Nuo senų laikų žmogaus atėjimas į šį pasaulį buvo vienas iš slėpiningiausių dalykų. Senovės baltų tikėjimas mus moko, kad žmogus ateina iš mirusiųjų pasaulio, atgimdamas vėl ir vėl. Tai sietina su G. Beresnevičiaus aprašytu garsiuoju Sovijaus mitu, kuriame trumpai nupasakojama žmogaus laidojimo tradicijos. Pagal tą mitą žmogus palaidotas žemėje grįžta į visa gimdančias Didžiosios Deivės įsčias ir atgimsta vėl. Toks žmogaus atėjimas į šį pasaulį sutampa ir su lietuvių Rėdos ratu. Pagal jį žmogaus siela tarsi pažadinama iš požeminio-povandeninio pasaulio. Tai atsispindi ir dviejuose virsmus apibūdinančiuose žodžiuose - gimti-migti.
Senovės lietuvių pasaulyje žmogaus gimimas buvo sietinas tik su moterų bendruomene. Gimstantį vaikutį pasitikdavo pribuvėja, kurios žodžio reikšmė reiškė pribūti, padėti ateiti, pasitikti ateinančią gyvybę. Kaimuose pribuvėjos dar vadintos bobutėmis, mat paprastai vaikelius gaudydavo pagyvenusio amžiaus moterys. Kiek vėliau įsigalėjus krikščionybei, moterų bendruomenės dingo iš lietuvių gyvenimo, o laukimasis ir gimdymas kuo toliau tuo labiau tapo mažiau paslaptingu moterų rato dalyku. Šiandieninis pribuvėjos atitikmuo būtų gydytoja - akušerė, tačiau paskutinių dviejų šimtmečių dėka į gimdymą įsitraukia vis daugiau vyrų. Nuo naujos gyvybės sužadinimo iki jos atėjimo.
Šiandien įsigalėjus technokratinei visuomenei ir mokslo bei medicinos laimėjimams raškant laurus, apie nėštumo bei gimdymo tradicijas, daug informacijos nebėra, kita vertus, šios tradicijos buvo perduodamos iš lūpų į lūpas. Kur kas daugiau knygų su spalvingais paveikslėliais, bandančiais kuo tiksliau atpasakoti tuos paslaptingus devynis virsmo mėnesius. Iš tiesų baltų pasaulyje gimimas yra vienas iš trijų didžiųjų žmogaus virsmų, kuriuos jis patiria per savo gyvenimą.
Nėštumo ir gimdymo tradicijos senovės Lietuvoje
Nėštumo laikotarpis
Baltai tiki, kad moteris, kuri laukiasi vaiko, yra tarsi Žemyna, savyje nokinanti vaisių. Vyras taip pat niekur nedingdavęs, kadangi vaikai buvo tarsi sėkmingos šeimos rezultatas, kartais dar sakoma sėkmingos Perkūno ir Žemynos sąjungos rezultatas, todėl kuo daugiau šeima, o ne moteris, turėjusi vaikų arba „sunokinusi vaisių“, tuo kitų žmonių akyse jie buvo autoritetingesni. Šiame moters etape nemažą vaidmenį atlieka ir vietos bendruomenė, kurios pareiga yra rūpintis šia gyvybe pagrasymais, perspėjimais, o kartais ir draudimais. Vyravusios nuomonės bendruomenėje skatino moteris vienaip ar kitaip elgtis.
Nors šiandien tokie dalykai kaip abortai yra vis dar nepalankiai vertinami, tačiau visuomenėje yra nemažai ir to šalininkų, priešingai negu dabar, seniau moteris pati atėmusi savo vaikui gyvybę būdavo viešai smerkiama, atskiriama nuo visuomenės, o kai kuriose senovės civilizacijose, sužinojus, kad moteris pasidarė abortą, nuteisiama mirties bausme.
Bendruomenės „prižiūrimas“ buvo ne vien tik moteris. Vyrui ir moteriai susituokus, abiejų pečius užguldavo ir pareigos, ir teisės. Taip pat XX amžiuje įsigalėjus komercializmui, vis daugiau moterų atsisakydavo (ir dar dabar atsisako) žindyti savo vaikus ir nemažai žmonių ją palaiko. Bent jau prieš 100 metų moteris nežindanti savo vaiko taip pat buvo smerkiama ir tarsi išbraukiama iš moterų bendruomenės. Tačiau nors ir moteris žindydavo savo vaiką ir šioje vietoje buvę nemažai tabu ar nusistatymų.
