsio kuprinytę“, kurioje būtų jų mėgstamai tyliai veiklai reikalingos priemonės, jeigu darželis jų neturi.
Kaip pažymima Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos iniciatyvinei grupei pateiktame dokumente, jei įstaigoje kokiu nors metu organizuojamas ne vaikų ugdymas pagal ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, o vaikų priežiūra, pedagoginio išsilavinimo prižiūrėti vaikams nereikia. Tad praleisti poilsio laiką su nemiegančiais vaikais gali meninio, sportinio ar papildomo ugdymo pedagogai bei kitas darželio personalas: pavaduotojai, sveikatos specialistai, socialiniai pedagogai, psichologai.
Kokia poilsio forma vaikui palankiausia, reikėtų išsiaiškinti tariantis su vaiko tėvais (globėjais) ir, jei vaikui geriau ilsėtis ne miegant, o užsiimant kita ramia veikla, darželis privalo tai užtikrinti.
Į Vilniaus rajoną keliantis vis daugiau šeimų, trūksta darželių. Norint į juos leisti vaiką, tenka laukti kelerius metus. Į Rudaminą atsikraustant vis daugiau šeimų, auga vietų poreikis darželiuose.
„Vilniaus rajone ypatingai trūksta darželių valstybine kalba. Matome, kad tėvams yra labai nepatogu, turi vežti į Vilniaus miestą. „Mes darželyje nebetalpiname vaikų, tikrai laukia labai didelės eilės. Mūsų darželis, galima sakyti, kad dvigubai išauga.
Du vaikus auginanti mama Rasa sako, kad norėdama užrašyti mažąją į darželį, eilėje laukė dvejus metus. „Eilės yra beprotiškai didelės.
240 tūkst. eurų - tiek ŠMSM skyrė naujo modulinio darželio statyboms. „Grubiai, yra apie 7 tūkst. ikimokyklinio amžiaus vaikų ir beveik pusė jų negali mokytis savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigose. <...> Apie trečdalis turi pavažiuoti į Vilniaus miestą. Tai galime pažiūrėti, yra koks trečdalis nuo 7 tūkst., tai grubiai tiek reikėtų steigti papildomų grupių“, - skaičiuoja G.
„Mes viską pradėjome nuo liepos 21 dienos. Iki rugpjūčio 31 d. mes jau viską turėjome, tai tikrai neužtrunka ir manau, kad finansine prasme truputėli yra kitaip“, - teigia J.
„Dažniausiai yra žiūrima į tas primestines seniūnijas, kur iš tikrųjų yra labai didelė plėtra, - tai Avižienių seniūnija, Zujūnų seniūnija ir Riešės seniūnija. Tačiau darželių trūksta ne tik Vilniaus rajone, jų poreikis auga ir dviejuose didžiausiuose - Vilniaus ir Kauno miestuose.
Vilniaus miesto savivaldybė skaičiuoja, kad šiuo metu eilėje laukia beveik 900 vaikų. „Pradėtos darželio Pilaitėje statybos. Po 18 mėnesių veiks 16 grupių, 320 vietų naujas darželis.
Šiandien vaikų darželiai yra gana įprastas miesto gyvensenos atributas - toks pat įprastas kaip turbūt ir eilės į juos. Darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimas - vienas didžiausių iššūkių mažamečius vaikus auginančioms šeimoms ir ypač moterims, nes dažniausiai vaiko priežiūros atostogų išeina ir bent kuriam laikui iš darbinės veiklos pasitraukia būtent jos.
Ikimokyklinio Ugdymo Istorija ir Alternatyvų Paieška
Tiek į miestus plūdusiems darbininkams, tiek besiplečiančiam valdininkų sluoksniui buvo vis mažiau laiko ir galimybių tinkamai prižiūrėti savo jauniausias atžalas. Ano meto visuomenei tai buvo ne visai priimtina: vaiko ugdymu, daugelio manymu, turėjo užsiimti tėvai. Ir vis dėlto, 19 amžiui artėjant į pabaigą, darželio svarbą suprato daugelis miestiečių, o svarbiausia - valdžia.
Neišvengiamai vaikų darželių reikėjo ir nepriklausomybės metais spėriai augusiame Kaune. Tiesa, tiek valstybei, tiek savivaldybei daug investuojant į kitas švietimo formas, nespėta sukurti „valdiškos“ ikimokyklinio ugdymo sistemos - tam tiesiog neužteko pinigų.
