Saulius Pilinkus - tai vardas, siejamas su įvairiapusiška veikla: menotyra, televizijos laidų vedimu, diplomatija ir kūrybinėmis iniciatyvomis. Jo gyvenimo kelias kupinas įdomių faktų, netikėtų posūkių ir nuolat besikeičiančių idėjų. Šiame straipsnyje apžvelgsime jo biografiją, svarbiausius karjeros etapus ir požiūrį į gyvenimą.
Vaikystė ir jaunystė: Ankstyvas brandumas ir meilė
Saulius Pilinkus užaugo mylinčioje ir rūpestingai šeimoje, kurioje buvo saugomas nuo blogio ir lepinamas. Jis pats save vadina laimės kūdikiu, kuriam visada sekėsi. Nuo vaikystės buvo pravardžiuojamas Seneliu dėl savo polinkio į apmąstymus ir ankstyvo brandumo. Kiekvienoje kiemo gaujoje buvo tokių, kurie nesimuša, daugiau žino, tai jiems buvo leidžiama nedalyvauti peštynėse, jam tai patiko. Nors esu kelis kartus gavęs į skudurus ir nesugebėjęs apsiginti. Tėvai jį labai mylėjo, sakyčiau, liguistai: buvo popinamas, lepinamas, saugomas nuo visokio blogio, užaugo geras žmogus. Bet gal kiek tingokas.
Studijos ir karjeros pradžia: Nuo dailės iki menotyros
S. Pilinkus mokėsi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, tačiau suprato, kad nėra ryškus kūrėjas. Bičiulis menotyrininkas Ernestas Parulskis yra sakęs: „Tu esi oralistas.“ Jam lengva kalbėti. Grafikas A. Každailis patarė rinktis menotyros studijas. Jis pasirinko menotyros studijas ir vėliau dirbo restauratoriumi. Studijavo vadinamojoje gudručių grupėje. Iš penkto kurso už savo griekus turėjo išeiti į kariuomenę. Po karinės tarnybos grįžo išpirkęs kaltes į penktą kursą, gavo diplomą ir nuėjo ieškoti darbo į tuometinį Paminklų restauravimo „trestą“. Ten dirbo įvairių asmenybių.
Sovietmečiu po menotyros studijų Vilniuje jis dirbo auksuotoju restauratoriumi. Turėjo draugų, kurie jau dirbo tuometiniame Paminklų restauravimo treste. Jie pasiūlė nuvykus į įmonės biurą pasiteirauti dėl darbo. Taip ir padarė. Kadangi menotyrininko vietos negavo, tapo auksuotojų brigados nariu. O šnekant apie auksą, norėjosi jo sutaupyti, o ne pavogti. Sovietų sistemos pabaigoje visi kažką taupydavo. Lakštinį auksą tuo metu privačiai pirkdavo ir Kaliningrade, buvusiame Karaliaučiuje, juvelyrikos parduotuvėse. Įdomu, kad, pavyzdžiui, dvasininkai, kunigai turėjo išsaugoję aukso lakštelių bloknotėlių netgi nuo Rusijos imperijos laikų. Mikroninio storio aukso lakštelius, kuriuos iš voverės uodegėlės pagaminta vėduoklėle pakėlus prieš langą, galėjai matyti dienos šviesą, dėdavai ant paruošto paviršiaus ir prišlifuodavai. Auksuotojo darbas buvo reikalaujantis didelio kruopštumo, įdomus ir leidžiantis nemažai uždirbti. Ilgainiui tapo įmonės menotyrininku. Turėdavo surinkti medžiagą apie norimus restauruoti objektus ir paruošti darbo užduotis, prižiūrėti darbų procesą. Važinėjo po Lietuvą, Latviją, Sankt Peterburgą. Jo pirma alga su „privačiu uždarbiu“, gauta po oficialaus darbo valandų, buvo apie 300 rublių! Tai buvo tikrai daug. Jo mamos - pedagogės alga, pavyzdžiui, buvo apie 160. Tėvus nustebino ir parodė, kad darbininkiška profesija suteikia netgi skalsesnės duonos, nei inteligento.
Galerijos "Vartai" ir "Langas": Kūrybinių erdvių kūrimas
S. Pilinkus su studijų draugais įkūrė galeriją "Vartai", o vėliau su Valentinu Gyliu - "Lango" galeriją. Buvo jauni ir pasiutę, darė tai, ką norėjo. "Langas" tapo garsiausia galerija, į kurią rinkosi įvairūs žmonės: nuo dvasininkų iki gangsterių. Tačiau komercinė veikla S. Pilinkui nebuvo prie širdies, jam patiko rengti parodas, bet pardavinėti meno kūrinius jam buvo gėda, todėl jis dažnai kūrinius tiesiog dovanodavo.
Buvo galerijos „Langas“, muzikos klubo bendrasavininku. Vyko daug parodų, koncertų, atvykdavo daug žymių asmenybių. Jis pamena reikšmingos parodos atidarymą 1992 metų liepą, kuris vyko „Arkos“ galerijoje, ne „Lange“. Jo metu, kaip visada buvo sakomos ilgos oficialios kalbos, o Danijos buvusi karalienė Margareta II tiesiog pasakė trumpai: „Oficiali dalis baigta. Pradėkime bendrauti.“ Ir... užsirūkė. Tai visiems padarė milžinišką įspūdį. Ji buvo be galo betarpiška, sava. Na, o dalis lietuvių, kurie dalyvavo renginyje, žinoma, ir apkalbėjo ją: „kokia aukšta“, „kokia iškirptė“, „kokia šlakuota oda“, „o dantys gelsvi“... Pamatyti pirmąją išsilaisvinusioje Lietuvoje monarchę iš arti buvo kažkas ypatingo. Tik emocijos buvo skirtingos...
