Lietuva, ką aš dar galiu Tau padovanoti? atidaviau gražiausius savo jaunystės metus.
Ankstyvieji metai ir šeima
Mano mama - Marija Kviklytė-Barisienė - gimė 1892 m. vienkiemyje, Daugailių parapijoje, Utenos aps. šeimoje. Nikodemo Kviklio sodyba - prie Utenos-Zarasų plento. Ji buvo vyriausia dukra. Turėjo ir tris brolius: Antaną, Mečislovą ir Vladą. Nikodemas Kviklys - ūkį paveldėjo iš savo senelio Adomo. Tėvas - Mykolas Barisa gimė 1878 m. Žadavainių k. vls. Utenos aps. neturtingo valstiečio šeimoje. Joje augo keturi sūnūs: Jokūbas, Mykolas ir Petras.
Mykolas Barisa 25 m. tarnauti kariuomenėje. Tarnauti 1900 m. išėjo mano tėvas Mykolas. 1904 m. dalyvavo kautynėse su japonais Mandžiūrijoje. Panaudojo kulkosvaidžius. Iš pulko liko tik keli kareiviai. Jam pavyko išnešti pulko vėliavą. Už tai buvo apdovanotas Georgijaus kryžiumi. Antrą kryžių nusipelnė 1914 m. kautynėse su vokiečiais Rytprūsiuose. Ilgą laiką buvo be sąmonės. Gulėjo Daugpilio (Dvinsko) ligoninėje. Iš ligoninės, buvo paskirtas į Rostovą prie Dono. Ten gyveno su mama. Po revoliucijai, gyveno Voroneže. Vėliau grįžo į Lietuvą. Turėdamas "paručniko" laipsnį įsijungė į Lietuvos kariuomenę. Pirmuosius metus tarnavo pasienio vietose. Savo karinę karjerą baigė po kautynių su lenkais prie Giedraičių.
Barisai ūkininkavo Trečialaukyje, savo ūkyje, kuris 1912-1920 m. buvo padalintas pusiau. Trečialaukio ir Paviešių kaimus skyrė Viešės upelis. Kimėnai ir Artmoniškės. Pradinė mokykla. Šioje mokykloje mokėsi visos apylinkės ūkininkų vaikai. Vienkiemiai. Statybomis iš pradžių užsiėmė ir mano tėvai. 1945 m. Šioje sodyboje aš gimiau 1929 m.
Krikštynos ir partizaninis judėjimas
Lietuvos močiutės savo vaikams įžiebė šventą Tėvynės meilės ugnį. Palaiminimu į tamsią nežinios naktį išeidavo jų vaikai. Jos laukė jų sugrįžtant. Džiaugėsi sugrįžimu, širdis virpėjo vėl išleidžiant. Mėnesiai, o metų metai... naktų. Kas įvertins mūsų Motinų pasiaukojimą, ryžtą ir šventą meilę? pasakys, iš kur sėmėsi stiprybės? lemtis... Mindaugai, Aleksai, Domai, Vytautai! Jūs žuvote 1948 m. birželio 29 d. garbingoje kovoje. Kai tik grįžau į Lietuvą - 1955 m. vietą ir padariau (slapta, nes buvo pavojinga) nuotrauką. Ant kapo nepadėjau gėlių. Kad nenusilenkėt priespaudai ir ryžotės geriau mirti negu vergauti. Nebuvau kartu. Barako gultų. Jei kas būtų leidę pasirinkti, būčiau pasirinkęs Jūsų dalią... Noras numirti Tėvynėje buvo toks stiprus, kad viską ištvėriau. Priesaiką: "Kas liksim gyvas - žuvusiems pasodinti ąžuolą". Šiuos žodžius girdėjo Vincas Kaulinis-Miškinis. Sužinoti nepavyko. Gyvenau viltimi pažadus išpildyti. Nuverstas į ežerą), ryžausi pasodinti, t.y. Išrauti kryžiaus neišrovė, bet subraižė. Telefonu, ir kryžiaus šventinimo apeigų metu. Prabėgo