Tiesa, Kauno miesto savivaldybė dar 3 dešimtmečio pradžioje vaikams įrengė keletą žaidimų aikštelių, o vienoje iš vadinamųjų socialinio būsto „kolonijų“ įsteigė darželį čia gyvenančių nepasiturinčių žmonių vaikams. Tuo tarpu pirmasis atskirai organizacijai priklausantis vaikų darželis mieste atidarytas dar 1920-aisiais Laisvės alėjoje buvusioje Šaulių būstinėje.
Bene stambiausia ikimokyklinio ugdymo draugija buvo 1924-aisiais susibūręs „Lietuvos vaikas“, vėliau gausiai remtas valstybės. Draugijos darželių tinklas iki sovietinės okupacijos visoje Lietuvoje jau buvo pasiekęs triženklį skaičių, o nemažai jų būta ir Kaune - pirmasis duris atvėrė dar 1925-aisiais.
Organizaciją palaikė ir miesto savivaldybė: būtent jiems buvo deleguota perimti minėtąjį darželį vienoje iš „pigaus būsto kolonijų“, na, o vėliau draugija turėjo būti atsakinga ir už moderniuose savivaldybei priklausiusiuose rūmuose P. Vileišio aikštėje įkurtą erdvų darželį.
„Lietuvos vaiko“ ir kitų organizacijų vaikų darželiai netruko susilaukti ir alternatyvos. 1930-ųjų liepą Romoje pasibaigė 15-ieji tarptautiniai Montessori ugdymo metodo kursai, vesti pačios jo kūrėjos. Iš amžinojo miesto tuokart baigiamieji diplomai pasklido po dvidešimtį pasaulio valstybių, tarp kurių buvo ir Lietuva: nuo tada šios krypties ugdymu oficialiai galėjo užsiimti Marija Varnienė ir pilietė, pavarde Gordinaitė.
M. O 1931-aisiais jos namuose Trakų gatvėje duris atvėrė jau oficialiai Montessori galėjęs vadintis darželis ir priešmokyklinė klasė.
Kartu su kitais metodo pionieriais Lietuvoje, tarp jų - Vincenta Lozoraitiene, M. Varnienė po keleto metų įsteigė ir Montessori pedagoginę draugiją, kurioje buvo vedami kursai būsimiems auklėtojams. Montessori metodas išpopuliarėjo ir katalikiškoje Šv. Vincento Pauliečio labdaros draugijoje, kuri, be kitų socialinės paramos įstaigų, Lietuvoje turėjo ir 45 darželius, iš kurių Kaune buvo daugiau nei pustuzinis.
Įdomu, kad vienas iš pastarųjų įsikūrė itin moderniose naujosiose Pranciškonų vienuolyno patalpose, kur kartu su vienuolynu persikėlė iš funkcijai mažai pritaikytų medinių namų.
Šiose įstaigose ugdymas vyko būtent Montessori metodais: Kauko gatvės darželio vedėja buvo paskirta kursų Prancūzijoje absolventė ir Vienos universiteto daktarė Ona Narušytė, taip pat dėsčiusi ir minėtuosius kursus darželio vedėjams.
Ikimokyklinis ugdymas ir jo normos buvo įtvirtintos atskiru įsakymu 1936-aisiais ir po keleto metų išleistomis taisyklėmis. Taip vaikų ugdymo kokybę buvo siekiama standartizuoti, tačiau, nors vaikų darželių skaičius, kaip ir įvairių valdžios institucijų dotacijos, greitai augo, vis dar buvo jaučiamas didžiulis trūkumas: oficioziniame „Lietuvos aide“ buvo skundžiamasi, kad šis trūkumas Kaune ypač atsiliepė būtent paprastų valdininkų sluoksniui.
Situacija Šiandien: Vietų Trūkumas ir Savivaldybių Iniciatyvos
Sostinė - didelis miestas, tad ir padėtis skirtinguose mikrorajonuose nevienoda. Vilniaus miesto savivaldybės duomenimis, daugiausia laisvų vietų į darželius po pagrindinio priėmimo liko Žirmūnų, Naujininkų, Lazdynų, Viršuliškių, Grigiškių darželiuose.
