Besilaukiančios Lietuvos moterys - mūsų ateities simbolis, savyje prasmingai apjungiantis naujos gyvybės užuomazgas ir sąmoningą pasirinkimą tobulėti gyvenimo kelyje. Gimęs ir augdamas kasdien mokosi ne tik kūdikis, kartu su juo auga ir mama. Kartu su kiekviena jauna šeima žingsnį pirmyn žengia ir visa visuomenė.

Būtent tokia mintis paskatino šios iniciatyvos organizatorius, konferenciją „Sveika ir laiminga mama“, visus dar kartą pakviesti apžvelgti šią ypatingą jausmą sukeliančią parodą. Balandžio 28 d. Vilniuje įvyks antroji „Sveika ir laiminga mama“ konferencija, kurios šūkis yra: „Vaikai auga - auk ir tu!“

Šiandien nuotraukose įamžintos moterys - jau glėbyje savo atžalas glaudžiančios mamos. Dauguma į atidarymo šventę rinkosi ne tik su mažyliais, bet ir lydimos močiučių. Žvelgdamos į prieš metus sukurtas fotografijas, Šimtmečio vaikučių mamos teigė išgyvenančios įvairiausius jausmus: šiltus ir jaudinančius.

„Jausmas iš tiesų didingas. Dabar, po metų ateinu parodos pažiūrėti jau su vaikeliu ant rankų. Sukyla be galo gražūs jausmai“, - dalinosi Justina Arlauskienė, kurią su kitomis parodą aplankiusiomis mamytėmis vienijo džiugus ir stulbinantis pojūtis, kad čia ir dabar gyvena būtent toje akimirkoje, kurią dar prieš metus laikė ateitimi.

Į antrąjį parodos atidarymą atvykusi viena iš šimto fotografijose įamžintų nėštukių, paklausta, kaip per metus pasikeitė jos gyvenimas, Marija Kulešienė tryško emocijomis: „Kaip viskas pasikeitė! Dukrytė net vaikščioti pradėjo! O atrodo praėjo tik metai.“

Tuo tarpu Justina Arlauskienė prisipažino nors ir dirbusi su vaikais, pati tapusi mama suprato, jog tai - visai kas kita. „Jaučiu širdyje perversmą. Augu, tobulėju kartu su vaiku - tai visiškai naujas mokslas“, - šypsojosi J.Arlauskienė, kurios Šimtmečio vaikutis jaukiai snaudė vežimėlyje.

Parodos atidarymo šventę linksmai ir nuotaikingai vedė aktorė bei mama Miglė Polikevičiūtė. Padėkos bei palaikymo žodį tarė prekybos centro CUP vadovė Ona Nevinskienė. Jaukios ir jaudinančios šventės metu skambėjo ir atmosferą šildė specialiai konferencijai „Sveika ir laiminga mama“ sukurtos dainos „Dieviška mamos širdis“ įrašas.

Organizatoriai siekia atkreipti dėmesį̨ į moterį, kaip aktyvią ateities kūrėją; parodyti, kad visuomenė jau šiandien turi galvoti apie ateitį; skatinti sąmoningumą kuriant šeimas ir auginant vaikus.

„Sveika ir laiminga mama“ - vienintelė konferencija Baltijos šalyse, skirta ir mamoms, ir tėčiams. Jų sveikatai, vidiniam pasauliui, iššūkiams ir laimei. Konferencija vyks balandžio 28 d. „CONFER by Siemens Arena“ (Ozo g. 14, Vilnius). Visi pranešėjai ir temos - mamosdiena.lt.

Knygos „Aš pats: žaidimai, kuriantys šeimos tradicijas, kultūrą ir ekonomiką“, kurią lietuviškai išleido „Tapati “, autoriai RICHARDAS ir LINDA EYRE, užauginę devynis vaikus, ragina šių laikų tėvus suvokti nuolaidžiavimo ir neatidėliojamo norų patenkinimo grėsmes, į kurias jie patys nesąmoningai stumia savo atžalas. R. ir L. Autorių nuomone, jei nustosime su vaikais elgtis kaip su pavaldiniais ir leisime jiems būti dalininkais šeimos kultūroje ir ekonomikoje, jie mielai dalyvaus kuriant šeimos taisykles, tradicijas, kultūrą ir simbolius.