Darbas Kultūros ministerijoje ir Vilniaus rotušėje: Valstybinės svarbos projektai
S. Pilinkus dirbo Kultūros ministerijoje ministro patarėju, vėliau - valstybės programų koordinatoriumi. Signatarų namai, prakalba iš balkono, Liepos 6-osios šventės, gyvosios istorijos programos, Kultūros rėmimo fondas, M. K. Čiurlionio instituto gimimas (buvo jo direktoriumi) - komandos veiklos vaisiai. Vėliau tapo Vilniaus Rotušės ceremonmeisteriu ir valdytojo pavaduotoju. Buvo tarsi Rotušės veidas, dėl neįprasto pareigų pavadinimo jį vadino koncertmeisteriu, oberkelneriu, kamerdineriu.
S. Pilinkus niekada nebuvo oficialus gidas. Nėra ir istorikas. Jo profesija - dailėtyrininkas, o vilniečiai jį pažįsta kaip Rotušės ceremonmeisterį. Kai S. Pilinkaus paklausė, ar galėtų pasiūlyti kokių nors nenuvalkiotų vietų sostinėje, kurias būtų įdomu aplankyti, ilgai negalvodamas jis prapliupo: ar žinai, kur yra aukščiausia vieta sostinėje, nuo kurios galima matyti oro uostą ir Baltarusiją? Ar kada nors esi buvusi prie šaltinių Žvėryne? O netoli esantį miesto riboženklį, vadinamą Žvėryno akmeniu, ar teko kada nors matyti? Kur Vilniuje yra vienintelė bažnyčia paauksuotu kupolu? Rašikliu nebespėjant žymėtis visų vardijamų vietų, S. Pilinkaus idėjų lietų teko nutraukti. Prisipažįsta, daugelio šių vietų nežinojo, o po paaiškinimų "trys žingsniai kairėn, šiek tiek dešinėn ir apsisukus sugrįžti" aiškiausia tapo tai, kad jas rasti lengviausia tiems, kurie jau ne kartą mynė tuos takus. S. Pilinkus mielai sutiko. Pasakoti apie miestą jam - toli gražu ne naujiena. O ir kaulus pramankštinti visada į sveikatą. Miesto istorija tarsi įaugusi vyrui į kraują. Vaikystėje pažintį su Vilniumi jis pradėjo su tėvais, mėgusiais keliones po miestą, o susidomėti giliau paskatino istorijos mokytojas. Kai eidamas gatve jis pradeda žerti faktus apie kone kiekvieną pastatą, pasakoti legendas, sunku patikėti, kad šalia - tik istorijos mėgėjas. Beje, nors šį kartą susitarė pasivaikščioti po mažiau vilniečiams žinomas vietas, populiariausių maršrutų S. Pilinkus taip pat nevengia. "Juk jei atvažiuoja draugai iš užsienio, jiems viskas yra nauja, negali sakyti, kad aš čia jau buvau. Ekskursiją nusprendžiama pradėti simboliškai - nuo miesto panoramos. "Nė joks čia ne Liepkalnis. Čia - Laimio kalnas." Ir kaip įrodymą parodo ant kalno užritintą akmenį su kalno vardu ir "gimimo" data. Tiltas nuo 1982 iki 2000 m. O kas buvo tas Laimis - niekas nežino. "Kiek bandžiau domėtis, niekas nežino. Kalno atsiradimo istorija buitiškesnė. "Tai kalnas, pastatytas iš šiukšlių", - pasakojo S. Pilinkus, rodydamas aukščiausią Vilniaus vietą, siekiančią 235,12 m. Vaikystėje su draugais jis mėgdavo čia ateiti rinkti archeologinių liekanų, polichromuotų koklių. "Lobių ieškodavome", - nusišypsojo ir pakėlė tarp tako dulkių besimėtantį akmenuką. "Čia - kaulas, labai gali būti, kad žmogaus", - apžiūrėjęs susimąstė. Pats Laimio kalnas gal ir neypatingas. Tačiau svarbiausia - nuo jo atsiveriantis vaizdas. "Mėgstu čia atsivesti svečius, ypač vakarais. Norintiems apžiūrėti Vilniaus senamiestį yra ir geresnių panoramų, tačiau naktį vaizdas čia neįtikimas, matyti lėktuvų kilimo takai. Kadangi esame netoli, šiek tiek pavažiuojame už miesto ribų ir įsukame į Nemėžį. Tikslas - senosios totorių kapinės ir šalia jų esanti mečetė, pastatyta 1909-aisiais. Rotušės ceremonmeisteris prisipažįsta, kad Nemėžyje jam įdomu ne tik kapinaitės ar architektūra - net žmonės, jų bruožai čia visai kitokie. Tačiau šįkart su jos nariais nesusitinka. Praveria senųjų kapinių vartus ir įžengia apsižvalgyti. Kuklūs antkapiai su užrašais, jokių portretų, vainikų ar gėlių. Kapinės - kone kaip pieva, su įvairiaformiais akmenimis. "Pas mus sakytų, netvarka, niekas nesirūpina. Tačiau čia taip nėra. Kapines dailėtyrininkas mėgsta - jose įdomūs simboliai, antkapiai, pačių kapinaičių išdėstymas, ir pasivaikščioti po jas visai