metai. Minėjimas. Nenusakomos svarbos Baltijos kelias. Aukščiausios Tarybos rinkimai nulėmė tolesnį Lietuvos likimą. Taryba 1990 m. kovo 11 d. kartą buvo keliama Lietuvos trispalvė, giedamas himnas. Gulago kelių skruostais riedėjo džiaugsmo ašaros. Dienos. Atmintyje atkurti tų dienų įvykius, įamžinant Jūsų atminimą. Tai ne iš blogos valios, juk praėjo jau 50 metų. Slapyvardžių. Daugelio partizanų pavardžių net nežinojau. Stiklainiuose ir pieno bidonuose užkasė mūsų sodyboje. Sibire. Vėliau sužinojau ir iš kitų šaltinių. Gyvatvore. Nesėkmingai. Dokumentai būtų neįkainojamas turtas istorijai. Mano broliai siūlė visai šeimai trauktis į Vakarus. Tėvai apie tai nenorėjo nė girdėti. Ir visą turtą, bėgs į nežinią nejaučiant jokios kaltės. LLA buvo apsisprendusi likti ir kovoti čia - Lietuvoje. Vienas LLA vadų buvo gen.Pečiulionis, su kuriuo likimas suvedė 1947 m. kalėjime 428 kameroje. Vilniaus priemiesčiuose. Girdėjosi net patrankų dundesys. Visais keleliais pasipylė raudonųjų gurguolės. Pasitraukė. Mes vėl likome raudonųjų okupantų naguose. Ne blogai. Tenkinosi prašydami duonos, pieno, lašinių. Vėliau apetitas augo. Puslitrį naminės buvo galima nupirkti ne tik arklį, bet ir trofėjinį automatą. Kareiviai gėrė viską - net nevalytą spiritą. Apsistojo kažkoks štabas. Užėmė vieną namo galą. Karininkai. Labai domėjosi Lietuvos žmonių gyvenimu. Tokie priešiški rusams. Kad nėjo tarnauti į vokiečių kariuomenę -prieš rusus. 1941 m. birželio trėmimus, kurie tragiškai paveikė Lietuvos žmones. Pravieniškėse, Panevėžyje. Buvo daugybė nukankintų žmonių nuotraukų. Vieną naktį štabas dingo. Sodybą. Neliko arklių, avių, paukščių. ir išplėštas medus. Tušti rėmai mėtėsi sode. Kiemą. Atgabentas veislinis eržilas, prie kurio sunkiai kas ir prieidavo. Lemta, kad negirdėjo, nes Mindaugas už savo numylėtinį būtų galvą padėjęs. Buvo pirmasis išbuožinimas. Sėja. Specialiai raugė ir varė naminę, kad iš kareivių įsigytų arklių. Butelius įsigijo du labai nuvarytus arklius. Žemdirbys be arklio - tarsi be rankų. Labai nukentėjo ir buvo išblaškyta ne viena mūsų šeima, bet ir visa giminė. Giminė buvo labai plati. Jakavonių, Čepėnų, Prunskių, Petrėnų, Vadišių ir kt. Kiekviena turi savo istoriją.
1944 m. vasara. Žydėjo liepos. Soduose noko vaisiai. Vėl plūdo raudonieji okupantai. Būrys. Trys vyresni mano broliai. Pasiklausyti radijo naujienų ateidavo ir kaimynai. Vieną rytą laukų keleliais pamatėme plūstant rusų garguoles. Po to prasidėjo vokiečių lėktuvų antskrydžiai. Kuktiškių, Tauragnų ir kiti miesteliai. Antalieptės. Visą armiją. Pirmiausia ant kalno prie pieninės padegė tanką "Josif Stalin". Po to išguldė puolančius pėstininkus. Vėliau - būrį automatininkų. Teta Jakovonienės lauke gulėjo nušautų virš 100 raudonarmiečių.
