1991-ųjų sausio 13-oji - viena svarbiausių datų šiuolaikinės Lietuvos istorijoje. Tą dieną, 14-os žmonių gyvybių kaina, bei šimtų, kurie patyrė rimtus sužeidimus, pasiaukojimo dėka, buvo įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė, apie kurią pasauliui paskelbėme 1990 m. kovo 11 d. Tauta atsilaikė prieš sovietinių okupantų agresiją bei bandymą karine jėga įvykdyti perversmą ir apgynė atkurtos valstybės nepriklausomybę. Tai buvo esminis lūžio taškas nepriklausomybės atkūrimo ir įtvirtinimo kelyje.
Istoriniai įvykiai ir jų reikšmė
Lietuva, Latvija ir Estija buvo pirmosios respublikos, kryptingai pradėjusios vaduotis iš Sovietų Sąjungos gniaužtų. Išsivaduojamųjų judėjimų - Liaudies frontų Latvijoje ir Estijoje bei Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio - gyvybinę energiją inspiravo ne tiek noras pertvarkyti sovietinę ekonomiką ar rūpestis gamtos apsauga, kiek siekis atkurti savąsias valstybes, kuriose būtų garantuotos žmogaus teisės ir laisvės, nepriklausomas politinis, ekonominis ir kultūrinis gyvenimas. Jos galėjo atsispirti ir į vis dar nepamirštamą, bet sovietų propagandos menkinamą, savo valstybingumą tarp dviejų pasaulinių karų.
Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas, pradėjęs perestroikos politiką, tikėjosi padidinti sunkioje būklėje esančios ekonomikos efektyvumą, užtikrinti viešumą, o demokratizuojant valdžios sistemą - pagerinti santykius su Vakarų šalimis. Perestroikos metu atlaisvinti sovietinės valdžios kontrolės varžtai žmonėms leido organizuoti mitingus ir demonstracijas. Tuo pasinaudojo disidentų organizacija - Lietuvos laisvės lyga, 1987 m. rugpjūčio 23 d. prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje sušaukusi pirmąjį mitingą Ribentropo-Molotovo paktui pasmerkti. 1988 m. birželio 3 d. Lietuvos mokslų akademijoje buvo įkurtas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Iš pradžių dar nedrąsiai inteligentų įkurtas Sąjūdis greitai paplito po visą Lietuvą, daugelyje miestų ir miestelių įsisteigus iniciatyvinėms grupėms. Sąjūdis išvedė Lietuvą į Europos politikos avansceną. 1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelyje susikibę už rankų grandine žmonės nuo Vilniaus iki Talino išreiškė norą siekti Estijos, Latvijos ir Lietuvos nepriklausomybės. 1990 m. sausio 11-13 d. Vilniuje ir Šiauliuose besilankant M. Gorbačiovui Lietuvos žmonės tiesiai į akis dar kartą paliudijo neperkalbamą norą siekti nepriklausomybės.
Ryžtingi sovietinės valdžios veiksmai, užgniaužiant sunkiais sąlygomis gimusį Lietuvos valstybingumą, prasidėjo po 1990 m. Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atkūrimo Akto paskelbimo.
Sausio 13-osios įvykių chronologija
1991-ųjų sausį vyko lemtingiausi įvykiai, susiję su Lietuvos keliu į laisvę. Sausio 8 d. prosovietinė organizacija „Jedinstvo“ ir Lietuvos komunistų partija (SSKP platformoje), pasinaudodama kainų padidinimo faktu, prie Aukščiausiosios Tarybos surengė protesto mitingą, kurio dalyviai mėgino įsiveržti į Aukščiausiosios Tarybos rūmus. Aukščiausioji Taryba sustabdė maisto produktų kainų padidinimą, o ministrė pirmininkė Kazimiera Prunskienė pareiškė apie vyriausybės atsistatydinimą. Jau sausio 9-ąją sovietinės armijos šarvuočiai ir mašinos su kareiviais „repetavo“ puolimą prie televizijos bokšto ir Spaudos rūmų. Sausio 10-ąją SSRS prezidentas M. Gorbačiovas Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai pareikalavo „nedelsiant ir visiškai atstatyti SSRS ir Lietuvos SSR konstitucijos galiojimą, panaikinti anksčiau priimtus antikonstitucinius aktus“.