„Viena vertus, laisvų vietų Vilniaus darželiuose skaičius atrodo įspūdingai - nuo rugsėjo dar galėtų prisijungti apie 700 vaikų, bet kai pažiūrime atidžiau, matome, kad daugiau kaip pusė vietų - grupėse, kur ugdoma ne lietuvių kalba, o dar reikia ir tinkamos amžiaus grupės, jau nekalbant apie tai, kad būtų patogu turėti darželį prie namų, ne kitoje miesto pusėje. Taip pat svarbu nepamiršti, kad apie 7 tūkst. Vilniuje registruotų vaikų lanko privačius darželius, tad vieta valstybiniame darželyje numatyta tikrai ne kiekvienam“, - įžvalgomis dalijasi B.
Klaipėdoje juntama laisvų vietų darželiuose disproporcija: pietinėje miesto dalyje laisvų vietų paprastai būna, o šiaurinėje ir centrinėje - jų trūksta.
Kauno miestas skelbia darželių klausimą išsprendęs ir poreikį patenkinęs, į miesto darželius patenka ir rajone registruoti vaikai, tad ir čia darželis dažnai nebūna prie namų.
„Vietos darželyje negavusių arba į nepatogioje vietoje esantį darželį negalintys vaikų nuvežti tėvai ir globėjai turi spręsti, kaip išsisukti iš padėties ir suderinti darbą ir šeimos įsipareigojimus.
Neretai tai daroma moterų karjeros ar šeimos pajamų sąskaita - joms, nes taip šeimai yra finansiškai palankiau, prasitęsiant vaiko priežiūros atostogas, išeinant iš darbo ir registruojantis Užimtumo tarnyboje - taip užsitikrinant bent šiokias tokias pajamas arba dirbant nepilną darbo laiką. Tai neskamba kaip patogios išeitys, labiau - kaip sukimasis iš padėties, kai joks variantas netenkina“, - svarsto B.
Matydamos, kad valstybinių darželių pasiūla negali atliepti visų šeimų poreikio, kai kurios savivaldybės siūlo dalies mokesčio už privatų darželį kompensaciją.
Vilniaus mieste ji siekia 120 Eur, Vilniaus rajone - 25 Eur, Klaipėdoje - 150 Eur, Klaipėdos rajone - 250 Eur.
Nuo 2025 m. sausio 1 d. visoje Lietuvoje taip pat galima gauti ir vaiko priežiūros kompensacinę išmoką, skirtą auklių paslaugoms. Ši išmoka siekia 364 Eur ir per pirmąjį metų ketvirtį ji išmokėta už maždaug 200 vaikų priežiūrą.
„Tiek privataus darželio kainos dalies, tiek ir auklių paslaugų kainos dalies kompensacija - geros iniciatyvos, galinčios tapti puikia išeitimi kai kurioms šeimoms. Visgi turime nepamiršti, kad net ir gaunant kompensaciją šios paslaugos nėra prieinamos visiems dėl neretai gerokai didesnės nei ugdymo valstybiniame darželyje kainos.
B. Sabatauskaitė pastebi, kad pastaraisiais metais žengta daug žingsnių tinkama linkme, orientuojantis į pagalbą šeimoms (vadinamieji tėvadieniai ir 1 vaiką auginančioms šeimoms, 4 dienų darbo savaitė vaikus iki 3 m. auginantiems biudžetinių įstaigų darbuotojams, galimybė dirbti nuotoliu vaikus iki 8 m. auginantiesiems, minėtos išmokos), todėl svarbu nesustoti.
„Tiek savivaldybės, tiek valstybė turi ieškoti būdų, kaip šeimoms užtikrinti prieinamas paslaugas - pavyzdžiui, valandinių darželių, kuriuose vaiką galima būtų palikti trumpesniam laikui. Tokios paslaugos galėtų būti teikiamos individualiai ir namuose, finansuojant vaikų priežiūros paslaugas. Šios priemonės padėtų nelaukiant vaiko priežiūros atostogų pabaigos palaipsniui įsilieti į darbo rinką arba palengvintų šeimos ir darbo derinimą po vaiko priežiūros laikotarpio. Kartu tokios priemonės sudarytų galimybes pasirūpinti psichikos sveikata, esant pogimdyminei depresijai ar tiesiog poreikiui trumpai pailsėti. Nuo 2023 m. galiojanti vaiko priežiūros išmokų tvarka leidžia dirbti ir pirmaisiais vaiko priežiūros metais ir taip užsitikrinti ankstesnes pajamas.
