Krikštynos - tai viena pagrindinių gyvenimo švenčių, kuriai skiriamas dėmesys kasmet vis didėja. Tai ypač sakrali šventė, populiarumu nusileidžianti turbūt tik vestuvėms. Viena šio dėmesio formų yra krikštynų prasmės supratimas, kuris pasireiškia didėjančiu krikštijamų vaikelių amžiaus vidurkiu, norint, kad mažylis kuo daugiau prisimintų, bei tobulėjančiomis programomis, kuriose skiriama vis daugiau dėmesio vaikams, o ne suaugusiesiems. Kita dėmesio forma - pats krikštynų dydis ir tam paskiriama suma.
Vis dėlto, daugeliui tėvų, turinčių ar planuojančių ne vieną pabirutį, kyla daugybė klausimų - kaip surengti gražias, bet nebrangias krikštynas? Ne viena idėja gali padrąsinti, o sprendimas surengti bendras krikštynas keliems vaikams turi daugybę privalumų. Visų pirma, tai ypač suartina atžalas - jos turės bendrą prisiminimą, bendras nuotraukas, bendrą startą naujame etape. Antra, taip nušausite du zuikius vienu šūviu: fotografas galės fotografuoti visas atžalas kartu, o ne po vieną, sutaupysite laiko planavimui, pinigų salės nuomai, o svečiams nereikės kelti pakartotinės puotos.
Atsiminkite, kad krikštynų žavesys priklauso ir nuo jūsų kūrybiškumo - patys puikiausi žaidimai bei ritualai beveik nieko nekainuoja, tačiau ypač suartina svečius. Puodynės daužymas, vaikelio perdavimas iš namų per langą (buvo tikima, kad tai padeda išvengti piktųjų dvasių), sūpynės, grynas oras ir visos kitos linksmybės gali būti suorganizuotos namie, sode, ar pakeliui iš bažnyčios. Laiko praleisti vaišių metu galite pagalvoti apie tokias pramogas kaip močiučių lopšinių varžybos (kuri daugiau prisimins ir padainuos), viktorina apie krikštijamą vaikelį, komandinis pasakos kūrimas, juokingiausių vaikystės istorijų pasakojimas ir daugybė kitų.
Optimizuokite prisiminimus. Daugelį žodžių, kuriuos rašote ant prabangių kvepiančių lapelių, galite tiesiog ištarti, o jei labai norite įamžinti - surašyti vienoje vietoje. Prisiminimo dovanėlės lai būna ne anoniminės dėžutės ar saldainiai, o krikštynų metu „iškeptos“ nuotraukos su svečių bei mažylių mieliausiomis akimirkomis.
Kad ir kaip smagu susėsti prie vieno stalo su bičiuliais ar giminėmis, nepamirškite, kad šventės „kaltininkai“ yra ne jie, o krikštijami mažyliai. Todėl, skirstydami šventės biudžetą, pirmiausia galvokite apie vaikelį - jo nuteikimą, rūbelius, akimirkų įamžinimą ir apskritai: kaip sukurti šventę būtent jam. Mėgstamiausi daiktai, žaidimai, geros emocijos, grynas oras - tokie raktiniai žodžiai sukelia gerą vaikų nuotaiką. O juk laimingi vaikai - tai laimingi suaugusieji. Svečių sąrašas taip pat neprivalo išpildyti visos abėcėlės - tegu tai būna patys artimiausi žmonės bei tie, kurie yra svarbūs jūsų vaikams.
Jei šventė vyksta vasarą, visai nebūtina nuomotis salės ar sodybos, tuo labiau per naktį. Juk didžiausias džiaugsmas vaikams - linksmybės gryname ore. Daili pievelė, iškyla ir pora žaidimų - praskaidrins krikštynų nuotaiką. Salėje tikrai nebus taip linksma, o atėjus vakarui prasidės ir ožiukai. Taigi, jei tik yra geras oras ar bent jau turime užuovėją - marš į gamtą.
Kad akcentuotumėte šventinę atmosferą bei pagyvintumėte nuotraukas, galite į žemę prismaigstyti vaikučių mėgstamų personažų: kiškučių, meškučių, širdelių ar vardo raidžių. Tokias dekoracijas galite nesunkiai pasidaryti iš kieto spalvoto popieriaus ir pagaliukų arba nebrangiai įsigyti dekoravimo medžiagų parduotuvėse. Ir dar - nepamirškite, kad niekas vaikams taip neteikia džiaugsmo, kaip balionai!