Sausio 11-ąją, apie 12 val., buvo užgrobti Spaudos rūmai. Keturi žmonės su šautinėmis žaizdomis buvo atvežti į ligoninę, trys buvo sužaloti smūgiais, tarp jų buvo ir moterų. 16.40 val. Lietuvos užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas perskaitė protesto notą SSRS užsienio reikalų ministrui. Sausio 12 d. 11 val. Spaudos rūmuose užgrobtų trylikos redakcijų žurnalistai išleido bendrą laikraštį „Laisva Lietuva“. 14 val. tūkstančiai žmonių pradėjo budėti prie Aukščiausiosios Tarybos, Radijo ir televizijos komiteto, televizijos bokšto ir tarpmiestinės telefonų stoties. 22 val. karinės technikos kolona išvažiavo iš Šiaurės miestelio per Žirmūnus link televizijos bokšto.
Sausio 13 d. 1.25 val. Karoliniškėse tankai, važiuojantys televizijos bokšto link, pradėjo šaudyti tuščiais šoviniais, o 1.50 val. jie pradėjo supti televizijos bokštą. Desantininkai siautėjo apie dvi valandas. 2 val. šarvuočiai ir tankai apsupo Radijo ir televizijos komiteto pastatą, pradėjo šaudyti į pastatą ir ten buvusius žmones, užėmė Komiteto rūmus ir studijas. Žuvo vienas gynėjas.
Sovietinės armijos karinės akcijos metu nuo šūvių ir smūgių žuvo dvylika žmonių. Du žmonės - jauna mergina Loreta Asanavičiūtė ir vienas vyriausių gynėjų Algimantas Petras Kavoliukas - žuvo nuo po tanko vikšrais patirtų sužalojimų. Daugiau kaip 700 žmonių buvo sužeista koviniais sviediniais ir skeveldromis. 2 val. nutraukus Vilniaus televizijos ir radijo transliaciją, pradėjo veikti Sitkūnų radijo stotis. Vilniuje televizijos siųstuvo antena buvo iškelta virš Aukščiausiosios Tarybos ir vėliau virš aukštuminio pastato, buvusio šalia desantininkų užimtų Spaudos rūmų.
1991-ųjų Sausio 13-osios naktį žuvo keturiolika žmonių. Jų pavardėmis pavadintos gatvės Vilniuje ir kituose miestuose, iš kurių jie kilę, šalia televizijos bokšto jų žūties vietos pažymėtos granitiniais obeliskais. 1991-ųjų Sausio 13-oji Lietuvos istorijoje ypatinga tuo, kad visam pasauliui parodė žmonių ryžtą ginti savo valstybę. Žmonės gynė Lietuvos valstybės širdį - Aukščiausiąją Tarybą (Atkuriamąjį Seimą), svarbiausius ryšių objektus - televizijos bokštą, tarpmiestinę telefono stotį, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Sitkūnų ir Juragių radijo ir televizijos stotis prie Kauno.
Į Vilnių buvo suvažiavę žurnalistai iš įvairių pasaulio šalių. Sovietinė valdžia su kolaborantais tikėjosi, kad organizacijos „Jedinstvo“ nariams pavyks išprovokuoti susidūrimą su Lietuvos gynėjais ir tuomet kariuomenė su desantininkais imsis ginti „nuskriaustuosius“. Planas neišdegė ir viso pasaulio žurnalistai užfiksavo desantininkų, ypač specialios paskirties būrio „Alfa“, brutalų smurtą prieš beginklius žmones ir žuvusius gynėjus. Jo metu smarkiai nukentėjo ir operatorius iš Ispanijos. Pasipiktinimas tokiais veiksmais nuvilnijo per visą pasaulį. Jo nenustelbė ir tuo pat metu Persijos įlankoje vykstanti karas. Rygoje, Maskvoje bei kituose Rusijos miestuose sausio 13-ąją įvyko šimtatūkstantiniai mitingai Lietuvai palaikyti. Demokratinės jėgos byrančioje Sovietų Sąjungoje konsolidavosi. Rygoje pradėtos statyti barikados, žmonės pradėjo budėti prie savo parlamento, radijo ir televizijos pastatų. Europos parlamentas išreiškė susirūpinimą ir kai kurių šalių deputatai iškėlė pasiūlymą atimti iš M. Gorbačiovo Nobelio taikos premiją.
