Knyga "Sibiras vaiko akimis" - tai pasakojimas apie autorės tėvų, Nepriklausomos Lietuvos mokytojų, 1941 m. birželio 14 d. patirtą tremtį. Autorė remiasi savo įspūdžiais, autentiškais mamos prisiminimais, buvusių tėvų mokinių pasakojimais ir LCVA archyvo duomenimis.
Ilgai nesiryžusi rašyti apie šeimos tremtį, autorė prisimena, kaip 1989 ir 1991 m. kraštotyrininkų paprašyta, mama šiek tiek parašė, o jos prisiminimai buvo publikuoti Panevėžio rajono spaudoje. Apie gyvenimą Sibire daug kalbėdavosi namuose.
Kartą, šaltą žiemos vakarą, važiuodama autobusu, autorė pasižiūrėjo į saulę ir staiga labai ryškiai prisiminė tokį pat vaizdą Sibiro miškuose, kai juos rogėmis vežė į nuolatinę tremties vietą. Tą akimirką ant jos kelių sėdėjo pusantrų metų broliukas, o už rogių per pusnynus sunkiai klampojo mama. Tą autobuse prisimintą epizodą grįžusi į namus užrašė ir padėjo, bet ilgam. Tik praėjus ketveriems metams po mamos mirties (mirė 1999 m.), artimųjų įkalbinėjama, pasiryžo parašyti nedidelę knygelę apie šeimos likimą savo vaikams ir vaikaičiams.
Rašydama autorė suprato, kad tragišką likimą patyrė ne tik jos tėvai, bet ir visa jų karta. Tai buvo ta mokytojų karta, kuri po Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. kūrė lietuvišką švietimo sistemą. Baigę gimnazijas ar mokytojų seminarijas, jie važiavo į tolimiausius kaimus ir uoliai mokė vaikus, artimai bendravo su kaimo žmonėmis, dalyvavo visuomeninėje veikloje. Būtent jie, tie tautos švietėjai, 1941 m. birželio 14 d. daugiausia ir nukentėjo - šeimos buvo ištremtos, o vyrai įkalinti. Tūkstančiai nebesugrįžo.
Labai paveikė archyvuose rasti dokumentai. Perskaičiusi tėvelio bylą ir radusi Rešotų lagerio prokuroro siūlymą jį sušaudyti, autorė suprato, kad tikrai rašys. Pajuto atsakomybę, suvokė esanti vienintelė šeimos tragedijos liudininkė, nors tremtį išgyveno būdama maža mergytė.
Buvo netikėta, kad skaitytojai knyga susidomėjo. Išleistos dar dvi laidos. Jos ištraukos, išverstos į anglų kalbą (vertėjas Gintautas Kaminskas), buvo publikuotos Australijoje leidžiamame žurnale „Lithuanian Papers" (2004 m. Nr. 18 ir 2005 m. Nr. 20). 2010 m. knyga išversta į norvegų kalbą. Vertimo sumanytojas - Lietuvos Garbės konsulas Norvegijoje Carl Thomas Carlsten. Idėją įgyvendinti pasiūlyta Norvegijos - Lietuvos draugijos nariams Wenche ir Einar Bjorkeng. Pažodinį vertimą į norvegams suprantamą danų kalbą atliko Konstantinas Romaikinas, į norvegų kalbą išvertė Oddrun ir Knut Segtnan bei Wenche ir Einar Bjorkeng. Finansavo Pasvalio rajono norvegų draugų grupė. Pristatymas įvyko 2010 m. lapkričio 11 d.
2011 m. buvo išleista knyga „Sibiro vaikai" (sudarytojai - Irena Kurtinaitytė ir Vidmantas Zavadskis). Surinkta 16 vaikų tremtinių atsiminimų. 2013 m. knyga „Sibiro vaikai" išversta į anglų kalbą („Children of Siberia" Memoirs of Lithuanian exiles, vertėja - Živilė Gimbutas). 2014 m. kovo 25 d. ši knyga pristatyta LR ambasadoje Vašingtone. 2014 m. knygos ištraukos publikuotos Čikagoje leidžiamo lietuviško dienraščio „Draugas" šeštadieniniame priede „Kultūra", redaktorė Renata Šerelytė.
Autorė džiaugiasi, kad knyga gyvena savo gyvenimą ir drįsta išleisti ketvirtą papildytą bei pataisytą leidimą. Tegul tai bus liudijimas ateities kartoms, kurios galbūt mūsų tremtį vertins tik kaip labai tolimą ir sunkiai suprantamą įvykį.