Laikas taip pat kainuoja. Nepamirškite, kad fotografas turi ir kitų darbų, nei klausyti visų tetų kalbų, todėl pasistenkite fotosesijos etapus suplanuoti kuo sklandžiau: jei norite fotografuoti ceremoniją, neformalią fotosesiją organizuokite kuo greičiau po jos. Jei norite daugiau portretų ir ramių nuotraukų, geriausia tai padaryti namuose prieš ceremoniją arba bent kiek atokiau nuo šurmulio - geriausia tik su tėvais, kad mažieji per daug nesiblaškytų. Taip pat savo laiką, kainodarą planuoja ir krikštynų vedėjai, animatoriai ar dekoratoriai.
Kunigas Ričardas Doveika pabrėžia, kad krikštų gali daugėti ne tik dėl žmonių, kurie sąmoningai atranda tikėjimą ir šį sakramentą priima brandžiame amžiuje, bet ir dėl to, kad savo vaikus Lietuvoje nusprendžia krikštyti vis daugiau svetur gyvenančių mūsų tautiečių. „Čia jų tėvynė, jų šaknys, o krikštas - tai irgi vienas iš gražiai išreiškiamų išlikusių gyvųjų gijų tarp išeivijoje gyvenančių ir Lietuvoje likusių tautiečių. Per dvasines vertybes, sakramentinį gyvenimą taip pat tiesiami tie bendrystės tiltai. Nors daugelyje pasaulio šalių yra lietuvių dvasininkų, kurie rūpinasi išeivių sielovada, tačiau dalis tėvų savo vaikų krikšto prašo būtent savo gimtosiose parapijose“, - komentuoja R. Doveika.
Kunigas Ričardas Doveika primena, kad penktadieniai Advento metu yra atgailos dienos. Jų metu reikia laikytis abstinencijos, t. y., susilaikyti nuo mėsiškų valgių. Nuo mėsiškų valgių turi būti susilaikoma visais metų penktadieniais (išskyrus tuos atvejius, kai jie sutampa su iškilmės diena), Pelenų trečiadienį ir, pagal seną Lietuvos tradiciją, - Kūčių dieną. Šis abstinencijos įstatymas saisto visus nuo 14 metų amžiaus. Susilaikymo nuo mėsiškų valgių (abstinencijos) įstatymas draudžia valgyti žinduolių ir paukščių mėsą ir tai, kas turi tiesioginį ryšį su mėsa. Leidžiama valgyti žuvį, kiaušinius, pieno produktus, jūros gėrybes.
Nuo susilaikymo nuo mėsiškų valgių (abstinencijos) ir pasninko įstatymų atleidžia tik pakankamai svarbi priežastis: negalimumas laikytis, didelis nepatogumas, liga, sunkūs darbai ar kitos teisėtos priežastys. Nuo šių įstatymų laikymosi yra atleidžiami ligoniai ir kūdikių laukiančios bei juos maitinančios motinos, visi, negalintys pasirinkti sau maisto, o turintys valgyti tai, kas jiems duodama, krikštynų, jungtuvių, laidotuvių, mirusiųjų minėjimų dalyviai bei dirbantys sunkų fizinį ar protinį darbą.
Kaip anksčiau naujienų portalui tv3.lt pasakojo kunigas Ričardas Doveika, abstinencijos dienos - tai labai šviesus, nuoširdus darbas su savimi, paženklinantis mūsų kūną, nes Adventas yra besilaukiančios moters laikas, o begerbdami besilaukiančiąją moterį, būsimą motiną, mes įeiname į jos gyvenimo ritmą. „Besilaukianti moteris yra labai dėmesinga, nemėgsta triukšmo, nėra didelių pokylių ir šokių ponia, ji bręsta motinystei. Katalikai Advento laikotarpiu deda pastangas susilaikyti nuo triukšmingų pasilinksminimų, nereikalingo išlaidavimo, chaoso“, - kalbėjo kunigas.