Svarbių Lietuvos ryšių objektų okupacija truko įtemptas 222 dienas, įskaitant ir 1991-ųjų naktį į liepos 31 d. Medininkų poste įvykusią tragediją, kai nuo ypatingosios paskirties sovietinės milicijos rinktinės „Omon“ kulkų žuvo septyni Lietuvos pasienio pareigūnai, o išgyveno tik vienintelis sunkiai sužalotas muitininkas Tomas Šernas. 1991 m. rugpjūčio 22 d. žlugus pučui Maskvoje, kurio dalyviai tikėjosi nuversti M. Gorbačiovą ir grąžinti Sovietų Sąjungą į laikus iki perestroikos, netrukus sugriuvo ir pati Sovietų Sąjunga. Visi sovietų kariuomenės užimti Lietuvos pastatai ir įrenginiai buvo grąžinti teisėtiems savininkams.
Sausio 13-oji yra viena svarbiausių naujausios Lietuvos istorijos datų, lėmusių visuomenės ir valstybės likimą, nes tuomet Lietuva pirmą kartą naujausių laikų epochoje tapo pasaulio istorijos kūrėja.
Kaip paaiškinti Sausio 13-ąją vaikams?
Sausio 13-oji Lietuvoje vadinama Laisvės gynėjų diena. Tai labai svarbi diena mūsų šalies istorijoje, tačiau vaikams ji gali atrodyti paini ar net bauginanti. Todėl svarbu apie ją kalbėti paprastai, ramiai ir nuoširdžiai.
Prieš daugelį metų, 1991-aisiais, Lietuva norėjo būti laisva ir pati spręsti, kaip gyventi. Tačiau tuo metu buvo žmonių, kurie bandė tą laisvę atimti. Sausio 13-osios naktį daug paprastų žmonių - mamų, tėčių, senelių, jaunimo - susirinko ginti svarbių pastatų, pavyzdžiui, Televizijos bokšto. Jie neturėjo ginklų, tik stovėjo kartu, laikėsi už rankų, dainavo ir tikėjo, kad Lietuva turi teisę būti laisva. Deja, tą naktį žuvo 14 žmonių, o daugelis buvo sužeisti. Jie žuvo tam, kad mes šiandien galėtume laisvai kalbėti lietuviškai, kelti savo vėliavą ir gyventi nepriklausomoje šalyje.
Galite sakyti taip:
- „Sausio 13-oji - tai diena, kai žmonės labai drąsiai gynė Lietuvą. Jie norėjo, kad mes galėtume gyventi laisvi, eiti į mokyklą, kalbėti savo kalba ir nebebijoti.“
Svarbu pabrėžti, kad:
- tai buvo drąsos, o ne baimės diena;
- žmonės susivienijo ir padėjo vieni kitiems;
- dėl jų mes dabar gyvename savo namuose - Lietuvoje.
Kodėl tą dieną uždegamos žvakės?
Sausio 13-osios rytą languose dažnai degamos žvakės. Jos reiškia:
- padėką žmonėms, kurie gynė laisvę;
- atminimą tų, kurie negrįžo namo;
- šviesą, kuri nugali tamsą.
Vaikui galima pasakyti:
„Žvakė mums primena, kad net sunkiausiu metu žmonės gali būti geri ir drąsūs.“
Ko svarbu NEakcentuoti kalbant su vaikais?
- Nereikia detaliai pasakoti apie smurtą ar ginklus.
- Nebūtina rodyti šokiruojančių vaizdų.
- Geriau kalbėti apie žmonių vienybę, drąsą ir meilę Lietuvai.
Vaikų ir jaunimo požiūris į Sausio 13-ąją
Jau penkerių-šešerių metų vaikai turi sukauptų žinių apie Sausio 13-osios įvykius. Dažniausiai jie, kalbėdami apie tą svarbią mums naktį, teigia, kad tuomet „drąsūs žmonės gynė Lietuvą“, „žmonės kovojo, kad mūsų šalis būtų laisva“, „žmonės parodė savo meilę šaliai“, „žmonės kovojo už mūsų ateitį“. Tokius teiginius iš savo mažųjų mokinukų girdi su ikimokyklinio amžiaus vaikais dirbanti mokytoja Vytautė Žukauskaitė. Vaikai puikiai supranta, ką simbolizuoja neužmirštuolė ir kodėl šios dienos rytą savo namų, darželio ar mokyklos languose degame žvakutes. Vaikai puikiai supranta, jog taip parodome savo begalinį dėkingumą ir meilę, pasididžiavimą bei pagarbą.