Mus ištrėmė būriais - lėkė ir lėkė ešelonai į Sibiro platybes. O grįžome pavieniui, dažnai slapta. Mus sugrąžino ilgesys. Tai jis padėjo ištverti šaltį, badą, pažeminimą. Dabar, kai jau trečią dešimtmetį gyvename Nepriklausomoje Lietuvoje, kartais užmirštame aną vilties spindulį, jį pritemdo kasdienybė. Būni toje kasdienybėje, užsimiršti ir padejuoji. Bet atmintyje iškyla koks tremties vaizdas - apskurę ir alkani vaikai purvinuose barakuose, artimųjų laidojimas gūdžioje taigoje - ir nurimsti. Supranti, kad viskas įveikiama, kai svarbiausia vertybe pripažįsti Lietuvos Nepriklausomybę.
Apie skaudų mūsų istorijos tarpsnį - po Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos sekusią tautos tremtį - parašyta daug. Kiekvieną Lietuvos kampelį palietė ši tragedija, sunkiai rastume nenukentėjusią nuo jos šeimą, todėl vadinti sovietų vykdytą tremtį genocidu - tinkamiausias žodis. Ypač turint omeny, kad trečdalis visų ištremtųjų buvo vaikai iki šešiolikos metų. Ir daugelis jų negrįžo, o grįžusieji buvo ignoruojami, diskriminuojami ir persekiojami. Savo skriaudos, savo pažeminimo jie negalėjo išsakyti ištisus dešimtmečius. Valstybei atgavus nepriklausomybę, tokia viltis atgijo.
Dienos šviesą išvydo daugybė knygų - tremtinių atsiminimų, liudijančių sovietų genocido žiaurumą. Vienas iš tokių neblėstančių liudijimų - knyga „Sibiras vaiko akimis" talentingai parašyta mokytojos Dainoros Urbonienės, kuri, būdama devynerių metų, su tėveliais ir vienerių metų broliuku buvo ištremta į Sibirą.
Paprastų kaimo mokytojų šeima - kodėl ji okupantams pasirodė tokia pavojinga, turbūt nė aiškinti nereikia. Juk šviesūs, raštingi, mąstantys, savo valstybingumą ir kultūrą branginantys žmonės visuomet kels pavojų totalitariniam režimui.
Šis kūrinys ypatingas tuo, kad autorei pavyko išlaikyti skaidrų vaiko žvilgsnį, pasakojant apie sunkius, tragiškus, skaudžius dalykus. Rašytojos talentą pabrėžia kalbinė klausa - ji veik be priekaištų. Pasakojimas - taupus, be patetikos ir sentimentalumo, santūrus, gerai struktūruotas, stengiantis ne priekaištauti, smerkti, kaltinti, bet pateikti viską kaip įmanoma objektyviau ir paprasčiau, nesiekiant literatūrinių efektų.
Vienas iš labiausiai jaudinančių epizodų - mažojo broliuko Aručio mirtis. Paprastas pasakojimas, fiksuojantis kasdieniškas detales, kurios mažajai Dainorai įsirėžė į atmintį (sunkiai sergantis broliukas nebesijuokia, tik dairosi, verkia keistu gargiančiu balseliu, išblyškęs, nebenori valgyti, o jam mirštant Dainora jaučia, kaip apsunksta ir atšąla broliuko rankytė). Šis epizodas ir kiečiausios širdies nepaliks abejingos.
„Sibiras vaiko akimis" - priminimas kiekvienam iš mūsų, kad nepamirštume, ką iškentėjo mūsų broliai ir seserys. Ką patyrė mūsų valstybė, ko ji neteko, sovietų okupacijai sunaikinus mūsų ateitį.
Kaip atpažinti naujas priklausomybių formas
Dainora Urbonienė, rašydama jau apie Atgimimo Lietuvą, Sąjūdžio metus, pabrėžia, kad prisimindama ir liudydama, dalyvaudama visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje, ji jaučiasi „galutinai sugrįžusi iš tremties". Tai labai svarbūs žodžiai, kurie aktualūs ir šiandien. Juk tremtis - ne tik labai konkreti, bet ir simbolinę prasmę turinti sąvoka. Mes visi turime sugrįžti iš tremties, iš dvasinės dykumos ir kurti savo pažadėtąją žemę.
Autorė, 2015 m.
Mažieji tremties liudininkai