malonu. Ir Vilniuje jų tiek daug, kad mažai kas visas žino. Stačiatikių kapinės Dzūkų gatvėje ir sentikių kapinės Naujininkų gatvėje. Žirnių gatvėje - karaimų ir totorių kapinės su karaimų bendruomenės dvasinio vadovo Hadži Serajos Chan Šapšalo kapu. Lankydami kapines ir bažnyčias randame atsakymą ir į dar vieną S. Pilinkaus klausimą. Taip pat Naujininkuose, Lenkų gatvėje, įsikūrusi ir stačiatikių Šv. Aleksandro Nevskio cerkvė. Šiuo metu ji tvarkoma ir į vidų patekti negalima, tačiau apžiūrėti jos iš išorės niekas neuždraus. O šalia - dar vienas istorinis objektas, buvęs mergaičių kalėjimas. "Būdavo laikai, kai žmonės rinkdavosi pažiūrėti, ką jos išdarinėja prieš langus. O drausmei palaikyti, kadangi nebuvo tokių apsaugos sistemų kaip dabar, ant mūrinės tvoros viršaus pribarstydavo stiklo šukių, kad nekiltų noras pabėgti. Kadangi jau pradėjome apžiūrėti rečiau lankomas bažnyčias, užsukame į Vilniaus Šv. Eufrosinijos Polockietės cerkvę Liepkalnio gatvėje. Durys prašalaičiams užvertos, tačiau pro šalį einantis tėvas Vladimiras mielai įleidžia vidun. Vaizdas užgniaužia kvapą. Įspūdinga bažnyčios puošyba, išpuoselėtos freskos ant sienų ir lubų, net nesitiki, kad tai čia pat, Lietuvoje. Laikas lekia nepastebimai ir sukruntame, kad reikia spėti pasidairyti ir po kitus Vilniaus rajonus. Viename seniausių sostinės rajonų, Žvėryne, tikrai yra ką pamatyti. "Ar žinote Žvėryno šaltinius? Ne? Taigi jų net keturiolika!" - nusistebėjo S. Pilinkus. Žvėrynas - jo gyvenamasis rajonas, kurį pažįsta kaip penkis pirštus ir, regis, apie kiekvieną pastatą, augalą ar žmogų turi ką papasakoti. Pirmąjį šaltinį prieiname prie Žvėryno tilto. Atrodo lyg paprasčiausia bala. Tačiau reikia žinoti, ko ieškoti. S. Pilinkus parodo vidury šaltinio kylančius nedidelius vandens ratilus. Vadinasi, šaltinis, vanduo - geriamas. Paragauja. Prisipažįsta, tikėjosi kažko ne to, todėl nužygiavo parko taku palei upės vingį toliau. Kitas šaltinis labiau pateisino savo vardą. Stipria srove skaidrus vanduo nenuilstamai bėga nuo kalno, o priėjusi moteris į plastikinį butelį prisipila vandens ir išsineša namo. "Čia daug tokių žmonių, ypač vyresnio amžiaus. Kartais su keliais buteliais ateina. Puikus vanduo, o nieko nekainuoja. Sekdami šaltinių taku toliau prieiname dar vieną įdomybę - medžių ir krūmų tankmėje pasislėpusią grotą. Gausi augalija trukdo ne tik atrasti grotą, bet ir nuo jos grožėtis upės vaizdu, tačiau vieta vis tiek žavinga. Neries pakrantės paslaptys tuo nesibaigia. Brendame per aukštą žolę, S. Pilinkus paeina į vieną pusę, grįžta, kol galiausiai pamato tai, ko dairosi. "Čia", - parodė jis į didžiulį akmenį ant upės kranto netoli Italijos ambasados. Prieiname arčiau. Ant akmens, nors ir nuversto, matyti aiškūs Gediminaičių stulpai. Spėjama, kad šis akmuo buvo vienas miesto riboženklių ir jo amžius siekia XIV a. Žinoma, kad XIX a. Žvėryno bendruomenėje ne kartą diskutuota, kad su šiuo istoriniu akmeniu reikėtų elgtis pagarbiau ir bent jau sutvarkyti priėjimą prie jo ar perkelti jį truputėlį į kitą vietą, iš kurios jis buvo atridentas. "Jis buvo visai netoli, už keliolikos metrų, bet kažkas jį ištraukė. Vienu metu tam tikrų religijų žmonės iš jo buvo altorių pasidarę. Paskui romuviečiai buvo jį pastatę stulpais į viršų, kaip turi būti, bet kažkas nuvertė ir bandė žemėmis užversti. Diena baigiasi, ir spėjome apžiūrėti vos menką dalį S. Pilinkaus išvardytų Vilniaus įdomybių. Vienintelis Vilniaus serpantinas, parako saugykla, kurioje dabar - šikšnosparnių rezervuaras, tunelis Zuikių gatvėje, sostinės mylėtojas galėtų vardyti ir vardyti - kiekviename rajone apstu atradimų. Vilnius - niekada neišsenkanti tema, įsitikinęs jis. O norint apie miestą daug žinoti, tereikia vieno dalyko - jį mylėti. Tuomet ir atsiminti viską paprasta. Beje, visų savo mylimų vietų jis prisipažino nerodęs ir neketinantis to daryti. Juk brangiausia tai, kas asmeniška.