Pasak B. Sabatauskaitės, nepakankamas ugdymo, ypač ankstyvojo, paslaugų prieinamumas - ne šiaip sąlyginai trumpalaikis nepatogumas, su kuriuo susiduria kai kurios šeimos. Kaip skelbia „Sodra“, pernai 88 proc. vaiko priežiūros atostogų ėjusiųjų buvo moterys, o didžiausias vyrų ir moterų atlyginimų atotrūkis pastarųjų nenaudai stebimas 31-40 metų grupėje - tada, kai daugelis moterų kuriam laikui pasitraukia iš darbinės veiklos ir prižiūri vaikus. Šis atsitraukimas, ypač ilgesnis, gali turėti įtakos jų senatvės pensijai ir lemti didesnę skurdo riziką ateityje: „Sodros“ atlikta apdraustųjų duomenų 2024 m. apžvalga parodė, kad nors atotrūkis mažėja, vyrų senatvės pensija vis dar yra vidutiniškai 16 proc.
„Norėčiau, kad būtų dar kartą atliktas tyrimas, kuris prieš keletą metų parodė, kad mes leidžiame su vaiku vos varganas septynias kokybiškas minutes per dieną.
Privatūs Darželiai: Alternatyva Valstybiniams
Savivaldybėms priemonė padeda racionaliai panaudoti lėšas, verslas iš viešojo sektoriaus perima dalį funkcijų, tėvams užtikrinami lūkesčiai ugdyti vaiką darželyje ir netgi rinktis tą, kuris jiems atrodo patrauklesnis.
Vilniuje 2014 m., kai priemonė dar neveikė, 87 privačius darželius lankė apie 3 tūkst. vaikų, o dabar sostinėje veikia 149 privatūs darželiai, į kuriuos eina apie 7 tūkst. vaikų.
Trišalio bendradarbiavimo tarp šeimų, privačių darželių ir savivaldybių praktika prasmingiausia ten, kur didžiausia jaunų šeimų koncentracija ir kur savivaldybės nespėja paskui augančią demografiją - naujuose mikrorajonuose ir tankiuose savivaldybių paribiuose, tokiuose kaip Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono sandūra, kitaip sakant, priemiesčiuose.
Tačiau Vilniaus rajono savivaldybėje Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos partijos balsais linkstama atšaukti vos prieš mėnesį pritaikytą kompensacijų įrankį, kad viešojo sektoriaus ir verslo dermės, kaip ir tėvelių lūkesčių, nebereikėtų įgyvendinti.
Kompensaciją iki 25 eurų per mėnesį (300 eurų per metus) siūlantys sumažinti politikai prieštarauja savo dviejų partijų - Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos ir Lietuvos socialdemokratų partijos - bendradarbiavimo susitarimui, kurį jie pasirašė vos prieš 100 dienų ir įsipareigojo: „Negavusiems vietos darželyje užtikrinti 120 eurų dydžio dalinį kompensavimą už privataus darželio lankymą“.
Praėjusią vasarą, kai partijos sudarė savo susitarimą, rajono mamos ir tėčiai planavo ateinančius mokslo metus. „Ką mums dabar daryti 12 mėnesių, kol rugsėjį Riešėje atsidarys naujas darželis?“, - savo tarybos klausia sutrikusios mamos. Tarybos narė Renata Sobieska atkerta, kad biudžeto nešvaistys: „Vilniaus rajonas yra sparčiai besiplečiantis, todėl turime labai galvoti stipriai, kur leidžiame pinigus. Bet kur švaistyti... Geriau pastatome darželius“.
Vadinasi, Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai investavimas į naują pastatą yra racionalu, o parama vaikui - jau švaistymas. Toks siauras požiūris nevertina aplinkybių, kad privatus verslas turi ir tinkamas patalpas, ir ugdymo įdirbį. Kompensaciją sumažinti arba panaikinti būtų teisinga tik tuo atveju, jei savivaldybė užtikrintų vaikų patekimą į valstybinius darželius 100 procentų. Be to, Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga, nusiteikę atimti kompensacijas, skatins tėvus registruoti save ir šeimos narius jau ne rajono savivaldybėje, o Vilniaus mieste, kad galėtų pasinaudoti šios savivaldybės sudaromomis pasirinkimo galimybėmis.
