Renata Mikailionytė - tai moteris, kurios gyvenimo kelias neatsiejamas nuo nuolatinio savęs atradimo, tobulėjimo ir gebėjimo džiaugtis kiekviena akimirka. Ji išbandė save įvairiose srityse: nuo modelio karjeros, televizijos laidų vedėjos, aktorės iki kaskadininkės, o pastaruoju metu jos aistra tapo landšafto puoselėjimas ir floristika. Neseniai atidaryta jos vardo parduotuvė vadinama erdve, kurioje susitinka, atranda, bendrauja ir dalijasi žmonės.
Ankstyvasis gyvenimas ir karjera
Renata Mikailionytė gimė 1975 m. vasario 21 d. Būdama vos šešiolikos, ji pradėjo savo karjerą modelių pasaulyje. Būdama devyniolikos, ji jau dirbo koordinatore įvairiuose mados festivaliuose ir renginiuose. Jos patirtis mados industrijoje leido jai tapti modelių agentūros „Major Image Group“ bendrasavininke.
Mados renginių režisierė, landšafto puoselėtoja R. Mikailionytė neseniai atidarytą savo vardo parduotuvę kol kas vadina tiesiog erdve arba susitikimų, atradimų, bendravimo, dalijimosi vieta. Renata, kada šiandien prasidėjo Jūsų darbo diena? Oi, anksti, - šeštą valandą! Pavasaris - sodų, gėlynų sodinimo, tvarkymo laikas. Rytą važiavau pas klientus, paskui padirbėjau su komanda, drauge sodinome augalus, atnaujinome želdinius. Paskuilėkiau pas kitą klientę, ji turi didelę terasą, diskutavome, kokie augalai ir spalvos jai patinka. Vėliau nuvažiavau į siuvimo fabriką. Reikėjo pasiimti naujus gaminius. Paskui pirkau popieriaus - rytoj į naują erdvę atvežamos gėlės. Susipažinau su retesnių veislių gėles auginančia ūkininke, taip pat su moterimi, kuri augina gėles sausoms puokštėms kurti. Man patinka derinti gyvas gėles su sausomis ir taip pabrėžti metų laikų kaitą. Jau senai domiuosi ikebanos kūrimo menu - japoniška puokštė kuriama iš gėlių, augančių visais keturiais metų laikais.
Turėjau daug pasiūlymų, norėjau išbandyti save, man buvo įdomus savęs ieškojimo kelias. Šie metai - mano profesinės brandos metai, jaučiu, kad pagaliau išgryninau tas veiklas, kuriomis noriu užsiimti ir ką darydama jaučiuosi stipriausiai. Visos patirtys padėjo asmenybei augti. Moku lengvai persikvalifikuoti. Šeštus metus kuriu drabužius, vienuoliktą sezoną užsiimu landšafto puoselėjimu, dabar prasideda floristikos kūrimo etapas.
Mados pasaulyje beveik 30 praleistų metų skaičiuojanti Renata Mikailionytė dar prisimena eisenos pamokas Vilniaus dailės akademijos koridoriuose bei dalijimąsi mados žurnalais. Šiais prisiminimais ji pasidalijo MO muziejaus parodos „Rūšių atsiradimas.90-ųjų DNR“ atidarymo metu. Paklausta, koks pirmas vaizdinys iškyla mintyse išgirdus frazę „90-ieji madoje”, R. Mikailionytė prisimena Ramunės Piekautaitės jai sukurtą įvaizdį. Trumpi odiniai šortai, tėčio vestuvinis švarkas, juodos pėdkelnės ir iki šiol madingi virš kelių suvarstomi batai. Kiti vaizduotėję pasirodę vaizdai - garinti džinsai, grupė Depeche Mode ir asketiškas požiūris į rūbus, nes tai vis dėlto buvo deficito laikai.
Šiemet nusprendėte nebeprisijungti prie festivalio „Mados infekcija“ organizavimo, nors tai darėte 20 metų. Kodėl? Sprendimą priimti nebuvo lengva. Šiam projektui esu atidavusi labai daug savęs. Per pastaruosius trejus metus supratau, kad turiu ryžtis tai padaryti. Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Ramia širdimi išėjau, nes žinau, kad per visus metus padarytas įdirbis - aukso vertės, ir tai tęsti lengvai gali kiti.