Pasak R. ir L. Eyre, pagrindinis įrankis ugdant vaikų atsakomybę ir motyvaciją yra nuosavybė. Vaikai pasijus atsakingi už savo pinigus ir daiktus, kai dėl jų turės paplušėti. Šeimos vertybės ir tradicijos taps jų nuosavybe, jei dalyvaus jas kuriant.

Atvirai kalbant, prireikė nemažai laiko, kad iki galo suprastume, kas vyksta dabartinėje vaikų kartoje. Ir tai daugiau nei noras turėti - tai tampa elgesiu. Galbūt didžiausia nepelnytų teisių problema ta, kad tarpstant iliuzijoms vaikai nepatiria realių gyvenimo pasekmių ir apskritai jokios motyvacijos dirbti, kad kažką gautų. Nepelnytos teisės yra dvigubi spąstai vaikams.

Spręsdami vaikų nepelnytų teisių problemą bei skirdami jai daugiau dėmesio savo paskaitose bei seminaruose apie vertybes ir atsakomybę, patyrėme antrąjį auklėjimo apreiškimą: nepelnytų teisių jausmas visada susijęs su darbo, pasišventimo stoka ir nuosavybės neturėjimu. Jei žmonės (suaugusieji arba vaikai) nedirba, kad kažką įsigytų, arba nieko už tai neaukoja, tai turėdami tuos dalykus jie niekada nejaučia pasitenkinimo ir neturi valios rūpintis ar plėsti tai, ką turi.

Mūsų tikslas - mikropoveikis mūsų vaikams! Šiame lygmenyje negali būti jokio išsisukinėjimo. Dėl nepelnytų teisų vaikai įviliojami į spąstus, niokojamos mūsų šeimos, parengiama dirva nesėkmėms. Nepelnytų teisių pojūtis (kuris yra diametraliai priešingas atsakomybės jausmui) tarp vaikų šiais laikais paplitęs kaip liga. Jį skatina mūsų reikli, narciziška visuomenė, kur norai susipainioję su reikmėmis, ir kur kiekvienas, atrodo, mano, kad yra nusipelnęs to, ką turi visi kiti.

Praėjo tos dienos, kai vaikai žinojo turėsią pasistengti, kad ką nors gautų, tegu ir pritarimą. Vaikai auga realybės šou pasaulyje, laikydami save pagrindiniais aktoriais. Nėra didelės paskatos ar motyvacijos išmokti dirbti. Kaip tik tėvai, nesakydami „ne“ ir duodami vaikams tai, ko šie reikalauja, ir suteikia šias nepelnytas teises. Mes apipilame juos neužtarnautais pagyrimais, sergstime nuo mokytojų ir trenerių kritikos, dovanojame viską - pradedant žaisliukais ir baigiant automobiliais, ir niekaip nesusiejame jų laisvių ir atsakomybių.

Kai esame vis labiau užsiėmę ir turime vis mažiau laiko, kai abu tėvai dirba, kai didėja atotrūkis tarp to, ką vadiname prioritetais, ir to, kam iš tiesų skiriame mintis ir energiją, mes, tėvai, dovanojame savo vaikams daiktus, o ne laiką, ir lepiname juos, kurstydami nepelnytų teisių aistras.

Ar plačiai paplitęs šis nepelnytų teisių jausmas tarp vaikų? Pakankamai plačiai, mat kiekvienas tėvas ar motina gali pateikti pavyzdį, kurio nereikia toli ieškoti! Neseniai savo tinklaraštyje užsiminėme, kad rašome šią knygą, ir paprašėme tėvų atsiųsti mums istorijų apie nepelnytas teises. Mus užplūdo laiškai! Pasipylė nesibaigiantys nepelnytų teisių turėtojų portretų aprašymai.