Tai reiškia, kad dalis gyventojų pajamų mokesčių, kurio taip reikėtų darželiams statyti, irgi nutekės į Vilnių. Maža to, kad kas rytą ir kas vakarą Vilniaus priemiesčius toliau kimš varginantys kamščiai. Todėl kviečiame išlaikyti partijų susitarime numatytą 120 eurų dydžio kompensaciją už privataus darželio lankymą, padedant ją taikyti ne nuo kitų metų kovo, o kuo anksčiau. Vilniaus rajone, kaip savo rinkimų į Seimą programos švietimo dalyje, pasisakome už įvairias ikimokyklinio ugdymo formas ir jų pasirinkimą tėvams su vaikais.
Šeimos Darželiai ir Auklės: Alternatyvos Ieškančioms Šeimoms
Pakaunėje, jurtose, dar pernai metais veikė šeimos darželis. Ten kaunietė Jūratė prižiūrėjo penkis vaikus. Kauno rajone galiojo sistemą, kad vaikai, kuriems darželiuose vietos neužteko, lankė alternatyvius darželius. Valstybiniai darželiai susirasdavo patalpas, kuriose auklės prižiūrėdavo ne daugiau nei 5 vaikus. Tačiau moteris sako, kad sistema, kuri galiojo Kauno rajone, jos netenkino.
Moteris vaikų jau nebeprižiūri, bet sako, kad prie veiklos grįžtų, jei valstybė sudarytų lankstesnes sąlygas.
Dabar parlamentarai imasi svarstyti Seimo pirmininkės siūlymą įteisinti dar laisvesnę alternatyvą valstybiniams darželiams. Auklėtojai, kuriems tėvai patikėtų prižiūrėti savo ikimokyklinio amžiaus vaikus, savo veiklą galėtų įteisinti, išsiimdami individualios veiklos pažymą.
Parlamento vadovė sakė, kad įstatymo pataisų tikslas - spręsti problemą dėl vaikų priežiūros ir padėti tėvams.
Taip pat, vadinamųjų šeimos darželių įteisinimas, pasak Seimo pirmininkės, padėtų sumažinti šešėlį. „Vienas iš tikslų - ištraukti iš šešėlio tuos santykius, kad auklės mokėtų mokesčius, kad tai būtų veikla kuri apskaitoma ir nebūtų šešėly. Tai būtų pirmas žingsnis artėjant prie skandinaviško mini darželių modelio, kuris Skandinavijoje veikia ir yra labai sėkmingas.
„Yra vis dar didelis iššūkis, ypatingai didesniuose miestuose, kad nėra kur palikti vaikų, ir tuo pačiu žmonės, kurie imtųsi šalia savo vaikų prižiūrėti kitus vaikus, yra pozityvus dalykas“, - kalbėjo socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė. Tačiau dalis opozicijos sako, kad projektas skubotas ir nesprendžia esminių problemų. O ekspremjeras sako, kad priemonė, nors ir nėra tobula, tačiau yra viena nedaugelio išeičių, kai valstybiniuose darželiuose vietų smarkiai trūksta.
„Neišgelbės, bet pagelbės, nes tikrai vietų trūksta, ir dalis žmonių, kurie tokias galimybes turi, ypatingai nedidelėse bendruomenėse, pagelbės. Aišku, kol valstybė negali patenkint viso poreikio, tai viena iš išeičių“, - sakė Seimo narys Saulius Skvernelis. Auklėtojai ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūrą galėtų vykdyti savo arba vaiko tėvų namuose. Svarstoma, kad auklėtojas vienu metu galėtų prižiūrėti ne daugiau kaip 5 vaikus.
Dėmesys Jūsų laukams #27 trumpa pavasarinių darbų apžvalga
Darželis Biure: Naujas Modelis Lietuvoje
Kiek daugiau nei po mėnesio Vilniuje verslo centre „Quadrum” bus atidaryta pirmoji Lietuvoje ikimokyklinio ugdymo įstaiga biure. A.Landsbergienės teigimu, anksčiau būdavo svarbu, kad darželis būtų prie namų. „Seniau moterys dažnai nedirbdavo, bendraudavo su kaimynėmis ir drauge augindavo vaikus. Tad darželis kieme būdavo itin patogu. Dabar dauguma moterų dirba.