Nėščiajai buvo draudžiama lįsti pro tvorą, nes gimsiąs negyvas kūdikis, negalima žargstytis per virves , kad negimtų atbulas, arba atbulai sėdėti vežime, kad gimdomam kūdikiui virkštelė neapsisuktų aplink kaklą. Nėščia moteris negalėjo eiti paskui karstą išnešant iš pirkios numirėlį. Ji turėjo išeiti iš tos patalpos, nes galįs gimti negyvas jos vaikas. Vadinasi, kiekvienas neapgalvotas žingsnis, galėjo sukelti traumas tiek motinai, tiek kūdikiui.
Ne mažiau svarbi ir ketvirtoji draudimų grupė, nulemianti dorovines kūdikio savybes. blogiau - vogti, kad būsimas vaikelis nebūtų melagis ar vagis. Kad neišaugtų žiaurus - būsimoji mama negali mušti jokio gyvūnėlio, kad nebūtų liežuvautojas - neapkalbėti kaimynų. Pagal tradiciją kūdikio besilaukianti moteris privalėjo labiau nei įprasta rūpintis savimi - tinkamai maitintis, tačiau nepersivalgyti, kad vaikas nebūtų besotis. Besilaukiančiajai buvo draudžiama gerti svaigalus. Retai kuri besilaukianti moteris galėjo pailsėt prieš ggimdymą, dažniausiai dirbdavo visus ūkio darbus iki pat paskutinio momento.
Būsimoji mama iš anksto pasirūpindavo kūdikio kraiteliu. Iš senų paklodžių būdavo pasisiūdavo vystyklų, retai kuri galėjo nusipirkti fabrikinio audinio, o be to, jo buvo ir sunku gauti. Tačiau išdėvėtas audinys būdavo ir minkštesnis, geriau sugerdavo šlapimą, prakaitą, kas svarbiausia kūdikiui. Visuose Lietuvos regionuose būdavo siuvama vystymo juosta, specialiai išausta, užsibaigianti dviem raišteliais.
Pribuvėjos vaidmuo
Pribuvėja - tai moteris, kuri gelbsti moteriai per gimdymą. Jos svarbiausia pareiga buvo sėkmingai priimti kūdikį. Kaime vyravo tokia nuostata, kad pribuvėja galinti būti tik vyresnio amžiaus moteris, būtinai ištekėjusi ir turinti savo vaikų. Tačiau būta ir išimčių. Pagrindinis reikalavimas pribuvėjai - jos žinios, pasitikėjimas savo jėgomis ir potraukis dirbti šį darbą. Ji privalėjo išmanyti liaudies mediciną, žinoti kaip elgtis su gimdyve.
Gimdymui palengvinti pribuvėja imdavosi įvairių gydomųjų priemonių bei veiksmų. Duodavo gimdyvei išgert įvairių žolelių antpilų, arbatų. Dar buvo paplitęs gimdyvės kaitinimas bei šutinimas. Pirtyje arba namuose ją išvanodavo, išmasažuodavo. Manyta, kad toks iškaitinimas palengvina gimdymo skausmus.
Ypatingai sunkaus gimdymo atveju, kai ligonė galuodavosi mirtimi, negalėdama kūdikio pagimdyti, pribuvėja stengdavosi atlikti mmagišką prasmę turinčius veiksmus. Čia gimdymui palengvinti buvo paplitęs įvairių daiktų atrakinimas, atidarymas, atmazgymas. Gimdymo metu buvo atidaromos visos durys, iš dūmtraukio ištraukiama sklendė, išnešamas laukan krosnies dangtis, gimdyvei atrišami rūbų mazgai, išpinamos kasos. Tikėjo, kad tokie veik.smai palengvina gimdymą. Labiausiai ar tos priemonės padės lėmė pribuvėjos ir gimdyvės psichologinis nusiteikimas.
Kūdikio priėmimo apeigose pribuvėjos elgesys buvo ypač svarbus. Naujagimio priėmimo metu pribuvėja nneturėjo kalbėti, tik melstis, kad vaikas būtų stiprus ir sveikas. Pagal paprotį jį reikėjo priimti ne plikomis rankomis, bet su staltiese, rankšluosčiu ar su nauju švariu drabužiu. Tikėta, kad visa tai nulems kūdikio dorą, laimę, gerą sveikatą ir garbę. Žmogaus gyvenimo ciklo papročiuose rankšluostis atlieka ritualinio ciklo vaidmenį. Jis - tarsi tiltas, vedantis žmogų per svarbiausius jo gyvenime perėjimo etapus į naują socialinio statuso pakopą, saugantis bei užtikrinantis tolesnę jo sėkmę.