Šeima ir asmeninis gyvenimas
1999 m. Renata Mikailionytė puošė žurnalo viršelį besilaukdama dukters Marijos, kurios susilaukė su atlikėju Aru Vėberiu. Nors santuoka truko neilgai, Renata niekada nesigailėjo dėl savo sprendimo turėti vaiką. 2008 m. su širdies draugu Mindaugu Morkūnu Renata susilaukė sūnaus Justo. Tačiau ir su šiuo vyru keliai išsiskyrė.
„Atsitiko asmeninių [dalykų], vaiką viena auginau nuo 10 mėnesių. Tai nėra lengva, bet nėra ir labai sunku. Tokių žmonių labai labai daug. Ir dėl to susireikšminti nereikia. Mane žavi, kai matau, kad milijonierius neišsiduoda, kad jis - milijonierius. Visgi, anot jos, viešumas turi savo kainą: gali prarasti draugus, reikia išmokti atsipalaiduoti, tačiau sykiu būtina ir save kontroliuoti. Karčią viešumo piliulę teko nuryti, kai visi aptarinėjo griūvančius R. Mikailionytės santykius, o teisiamųjų suole dėl kvaišalų atsidūrė nepilnametė dukra. „Kadangi pasirinkau tokį kelią ir gyvenu taip, visada yra dvi pusės. Kiek galėdamas atsiriboji, užsidarai. Ir viduje, ir fiziškai. Bet manau, viskas į gera, nes tuo metu, kai viskas vyksta, išsigrynini: kokia mano aplinka, kas yra mano draugai, kam yra svarbu, kokia tada būnu. Gali susireikšminti ir galvoti, kaip man čia baisu ir liūdna, bet gali pasirinkti kitą kelią: susikaupti, pasitikėti, kuo gali pasitikėti, melstis, kažką gyvenime pakeisti.
Manau, darbščiam žmogui turi sektis. Ko tikitės iš šios erdvės ir ką čia gali rasti lankytojai? Dabar visas savo jėgas skiriu šiai erdvei, veiklai, - turiu tik vieną gyvenimą, ir man svarbu, kaip jį gyvenu. Kai pradėjau čia sodinti augalus, pamačiau, kaip greitai lekia laikas ir kaip čia yra jauku. Pro didelius langus matau bėgančius žmones, spartų judėjimą. O ši erdvė - minimalistinė, čia yra visko tik tiek, kiek reikia. Kartu ji - ir funkcionali. Nenoriu užkariauti pasaulio, bet man įdomu čia prekiauti savo kuriamais drabužiais, puokštėmis ir rengti edukacinius seminarus, kūrybines dirbtuves, vystyti įvairius socialinius projektus bei burti dalytis norinčius žmones. Manau, augsime ir nuolat keisimės.
Manau, svarbiausia - genetika. Pati sau laiko skiriu minimaliai, saikingai vartoju maistą. Be to, esu religinga, tai man palengvina gyvenimą. Manau, empatija, savigarba, žmonių solidarumas daro juos gražesnius ir palengvina bendravimą. Nesu pavydi, nemėgstu intrigų, stengiuosi neskleisti įtampos, vengiu negatyvių žmonių - dingstu, nebendrauju. Mėgstu laisvę - tokią, kokią turiu. Taip pat suvokiu, kad tai yra mano gyvenimas ir jį gyvenu aš, - jeigu mokėsiu mylėti save, mokėsiu mylėti ir kitą. Mano mama sako: „Nepasiduok primityvumui.“ Ji visą laiką mane mokė pakilti virš tuštybės, nesivelti į tuščius dalykus.