Diplomatinė misija Izraelyje: Kultūrinių ryšių stiprinimas
2013 m. S. Pilinkus išvyko dirbti į Izraelį, kur ėjo Lietuvos ambasados kultūros atašė pareigas. Izraelyje jam buvo didelis atradimas, kad judėjai nėra tauta. Tai konfesija - religinė grupė, turinti specialių tautinių bruožų. Jis tyrinėjo Izraelio ir Lietuvos kultūrinius ryšius, pasakojo apie tai, kad Izraelio vėliava yra sukurta Darbėnuose. Atradimas, kad name, kuris identifikuojamas kaip Dovydo Volfsono, su bičiuliu Eugenijumi Bunka palėpėje rado krosnies likučių ir koklių, kurių ornamentai yra kitokie nei lietuviški. Vienas iš tokių koklių dabar yra Knesete. Prieš keliolika metų Seimo pirmininkas nuvežė dovanų Kneseto vadovui vieną iš koklių, paimtų iš D. Volfsono namų, to paties, kuris pasiūlė Izraelio vėliavos vaizdą ir piniginį vienetą vadinti šekeliu.
Prieš pusmetį iš Izraelio grįžęs buvęs Vilniaus rotušės ceremonmeisteris ir kultūros atašė Saulius Pilinkus jau spėjo Lietuvoje apšilti kojas. Dvejus metus svečioje šalyje praleidęs vyras gimtinę išvydo naujomis akimis. „Anksčiau maniau, kad čia galėtų būti gerai. Dabar matau, kad yra gerai“, - džiaugėsi menotyrininkas, vienas „Užupio respublikos“ įkūrėjų ir uolus Vilniaus mylėtojas. Ar dveji metai visiškai kitokio klimato ir kitokios politinės padėties šalyje pakeitė požiūrį į gimtąjį kraštą? Dveji metai nėra daug, tačiau gyvendamas Izraelyje visiškai atitrūko nuo čionykščių reikalų. Klimatas ir politinė situacija ten išties skiriasi. Bet nėra taip baisu, kaip kai kam atrodo: prie apsiginklavusių žmonių ir sprogimų pripranti per dvi dienas. O izraeliečiai ir lietuviai iš dalies panašūs. Visi gyvename šia diena. Tik mes tai darome iš kvailumo, o izraeliečiai dabartį vertina iš tikrųjų. Mums atrodo, kad rytojus tikrai išauš, o ten dėl to niekas nėra tikras. Izraelyje žmonės jaučiasi kaip kariuomenėje - juos lydi nuolatinė įtampa ir nerimas dėl rytojaus. Dėl to jie veikia, kuria, stato, augina - taip bando nuraminti įtampą. Tačiau iš tikro tereikia vieno smūgio, kad ilgamečiai darbai ar sukurti stebuklai išnyktų. Bet apie tai stengiamasi negalvoti. Pilkas dangus ir lietuvių verkšlenimas nebeerzina? Per tą pusmetį, kai yra grįžęs, dar nespėjo pajusti šaliai būdingos pilkumos, nes daug keliavo. Tik dabar pradeda ją matyti. Neabejoja, kad klimatas daro įtaką tautiečių būdui, elgesiui, mintims. O jei dar kokios viltys neišsipildo, tada jau visai šakės. Lietuvoje priimtiniausias būdas pabėgti nuo pilkumos yra alkoholis. Dėl to liūdna. Kita vertus, mato, kad čia gyvenančių žmonių požiūris ima keistis. Mes įpratę galvoti apie tai, kas buvo, kas galėjo būti ir kas dar bus. Gilinamės į praeitį arba projektuojame ateitį. Džiaugiasi, kad daugėja žmonių, gyvenančių dabartimi. Tai turbūt susiję su tuo, kad nemažas jų būrelis integravosi pasaulyje. Pamatė, kad gali arba tupėti, verkti ir nieko nedaryti, arba - daryti. Žmonės ima suprasti, kad niekas nieko neturi išlaikyti, kad savimi rūpintis reikia patiems. Ką dar pamatė ar suprato grįžęs? Grįžus keli dalykai, kuriuos žinojo ir anksčiau, bet kurių nenorėjo pripažinti, tapo visiškai aiškūs. Pirma - kad esame maži. Aišku, jaustis mažais juos įpratino ir istorinės aplinkybės, bet... Nemačiau nė vieno žydo, kuris sakytų, kad yra mažos tautos atstovas. Esame per daug įsikalę sau į galvas, kad esame maži. Antra - sužinojo, kad esame lygiaverčiai, o kai kuriose srityse net lyderiai. Mūsiškiai pasaulyje tikrai gali konkuruoti su kitais ir susikurti puikų gyvenimą. Be to, Lietuva jam pasirodė linksmesnė, žmonių nuotaika geresnė. Ir kokia jų šalis žalia! Reikia džiaugtis, kad turime galimybę gerti vandenį iš čiaupo, laisvai eiti grybauti, uogauti, žvejoti. Jiems tai savaime suprantami dalykai, bet taip ne visur. Palyginti su Artimaisiais Rytais, esame labai švari šalis. Tačiau gal ir pas juos būtų daugiau šiukšlių, jei jų būtų daugiau ir būtų galingi vartotojai. Izraelyje žmonės, galima sakyti, rengia iškylas tarp šiukšlių. Gyvendamas ir dirbdamas Izraelyje sutiko nemažai lietuvių. Didžioji jų dalis atvykę dar iki 1990-ųjų. Sužinojo, kad mūsų protėviai yra stipriai prisidėję prie Izraelio valstybės kūrimo. Įdomu, kad šiandien lietuvių šioje šalyje gyvena daugiau nei žydų Lietuvoje. Ten net yra susiformavęs „litviš“ dialektas - kalba, kurią vartoja Izraelyje gyvenantys litvakai. Ne visi tarpusavyje kalba lietuviškai, daugiau tai daro buvę kauniečiai. Žemaičiai dažnai tarpusavyje šneka žemaitiškai, nes kitaip nemoka, o vilniečiai dažniau kalba hebrajų, anglų ar rusų kalbomis.