„Žaidimų aikštele tampa visas miestas, kuriame galima nuolat keisti žaidimų vietą. Vis dar esame pratę prie darželio kieme, kuriame yra ir grupės, ir atskiri miegamieji, o kiemas - hektaro dydžio. Paklausta apie ugdymo kokybės užtikrinimą biuruose esančiuose darželiuose, A.Landsbergienė pabrėžė, kad, gyvendami mieste, tėvai negali norėti turėti visko. Anot jos, Niujorke, Londone, ar Singapūre žmonės renkasi gyvenimą ne dėl miško.
„Neseniai kalbėjau su nekilnojamojo turto vystytoju, kuris sakė, kad Lietuvoje klientai nori gyventi miesto centre, pagei...
Ikimokyklinis ugdymas: iššūkiai ir sprendimai
Ikimokyklinis ugdymas[1] - tai ugdymas, kurio sulaukia vaikai iki penkerių metų. Kad ir kaip keistai skambėtų, tačiau viskas prasideda dar tada, kai vaikas nelanko darželio. Daug tėvų susiduria su opia problema - vietų trūkumu. Ne vienoje savivaldybėje tenka įrašyti vaiką į eilę dar nuo gimimo (jei tai įmanoma) arba rinktis itin toli įsikūrusį darželį, nes kitu atveju galima likti be ugdymo įstaigos apskritai.
Grupių trūkumas ypač matomas tarp lopšelinukų - 1-3 metų amžiaus vaikų. Su darželinukų grupėmis, kuriose ugdomi 3-5 metų vaikai, problema kiek mažesnė. Tačiau net ir čia pasitaiko perpildytų grupių atvejų, kai pagal higienos normas tą pačią grupę lanko daugiau mažamečių nei turėtų.
Negana to, politikai sako, jog privalomas darželių lankymas yra puiki proga išlyginti skirtumus tarp nepasiturinčių ar rizikos grupės šeimose augančių vaikų bei likusių mažamečių. Jau buvo pritarta Švietimo įstatymo pataisoms, pagal kurias ikimokyklinis ugdymas taps privalomu. Tačiau skubant įteisinti priverstinį ugdymą buvo užmiršta pirmiausiai tam pasiruošti. Neaišku kiek biudžeto lėšų, naujų pedagogų, kurių ir taip trūksta, prireiks, jog darželiai būtų pasirengę priimti tiek daug papildomų vaikų.
Kita opi problema - itin didelės vaikų grupės. Dažniausiai vienai darželio auklėtojai tenka dvidešimt vaikų (lopšelio grupėje šiek tiek mažiau), kuriuos 10-12 valandų ji prižiūri sulaukdama pagalbos tik iš vienos auklėtojos padėjėjos. Nuo tokio didelio krūvio auklėtojos ne tik būna išsekusios, bet ir sunkiai gali skirti pakankamai dėmesio kiekvieno vaiko individualiems poreikiams.
Kadangi viena auklėtoja fiziškai nespėja atsižvelgti į visus vaikus atskirai, taip mažėja lėtesnių vaikų galimybės pasivyti savo draugus. Be to, dėl didelio triukšmo perpildytose grupėse pavargsta ne tik auklėtojos, bet ir patys vaikai. Jiems tampa sunkiau susikaupti, atlikti patikėtas užduotis, mokytis. Šitaip jie patiria didesnį stresą, išvargsta, neturi galimybės turėti pakankamai erdvės ir tylių akimirkų.
Kai kuriais atvejais savivaldybės bando teisintis, jog vaikai dažnai serga, todėl darželiuose vienu metu tikrai nebūna visų tam tikroje perpildytoje grupėje užregistruotų mažamečių. Žinoma, visada galima rinktis privatų darželį. Jame įprastai grupės būna kur kas mažesnės ir kiekvienas vaikas sulaukia daug daugiau dėmesio.