Pasak V. Žukauskaitės, pedagogai, artėjant Sausio 13-osios paminėjimui, jau iš ankščiau pradeda kalbėti apie tai, kuo svarbi ši diena. Vaikai apie tai kalba, išryškina, jog kartu su šeima keliaus prie Televizijos bokšto, Seimo, stebės Sausio 13-osios laužus, kartu su mama ar tėčiu spalvins neužmirštuoles. Taip pat dažnai jaučiame, kad šios ir kitų valstybei svarbių dienų svarba yra ugdoma ir namuose. Stebėdama savo auklėtinių šeimas, ji gali teigti, jog jos noriai skiepija pilietiškumą, kuris taip pat atsispindi jų namų pokalbiuose apie Laisvės gynėjų dienos svarbą, kartu su vaikais tėvai dalyvauja šios dienos minėjimo renginiuose, dega žvakutes savo namų languose, kartu iškelia trispalvę, pasak pašnekovės, jie taip pat kuria Lietuvos vėliavą namuose (ją spalvina, lipdo, klijuoja), prisimena ir kartu mokosi Lietuvos himną.
Pasak pedagogės, pasitaiko, jog vaikai pasakoja apie savo senelių ar prosenelių išgyvenimus. Tuomet, tvirtina pašnekovė, jų akys nušvinta ir jie kalba, lyg pasakotų apie savo „superherojus“.
Vyresniųjų - 15-19 metų paauglių - Vilniaus Valdorfo ir Karalienės Mortos mokyklų Istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas Antanas Jonušas taip pat sako, kad Sausio 13-oji vaikams yra labai gyva, gal net gyviausia istorija iš visų, kurioms skiriama dėmesio mokykloje. Pasitaiko, jog vaikai pasakoja apie savo senelių ar prosenelių išgyvenimus. Tuomet jų akys nušvinta ir jie kalba, lyg pasakotų apie savo „superherojus“.
„Ši diena yra mūsų visų, mūsų šeimų, artimųjų istorija, ir kiekvieną sausio 13-ąją ji atgimsta prisiminimais, liudijimais, veiklomis mokyklose, pokalbiais šeimose. Sausio 13-oji kalba apie mūsų laisvę, kuri mokiniams yra be galo svarbi“, - teigia A. Jonušas.
Pasak pedagogo, mokiniai entuziastingai įsitraukia į Sausio 13-osios minėjimo veiklas, jei tik mokytojai pasiūlo jiems būdų, kaip tai padaryti. Jis stengiasi būti autentiškas ir kalbėti apie tai, ką jaučia ir kokios mintys jam kyla Sausio 13-ąją, taip kartu ragindamas ir vaikus ieškoti savo santykio su šiuo mūsų tautai kritiniu laikotarpiu.
Vaikai tą santykį pirmiausiai atsineša iš savo šeimų, kurios labai skirtingos ir jų Sausio 13-osios istorijos - taip pat. Pasak pašnekovo, vis dėlto yra šeimų, kurios skiria šiai temai dėmesio, nors patys įvykiuose nedalyvavo. „Yra daugybė šeimų, kurioms Sausio 13-oji yra jų šeimos istorijos dalis: kas įvairiausiais būdais dalyvavo pačiuose įvykiuose, kas nerimavo dėl Seimą gynusių artimųjų, o ką įvykiai palietė kaip nors kitaip, netiesiogiai. Juk Sausio 13-oji yra lūžio momentas mūsų istorijoje: šią dieną galime kalbėti ne tik apie parlamento ar televizijos bokšto gynybą, bet ir apie tai, ką reiškė gyventi Sovietų Sąjungoje ir kaip gyvenimas pasikeitė atgavus nepriklausomybę. Apie tai, ką reiškia būti laisvam“, - įsitikinęs A. Jonušas.
Jo mokiniai nuolat pasidalija istorijomis iš pokalbių su savo namiškiais, iš ko jis sprendžia, kad šeimose Sausio 13-oji yra labai gyva ir nuolat prisimenama. „Savo šeimos istorijas mokiniai pasakoja su pasididžiavimu, ypač jei artimieji įvykiuose dalyvavo tiesiogiai. Bet ne tik - jiems svarbios ir istorijos. Pavyzdžiui, kaip mama nenorėjo išleisti vyro prie Seimo, nes bijojo dėl jo sveikatos ir gyvybės, kaip tėvai sumigdę vaikus sekė naujienas per žiniasklaidą ir beprotiškai bijojo dėl savo ir savo vaikų ateities“, - sako A. Jonušas.
