Kiekvieno vaiko, kuris auga su savo mylima šeima, vaikystė būna nuostabi. Nes tu nežinai, kad gali būti kažkaip geriau, kažkaip kitaip. Tu žinai, kad tavo šeima yra tavo viskas ir taip, kaip yra - geriausia kaip tik gali būti. Ir aš taip augau.
Nuostabi vaikystė 25 kvadratinių metrų bute, bėgimas į troleibusą, kol neprisikabino gatvės chuliganai ir didėjantis kramtomų gumų pasirinkimas - tokią savo vaikystę prisimena TV laidų ir renginių vedėjas Rolandas Mackevičius. Mes gyvenome 25 kv. Mano svajonė buvo turėti tetrį. Tėtis buvo griežtai prieš, bet man pavyko tetrį išprašyti iš mamos, kurį ji man padovanojo gimtadienio proga. Bet šis prisiminimas fainas tuo, kad tas, kuris labiausiai buvo prieš tetrį, daugiausia su juo žaidė (juokiasi). Nebandysiu išlaužti dramos iš savo vaikystės, kad gyvenau Naujininkuose, baisiame rajone. Manau, kad visi panašiai gyveno. Atsimenu iš troleibuso stotelės bėgdavau pas lietuvių kalbos mokytoją Krasnūchoje ir bėgdavau iki tol, kol įeidavau į butą. Po pamokos bėgte bėgdavau atgal į troleibusą, kad tik niekas neužkalbintų, nepašvilptų, kad „ei, bachūriukas, turi 20 centų? Pašokinėk. O kas čia barška?“ Tokie tie vaikystės fragmentiški prisiminimai.
Vienas iš įsimintiniausių Rolando vaikystės momentų - savo kambario gavimas. Jis prisimena, kad jo tėtis buvo policijos pareigūnas ir šeima gyveno nedideliame, 20 kvadratinių metrų komunaliniame bute Vilniuje. Kai Rolandui suėjo ketveri ar penkeri metai ir tėvai gavo didesnį butą, mama jam pasakė: „Tu įsivaizduoji, turėsi savo kambarį, savo spintą, lovą, stalą, net kilimą pats galėsi išsirinkti, kokį nori“. Tai buvo didelis pokytis, nes iki tol visas jų gyvenimas tilpo viename kambaryje. Kai atsikraustė ir leido jam pačiam išsirinkti daiktus, jo kambarys tapo tikra karalyste.
Kitas svarbus vaikystės epizodas - nemalonus vizitas pas dantų gydytoją, po kurio sekė apsilankymas dešrelių restorane prie poliklinikos Gedimino prospekte. Ten ant griliaus kepdavo šviežias dešreles iš faršo su bandele. Rolandas prisimena, kaip tėtis jam nupirkdavo dešrainį, ir jis jį valgydavo su dideliu malonumu, o tėtis tiesiog žiūrėdavo, nes pinigų užtekdavo tik vienam.
Rolando vaikystėje egzistavo ir nemalonūs patyrimai, ypač mokykloje. Jis prisimena mokytojų autoritarizmą ir nevienodą mokinių vertinimą. Tokios replikos, kaip „Mackevičiau, tu išvis nuleisk tą ranką, aš vis tiek tavęs prie egzamino neprileisiu“, iki šiol skamba ausyse. Jis taip pat mini aukštą patyčių lygį ir aiškias hierarchijas tiek mokykloje, tiek kieme. Tačiau Rolandas mano, kad tai, kas jo nenužudė, padarė jį stipresniu. Jis nemėgsta žmonių, kurie demonstratyviai rodo savo valdžią.
Iš vaikystės Rolandas atsinešė ir keletą mielų tradicijų. Viena jų - „tėčio arbata“, kurią gamindavo jo mamai jos tėtis, vėliau ji - jam, o dabar jis - savo sūnui. Tai paprasta arbata su daug citrinos, tapusi svarbiu ritualu ir emociniu ryšiu su šeima.
Rolando gyvenimą pakeitė patirtis tarptautinėje vasaros stovykloje Anglijoje, kai jam buvo 15 metų. Jis visada buvo aktyvus ir mėgo naujoves, todėl iškart sutiko pasiūlymą tobulinti anglų kalbą. Kelionė vienam, be tėvų, į miestelį, kur nekalbama lietuviškai, padėjo sugriauti daugybę stereotipų. Jis suprato, kaip svarbu bendrauti, užmegzti ryšius, susikalbėti ne žodžiais, o emocijų kalba ir „skaityti“ žmones. Ši stovykla, į kurią tėvai leido vykti kelias vasaras iš eilės, tapo pagrindiniu dalyku, suteikusiu jam žinių apie bendravimą.