Santykiai su Edita Mildažyte: Meilė ir kūrybinis bendradarbiavimas
Po skyrybų su pirmąja žmona, S. Pilinkaus gyvenime atsirado Edita Mildažytė. Jų draugystė sustiprėjo po S. Pilinkaus grįžimo iš Izraelio. Mažose grupėse, kai jau esi be įsipareigojimų, kai susiduri su stebuklingu žmogumi, įvyksta ir kitokių nuostabių dalykų. Edita jau buvo našlė. Jie ne tik tapo artimais žmonėmis, bet ir pradėjo kūrybiškai bendradarbiauti. Edita jam daug padeda: ji ir prodiuserė, ir redaktorė, ir vairuotoja, kartais ir operatorė. Ką tik grįžo iš Balio. Ten Edita filmavo žvejus, kitus jiems tiksiančius epizodus. S. Pilinkus teigia, kad jam labai pasisekė, jog Edita taip pat yra tikinti.
„Antroje gyvenimo pusėje santykiai iš tiesų yra daug lengvesni, žavingesni ir mažiau įpareigojantys.“ - sutinka Saulius. Įsipareigojimų išties yra mažiau. O jei pasiseka, kad mylimas žmogus dar yra ir geranoriškas - kaifas, tarpusavio supratimo dar daugiau. Juolab kad jau supranti, jog nieko į dėžę ar urną nepasiimsi, tad daug svarbiau elgtis su kitu taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi.
Su Edita Mildažyte buvo pažįstami nuo paauglystės. Vėliau buvo bendras viešasis informacijos, draugų laukas, vienas kitą tik žinojo iš matymo. Be to, buvo ir panašių veiklos sričių, ta pati geografinė vieta - Vilnius, Lietuva. Jie su Edita juokauja, kad jei būtų susitikę praeityje, nemanau, kad jai būtų padaręs įspūdį, o jis nebūtų drįsęs jai rodyti bent menkiausią dėmesį. Ji jam buvo per ryški, per išskirtinė, per pavojinga. Jam būtų buvę daug problemų su ja... Kai kuriais klausimais nebesą žiauriai kritiški. Be to, išmoko kalbėtis ir nebūtinai žodžiais. Jis tikras laimės kūdikis, jam ir vėl LABAI pasisekė. Jam paliko didžiulį įspūdį, kaip ji mylėjo ir myli a.a. savo Gintą. Pagalvojo sau, kad ir jis gali būti taip mylimas... Dabar žiūri į Ginto Vyšniausko nuotrauką namuose. Nėra konkurencijos, nes noras būti savininku ir turėti tik sau savo mylimą žmogų, branda leidžia suvokti, kad nieko negali turėti. Norėti - gal ir gali, bet turėti - ne. Daugelis dalykų jiems su Edita yra skirtingi - patirtis, praeitis, žinios, žinojimai, todėl natūralu, kad dėl to neretai vyksta emocionalūs debatai, kurie iš šono gali atrodyti įtempti. Bet jie abu žino, kad toks yra procesas. Iš tiesų, jie dideli draugai su žmona, o tai ir yra svarbiausia.
Jis atvirauja: „Man ir vėl pasisekė. Supratau, kokia stipri ir išskirtinė yra Edita.“ Kaip susitvarkė su skandalu, kuomet Edita buvo sulaikyta išgėrusi prie vairo? Visi daro klaidų. Kitąsyk labai didelių.. Ačiū Dievui, į kai kurias klaidas sureaguoja kaip į YPATINGĄ ĮSPĖJIMĄ... Jei Edita nebūtų pirmo ryškumo žvaigždė, niekada nebūtų susilaukusi tokio padidinto visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio. Suprato, kokia išskirtinė, stipri yra Edita. Tai tvirtos valios moteris, kuri geba ir atsiprašyti, ir nekartoti klaidų. Ir, jei padarei didžiulę klaidą, tai privalai bet kokia kaina ją išpirkti. Jo manymu, Edita tą ir padarė.