Sulaukus kūdikio, kūdikio virkštelę užrišdavo lininiu ar vilnoniu siūlu, nupjaudavo peiliuku ar nukirpdavo žirklutėmis. Manyta, kad pribuvėja, priimdama gimstantį kūdikį, galinti nulemti vienokias ar kitokias jo būdo savybes, užtat vengė priimti ant prijuostės, kad užaugęs nebūtų paleistuvis. Kad vaikas būtų protingesnis, gimusiam užgobdavo baltą skarelę. Dar XIX a. pabaigoje panašiai buvo elgiamasi visoje Lietuvoje. Jei kurioje šeimoje kūdikiai mirdavo vienas po kito, tai „bobutė“ naujagimį priimdavo per tėvo kelnes : šis tada nemirsiąs ir būsiąs atsparus ligoms. Taigi atlikdama kiekvieną veiksmą pribuvėja pirmoj vietoj rūpinosi kūdikio ateitimi.
Kad vaikas užaugtų sveikas ir stiprus, kartais tyčia pameluodavo, kokios lyties gimė vaikas. Kad vaikas įgautų proto ir stiprybės, reikėjo jį trumpam ppaguldyti ant žemės prie tėvo namų. Užgimusio kūdikio prausimas taip pat buvo svarbi ritualinė apeiga. Labiausiai pribuvėja rūpinosi, kad prie ką tik gimusio kūdikio nepristotų piktosios dvasios, todėl vos tik priimtą jį pirmiausia peržegnodavo. Į pirmojo prausimo vandenį įmesdavo šventintų žolių, vandenį peržegnodavo. Daugelis žmonių tikėjo magiška vandens apvalomąja, apsaugine galia.
Jei gimdavo silpnas kūdikis, pribuvėja jį kuo greičiau namuose pati pakrikštydavo. Tai būdavo laikoma „naminiu“ krikštu. Vadinasi, pirmųjų prausynų apeigose pribuvėja atliko tarpininkės funkciją. Ji pristatė kūdikį šeimai, o krikščioniškuoju krikštu įvedė į krikščionių bendruomenę. Nupraustą kūdikį pribuvėja pati pirmąkart suvystydavo, galvytę surišdavo raiščiu, kad nebūtų atlėpusios ausys. Pribuvėja stengdavosi vandenį išpilti ten, kur niekas nevaikšto arba po slenksčiu iš lauko pusės, kad kūdikis būtų apsaugotas nuo ligų ir kerų.
Placentą, surištą į švarų audinį, taip pat slėpdavo nuošalioj vietoj. Tikėta, kad nuo to priklauso kūdikio ateitis. PPakasdavo placentą po namo pamatais , jei gimė berniukas, kad būtų geras tėvų namų šeimininkas, arba darželyje, po slenksčiu iš lauko pusės, po varteliais, jei gimė mergaitė. Esminiai gyvenimo momentai lietuvių papročiuose neatsiejami nuo duonos. Jos prasmė gimtuvėse polifunkcinė - ji yra ir kaip apeiginė dovana, ir kaip skalsos, vaisingumo simbolis, ir kaip apsaugos priemonė. Pribuvėja nešdavosi duonos eidama priimt naujagimį , ja apdovanodavo ir lankydama gimdyvę, kad kūdikis augtų sveikas ir didelis.
Gimdymo vieta ir ritualai
Šiandieninis pribuvėjos atitikmuo būtų gydytoja - akušerė, tačiau paskutinių dviejų šimtmečių dėka į gimdymą įsitraukia vis daugiau vyrų. Nuo naujos gyvybės sužadinimo iki jos atėjimo. Šiandien įsigalėjus technokratinei visuomenei ir mokslo bei medicinos laimėjimams raškant laurus, apie nėštumo bei gimdymo tradicijas, daug informacijos nebėra, kita vertus, šios tradicijos buvo perduodamos iš lūpų į lūpas.
Pirtis lietuviams yra šventa vieta. Joje nėra geriama ar uliavojama, o apsilankymai turi sakralinę prasmę. Pirtys yra atskirai moterų ir vyrų. Pagoniškoje Lietuvoje moterys ir gimdydavusios pirtyse, nes pirtyje buvusi aukštesnė temperatūra, negu namuose, todėl tiek vaikui tiek motinai ten buvę saugiau. Taip pirtis moterys rinkdavosi ir dėl to, kad tenai buvusi geresnė aura, mat pirtyse žmonės prausdavosi ir švarindavosi, taip pat pirty būdavo ir prieblanda, kuri ateinančiam vaikui kelia mažiau streso, negu ryški šviesa.