Stebėdama savo vaikus, mąstau, ką atsinešame iš tėvų, ką perduodame savo atžaloms. Klausiu: „Mama, ar tau buvo sunku stebėti, kaip auga tavo vaikai, atsiranda anūkai?“ Ji tyli ir šypsosi. Vakar mano dukrai Marijai sukako 20 metų. Suėdome visi prie stalo. Mano mama daug keliauja, skaito, lanko parodas. Vakar žiūrėjau į ją susižavėjusi, man taip gera, kad ji yra laiminga! Mano mama Marijai vakar pasakė: „Tu - kaip iš Botticellio drobių.“ Pažvelgiau aš, galvoju - „Aš irgi ją lygindavau su Botticellio Venera!“ Gaivališkas jaunas žavesys ir kartu - ūmus, staigus charakteris: gali stipriai įskaudinti, būti neteisinga, aštri, tada tenka paaiškinti tam tikrus dalykus... Pažvelgiau į sūnų Justą, jam - vienuolika metų. Jis dar kitoks yra, dar kitaip šneka. Jis man tokių gražių dalykų pasako! „Mama, aš taip tave myliu, kad galiu dėl tavęs pasiaukoti.“ Atvira vaiko siela. Aš tokių metų buvau stebėtoja, daug jausdavau, bet nemokėdavau suformuluoti, o jis yra žodžio meistras. Nesvietiškai myliu abu savo vaikus, ir kaip įdomu, kad jie yra skirtingi. Iš kur tai ateina? Kodėl esi apdovanota motinystės laime? Vaikai yra didžiausia vertybė: nepaprasti jausmai, nuostabūs, niekam neprilygstantys išgyvenimai, Dievo dovana, reikalaujanti didelės atsakomybės.
Manau, kad svarbiausia - genetika. Pati sau laiko skiriu minimaliai, saikingai vartoju maistą. Be to, esu religinga, tai man palengvina gyvenimą. Manau, empatija, savigarba, žmonių solidarumas daro juos gražesnius ir palengvina bendravimą. Nesu pavydi, nemėgstu intrigų, stengiuosi neskleisti įtampos, vengiu negatyvių žmonių - dingstu, nebendrauju. Mėgstu laisvę - tokią, kokią turiu. Taip pat suvokiu, kad tai yra mano gyvenimas ir jį gyvenu aš, - jeigu mokėsiu mylėti save, mokėsiu mylėti ir kitą.
Manau, kad mūsų visuomenėje jaunystės kultas po truputį praeina. Amžius nėra skaičiai, amžius - dvasinė būsena. Jaunatviškumas - tai žinių troškimas, domėjimasis, tvarus požiūris į aplinką ir nuolatinis judėjimas, nes apsileisti labai lengva. Dabar esu viso savo gyvenimo įvykių ir savo istorijos rezultatas. Viskas, kas įvyko mano gyvenime ir ko aš išmokau, yra mano turinys ir stiprybė. Šiandien man daug svarbiau yra ne jaunystę išsaugoti, o puoselėti pagarbą senatvei. Mane labai skaudina tai, kad šiandien iš mūsų senolių atimta galimybė senti oriai.
Pomėgiai ir veikla
Renata Mikailionytė mėgsta gaminti maistą. Labiausiai ji mėgsta ruošti makaronus, jautienos ar kalakutienos troškinius, o vaikams - blynus ar sriubas. Firminis moters patiekalas - azijietiškas plovas. Baigusi modelio karjerą, Renata atrado save sodininkystėje. Ji džiaugiasi galėdama dirbti su gamta ir kurti grožį aplink save. Be to, ji koordinuoja mados renginius ir kuria savo drabužių liniją.
Iš kur polinkis į žemės ūkio darbus? Viskas ateina iš protėvių, viskas susiję su šaknimis. Vieni mano protėviai buvo dvarininkai, kiti -ūkininkai. Laikui bėgant pradedi rištis prie savo šaknų, vertinti giminystės giją. Kai būna labai sunku, pakeliu akis į ant sienos kabančius prosenelių portretus, atkeliavusius į mano namus iš dvaro bei iš Sibiro, ir galvoju - kokie jie buvo stiprūs. Tada mano bėdos tampa niekinės.
Mano močiutė, mamos mama, dvarininkė, gyveno Žemaitijoje. Pas ją leisdavau vasaras, man buvo suteikta laisvė dirbti visus ūkio darbus ir tik vėliau supratau, koks svarbus man šis gyvenimo etapas. Močiutė išėjo perkopusi devyniasdešimt. Paskutinius savo aštuonerius gyvenimo metus, kai amputavo kojas, gyvenome kartu. Iki šiol stebiuosi jos šviesa ir pozityvumu net sunkiausiomis gyvenimo aplinkybėmis.