"Daiktų istorijos": Pasakojimai per daiktus
S. Pilinkus veda LRT laidą "Daiktų istorijos", kurioje per įvairius daiktus pasakoja įdomias istorijas. Sakoma, kad televizijos laidos „Daiktų istorijos“ nebūtų, jeigu nebūtų Editos. Kodėl? Ji privertė jį. Buvo laisvuoju redaktoriumi jos įdomioje laidoje „Lietuvos kolumbai“. Dirbdamas pamatė, kad Edita yra nuostabus žmogus. Ji patarė: „Daryk savo laidą, esi geras pasakotojas.“ Laida tapo populiari dėl S. Pilinkaus gebėjimo įdomiai pasakoti ir atskleisti netikėtus faktus.
Jis yra daiktų rinkėjas. Kaupiku jį vadina Edita. Nuostabu, kad yra laida „Daiktų istorijos“. Nes įdomesnė - pasakomoji, o ne materialioji dalis. Studijavo menotyra, matė nuostabių dailės, istorinių artefaktų rinkinių. Tapo aišku: dabar asmeninis kolekcionavimas - beprasmis užsiėmimas. Todėl į tai žiūri rimtai! Žinote trolio Mumio istoriją? Jis rinko savo pasaulio pašto ženklus. Surinko visus. Ir gyvenimas tapo beprasmis. Tada juos sunaikino ir pradėjo rinkti gėles. Rinkimo procesas yra nuostabus, bet jei jis baigtinis? Kas toliau? Jam įdomi ne tiek materialinė daiktų vertė, kiek istorijos, slypinčios už jų.
Vis pavadina save laimės kūdikiu. Visada žinojo, kad jis yra, ir tiki, kad bus. Jei kiekvienas apsidairytų ir objektyviai pagalvotų, suprastų, kad viena iš didžiųjų dovanų - gyvybė, net jei gyvena su bėda ar negalia. Ne veltui literatūroje išlikęs posakis „Karalystė - už dar vieną dieną gyvenimo“. Gyventi yra labai gera, ypač jei gera visapusiškai - sveikata palyginti nebloga, vaikai - ganėtinai talentingi ir gražūs, klimatas nei per karštas, nei per šaltas ir pan. Nėra įrodyta priešingai, kad jų valstybė, tauta, įvairiatautė bendruomenė ir pan. kada nors gyveno geriau nei dabar. Kai buvo rekrūtu sovietinėje kariuomenėje, žinojo, kad yra uždarytas maždaug 400 ha teritorijoje už spygliuotos vielos, kuria teka elektros srovė. Buvo liūdna, kentėjo, jautėsi nelaisvas, turėjo daryti ne tai, kas jam įdomu ar atrodo reikalinga, o tai, ką liepia. Jau po kelerių metų matė, kaip pasikeitė santvarka, po kurio laiko galėjo laisvai blaškytis po pasaulį ir daryti, ką nori.
Užupio Respublika: Idėjų įgyvendinimas ir rajono pokyčiai
S. Pilinkus yra vienas iš Užupio respublikos kūrėjų. Ten gyveno? Ne, negyveno, dabar gyvena. Užupyje atsirado 1974 metais. Su Vilmantu Adomoniu (skulptoriumi) draugavo, tai ten dažnai lankydavosi. Užupis tais laikais buvo visai kitoks… Dabar gyvena Užupyje, šalia gimnazijos. Prieš ketvirtį amžiaus susipažinęs su režisieriumi, dainų autoriumi Romu Lileikiu įsitraukė į užupiečių veiklą, statė Angelą, įkūrė Užupio respubliką. Jis įsimylėjęs šį rajoną ir stebėjo jo pokyčius. S. Pilinkaus nuomone, Užupis pamažu virsta pragmatišku rajonu, skirtu turistams.
Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje savo mylimame Užupyje, kur dabar ir gyvena, su bendraminčiais įkūrė simbolinę nepriklausomą Užupio Respubliką su sava valdžia, Konstitucija, prezidentu. Natūralu, kitaip ir būti negali. Kažkada, vėlyvoje paauglystėje, jam įspūdį paliko Jacko Londono kūrinys „Rytas aušta“. Trumpai tariant, jame pasakojama, kaip autentiškas ir gražus gamtos kampelis paverčiamas urbanistine sistema. Galbūt kažkas panašaus nutiko ir Užupiui. Kažkada jiems patiko Užupis, nes atrodė, kad jame galima realizuoti visas idėjas. Manau, kad ne be reikalo 2006 m. suklydo į Lietuvą atvykusi jauna „The Guardian“ žurnalistė. Ji nežinojo Užupio Respublikos, tačiau jai buvo žinoma pasaulyje nuskambėjusi Franko Zappos skulptūra. Taigi pradėjo pasakoti jai apie respubliką ir matė, kaip jos veidas nušvito. Ji tąkart parašė, jog Zappos gerbėjai vienoje iš Rytų Europos šalių sostinių įkūrė atskirą respubliką, panašią į Monmartrą ar pan.
Beje, užsiminė apie F. Zappos skulptūrą, prie kurios atsiradimo prisidėjo. Paklaustas, kodėl F. Zappa, dažnai atsakydavo - o kodėl ne?