Šiandien Rolandas yra dviejų vaikų, Motiejaus ir Meilės Marijos, tėtis. Jis akcentuoja, kad auklėjimo metodai labai pasikeitė nuo jo vaikystės laikų. Jei anksčiau viskas būdavo sprendžiama per griežtumą ir diržą, tai dabar svarbu aiškinti, bendrauti ir suprasti vaiko poreikius. Jis stengiasi, kad vaikai išmoktų paskirstyti laiką, ir net siūlo papildomą laiką prie programėlių už atliktus gerus darbus, pavyzdžiui, sutvarkius kambarį.
Rolandas supranta, kad darbas ir pinigai yra svarbūs, bet prioritetą teikia šeimai. Jis stengiasi kuo mažiau išvažiuoti iš namų ir būti su vaikais. Jis skaičiuoja, kad turi apie 10 metų pasidžiaugti vaikais, kol jie užaugs ir pradės savarankišką gyvenimą.
Jo žmona Ieva Mackevičienė taip pat dalinasi savo patirtimi. Ji teigia, kad gimus vaikui suprato, kokia brangi yra kiekviena diena ir kiek daug galima išmokti. Ji taip pat pabrėžia meilės, pagarbos vienas kitam svarbą ir gebėjimą matyti mažus dalykus, iš kurių susideda didelis stebuklas.
Rolandas teigia, kad svarbiausia tėvystėje - tinkamas požiūris į vaiką. Jei vaikas kam nors trukdo, tai yra tėvų požiūrio ir nusiteikimo problema. Jis mano, kad silpni žmonės muša vaikus ar ant jų šaukia, nes vaikas niekada nebūna dėl nieko kaltas - tai tėvų atsakomybė, kad nesugebėjo to išaiškinti. Jis pataria tėvams nesitikėti, kad vaikas viską išmoks pats, ir būti jam pavyzdžiu.
Pora susilaukė sūnaus Motiejaus 2014 m. kovą, o dukros Meilės Marijos - 2017 m. vasario 12 d. Rolandas ir Ieva susituokė 2013 m. gruodžio 7 d. Druskininkuose.
Rolandas sako, kad jo sūnus Motiejus yra panašus į jį vaikystėje - mėgsta kelti geras emocijas ir linksminti žmones. Jis taip pat paminėjo, kad tapus dukters Meilės tėčiu, jo požiūris į moteris ir jų grožį visiškai pasikeitė.
Prieš rugsėjį Mackevičių šeimoje vyksta savotiškas „techninis aptarnavimas“: apžiūrimi dantukai, sužiūrima sveikata, paruošiami mokykliniai reikmenys. Pasak Rolando, pasiruošimas mokslo metams vyksta sklandžiai, nes viską daro komandiškai ir aptaria.
Rolandas juokauja, kad su žmona vasarą pavargo nuo vaikų ir dabar mėgausis laiku sau. Tačiau po juoko jis pabrėžia, kad šiemet nerimauja labiau, nes jaunesnioji dukra eina į pirmą klasę ir norisi, kad ji gerai jaustųsi.
Rolando ir Ievos pažinties istorija apipinta romantikos. Jie susipažino 2011 m. vasarą ir netrukus tarp jų įsiplieskė romantiški jausmai. Jie prisimena susitikimus naktimis, pokalbius Vilniaus gatvėje iki aušros, kai viskas buvo uždaryta, bet nenorėjosi skirtis.
Rolandas Mackevičius teigia, kad į savo darbą laidų vedėju žiūri kaip į darbą ir jo vaikai nežaidžia su iš laidos parsineštais daiktais. Jis mano, kad seksualinių žaislų kartelė pasiekė naują lygį ir tai yra tam tikra edukacija. Jis su vaikais nekalba apie tuos dalykus, bet mano, kad ateis laikas ir jie pakalbės.
Jis linki tėvams nepasitikėti savo vaiko auklėjimu „youtuberiams“ ar kitiems, o auklėti juos patiems. Rolandas nori būti savo vaikams labiau draugas, o ne tik autoritetas.
Pokalbiui pasisukus apie santykius, Rolandas teigia, kad santykiai yra darbas, kaip ir įmonėje. Reikia kalbėtis, girti, aiškintis ir šlifuoti tą „deimantą“, bet nepamiršti, kad vyrai ir moterys yra skirtingi.
Tiek vaikystėje, tiek dabar Rolandui ir Ievai svarbiausia - šeima.
Rolandas Mackevičius, kartu su žmona Ieva, augina du vaikus ir dalijasi savo patirtimi, kaip svarbu skirti dėmesį šeimai, būti pavyzdžiu vaikams ir nepamiršti meilės bei pagarbos santykiuose.
tags: #rolandas #mackevicius #vaikai