Esu parsivežusi augalų iš abiejų močiučių darželių, juos pasodinau senamiestyje, prie savo namų. Kai žydi parsivežti sausmedžiai ir alyvos, kvapas mane nukelia į prisiminimus. Suprantu, kokie esame laikini, palyginti su savo sodintais medžiais. Man artima mintis, kad kiekvienas iš mūsų yra sodininkas. Vienas turi pašaukimą, kitas yra atsitiktinis, trečias - gal tiesiog stebėtojas.
Prieš metus buvau įsimintinoje kelionėje Japonijoje. Lankiau sakralinius ir modernius sodus. Pasak japonų sodininkų, darbus dirbti svarbu čia ir dabar - nesiblaškyti, taip pat bendrauti su žmogumi svarbu čia ir dabar - ramiai žiūrint jam į akis. Japonų pagarba gamtai, augalams, aplinkai yra begalinė ir nuoširdi. Prieš metus su dizainere Asta Grabauskiene apželdinome Adomo Mickevičiaus skverą. Dabar, kai šį prižiūrime, viena akimi stebiu turistus. Japonai praeina visai kitaip nei atvykėliai iš kitų šalių. Tekančios saulės šalies gyventojai sustoja, gėrisi, džiaugiasi matydami prižiūrimus augalus. Dirbdamas sodininku gali geriau suprasti aplinką, žmones, jų vertybes, kultūrų skirtumus. Sodindamas augalus žmogus gali atsiskleisti, nusiraminti.
Sodininkavimas gali prasidėti nuo sėklų pakelio. Nesvarbu, kiek mums metų, augalų auginimas patenkina giliai įsišaknijusį žmogaus instinktą puoselėti. Daugiausia sėklų esu pirkusi Čelsio gėlių parodose. Ten už sėklas galima visas santaupas atiduoti. Sėklos brangios, todėl prieš perkant reikia susirinkti kuo daugiau informacijos, nes augalui gali netikti mūsų klimatas. Dabar pas mus yra nemažai medelynų, galima augalų atsivežti ir iš Lenkijos, Vokietijos, Olandijos. Sodininkystė džiugina tuo, kad rezultatą pamatai labai greitai. Rinkti sėklas, jas išlaikyti, pasėti, laukti, kol sudygs, pikuoti yra meditacija. Kas kita, kai gamtoje ar gėlynuose sėklos išsibarsto natūraliai. Tuomet belieka nesugadinti gamtos darbo. Įdomus virsmo procesas. Sakau, kad augalai vaikšto aplink namus.
Dar neturiu. Kol kas džiaugiuosi, kad kitiems daug sodinu. Yra ir kitų darbų - daug kūrybos, daug bendrauju su klientais, medžioju augalus. Kartais landšafto dizaineris padaro projektą, kartais jį sugalvoju pati su šeimininku. Kai suderiname aplinkos tvarkymo projektą, tuomet pradedu medžioti augalus. Lietuvoje yra daug darbščių vaiskrūmius, vaismedžius, prieskoninius augalus auginančių ūkininkų. Kai įsisuki kurti sodus, sutinki labai įdomių ir gražių žmonių.
Daugiausia kuriame privatiems asmenims, bet teko įgyvendinti ir ne vieną viešosios erdvės projektą. Kai apželdinome Adomo Mickevičiaus skverą, kunigas vienuolis Julius Sasnauskas klausė: „Ar darei garsiojo mitingo trisdešimtmečio proga?“ - „Broli Juliau, ne, tiesiog taip sutapo.“ Pernai pradėjome apželdinti ir prižiūrėti V. Grybo gatvėje, prie šv. Faustinos namelio, esančią teritoriją. Yra gerų, miesto erdvių gražinimą pasiryžusių finansuoti žmonių.
Pastebiu, kad sodininkystė tapo svarbi ne tik kaip veikla ar hobis, ji svarbi atskleisti tvarią ir sveiką gyvenseną propaguojančiam požiūriui. Žmogus ieško gamtos prieglobsčio. Dirbdama su privačiais užsakovais, stebiu požiūrių įvairovę.