Seniau buvo įprasta, jog prireikus tėvai surinkdavo solidų kiekvienos grupės iždą ir panaudodavo tuos pinigus smulkiems remontams, kuriuos patys drauge ir atlikdavo. Be to, buvo priimta, kad visi tėvai duodavo pinigų įvairioms priemonėms, skirtoms jų vaikų ugdymui: popieriui, kartonui, spalvinimo priemonėms ir t. t. Tai iš esmės atrodo kaip teisingas žingsnis, užkertantis kelią šešėliui ir įvairiems pinigų pasisavinimams visai ne darželio reikmėms.
Dalis darželių, bijodami užsitraukti nemalonę, nebeprašo jokios pagalbos iš tėvų, nors ji iš tiesų reikalinga, nes lėšų trūkumas - akivaizdus. Vietoj to kai kurie darželiai pradėjo siūlyti tėvams, jog šie savanoriškai atneštų papildomų priemonių kasdieniam ugdymui (lapų, klijų, spalvinimo priemonių ir t. t.) išskirtinai tik savo vaikui.
Daugybė vaikų susiduria su kalbos, psichologinėmis ar kitomis problemomis, tačiau darželiai negali jiems suteikti reikiamos pagalbos dėl specialistų trūkumo. Nors bėgant metams padaugėjo vaikų, kuriems yra reikalinga sisteminga logopedų, psichologų ar specialiųjų pedagogų pagalba, tačiau darželiuose arba jų išvis nėra, arba yra nepakankamai, jog užtikrintų tinkamą dėmesį. Nuo to kenčia visi kalbos sutrikimų, psichologinių problemų, raidos sutrikimų, bendravimo sunkumų, emocinių sutrikimų ir pan.
Be to, pasitaiko, jog ikimokyklinukus ugdo pedagogai, kurie baigė kūno kultūros, geografijos, dailės ar kokias nors kitas pedagogines studijas, tačiau jų kvalifikacija anaiptol ne ikimokyklinio ugdymo pedagogika. Kai kuriais atvejais darbuotojai išvis nėra baigę jokių pedagoginių studijų ir gali pasigirti visiškai su ikimokyklinukų pedagogika nesusijusiais diplomais - politikos, inžinerijos ar pan. Jie tiesiog įdarbinami po to, kai pateikia pažymėjimus apie išklausytus 40 val. Šios problemos iškelia svarbius klausimus - kas ugdo mažiausius Lietuvos piliečius ir kaip užtikrinti, jog netrūktų reikiamų specialistų? Deja, kol kas nei atlyginimai, nei reikalingos studijos, regis, nevilioja jaunų žmonių, todėl ši problema veikiausiai tik dar labiau gilės.
Deja, tačiau net ir vykdant reguliarius įstaigų patikrinimus, vis tiek randama daugybė pažeidimų.[3] Darželiai dažnai prasilenkia su Lietuvos higienos normos HN 75:2016 reikalavimais[4] ar apskritai neturi galiojančio leidimo-higienos paso (LHP). Be to, pasitaiko, jog kai kuriose ugdymo įstaigose randama pažeidimų maisto tvarkymo skyriuose. Pavyzdžiui, maistas ruošiamas nesaugiai, patiekalai gaminami nesilaikant valgiaraščių nurodymų, receptūrų ir technologinių aprašymų.
Dažnu atveju darželių žaidimo aikštelės taip pat sulaukia specialistų dėmesio. Jos nėra reguliariai prižiūrimos ir remontuojamos, todėl jose stovinti įranga gali neatitikti reikalavimų ar būti nesaugi. Nepaisant to, jog vyksta reguliarūs patikrinimai, tačiau nusižengimai dažnu atveju taip lengvai nepašalinami, nes darželiams tam trūksta lėšų. Pavyzdžiui, iš savivaldybės pakankamai lėšų negaunantis darželis tikrai staiga nepakeis stogo ar langų.
Tačiau visgi raginame tėvus pačius atidžiai stebėti ar ikimokyklinis ugdymas organizuojamas pagal visas taisykles bei saugiai. Verta atkreipti dėmesį ne tik į grupių dydį ar žaidimų aikšteles, bet ir į smulkesnes problemas. Pavyzdžiui, ar langai yra su atidarymo ribotuvais, ar nereikalaujama, jog tėvai skalbtų patalynę savo namuose, ar į darželį nenešamas maistas iš namų ir pan.
tags: #situacija #darzelio #grupeje #ir #alternatyva