Sužeistų? Po to vokiečiai sėdo ant motociklų ir išvyko Dusetų pusėn. Nei vieno žuvusio savo kareivio. Visi nukauti guli Antalieptės karių kapinėse. Pakrūmėse liko daug ginklų ir šaudmenų. Ginklų sandėlį. Vyrai ėmė kurti planus, kaip visa tai parsigabenti. Pats kariavęs rusų-japonų kare 1904 m., vėliau 1914 m. užbaigęs 1920 m. mūšyje prie Giedraičių su lenkais, rado išeitį. Įrengti antrą dugną. Arklį. Visi nutarė, kad saugiausia važiuoti man. Tada turėjau 15 metų. Vežėjas buvo metais vyresnis. Abu leidomės į kelionę. Daugiau kaip 30 km. Botago. Antalieptę pasiekėme per gerą pusdienį. Užpildydami jo dugną. Prieštankinės minos. Daug vargome, kol išsukome jų sprogdiklius. Suvyniojome kiekvieną atskirai. Nugara nubėga pagaugais - juk galėjome susisprogdinti. Šoviniais. Jų buvo kelios dėžės. Prisėsti pasivėžinti koks kareivis. O tada... krovinys. Sugalvojome šovinius išpilti į maišus ir sumaišyti su avižomis. Rytojaus rytą, po pusryčių, leidausi į kelionę. Daugailių miestelio kelias buvo tuščias. Sutikau tik vieną-kitą; kaimietį. Pasiekus Zarasų-Utenos plentą, padėtis pasikeitė. Kariškos mašinos. Kareiviai, tačiau manęs nekalbino. Greičiau. Ir mano rambusis bėris namų link skubėjo linksmesnis. Tiesiog pro miestą. Visiškai nusiraminau. Niekas manęs ir nekalbino. Savo drąsą gavau gerokai barti. Vyrai patenkinti buvo ir mūsų išradingumu.
Rimantas Šimanėlis: neeilinė asmenybė
Rimantas Šimanėlis pagarsėjo po to, kai pernai, iškilmingos ceremonijos Vilniaus universiteto Šv.Jonų bažnyčioje metu, viešai sudegino ką tik jam įteiktą informatikos specialisto diplomą. Tokiu veiksmu jaunuolis sakė protestuojantis prieš aplaidžią, švietimo kokybe nesirūpinančią Lietuvos aukštojo mokslo sistemą. Neseniai R.Šimanėlis padarė dar vieną neįprastą poelgį - dviračiu iš Lietuvos nuvažiavo į Siriją. Gerą pusmetį mynęs pedalus, Vilniaus universiteto absolventas vienas apkeliavo Baltarusiją, Ukrainą, Balkanus, Turkiją bei dalį Sirijos. Jo bendrakeleiviais epizodiškai buvo tapę kaktusas, vilkšunis, suomis ir belgas; teko nakvoti palapinėse, pavėsinėse, jachtose ir milijonierių namuose, miške būti apvogtam šautuvu ginkluoto siro bei pasišnekėti su kalnų oloje gyvenančiu moldavų vienuoliu.
Iš Lietuvos kelionėn pasiimtas kaktusas, nukritęs nuo dviračio, tragiškai žuvo po benzovežio ratais dar Baltarusijoje. Rimantas numynė toliau ir dabar dalijasi savo septynerių mėnesių gyvenimo kelyje patirtimi.
Kelionė dviračiu - geresnė mokykla nei informatikos studijos?
„Kiekvienas susidūrimas su gyvenimu yra geresnis nei paskaita apie jį. Bet kuriuo atveju, bet kurioje srityje. Tu nori, kad aš palyginčiau formalizuotą, šaltą, teorinę, išpūstą ir merdinčią mokyklą su gyva, kupina nuotykių ir pavojų, kurių negali apeiti blefuodamas. Su mokykla, kurioje kitai pamokai turi išgyventi, o ne nepramiegoti jos. Kurioje auga ne vienas tavo organas, o visas tavo kūnas, visas tu.“
Iš esmės ne tik švietimo, bet ir verslo sistemos apsižiūrėjimas yra tas, kad žmonės sprendžia ne savo problemas. Tas problemas jie tesupranta racionaliai, besiremdami šiokia tokia praktika ir šiokia tokia teorija. Bet jie neįklimpsta į problemas visu savo kūnu, taip, kad iš gilaus miego nubustų visas organizmas ir kiekviena ląstelė bandytų kapstytis. Tiek universitete, tiek darbuose mes sprendžiame problemas, kurių kažkuria prasme nėra.