Kunigas pabrėžia, kad dažnai žmonėms reikia paaiškinti, jog pasninkas Katalikų bažnyčioje vyksta tik dvi dienas per metus ir nėra susijęs su Kalėdomis. „Advento, Gavėnios penktadieniai yra vadinami abstinencijos penktadieniais, kurių metu mes iš savo raciono, kas galime, pašaliname simbolizuojamą sotumo simbolį - mėsiškus produktus“, - paaiškino pašnekovas. Vis tik, kunigas pažymi, kad dažnai abstinencijos dienas suprantame pakankamai siaurai, nors tai yra didžiulė dovana, leidžianti mums nenužmogėti ir išlaikyti viltį: „Abstinencijos dienos yra ženklas sau su ištiesta ranka, kurioje sutaupytas pinigas atiduodamas kitam vienokia ar kitokia forma.“
kStudio - filmavimas, montavimas ( krikštynos)
Kunigas Ričardas Doveika pastebi, kad visuomenėje ir pasaulio kontekste matoma, jog yra žmonių, kurie mėgsta klaidinti kitus. Žaliavos visuomenėje formuojama specialiai samprata, kad bažnyčios - senelių namų dienos centrai. Kad ten suvaikėjusių, nereikalingų žmonių vienetai. O parapijos suvokiamos kaip socialiais Valstybės partneriais, mažinant socialinę visuomenės atskirtį arba pasidalinanti su Valstybe socialine veikla. Juk tuos senelius juk kažkaip reikia nukaršinti. Bažnyčia jiems puiki vieta socialiniam reikalingumui patirti. Savotiškai pakišam seniems žmonėms dar jų naudingumo poreikį - būkit ir už mus melskitės. Nes kas gi jums daugiau ir beliko šiame gyvenime? Tokia tauta neturi ateities, tokia valstybė visada bus užribio vasaline žeme.
Labai liūdna matyti, kaip yra skeliamas nuotolio mąstymas tarp senosios ir jaunosios kartos. Visų mūsų elgesys su seneliais yra padėkos elgesys. Padėkoti galima tik tada, kai vertiname, kai matome, kad jis yra man reikalingas, kad jo gyvenimas man naudingas. Seneliai, pas kuriuos augome, kurie mus lepino, atiduodavo visą gyvenimą sutaupytą skanesnį kąsnį, pinigėlį, patarimą, išsaugotą per karus, tremtis, badmečius, aukso monetą, sidabro indą, prosenelių paveldą, šiandien paverčiami jaunosios kartos savotiškais konkurentais egzistencijos tikrovėje. Nes visuomenėje turime spragų sukuriant padėkos, globos, priežiūros erdvę savo seneliams. Kaip reaguosim, kai mūsų vaikai ir anūkai „ilgėsis“ didžiulės paslaugos iš tavęs - eutanazijos kelio pasirinkimo. Istorija visada, kaip ir laikas, sukasi ratu. Todėl šiandien sutinkame taip suformuotą jaunąją kartą - pramogų, malonumų, nieko asmeniško, pragmatišką, matematiškai apskaičiuotą ir be jokių sentimentų besielgiančią jaunąją kartą. Tiesiog dalis jaunimo yra taip paruošti ir suformuoti, tiksliau informuoti, kaip galima pragmatiškai gyventi pasaulyje. Kartu, bet kiekvienas sau. Bendrai, bet siekiant tik savo naudos, visuomeniškai, bet prie manęs nelįskit, nemoralizuokit. Bet. Yra ir kitoks jaunimas. Gelmės, darbo, pagarbos, atjautos jaunimas. Jų daug bažnyčioje. Kiti pakeliui į asmeninį tikėjimo, Dievo, religijos atradimą.
