Didžioji Prancūzų revoliucija - laikotarpis Prancūzijos istorijoje, trukęs nuo 1789 iki 1794 m., kuris įkūnijo socialinės ir politinės santvarkos kokybinį virsmą, perėjimą nuo pusiau feodalinės luominės santvarkos prie modernios neluominės visuomenės, taip pat nuo absoliutinės monarchijos prie konstitucinės-parlamentinės santvarkos. Prancūzijos revoliucijos metais atsiradęs posakis „Revoliucija kaip Saturnas ryja savo vaikus“ apibūdino jakobinų susidorojimą su sukilusiais Vandėjos valstiečiais.
Revoliucijos pradžia ir pirmieji etapai
1789 m. gegužės mėn. Prancūzijos karalius Liudvikas XVI sušaukia Generalinius luomus (Prancūzijos parlamentą). Tai - revoliucijos pradžia. Generalinių luomų deputatai nori panaikinti absoliutizmą (absoliutinę karaliaus valdžią). Dalis bajorijos prieš absoliutizmą, buržuazija už luomų ir privilegijų panaikinimą (žmogus turi būti vertinamas pagal turtą ir išsilavinimą, bet ne pagal kilmę). Liaudis norėjo gyvenimo palengvinimo. Generaliniai luomai pasiskelbė Steigiamuoju susirinkimu ir nori parengti konstituciją. Karalius griebiasi jėgos. Kyla sukilimas Paryžiuje (pagrindiniai kovotojai prieš karalių - sankiulotai (vargingi miestiečiai)). Liepos 14 d. užimama Bastilija (karališkasis kalėjimas). Sudaroma Nacionalinė gvardija (gina Steigiamąjį susirinkimą). Valdžią kontroliuoja Steigiamasis susirinkimas.
1789 m. rugpjūčio mėn. paskelbta Žmogaus ir Piliečių teisių deklaracija - revoliucijos šūkis, išreiškęs „Žmogaus ir piliečių teisių“ svarbą. Karalius Liudvikas XVI bando bėgti iš Prancūzijos (tikisi Austrijos paramos numalšinant revoliuciją), bet grąžinamas. Valdovo autoritetas žlugo.
1791 m. rugsėjį priimama Prancūzijos konstitucija, pagal kurią Prancūzija tapo konstitucine monarchija. Rinkimų teisė suteikta vyrams nuo 25 metų, mokantiems mokesčius (60%). Konstitucija įtvirtino konstitucinę monarchiją. Steigiamajame susirinkime daugiausia atstovų turėjo feljanai (turtinga buržuazija), jakobinai, žirondistai. Valdžia priklauso turtingai buržuazijai. Miesto varguomenė (sankiulotai) nieko negavo.
1792 m. rugpjūčio 10 d. kilo rūmų šturmas, Liudvikas XVI su šeima atsiduria kalėjime. Žlunga konstitucinė monarchija. 1792 m. rugsėjo 22 d. išrinktas naujas Konventas, kuris Prancūziją paskelbia respublika. Aukščiausią valdžią turi įstatymus leidžiantis konventas.
1793 m. sausio 21 d. Liudvikas XVI giljotinuojamas už Tėvynės išdavystę. 1793 m. Vandėjos departamente kilo valstiečių sukilimas prieš revoliuciją (rodo revoliucinių pertvarkymų nepopuliarumą tarp kai kurių gyventojų). Jie, kunigų skatinami, siekė atkurti monarchiją.
Jakobinų diktatūra ir teroras
1793 m. birželio mėn. - 1794 m. liepos mėn. (termidoras) - jakobinų diktatūra. Sankiulotai išvaiko konventą, valdžia atitenka jakobinams. Įvedama jakobinų diktatūra. Žymiausi jakobinų lyderiai - M. Robespjeras; Ž.P. Maratas; A.Sen-Žiustas.
Jakobinų pertvarkymai:
- Emigrantų (pabėgusių iš Prancūzijos karaliaus šalininkų) žemes parduoda mažais sklypais (neturtingiems valstiečiams).
- Valstiečiai savo žemę gavo be išpirkos. Tai galutinai panaikino feodalizmą Prancūzijoje.
- Priimama nauja konstitucija (visuomenės pareiga - užtikrinti jos nariams pragyvenimo šaltinį ir išsilavinimą, konventą renka visi vyrai nuo 21 metų; visus įstatymus tvirtina referendumas). Konstitucija nepradeda veikti.
Aukščiausia valdžia priklauso konventui (jame - tik jakobinų atstovai) ir jo skiriamo Visuomenės gelbėjimo komiteto (į jį įeina jakobinų lyderiai). Didžiausią įtaką turi M. Robespjeras.
Prieš jakobinų priešininkus naudojamas teroras (dažnai perdėtas) (jo simbolis - giljotina). Teroras dažnai nepagrįstas. Persekiojo katalikų bažnyčią, bet buvo prieš ateizmą (dievo neigimą). Įvedamos tvirtos kainos (tai sukelia prekybininkų ir valstiečių nepasitenkinimą). Įvedama visuotinė karo prievolė. Armija išvijo austrus, prūsus, ispanus iš užimtų teritorijų Prancūzijoje. Įtarinėjami, suimami, baudžiami mirtimi be pagrindo tūkstančiai žmonių, įtarinėjimų, susidorojimo neišvengia ir jakobinams priklausantys asmenys. Prasideda jakobinų nesutarimai, neužtikrintumas dėl ateities.