• „Mūsų aštuonmetis sūnus buvo priblokštas, kai pasiūlėme jam užsidirbti pinigų, už kuriuos pakeistume kaimynų langą, kurį jis išdaužė svaidydamas akmenis.“
• „Savaitei buvau išvykusi į komandiruotę, o grįžusią mane pasitiko ir stipriai apkabino devynerių metų sūnus. Tą vakarą vakarieniaujant nuodugniai papasakojęs, kas vyko, kol nebuvau namie, jis ramiai ir mandagiai išsakė tai, ką akivaizdžiai buvo kruopščiai suplanavęs: „Mama, tavęs taip ilgai nebuvo, be to, tu praleidai mano grupės koncertą.“
• „Mano vienuolikametė dukra mano, kad jos gyvenime negali būti jokių suvaržymų. Vieną savaitgalį ji susiplanavo dvi nakvynes svečiuose, o aš neleidau du kartus iš eilės nakvoti ne namie. Ji dėl to labai pasipiktino ir išlėkė iš namų šaukdama: „Nesvarbu, ar jūs tai žinote, ar ne, tačiau čia - laisva šalis!“

Nepelnytų teisės išties yra spąstai vaikams, nes jeigu tik šių teisių nasrai vaiką pagriebia, lengvai nepaleidžia! Šie spąstai yra ypač blogi, nes jie slopina vaiko iniciatyvą, skatina susikoncentravimą į save, užgniaužia natūralią ir sveiką pasekmių baimę. Vaikai ima jaustis taip, tarsi pasaulis jiems skolingas už gyvenimą, suardomas ryšys tarp pastangų ir atlygio. Taigi, mūsų vaikai neišmoksta dirbti. Jie nejaučia didelės paskatos ar motyvacijos stengtis.

Kaip mes jaučiame turį teisių visuomenėje, taip mūsų vaikai jaučia turį nepelnytų teisių mūsų atžvilgiu. Dėl šių spąstų nesunku suversti kaltę mus supančiai kultūrai. Šiaip ar taip gyvename ekonominiame nepelnytų teisių amžiuje. Kiekvieną dieną esame stipriai veikiami reklamos ir žiniasklaidos, tikinančių, kad galime turėti daiktus dabar, o mokėti vėliau. Mes patikėjome, kad nusipelnėme tam tikrų daiktų, nepaisant to, ar galime juos sau leisti ir ar apskritai jie mums reikalingi.

Kaip mes jaučiame turį teisių visuomenėje, taip mūsų vaikai jaučia turį nepelnytų teisių mūsų atžvilgiu. Taigi, kad ir kaip norėtume sakyti, kad „tai visuomenės problema“, vis dėlto problema yra mūsų ir mūsų vaikų. Galbūt tai didžiausia problema, su kuria jie susiduria, ir būtent ji padarys didžiausią įtaką jų ateičiai.

Mes stengiamės kontroliuoti savo vaikus, užuot atidavę kontrolę jiems, ir užuot įdiegę vertybes, mokome juos vertinti ne tai, ką reikia. Nė vienas tėvas ar motina neruošia šių spąstų sąmoningai. Mes taip elgiamės nelauktai sau patiems. Taip lengva būti pakerėtam materialistinio, konkurencinio gyvenimo stiliaus. Užuot priešindamiesi tam savo namuose, mes tai atspindime. Tad ne tik leidžiame savo vaikams įkliūti į nepelnytų teisių spąstus - mes tiesiog stumiame juos.