Kunigas Ričardas Doveika teigia, kad visada visokių žmonių buvo, yra ir bus. Kiekvienos vyresniosios kartos dalis atstovų apie esamą laikmetį atsiliepia nelabai teigiamai - jų nuomone, viskas eina tik blogyn ir blogyn: žmonės nužmogėja, tampa kone robotais, vaikai nebežino, kas yra pagarba tėvams, mokytojams, apskritai suaugusiems ir vyresniems žmonėms. Biblijos išminties literatūra byloja, kad viskam yra savas laikas. Kiekvieno žmogaus laikas paženklintas gimimu ir mirtimi. Kiekvienas laikmetis turi savo stipriąją pusę ir pažeidžiamumą, savo didvyrius ir išdavikus. Laisvės ir vergystės formos taip pat kiekviename laikmetyje, kaip ir kiekvienoje[:](https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/r-doveika-krikstas-tai-irgi-vienas-is-graziai-isreikiamu-gyvuju-giju-tarp-iseivijoje-gyvenanciu-ir-lietuvoje-likusiu-tautieciu.d?id=22950179) kartoje, savitu, unikaliu būdu atsikartoja. Esam laimingi. Kaip ir daugelis tautų. Tikiu, kad dauguma esam ir protingi. Galime džiaugtis, kad gyvename turėdami savo aplinkoje gyvus senelius, kai kas net prosenelius. Patys savo rankose jaučiame Baltijos Kelio delną, Nepriklausomybės skonį. Turime laisvoje Lietuvoje užaugusią kartą. Vaikus, nemačiusius nepritekliaus, karo, bado. Mūsų stiprybė - mokėti atsiremti į vienas kitą. Kaupti bendruomeninę sampratą, gėrį. Prisiimti atsakomybę vieniems už kitus. Kovoje už laisvę buvo, kurie kolaboravo su priešu ir tvarkėsi savo gyvenimą kitų baimės sąskaita. Buvo žmogžudysčių visais laikais, vaikų namų, benamių, našlaičių ir pasiaukojančių motinų. Juk turime savo aplinkoje kartą žmonių, kurie puikiai žino, kiek kainavo ėjimas į bažnyčią, tikėjimo praktikos, lietuvių kalbos puoselėjimas. Laisvės ilgesys. Visada buvo ir minia - baikšti ir minkoma. Stokoti ir turėti, dalintis ir egoistiškai gyventi. Pasiaukoti ir išduoti. Atiduoti ir parduoti. Saugoti, slėpti ir išduoti. Maitinti ir numarinti. Manau, kad sovietmetis atliko skaudžiausią darbą - supriešino tarpusavyje kartas. Nurašant senelius, pigia darbo jėga paverčiant tėvus, o jaunimą užliūliuojant iliuzijų melu, kad jiems priklauso ateitis. O dabartyje jie tiesiog yra kažkas, kam suformuojama nuomonė, elgesio modeliai, gyvenimo būdo stereotipai ir pakišama kaip pažangos į ateitį kelias.
Pirmiausia reikia nustoti verkšlenti. Tai labai negatyvi ir mums, lietuviams, mūsų tautai, garbės nedaranti žaizda - verkšlenti. Esame verkšlenantys kiekvienoje situacijoje. Verkšlenimas kyla iš pavydo, iš gyvenimo svetimais gyvenimais, į pakištukų kaip visi spąstus, į besaikį konkuravimą ir puikybę. Į aroganciją ir kito žeminimą. Kas mus išmokė mėgautis žeminant kitą? Kas mus išmokė verkšlenti turint namus, mašinas, keliaujant po pasaulį, o vaikams mokantis užsieniuose? Kas mus išmokė pavydėti, apkalbėti, smerkti ir tyčiotis? Internetinė erdvė, komentarai po straipsniais parodo, kad gyvena antžmogių visuomenė. Ir kokia baisi tokia visuomenė. Nepasitikėjimo visuomenė. Ar tai kažkas mus išmokė va taip, ar čia mūsų tautos genuose yra tai? Klausimas, į kurį ieškoma atsakymo. Kas mus tokiais pavertė? Ir kodėl leidomės tokiais tapti? Nežinoma. Kodėl tokiais esame vienas prieš kitą? Ką gali sukurti prakeiksmo visuomenė? Chaosą. Prakeiksmo kultūra? Nesibaigiantį verkšlenimą. Prakeikta kaimynystė? Baimę ir nepasitikėjimą.
Viltis yra viena, kad tai nėra kritinė tautos masė. Kad tai tik matomoji mažytė dalis mūsų visuomenės tikrovės. Dabar mėgstama sakyti „dvi Lietuvos“, „tylioji Lietuva“, „išsivaikščiojusi Lietuva“, „prasigėrusi, išvogta…“ ir t. t. Tai tauta, kuri neverkšlena, bet taupo, kūrybingai gyvena, rūpinasi savo šeimomis, kuri sprendžia problemas, o nenutraukinėja santykių, kurie pasirūpina savo seneliais, ir nebijo paprašyti pagalbos. Tai tauta, kuri gyvena. Savanoriauja, tiki ir pasitiki. Jei matysim tokią tautos dalį, jei patys įžengsime į tokios tautos gretas, jei patys savo aplinkoje nustosime būti prakeiksmo priežastimi, tada ir toliau gyvensim, išliksim, turėsim ateitį ir nešim dienos darbų ir kaitros naštą. Kelionė yra nuostabus nuotykis. O kur nuotykis, ten ir iššūkiai, pavojai, netektys ir sprendimai. Einame pirmyn. Žemiškoji gyvenimo egzistencija įaus mūsų likimus į Gyvenimo Knygą. Juk esame Dievo vaikai. Visi. Visiems patikėtas Gyvenimo paveldas. Ir tik nuo manęs priklauso, eisiu šia žeme ar vėl verkšlendamas lauksiu, kad kažkas kitas už mane prisiims atsakomybę gyventi.