Jakobinai nuslopino Vandėjos sukilimą ir įvedė Visuotinio maksimumo įstatymą (pastovios duonos, miltų, cukraus, druskos, tabako, kainos; už slėpimą - mirtis). Dauguma suimtųjų buvo giljotinuoti, nuskandinti.
Termidoro perversmas ir Direktorijos valdymas
1794 m. liepos (Termidoro 9-osios) perversmas prieš jakobinų diktatūrą. Valdžią paima nuosaikieji respublikonai, M. Robespjeras ir jo šalininkai nukirsdinti.
1794 m. (1795 m.) - 1799 m. lapkritis (briumeris) - Direktorijos valdymas. Vyksta sankiulotų sukilimai, rojalistų (monarchijos šalininkai) maištai. Pagal 1795 m. konstituciją vyriausybei vadovauja 5 direktoriai (nuo to - direktorijos pavadinimas). Įstatymus leidžia Penkių šimtų taryba ir Seniūnų taryba.
Direktorijai nepavyko stabilizuoti padėties, Napoleono populiarumas augo. 1799 m. jis įvykdė perversmą, buvo įtvirtintas Konsulatas.
Napoleono era
Napoleono vidaus reformos, Civilinis kodeksas stabilizavo šalies padėtį. 1804 m. Napoleonas karūnavosi imperatoriumi.
Sėkminga buvo ir jo užsienio politika. Svarbiausi užsienio politikos įvykiai: Trafalgaro mūšis; Austerlico mūšis; Reino sąjungos įkūrimas; kontinentinė blokada; Tilžės taika; Varšuvos kunigaikštystės įkūrimas.
Pagrindiniai tikslai, kurių siekė Napoleonas užsienio politikoje, buvo Prancūzijos viešpatavimo Europoje įtvirtinimas (tam reikėjo sužlugdyti kylančią Didžiąją Britaniją) ir revoliucijos idėjų sklaida. Tačiau sėkmingas buvo tik I Napoleono dešimtmetis. II dešimtmetį jį vis labiau vargino partizaninis karas Ispanijoje. Dėl Tilžės taikos laužymo 1812 m. Napoleonas pradėjo Žygį į Rusiją. Po Borodino mūšio jis užėmė Maskvą, tačiau rusai sostinę padegė. Napoleonas turėjo trauktis. 1813 m. Leipcigo (“Tautų”) mūšyje jis buvo sumuštas. Pralaimėjusį Napoleoną sąjungininkai ištrėmė į Elbos salą.
1814 m. prasidėjo Vienos kongresas, turėjęs sutvarkyti Europą po Napoleono karų. Kongreso darbą 1815 m. pertraukė ,,100 dienų laikotarpis’’ - Napoleono sugrįžimas ir naujos karinės avantiūros pradžia. Bet Napoleonas Vaterlo mūšyje buvo sumuštas. Dabar Napoleono tremties vieta buvo Šv. Elenos sala.
Kaip Napoleonas pakilo į valdžią?
Revoliucijos pasekmės ir paveldas
Vienos kongresas 1815 m. baigė darbą, naujai sukarpęs Europos žemėlapį ir pasižadėjęs vykdyti reakcinę politiką. Tuo tikslu buvo įkurta Monarchų ir Tautų Šventoji sąjunga. Vienos kongreso nutarimai įtakojo daugiapolių galių pusiausvyros susidarymą pasaulyje.
Didžioji Prancūzų revoliucija įtvirtino naujus politinius ir socialinius principus, kurie turėjo ilgalaikį poveikį Europos ir pasaulio istorijai. Nors revoliucijos metu vyko daug smurto ir permainų, jos iškeltos laisvės ir lygybės idėjos tapo modernių demokratijų pagrindu.
Terminų žodynas
- Diktatūra - jokių įstatymų nevaržoma vieno asmens ar grupės asmenų valdžia.
- Ešafotas - medinė pakyla aikštėje mirties bausmei vykdyti.
- Giljotina - galvos kirtimo mašina, sukonstruota Didžiosios Prancūzijoje revoliucijos metais.
- Jakobinai - politinė grupuotė Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais, rėmusi varguomenę ir smulkiuosius savininkus, įvedusi diktatūrą 1793 - 1795 m.
- Kontrrevoliucija - kova prieš revoliuciją siekimas sugrąžinti ikirevoliucinę tvarką.
- Konventas - 1793 m. vietoj įstatymų leidžiamojo susirinkimo įkurtas prancūzijos parlamentas.
- Pilietinis karas - ginkluota tos pačios šalies gyventojų kova.
- Revoliucinis tribunolas - specialus jakobinų įkurtas karo teismas revoliucijos priešininkams teisti.
- Termidoras - prancūzijos respublikos kalendoriaus xi mėnuo.
- Teroras - sistemingas, metodiškas priešininkų bauginimas ir naikinimas smurtu.
- Sankiulotai - Prancūzijos miestų varguomenė.
tags: #revoliucija #ryja #savo #vaikus