Rūpinimasis augalais įkvepia, ramina sielą, saugo nuo streso, priverčia sulėtinti tempą. Kita vertus, ši veikla dažnai reikalauja drąsos: kad augalai vešėtų, atsigautų po žiemos sezono, neretai reikia juos negailestingai apgenėti - kad prisikeltų naujam gyvenimui. Svarbiausia - pagarba gyvybei.
Vertinu ryšį su tais žmonėmis, su kuriais per sodą susidraugaujame. Gamtinės aplinkos mada ateina ir į biurus, kitas darbo erdves - prašoma apželdinti biuro pastatų stogus, įrengtis žaliąsias poilsio zonas. Verslininkai puikiai supranta teigiamą augalų poveikį darbuotojams ir darbo erdvėms.
Viešėdama Niujorke, Manhatane, stebėjau bendruomenę vienišų senolių, kurie susiburia sodinti ir prižiūrėti daržų - taip susidraugauja, bendrauja. Kita amžiaus grupė - vaikai. Vaikų darželiuose atsiranda edukacinių daržų, mažieji daigina sėklas, augina daržoves, iš šių ruošia maistą. Tikiu, kad ir mes, miestiečiai, skleisime gerą žinią apie augalus, keisime požiūrį, mažiau šiukšlinsime. Reikia pradėti nuo savo kiemo, nuo savo durų.
Mokslas apie sodininkystę prasideda nuo estetikos, o ši susijusi su daugube simbolių. Jie atsiranda mano tekstuose, drabužiuose. Išties - kiekvienas turime savo sodą, o sodas nebūtinai turi savo sodininką. Liūdna, jei sodas yra ne išpuoselėtas, o apleistas. Gal ir aš kuriu savo menamąjį sodą?
Gamta šiukšlių nepalieka, ji gražiai susitvarko: gėlė nužydi, subrandina sėklas, senasis keras grįžta į žemę, ją patręšia, o iš sėklų vėl atgyja gyvybė. Belieka tik galvą nulenkus stebėti, kaip miškuose nuvirtę medžiai maitina miško paklotę - pasaulį, kurį plika akimi ne visada matome. Gamtoje šiukšles palieka tik žmonės. Visame pasaulyje trūksta pagarbos aplinkai, todėl visi turime stengtis būti sąmoningi piliečiai ir kalbėti apie tai su savo vaikais.
Saviraiška ir darbas yra kertiniai mano gyvenimo akmenys. Man labai svarbu buvo išmokti mokėti save vertinti kaip unikalią asmenybę ir tai pabrėžti. Yra daug įvairios veiklos, esu patenkinta, mano diena greitai prabėga. Man laisvė yra laisvė rinktis - su kuo būti, ką veikti, kaip gyventi. Kartais mums taip pritrūksta drąsos...
Esu dėkinga savo šeimai ir artimiems draugams, kurie padėjo man ir paskatino atidaryti šią erdvę. Ilgai galvojau prieš žengdama šį žingsnį. Kiek ir ką galiu padaryti, galiu sužinoti tik pabandžiusi, todėl nenorėjau laukti, - ne šventieji puodus lipdo.
Gruodis, sausis, vasaris, kovas yra laisvesni mėnesiai kurti drabužius. Maniškiai - klasikiniai, neišeinantys iš mados. Man svarbu kokybiškas audinys, paprastumas ir elegancija. Net ir sodininko rūbą galima sukurti elegantišką. Patinka dėlioti skirtingas faktūras, sluoksniuoti.
Sutikau nepaprastai įdomių, kūrybiškų mano drabužius perkančių žmonių. Kartais paruošiu siųsti drabužį ir matau zakristijos adresą. Šis kūrybos pasaulis atveria dalijimosi džiaugsmą. Pirkėjas, radęs sau tinkamą, derantį rūbą, įgyja daugiau pasitikėjimo savimi, - tuo labai džiaugiuosi.
Esu ilgų distancijų bėgikė - ilgai dirbu su tais pačiais darbuotojais. Landšafto komanda yra vienokia, drabužių dizaino - kitokia. Dar tenka dirbti ir su mados renginiais. Kasmet prisijungiu prie Juozo Statkevičiaus ir Agnės Kuzmickaitės madų šou rengimo. Taip pat prodiusuoju, koordinuoju kitus mados renginius, kuruoju mode...
