Gyvenimo Pradžia Ir Išsilavinimas
Simonas Daukantas gimė 1793 m. spalio 28 d. Kalvių kaime, netoli Lenkimų (Skuodo r.), tragišku Lietuvai metu - per antrąjį Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimą. Jo tėvai, Jurgis ir motina, buvo pasiturintys laisvieji valstiečiai. Tėvas dirbo eiguliu Sapiegų miškuose. Abu tėvai aktyviai dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime, o motina, palikdama vos metukų Simoną, nešė sukilėliams maistą, rizikuodama savo gyvybe.
Nors gimė valstiečių šeimoje, Simonas Daukantas gimimo metrikose buvo įrašytas bajoru, todėl jam atsivėrė galimybės siekti mokslo. Jo kelias į žinias prasidėjo dviklasėje Kretingos mokykloje, vėliau tęsėsi Žemaičių Kalvarijos apskrities mokykloje. Nors tėvai negalėjo finansiškai remti jo tolimesnių studijų, didelis noras mokytis paskatino jį pėsčiomis keliauti į Vilnių. Čia jis baigė gimnazijos penktą klasę, o vėliau įstojo į Vilniaus universitetą, Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. 1818 m. perėjo į Moralės ir politikos mokslų fakultetą, kur visą dėmesį skyrė Lietuvos istorijos ir teisės pažinimui. Studijų laikotarpiu (1816-1822 m.) jis klausėsi žymiausių to meto mokslininkų paskaitų ir bendravo su aktyviais studentais žemaičiais, puoselėjančiais lietuviškos kultūros ugdymo idėjas.
Baigdamas universitetą, 1822 m. Simonas Daukantas parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“. Anot istoriko Vytauto Merkio, S. Daukantas „po architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus bus bene pirmas lietuvių valstietis, pasiekęs tokį aukštą mokslą“. Dėl filomatų-filaretų bylų, magistro diplomą jis gavo tik 1825 m.
Darbas ir Mokslinė Veikla
Po studijų Simonas Daukantas dirbo Rygoje (1826-1834 m.) generalgubernatoriaus kanceliarijoje, o nuo 1835 m. - Sankt Peterburge, Rusijos Senato I administracijos departamente. Nuo 1837 m. iki 1850 m. jis dirbo Rusijos Senato Trečiojo departamento Lietuvos Metrikos metrikanto padėjėju, turėdamas galimybę tyrinėti čia saugomą Lietuvos Metriką. Būtent Rygoje ir Peterburge S. Daukantas sukūrė savo svarbiausius istorijos veikalus.
Svarbiausi jo darbai:
- „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (1822 m., išleista 1929 m.; kitas variantas - 1833 m.).
- „Istorija žemaitiška“ (apie 1837 m., perdirbta ir pavadinta „Pasakojimais apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ 1850 m.).
- „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845 m., išleista Jokūbo Laukio slapyvardžiu Sankt Peterburge - tai vienintelė paties S. Daukanto publikuota istorijos knyga).
- „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ (1850 m.).
S. Daukantas neapsiribojo vien istorijos rašymu. Jis aktyviai rinko ir publikavo tautosaką, tarp jų ir „Dainės žemaičių“ (1846 m.). Taip pat rūpinosi praktiniais Lietuvos valstiečių poreikiais, leido ūkinių patarimų knygeles. Dėl platesnio lietuvių kalbos vartojimo mokyklose jis parengė ir išleido lotynų kalbos vadovėlį (1837 m.), lotynų kalbos skaitinius su žodynu (1838 m.) ir lietuvių kalbos elementorių „Abėcėlė lietuvių, kalnėnų ir žemaičių kalbos“ (1842 m.). Jis taip pat pradėjo rašyti lenkų-lietuvių ir lotynų-lietuvių kalbų žodynus bei vertė antikinius veikalus.
Simonas Daukantas. Raštai, I tomas, 18 paragrafas.
Mirties Data Ir Vėlesnis Įamžinimas
Paskutiniaisiais gyvenimo metais, dėl pašlijusios sveikatos, Simonas Daukantas apsistojo pas Papilės kleboną Ignotą Vaišvilą. Jis mirė 1864 m. gruodžio 6 d. Papilėje. Jo laidotuvės vyko gruodžio 8 d., Papilės kapinėse, kur jis ir buvo palaidotas.
Simonas Daukantas buvo įamžinamas įvairiuose meno kūriniuose, tapyboje, skulptūroje, grafikoje, medaliuose ir plaketėse. 1850 m. lietuvių tapytojas Jonas Zenkevičius nutapė jo portretą Sankt Peterburge. Vėliau šio paveikslo fotografija buvo paskelbta spaudoje. XX a. pradžioje JAV lietuviai surinko lėšų jo paveikslams surasti, o menininkas Aleksandras Ratkus nupiešė apie 30 S. Daukanto portreto variantų. Dailininkas Petras Rimša 1905 m. sukūrė Simono Daukanto medalį, o 1918 m. A. Aleksandravičius - skulptūrinį portretą. Tarpukariu buvo išleisti įvairūs atvirukai su jo atvaizdais ir paminklais.
1935 m. „Sakalo“ leidykla Kaune išleido Simono Daukanto „Lietuvių būdą“, kurioje įdėtas dailininkės Aliūtės Jurašaitytės-Janulaitienės pieštas portretas. 1937 m. Adomas Varnas nutapė jo portretą. Vėliau menininkai Antanas Rimantas Šakalys, Arvydas Každailis, Skaistė Žilienė, Elena Taujanskaitė ir kiti kūrė grafikos darbus, medalius ir plaketes, skirtas S. Daukantui atminti. Rytis Valantinas panaudojo J. Zenkevičiaus portretą 100 litų banknote. 1993 m. Boneventūras Šaltis ir 2018 m. Saulius Kruopis sukūrė naujus S. Daukanto portretus.
Simonas Daukantas, kaip istorikas, švietėjas ir tautinio atgimimo veikėjas, paliko neištrinamą pėdsaką Lietuvos kultūros istorijoje. Jo darbai ir asmenybė tebėra svarbūs formuojant lietuvių tautos tapatybę ir skatinant meilę savo kraštui.
Gimimo data: 1793 m. spalio 28 d.
Mirties data: 1864 m. gruodžio 6 d.