Kodėl išvažiavai į kelionę?
„Nes tai romantiška. Ir tai gydo. Rekomenduoju.“
Kaktuso istorija
Su tavim dviračiu keliavo kaktusas. Kokia jo istorija? „Jo vardas Katinas. Tas kaktusas - avantiūristas. Bet jam nepasisekė. Minske jis panoro protestuoti prieš gamtos taršą ir, turbūt, globalinį atšilimą. Taigi bevažiuojant iššoko ant kelio. Tikėjosi pradurti mašinos padangą. Ten ir pasiliko.“
Kelionės tikslas ir netikėtas posūkis
Iš pradžių sakei, kad minsi į Afriką. Tačiau tavo kelionė baigėsi Sirijoje… „Afrika man visada gražiai ir mistiškai skambėjo. Todėl ir buvo pasirinkta kaip deklaruojamas tikslas. Tačiau realiai aš niekam, net sau, nebuvau įsipareigojęs nuvažiuoti būtent ten. Kelionė galėjo baigtis bet kur ir bet kada. Mano viduje ji baigėsi Stambule. Tačiau racionaliai priešinausi sau ir norėjau pasiekti bent Kairą. Bet po lemiamo Alacho ženklo galutinai apsisprenžiau grįžti.“
KAIP MAN (NE)PAVYKO PATEKTI Į SIRIJĄ
Lemiamas Alacho ženklas
Koks buvo tas “lemiamas Alacho ženklas”? „Tai seka įvykių, kurie padėjo nuspręsti. Su kolega norėjome pasiekti legendinį dykumos miestą Palmyrą. Kelionė per dykumą turėjo trukti kokias tris dienas. Jau pirmąją dieną mus sustabdė policija ir neleido minti toliau, nes ten neva pilna teroristų. Jie tikino, kad būna atvejų, kai teroristai užpuola net keturiasdešimties vyrų grupes ir mus gali nužudyti. Vienas iš policininkų net paminėjo O. bin Ladeną. Nuotykiais pakvipo taip, kad net dvokė. Šypsojausi, bet jie nepraleido, policininkų dar padaugėjo. Visa tai vyksta šalyje, kurios rytuose pjaunasi Irakas su JAV, o vakaruose - Izraelis su Libanu. Visur pilna nuotraukų su šalies prezidentu tėvu, prezidentu sūnumi ir mirusiu broliu, kuris prezidentu netapo. Taip pat pilna nuotraukų su barzdotu Libano veikėju, kuris visada šypsosi, o jo šone kaip logotipas stovi koks nors kareivis su raketsvaidžiu. Tokių plakatų buvo ir policininkų būdelėje.“
Taigi mes turėjome grįžti ir rinktis saugų pagrindinį kelią. Nakvojome palapinėse netoli senovinio Alepo miesto. Stipriai apsinuodijau - negalėjau valgyti, visą naktį tręšiau mišką. Kitą dieną vis dar blogai jaučiausi, todėl nusprendėme toje pačioje vietoje nakvoti dar vieną naktį. Jau net gulėti pasidarė skausminga, buvau dehidratuotas, išsekęs ir negalėjau pajudėti. Draugas vienas numynė į miestą paimti taksi, kuris nuvežtų mane į ligoninę, o aš likau merdėti. Vieną kartą, prabudęs eiliniam tręšimo reikalui, pastebėjau, kad ant dviračio nėra kelioninių krepšių - likęs tik vienas. Netoliese pamačiau du vyriškius kažin ką beveikiančius, vienas jų turėjo šautuvą. Buvo sunku patikėti, kad krepšius kas nors galėtų pavogti, nes jie buvo pritvirtinti prie dviračio, reikėjo rasti, kaip juos atsegti. Vagims lengviau būtų buvę pasiimti krepšius su visu dviračiu. Toje vietoje, kur