Klausant prisiminimų, anot pašnekovo, galima įsivaizduoti save situacijoje, kurioje turi priimti sunkius sprendimus, rizikuoti savo ir sau brangių žmonių gerove. „Tokie pokalbiai leidžia mums labiau suprasti save, pajusti bendrumą ir dėkingumą tiems, kurie iškovojo mūsų laisvę. Esu įsitikinęs, kad gyvi nuoširdūs liudijimai yra svarbiausia, ką galime daryti minėdami Sausio 13-ąją, ir kad jie labai svarbūs vaikams“, - teigia A. Jonušas.
Anot mokytojo, tikri, neužrašyti, iš lūpų skambantys pasakojimai yra tai, kas mus labai sujungia. Bene stipriausia pamoka Sausio 13-ąją, kurią pamenu, buvo mokinių, mokytojų ir tėvų ratas, kuriame tiesiog pasakojome, kas kaip išgyveno Sausio 13-ąją ir ką ji mums reiškia.
Mokytojas juokauja, kad signatarė Nijolė Oželytė yra etatinė jo viešnia, kartą per metus atvykstanti į Valdorfo mokyklą pokalbiui su vaikais apie laisvę. Maža to, A. Jonušas įsitikinęs - turime kokybiško turinio, kuriuo galime naudotis: „Pavyzdžiui „Pamoka laisvei“ LRT mediatekoje. Gražu, kai mokytojai Sausio 13-ąją mini kūrybiškai, įtraukia mokinius į piešinių, rašinių ar kitokius konkursus. Vilniaus privalumas - galimybė nueiti prie LRT pastato, apžiūrėti apšaudytas pastato sienas, nukeliauti prie Seimo ar televizijos bokšto. O ne vilniečiams - tai proga apsilankyti sostinėje!“
Mokymasis per patyrimą
V. Žukauskaitė teigia, kad ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikai geriausiai mokosi per patyrimą. „Taigi, atliekame įvairias veiklas, kurias siejame su šios dienos įvykiais: statome televizijos bokštus, kieme piešiame trispalvę, gaminame ilgiausią trispalvę, siekiame apsirengti ar atsinešti trispalvės atributikos elementų, gaminame neužmirštuoles, kartu trispalvėmis puošiame savo klasės erdves“, - pasakoja ji.
Pedagogės įsitikinimu, geriausia tokio amžiaus vaikams kalbėti paprastai ir šiuos įvykius prilyginant jų turimoms patirtims. Vienas iš pavyzdžių yra pasakojimas apie vaikų šalį, kurioje buvo uždrausti visi vaikams smagūs žaidimai, visos vaikams įdomios veiklos ir knygos, uždrausti valgyti jiems labiausiai patinkantys patiekalai, uždraustos dainuoti jiems smagiausios dainos.
Panašia metodika vadovaujasi ir tos pačios mokyklos pirmos klasės mokytoja Indrė Bagušinskaitė. Jos nuomone, priartinus istorinę temą prie vaikų patiriamų išgyvenimų, mokiniai yra pajėgūs diskutuoti abstrakčiomis temomis, kaip laisvė, meilė, demokratija ir pan. Vis dėlto reikia pradėti nuo mažų pavyzdžių, įgalinant juos įsijausti į situaciją. Tuomet reikia paklausti vaikų, kokie yra trys mėgstamiausi jų užsiėmimai, o jei galėtų visą laiką žaisti tik vieną, kokį pasirinktų, kokie yra jų trys mėgstamiausi vaisiai, o jei galėtų visą laiką valgyti tik vieną, kurį rinktųsi? Ir tuomet, anot jos, pateikti istorinį kontekstą, kad lietuviai sunkiai ir ilgai kovojo už savo laisvę, Sausio 13-oji yra svarbi tuo.
Vaikai labai didžiuojasi esantys lietuviai, įvardija besididžiuojantys gamta, miškais, parkais, kad tiek daug žalumos, džiaugiasi, kad tiek daug žmonių kalba lietuviškai, todėl jiems lengva susirasti draugų. Labai svarbu, kad šeimoje būtų skiriamas dėmesys giminės medžio paišybai, pasakojimams apie senelius, prosenelius, kaip žmonės gyveno anksčiau, kokia buvo toji buitis, kad vaikai jaustų ryšį su praeitimi, senove, gimine ir toji pagarba būtų puoselėjama empatiškai, kad neapsiribotų žiniomis ir teorine informacija.