Manau, kad išliko legenda. Dar liko kažkokių objektų, ženklų. Bet Užupį visi įsivaizduoja savaip, kaip ir Šventą raštą interpretuoja... Taip, pasikeitė ir gamtinis, ir urbanistinis peizažas. Ar dvasia išliko? Kai kurių galvose - taip, kai kurių - ne...
Pomėgiai ir kolekcijos: Istorijos paieška daiktuose
S. Pilinkus domisi istorija ir renka įvairius daiktus, pavyzdžiui, senus saldainių popierėlius. Jis yra daiktų rinkėjas. Kaupiku jį vadina Edita. Nuostabu, kad yra laida „Daiktų istorijos“. Nes įdomesnė - pasakomoji, o ne materialioji dalis. Studijavo menotyra, matė nuostabių dailės, istorinių artefaktų rinkinių. Tapo aišku: dabar asmeninis kolekcionavimas - beprasmis užsiėmimas. Todėl į tai žiūri rimtai! Žinote trolio Mumio istoriją? Jis rinko savo pasaulio pašto ženklus. Surinko visus. Ir gyvenimas tapo beprasmis. Tada juos sunaikino ir pradėjo rinkti gėles. Rinkimo procesas yra nuostabus, bet jei jis baigtinis? Kas toliau? Jam įdomi ne tiek materialinė daiktų vertė, kiek istorijos, slypinčios už jų.
Jo surinkti daiktai atskiro kambario niekada neturėjo. Turi keletą saugyklų, slėptuvių, kur juos ir laiko. Jo gyvenamojoje erdvėje yra kampas, kuriame laiko sau brangiausius, mieliausius dalykus. Iš tiesų labai džiaugiasi ir didžiuojasi, kad jo surinkti gal kiek šarkiški rinkiniai yra ten, kur ir turi būti, patekę į rimtas kolekcijas, muziejų rinkinius. Ilgą laiką buvo prisirišęs, bet, kaip ir minėta, sendamas supranti, kad į aną pasaulį nieko su savimi nepasiimsi ir nenusineši. Tie daiktai - tiesiog malonių emocijų kėlėjai, bet sakytų, kad dabar prie jų prisirišęs nebesąs.
Žinoma, buvo paraginęs ir ragina nuolat. Bet, kaip ir minėta, turi slėptuvių. Anksčiau stebėdavosi, kaip žmonės po savęs palieka įvairių dalykų, pavyzdžiui, rinkinį kvepalų buteliukų, kurie galėtų būti ir puikiomis dekoracijomis. Pamena, jam patiko senelio, tėvo tėčio, namuose sukaupti dalykai, kurie jiems nekėlė jokių emocijų, veikiau buvo sunkios praeities ženklai, o jam tai buvo egzotika, kitas gyvenimas. Augdamas suprato, kad tų objektų, pavyzdžiui, įvairių medalių ar ordinų, yra labai daug, daugiau, nei įsivaizdavo. Todėl jam pasisekė, kad yra laida „Daiktų istorijos“, prie kurios gimimo nemažai prisideda. Visuomet patikslina, kad istorijos ne apie daiktus - daiktai tiesiog yra raktas. Juk kiekvienas sudžiūvęs lapelis, dirvožemio grumstelis ar kitas dalykas gali būti tik atspirties taškas tūkstančiams istorijų. Norisi sudominti ir papasakoti.
Jam patinka leisti laiką ir gamtoje, netgi norėtų sukurti laidą apie žirgus, nes tiki, kad 80-90 proc. pasaulio žmonių jais žavisi. Pamena, kai dirbo Izraelyje, galvojo, kaip ten karšta ir sausa, kaip reikia kondicionierių ir lietuviškos žiemos. Galiausiai priprato.
Požiūris į gyvenimą: Pozityvumas ir meilė
S. Pilinkus save vadina laimės kūdikiu ir džiaugiasi gyvenimu. Jis vertina meilę, šeimą ir galimybę daryti tai, kas jam įdomu. Kalbėdamas apie vertybes, būs labai banalus ir į klausimą atsakys kaip kokia merga - svarbiausia yra meilė. Meilė vaikams, Tėvynei, moteriai. Tai - pozityvi emocija. Juk tik mylint norisi ką nors daryti, kurti.
Gyvena taip, kaip iš tikrųjų nori. Džiaugiasi, kad kol kas nesąs tarnautojas. Galvoje sukasi daugybė įvairių idėjų. Jam patinka spiegti, šaukti, kokie jie nuostabūs. Tai galima daryti įvairiais būdais: dailės plenerais, statant memorialinius objektus, kuriant dokumentinius filmus ir t. t. Jam patinka kažką atkurti ar pastatyti. Lietuvoje yra daugybė dalykų, kuriuos verta ištraukti iš užmaršties.
Suvokia, kad tam tikrą gyvenimo kelią jau nuėjo. Tačiau yra labai laimingas žmogus. Laimės kūdikis, ne kitaip! Savo vaikams yra pasakęs, kad gyvena taip gerai ir jaučia tokį kaifą, kad nebijosi numirti. Juk jei žinotum, kad gyventi liko savaitė, mėnuo ar metai, kaip gyventum, ką darytum? Jo jau nebeerzina ir nebegąsdina daugybė dalykų. Kai suvoki, kad ne taip daug visko reikia, gyventi tampa gerokai paprasčiau ir geriau. Be to, kam kovoti su žiema? Ji vis tiek bus.