stovėjo vyriškiai, vėliau radome mano pasą. Ligoninėje praleidau tris dienas, nuo lašelinių porą savaičių skaudėjo ranką. Petys išsinarindavo vos jį netinkamai palenkus. Tada dar pradėjome tąsytis su policija. Bet fotoaparatas buvo pavogtas ir negalėjau nufilmuoti visų juokingų akimirkų su pareigūnais. Įsivaizduokite žmogų, rašantį protokolą ir kopijuojantį lotyniškas raides. It tai būtų paveiksliukai, kuriuos reikia perpiešti. Įsivaizduokite, kaip jis tikina, kad tikrai ras mano daiktus. Policijos generolą odiniame krėsle ir eilinius metalinėse kareiviškose lovose; arbatinuką, užvirinamą ofise ant žemės ir laikomą ant radiatoriaus... Lankiausi pas policininkus ne vilties kupinas, bet dėl to, kad tai buvo linksma. Nes tai - Sirija. Liga atkrito, grįžau lėktuvu.“
Grįžimas į Lietuvą
Ir kaip dabar, „šviežia akimi“, sugrįžus po pusmetį trukusios kelionės, atrodo Lietuva? „Niekaip. Kai kartą buvau sugrįžęs iš Stambulo, atrodė steriliai. O dabar su visai kita būsena ir kitu nusiteikimu atsisėdau į krėslą, lyg niekur nebūčiau išvažiavęs. Pasikeičiau tik aš.“
Musulmonų svetingumas
Kaip tave sutikdavo musulmonai? „Musulmoniškos iš aplankytų šalių buvo Turkija ir Sirija. Pagal deklaruojamus procentus labiau musulmoniška Turkija, o pagal religingumą ir apeigas - Sirija. Kiek teko girdėti, visos musulmonų šalys yra skirtingos, bet, be abejo, yra ir bendrų bruožų. Pirmiausia tai jų garsusis svetingumas.
Turkija, be to, kad musulmoniška, yra dar ir stipriai proeuropietiška. “Turkų tėvu” vadinamas Atatiurkas sukūrė Turkiją ir suformavo šalies kryptį - Europa. Jis pakeitė arabiškus raštmenis į lotyniškus, transformavo kultūrą, žodžiu, padarė viską, kad Turkija būtų Europos, o ne Azijos dalimi. Ir tai jaučiasi. Minti per Turkiją greitai nepavyksta, nes tiesiog visur esi kviečiamas arbatos, į vestuves, valgyti apelsinų, gauni nakvynę kaimuose - žodžiu, esi saugomas ir globojamas. Be svetingumo dar jaučiamas ir saugumas. Tačiau šis dėmesys nėra grynai arabiškas ar musulmoniškas. Jis susijęs su vos ne kiekvienam turkui įdiegtu prisijungimo prie ES siekiu. Beveik kiekvienas pašnekovas klausdavo, kaip manau, ar jie kada nors įstos į ES. Sakiau, aišku, kad įstos. Sirija irgi įstos. Ir tada jie taip gražiai nusišypsodavo patys sau…
Prieš pasiekiant Siriją, teko daug girdėti apie jos gyventojų svetingumą. Tarsi tai būtų svetingiausia šalis pasaulyje. Bet patekus ten buvo sunku tuo patikėti. Vos sustoji mieste pagalvoti apie gražų orą, kas nors būtinai prieis ir paklaus ar nereikia pagalbos. Ne - tai ne, bet, jei reikia, tai jie padės, gaiš savo laiką ir nuves, kur reikia, net nupirks tai, ko tau reikia, net pavaišins, dar duos savo telefono numerį - jei ką. Minant pro kaimus, lydi gauja dviratininkų ir motociklininkų - susidaro tikriausia ratų kritinė masė.