Liudininkų pasakojimai - svarbiausia prieiga
Istorikas dr. Simonas Jazavita teigia, kad Sausio 13-oji - svarbi diena mūsų moderniam valstybingumui. Tą dieną, 14-os žmonių gyvybių kaina, bei šimtų, kurie patyrė rimtus sužeidimus, pasiaukojimo dėka, anot jo, buvo įtvirtinta Lietuvos nepriklausomybė, apie kurią pasauliui paskelbėme 1990 m. kovo 11 d.
Pašnekovas svarsto, jei daugeliui lietuvių atsiminimai iš to laikmečio vis dar daugiau ar mažiau gyvi, kyla klausimas, kaip reikia pristatyti šiuos įvykius tiems, kas tuomet nebuvo gimę ar buvo labai mažo amžiaus. Todėl bene svarbiausia prieiga - liudininkų pasakojimai. Tų, kurie žuvo prie bokšto, artimieji skausmą nešioja dešimtmečius. Tačiau, pažymi istorikas, tik tada, jei jaučia pareigą įprasminti savo mylimųjų likimus kalbėdami apie tai, pasakodami, kokie jie buvo. Dalis jų, istoriko teigimu, - dar jauni žmonės, nespėję daug nuveikti savo gyvenimuose, tačiau nešę savo žinutę.
Klausydamas tokių įspūdžių kaip istorikas supratau, kaip kartais toli nuo tikrosios istorijos yra vien „oficiozinės kalbos“, net jei jose visada būna dalis tiesos. Priėjimas prie mikroistorijos renginių metu, apvaliojo stalo diskusijos su vyresniais moksleiviais ar studentais - visada buvo geriausias kelias kalbėti apie tuos įvykius“, - įsitikinęs istorikas.
Pasak jo, kalbėti su jaunuoliais apie Sausio 13-ąją galima įvairiai: nuo bandymo išsiaiškinti, kuo kiekvienas tiki, ką bandytų daryti panašioje situacijoje, iki gerokai realesnės prieigos - kalbos apie savo šeimos narius ar giminaičius, kurie tuomet ėjo demonstruodami pirmiausiai palaikymą idėjai, kad Lietuva turi būti nepriklausoma.
SAUSIO 13-OSIOS ĮVYKIAI VAIKAMS, PAGAL VYTAUTO LANDSBERGIO PASAKOJIMĄ „SAUSIO SNIEGENOS“
Norėdami paminėti šią dieną uždegėme languose žvakutes, visų grupių mokytojai ir ugdytiniai pasigamino tos dienos simbolį - neužmirštuolę, kurią kiekvienas įsisegė sausio 13-osios dieną. Taip pat kiekviena grupė pagamino šios dienos simbolius - neužmirštuoles ir Lietuvos vėliavėles, kurie buvo eksponuojami įstaigos viduje. Sausio 13-osios dieną priešmokyklinių grupių vaikams buvo rodomas vaikiškas filmukas apie sausio 13 dienos įvykius ir ryškiausios nuotraukos iš tos dienos įvykių. Vaikams filmukas labai patiko, nes buvo pateikta trumpa vaikiška versija. Po visko su vaikais trumpai buvo aptarta, kodėl mums Lietuvai ši diena yra svarbi ir ją reikia minėti.
Lietuvos nacionalinis muziejus saugo tūkstančius vaikų piešinių, nupieštų 1991 m., netrukus po Sausio 13-osios. Šie piešiniai yra vertingas istorinis šaltinis, atspindintis vaikų suvokimą apie tuos įvykius. Daugelis jų vaizduoja televizijos bokštą, Trispalvę, tankus, taip pat simbolines figūras, kaip taikos balandis, ar Rūpintojėlis, verkiančios moterys prie aukų kapų. Kai kuriuose piešiniuose matyti ir užrašai, pavyzdžiui, sovietus vadinantys fašistais, arba simboliškas kraujo vaizdavimas. Tokie piešiniai, kartu su liudininkų pasakojimais, padeda išsaugoti gyvą istorinę atmintį ir perduoti ją jaunajai kartai.