Nuo senų senovės vyravo prosenelių, kitų šeimos mirusiųjų vėlės kultas. Tikėta, kad prie naujagimio iki krikšto turėjo degti ugnis arba namų židinys. Visi aplankiusieji nešdavo dovanų ir maisto.
Krikštynos ir jų reikšmė
Krikštynų papročiuose svarbiausi veikėjai buvo kūmai, kurie taip pat turėjo nemažą įtaką vaiko dvasinių ir fizinių savybių formavimui. Pagal tradiciją jie buvo įpareigoti rūpintis kūdikiu ir perduoti jam bendruomenės puoselėjamas etninės kultūros vertybes. Liaudies sąmonėje kvietimas į kūmus laikytas pagarbos, pasitikėjimo ženklu. Kūmos parinkimas - tai atsakingas momentas mergaitės gyvenime, nes tikėta, kad mergaitė paveldi jos būdo savybes ir net pomėgius. Todėl krikštamote buvo kviečiama dora, religinga, darbšti, su nepriekaištinga morale moteris. Kūmos pareigos prasidėdavo nuo pat jos pakvietimo momento. Ji pasiūdavo vaikui krikšto drabužėlius, krikštynų vaišėms išsikepdavo pyrago, nupirkdavo saldainių, paruošdavo butelį degtinės su degintu cukrumi ir kmynais.
Kūmams svarbiausias vaidmuo tenka bažnyčioj. Krikščionišką krikštą galima apibūdinti kaip ritualinį veiksmą, reiškiantį krikštijamojo apvalymą nuo gimtosios bei kitų nuodėmių ir priėmimą į tikinčiųjų bendruomenę. Kūmai per krikštą kalba už kūdikį “Tikėjimo išpažinimą”, jo vardu atsisako piktosios dvasios ir pareiškia norą krikštytis.
Grįžus iš bažnyčios kūmus sodindavo garbingiausioje vietoje - krikštasuolėje, simbolizuojančioje naujo žmogaus būties tarpsnio vietą, naują pradžią. Tradicija reikalavo, kad kūmai per krikštynas būtų rimti, nes jų elgesys atsiliepsiąs kūdikio ateičiai. Vaišių metu prie stalo kūmai negalėjo pyktis, idant vaikas klausytų, jie turėjo sėdėti susiglaudę, kad vaikas nebūtų retadantis, per daug neplepėti ir pan.
Krikštynose pribuvėja taip pat buvo svarbus asmuo. Jos pareiga buvo nuprausti, suvystyti, įduoti kūdikį krikštatėviams. Neretai ji lydėdavo kūdikį į bažnyčią drauge su kkrikštatėviais, prižiūrėdavo jį kelyje.
Dabartinė pribuvėystės tąsa
Šiandien Lietuvoje tokių pribuvėjų, kaip buvo prieš 100 metų nerastume. Tačiau jau prieš 20 metų prasidėjęs gimdymų namie judėjimas vėl atgaivina senąsias tradicijas. Lietuvoje jau yra gimdymus namie priiminėjančių moterų, kurios vaikų atėjimui sujungia mūsų protėvių tradicijas ir šiuolaikines medicinos žinias. Tačiau šiandieninės pribuvėjos yra paneigusios ir sugriovusios nemažai senųjų mitų, kurių anksčiau uoliai laikėsi mūsų protėviai.
Pavyzdžiui anksčiau vaikus turėjusios tvirtai vystyti motinos neretai iššaukdavo tokias problemas kaip per daug išsišokusią krūtinę (vadinamąją „gaidžio krūtinę“) arba keterą nugaroje. Dažniausiai vyresnio amžiaus moterys dėl tokių dalykų kaltindavo motiną, kad ji per mažai veržusi vaiką, nors žiūrint iš medicininės pusės, kaip tik kuo labiau veržiamas buvo vaikas tuo labiau išsišokdavo krūtinė ir nugara.
Nors oficialiai pribuvėjų Lietuvoje nėra, tačiau daktarai negali atimti pasirinkimo teisės moterims, kurios ryžtasi gimdyti namuose su pribuvėja. Tokie gimdymai moteris vėl sujungia į bendruomenę ir palaipsniui atkuria tokias tradicijas, kaip būsimų motinų bendruomenių kūrimasis dar vadinamų Gimties ratais, gimties marškinių reikšmė ir prasmė mūsų kasdienybėje taip pat artimas mamos ir vaiko kontaktas nuo pirmųjų minučių.