Trykšta pozityvumu. Ar tai jam ir yra didžiausia vertybė? Kalbėdamas apie vertybes, būs labai banalus ir į klausimą atsakys kaip kokia merga - svarbiausia yra meilė. Meilė vaikams, Tėvynei, moteriai. Tai - pozityvi emocija. Juk tik mylint norisi ką nors daryti, kurti.
Jo trys sėkmingiausi ir prasmingiausi projektai - vaikai. Be abejonės. Džiugina tai, kad jam nereikia jų įvilioti į savo erdvę, nes jie patys įsivilioja, visuomet turi klausimų ir ieško atsakymų. Manau, kad jo vaikams tam tikra prasme pasisekė, jie - taip pat laimės kūdikiai. Ir ne todėl, kad jis jų tėtis, o jų mama yra jų mama. Tiesiog kūrybingoje aplinkoje vystosi ir kūrybingi vaikai. Taip nutiko ir jo vaikams - gimė jie geroje šalyje, geru laiku, geroje giminėje, tarp gerų kaimynų...
Jis neslepia, kad priklausė sovietų sąjungos komunistų partijai. Buvo ir vadinamu spaliuku, ir pionieriumi, ir komsomolcu, nes jam patiko aktyvi veikla, mėgo organizuoti, reguliuoti. Namuose gyveno vieną gyvenimą, o už jų sienos - kitą. Tokia šizofrenija... Kai pradėjo studijas dailės institute, jam pasiūlė tapti komuniūga. Žinoma, jis tarėsi su įvairiais žmonėmis, „stoti“ ar „nestoti į...“. Ne kartą girdėjo ir tokią mintį - išsprūsti iš „meškos glėbio“, ko gero, nebepavyks, tai gal yra prasmė būti toje sistemoje ir bandyti reguliuoti to š... srautus būnant viduje. Greičiausiai tai buvo žiauri iliuzija, o gal ir ne... Buvo fakulteto komsomolo sekretoriumi, bet netrukus atsirado įtampų. Penktame kurse nutiko taip, kad jam pasiūlė arba savo noru tapti sovietų armijos kareiviu, arba pasigydyti psichiatrinėje. Taip „savanoriu“ pateko į sovietinės armijos priešlėktuvinės gynybos dalinius prie Leningrado, dabartinio Sankt Peterburgo. Tai buvo 1984 metų ruduo. Jo pažįstami dalyvavo „Katalikų kronikos“ platinimo ir kitose veiklose. KGB turėjo medžiagą apie juos, žinojo, ką jie galvoja, kur lankosi ir panašiai, bet nieko solidaus negalėjo padaryti. Jis gi leido sau įdėti į komsomolo komitete buvusį dauginimo aparatą kai ką, nežinodamas, kad jie visi registruoti. Tai buvo pretekstas, kad jam tektų iškeliauti toli...
Jis nepatyrė sovietinėje armijoje tos vadinamos dedovščinos - nestatutinių santykių, kareivių žeminimo, bet viską matė iš arti. Buvo laimės kūdikis dėl trijų priežasčių. Pirma, turėjo raudoną komunisto bilietą. Antra, amžiumi buvo vyresnis nei kai kurie jauni karininkai - eidavo į susirinkimus su karininkais, dalyvaudavo jų pasitarimuose. Trečiasis faktorius, jamau, buvo tas, kad tarnavo priešlėktuvinės gynybos dalinyje, kuriame, eksperimento tvarka, buvo surinkti vieno šaukimo kareiviai. Vadinasi, kartu pradėjo tarnybą ir kartu baigė. Bet, žinoma, yra matęs mušimų, muštynių ir kitų negražių dalykų. Pavyzdžiui, tokį kankinimo būdą vadintą „Leningrado tiltai“ - naktį ilgiau ištarnavę kareiviai kankindavo „žąsis“ - ką tik rekrūtuotus kareivėlius. Tas „žąsis“ grasinimais priversdavo kabėti įsikibus rankomis ir kojomis tarp dviejų dviaukščių lovų. Taip gali kabėti įsitempęs gal penkias, gal dešimt minučių, bet pabandyk taip pakabėti ilgiau... Baisu... Ir dar eina koks nupiepėlis ir dar daužo per nugarą... Buvo teigiama - pusmetis kančios, o po to galėsi kankinti kitus... Visa tai palaiko baimė - toks klaikus, nunutraukiamas ratas. Jo vengė, manė, kad kaip komuniūga, gali turėti teisę pranešti karininkams apie tuos kankinimus ir kitas nesąmones. Tai jį irgi saugojo.
Jis turėjo du infarktus. Buvo laikai, kai specialistai ir nespecialistai sakydavo: trečias - paskutinis. Bet dabar ir specialistai sako, kad taip nebebūna, medicininė pagalba dar tobulesnė. Neberūko, nebevartojo „šio bei to“, bando daugiau judėti. Bet - jo puikioji žmona yra maisto gaminimo meistrė, todėl labai sunku atsispirti jos patiekalams. Edita jį išlepino: ji labai dėmesinga, jos dėka daugiau pasitikrina sveikatą. Jaučiasi tarsi turintis net ir personalinę gydytoją.
Show Me The Way