Turkijos ir Sirijos svetingumas skiriasi. Sirijos yra natūralesnis. Turkų, mano manymu, labiau susijęs su noru tapti ES dalimi. Bent jau taip jaučiau. Tačiau šie privalumai dažniau galioja vyrams. Taip pat dviračiu keliaujančiai mano draugei teko susidurti su seksualiniais priekabiavimais ir kitokiais... nuotykiais.“
Įdomios pažintys kelyje
Kelyje teko pažinti įdomių personų? „Daugybę. Štai po mėnesio Lietuvą turėtų aplankyti toks veikėjas, jau apkeliavęs 198 šalis. Mes susitikome Stambule. Jis metus dėsto Airijos universitete, metus keliauja. Toks ciklas. Jis buvo šalia Pentagono tą dieną, kai į jį rėžėsi lėktuvas, vienintelis liko gyvas, kai šalia kažkokios ambasados sprogo bomba - draugus teko atpažinti iš likusių kūno dalių.
Kijeve porą savaičių gyvenau jachtoje ant Dnepro. Jachtos kapitonas - ne žmogus, o piratas. Bent jau tokios akys, tokie plaukai, tokia šypsena.
Kišiniove patekau į geras rankas - ten vieni iš mano globėjų turėjo glaudžių ryšių su Lietuva, mokėjo pasakyti net garsūjį šūkį: “Kaune irgi galima gyventi“. Dar buvo milijonierius, gyvenantis ant Juodosios jūros kranto, vienuolis, gyvenantis Moldovoje kalno oloje... Bulgarijoje susitikau kitą dviratininką - 52 metų belgą Emile'į. Šis pats nežinojo, kur mina, tai mynėm kartu ten, kur norėjau. Emile'io istorija labiau primena knygą. Taip ir bus, nes jisai jau rašo knygą apie savo nuotykius, taigi, galiausiai, knyga primins apie jį.
Maždaug dvidešimties Emile'is pateko į vieną pirmųjų avarijų. Jis su ramentais tranzavo per Sacharos dykumą. Afrikoje jį apvogė, vėliau jis ten gavo darbą, dirbo dešimt metų, turėjo namą, moterų, vergų ir maliariją. Paskui jis ten nebedirbo ir keliavo toliau, mokėsi Masačiūsetso technologijų institute, nedavė pinigų B.Gatesui, kai tas prašė, kažkur Azijoje jį pagrobė ir teko sumokėti didžiulę išpirką... Čia dedu daugtaškį - kalbėdamas ne tik apie Emile'į, bet ir apie visus kitus kelyje sutiktus žmones-knygas.“
Lietuviai ir kitų šalių žmonės
Ar tavo aplankytų šalių žmonės labai skiriasi nuo lietuvių? Ko iš jų galima pasimokyti? „Na... Iš jų galima pasimokyti plačiau vartojamos kalbos. Ko dar? Nepasakyčiau, kad skiriasi žmonės. Skiriasi tai, kuo jie tiki. Kuo jie įtikinti. Bet juk mes visi judame link vieno tikėjimo - pinigų. Ar ne?“
Užsieniečių nuomonė apie lietuvius
O ką tavo sutikti užsieniečiai galvoja apie lietuvius? „Galiu pasakyti, ką galvoja Sirijos pasienietis. Klausia, iš kur aš. Sakau: iš Lietuvos: “Na, Lithuania”. Paklausė dar kartą. Pradėjo ieškoti mistiško krašto kompiuterio duomenų bazėje. Nerado. Taip ir anaip vartė pasą. Dar kartą paieškojo kompiuteryje. Rado Latviją. Sakau: Lietuva. Dar kažką lietuviškai paaiškinau. Tada jis pradėjo klausinėti kolegų, kas čia per “Lithuania”, “Litvania” ir panašiai. Niekas nieko nežinojo. Taigi praleido.
Bet kiti žino mūsų krepšininkus ir klubuose šokančias merginas.“
Mylimiausios šalys ir ateities planai
Kurios šalys ar kraštai tau labiausiai patiko? „Aš atsimenu nuotykius ir žmones. Ne šalis. Šalys nieko nereiškia. Visiškai nieko.“
Kokie tavo ateities planai? Bus dar kokių akibrokštų? „Didžiausias pasaulyje socialinis interneto puslapis.“
Dar nesigaili, kad pernai sudeginai savo diplomą? „Na, tikrai nėra ką atsakyti (šypsosi).“