Nepelnytų teisių jausmas meta platų tinklą. Vaikų, kurie jaučiasi turį nepelnytas teises, nuomone, kiti, ypač jų tėvai, egzistuoja tam, kad pasirūpintų visais jų poreikiais, ir už tai nereikia mokėti jokios kainos. Kaip tik ši laisvė ir nuolaidžiavimas, šis neprivalėjimas jausti atsakomybės ir sudaro spąstų nasrus. Šie spąstai daro tai, ką ir visi kiti spąstai - netikėtai sugriebia, sugniaužia ir neleidžia atskleisti potencialo, rizikuoti, būti savarankiškam, kūrybiškam, patenkintam ir laimingam.

Ankstesnės vaikų kartos paprasčiausiai nesusidurdavo su šiais spąstais, arba spąstai būdavo ne tokie dideli ir ne tokie pavojingi.

Kur prasideda nepelnytos teisės? Ar jos visada pagrįstos? Kūdikiai turi būti maitinami, prižiūrimi, laikomi sausai ir šiltai. Tačiau kai jie mano turį kiaurą parą būti laikomi ant rankų, ar tai nėra nepelnytų teisių pradžia? Žinoma, vaikai turi teisę būti pamaitinti, aprengti, teisę, kad su jais gerai elgtųsi. Tačiau maždaug šioje nepelnytų teisių spektro vietoje iškyla tam tikrų klausimų, vystosi diskusija… Ar jie turi teisę įgyti koledžo išsilavinimą? Gauti dosnius kišenpinigius? Kad už juos plautų kambarį, skalbtų drabužius, ruoštų valgį ir po jų viską sutvarkytų? Ar maži vaikai turi teisę valgyti tik tai, ko nori ir ką mėgsta?

Kartais tėvams reikia suprasti, kad kalbama ne apie dosnumą, o apie išmintį. Svarbu, ko vaikams labiau reikia, nei ko jie nori ar ką mūsų meilė norėtų jiems duoti. Taip - mes galime manyti, kad jie to nusipelnė, taip - mes norime tai duoti, ir taip - jie nori tai gauti… Tačiau ar tai išmintinga ir ar tai geriausia, ką galima padaryti jų labui?

Nepelnytų teisių problema nėra vien tik kišenpinigiai, pinigai, mobilieji telefonai ir kiti „daikčiukai“. Jos čiuptuvai pasiekia faktiškai visus mūsų vaikų gyvenimo aspektus.

„Teisių suteikimas“ buvo karališkas terminas, vartotas, pavyzdžiui, įvardijant princo turimą teisę į karaliaus titulą. Tačiau atrodo, kad dabar šis terminas tinka kiekvienam, ir tai gali būti pagrindinė mūsų šimtmečio problema ir didžiausias pavojus mūsų vaikams.

„Swedbank“ siekia pozityvių pokyčių ne tik per verslo sprendimus ir paslaugas, bet ir vykdydami įvairias socialines veiklas. Jas inicijuodami ir dirbdami su visuomeniniais partneriais siekiame prisidėti prie finansinio, socialinio ir aplinkosauginio mūsų šalies tvarumo, visuomenės gerovės ir augimo.

„Swedbank“ Verslo akademija - tai iniciatyva, skirta smulkiojo verslo atstovams, siekiantiems sustiprinti savo verslo įgūdžius ir žinias. Programos metu dalyviai dalyvauja intensyviuose mokymuose, kuriuose nagrinėjamos tokios sritys kaip lyderystė, finansų, personalo ir procesų valdymas, rinkodara bei pardavimai.

ROCKIT, kurį įgalina „Swedbank“, yra „FinTech“, tvarių inovacijų ir startuolių centras. Čia susitinka startuoliai, valstybės institucijos, investuotojai ir įvairūs projektai, siekiantys kurti, augti kartu ir stiprinti Lietuvos inovacijų ekosistemą.

tags: #simtmecio #iniciatyvos #gimes #vaikui

• Įvairių žanrų ir temų apžvalga
• Ievos Prudnikovaitės karjera
• Pykinimas nėštumo metu
• Patarimai dėl vaikiško plastikinio stalo
• Stilingi šliaužtinukai