Kunigas Ričardas Doveika teigia, kad daugelis iš mūsų gyvename taip, tarsi nieko naujo neįvyko, niekas nepasikeitė, vienodai dirbame, skubame… Vaikai laukia švenčių, nes jie dar moka džiaugtis jų teikiamais malonumais - dažo kiaušinius, juos ridena, galbūt gauna dovanų. O suaugusiųjų nebedžiugina net dovanos. Atvirkščiai - šventės - tarsi kažkoks vargas, nes reikia joms ruoštis, gaminti maistą, dažyti kiaušinius ir pan. Žmonės nebemoka džiaugtis. Būtų labai įdomu panagrinėti, kaip žmonės įvardina džiaugsmą? Manau, kad kiekvieno žmogaus atsakymas būtų labai individualus. Džiaugsmas visada yra kažkokios siekiamybės, noro, svajonės, pastangų ir kruopštaus darbo vaisius. Džiaugsmas yra vaisius. Manau, kad man labiau svarbesnis yra pasiektas džiaugsmo patyrimas. Taip, labai džiugina dovanos, staigmenos, dėmesys. Tai kitų atsakymas man. Tai jų laikysenos mano atžvilgiu liudijimas. Ir, jei tame nėra: nori įsiteikti, pataikauti, jei nesi kažkam sąmonėje to žmogaus egoistinių dvejonių ir išskaičiavimo šaškė, jei kažkas, suteikdamas tau džiaugsmą, nesitvarko savo gyvenimo - tada esi labai laimingas žmogus. Labai linkiu, kad mes visi savo gyvenime turėtume galimybę patirti prabangaus džiaugsmo teikiamą laimę. Ir matome, kad tam nereikia nieko ypatingo.
Manau, kad pačiam pirmiausia reikia tokiam būti. Bus lengva? Pasijuoks, pastums, išnaudos, pasinaudos? Taip. Bet kur yra čia paslėpta „razinkytė“, esminė viską sujungianti „vinis“? Man tai - paties siekiamybės, elgsenos ir laikysenos buvimas ir tęstinumas.
Kodėl sakoma, kad geram žmogui visada pilna iššūkių? Kad geras žmogus vadinamas naiviu, kad geru žmogumi visada pasinaudojama? Į jį nusivalo daug purvinų kojų. Ar todėl, kad geras žmogus yra naivus? Silpnas? Vertas būti pastumdėliu, nieko nesuprantantis? Todėl, kad būti geru žmogumi gali tik labai stiprus žmogus. Gyvenime esantis asmenybe ir išsivadavęs iš formuojamos masinės žaliavos liūno. Todėl geri žmonės ir yra menkinami. Geras žmogus yra laisvas žmogus. Drįstu sakyti, kad laisvo žmogaus privengia net demokratija. Nes laisvas, geras, Dievą tikintis žmogus niekada nepasakys kitam: „mokėk pralaimėti“. Laisvas žmogus nėra dauguma, jis nėra pralaimėjusių, negebėjusių demokratinėmis priemonėmis suburti kritinės daugumos ir pavertęs daugumos nuomonę visuomenei primestu diktatu. Jei neklystu, Seneka yra sakęs, kad vergui nereikia laisvės. Vergui reikia kitų vergų. O šiandien formuojama žaliavos kultūra žmonėse, kuriems net nuomonė yra suformuojama, o iš jos kyla ir atitinkama gyvenimo viešoji elgsena yra didelis kliūvinys geras ir laisvas žmogus. Nes esame save apgaudinėjantys suformuotų žaliavai skirtų klišinių pakištukų - atsakingas verslas, saugi kaimynystė, vieninga ir brandi visuomenė ir t.t.
tags: #ricardas #doveika #zodziai #krikstynoms