Požiūris į gyvenimą ir grožį
Renata Mikailionytė nebijo metų ir mano, kad reikia mokėti senti oriai. Ji įsitikinusi, kad jaunystė ar senatvė nėra metai, o žmogaus psichologija, filosofija ir gyvenimo džiaugsmas.
Įkvėpta Japonijos moterų, Renata pabrėžia savęs priežiūros svarbą. Ji pataria moterims nepamiršti judėti, palepinti savo kūną vonios ritualu, veido kauke ir atrasti laiko sau.
Manau, kad niekas nesiekia būti vienas. Žinau, kad sutikti gerą žmogų - labai sunku. Rokenrolas yra puiku, bet norisi supratimo, atsakomybės. Kai vyresni vyras ir moteris susitinka ir atsineša savo gyvenimus, praeities patyrimus, tik nuo jų priklauso, kaip prisitaikys. Nebūna pasekmių be priežasčių. Kartais suvokti priežastis pačiam žmogui yra per skaudu, per sudėtinga. O skyrybos ir netektys... Taip, labai sunku, skausminga, dideli išgyvenimai, bet kartais tai geresnė išeitis, negu būti kartu.
Manau, kad visuomenėje jaunystės kultas po truputį praeina. Amžius nėra skaičiai, amžius - dvasinė būsena. Jaunatviškumas - tai žinių troškimas, domėjimasis, tvarus požiūris į aplinką ir nuolatinis judėjimas, nes apsileisti labai lengva. Dabar esu viso savo gyvenimo įvykių ir savo istorijos rezultatas. Viskas, kas įvyko mano gyvenime ir ko aš išmokau, yra mano turinys ir stiprybė. Šiandien man daug svarbiau yra ne jaunystę išsaugoti, o puoselėti pagarbą senatvei. Mane labai skaudina tai, kad šiandien iš mūsų senolių atimta galimybė senti oriai.
Saviraiška ir darbas yra kertiniai mano gyvenimo akmenys. Man labai svarbu buvo išmokti mokėti save vertinti kaip unikalią asmenybę ir tai pabrėžti. Yra daug įvairios veiklos, esu patenkinta, mano diena greitai prabėga. Man laisvė yra laisvė rinktis - su kuo būti, ką veikti, kaip gyventi. Kartais mums taip pritrūksta drąsos...
Esu dėkinga savo šeimai ir artimiems draugams, kurie padėjo man ir paskatino atidaryti šią erdvę. Ilgai galvojau prieš žengdama šį žingsnį. Kiek ir ką galiu padaryti, galiu sužinoti tik pabandžiusi, todėl nenorėjau laukti, - ne šventieji puodus lipdo.
Dalyvavimas renginiuose ir visuomeninė veikla
Renata Mikailionytė visuomet buvo aktyvi visuomenės narė. Ji dalyvavo įvairiuose renginiuose, įskaitant ir knygų pristatymus.
Šį sezoną startavome didelė kvalifikuotų sodininkų komanda, dirbam mėgstamą ir reikalingą darbą. Plečiamės. Visos mano veiklos tarsi susijusios nematomu estetiniu siūlu, liečiasi kampais ir briaunomis.
Kruopščiai apgalvodama ir stebėdama rinkausi komandos narius, nes vienas nieko nenuveiksi. Man labai svarbu, kad žmonės, su kuriais dirbu, gerai jaustųsi, kad būtų motyvuoti. Nuolatos galvoju apie kokybę, jos reikalauju pirmiausia iš savęs, o tik paskui - iš savo komandos narių. Man tai labai svarbu, nes suvokiu, kad laiko gražiems darbams padaryti mes turime ne tiek ir daug. Mane auklėjo darbštūs seneliai ir tėvai. Nebijau darbo. Stengiuosi dirbti maksimaliai ir nuoširdžiai. Esu dviejų vaikų mama. Jie taip pat mato, kai skiriasi žodžiai ir veiksmai. Mokau juos sugebėti išgyventi sunkias situacijas. Tik mūsų patirtis formuoja vertybes, kuria kiekvieno unikalią istoriją.
Daug skausmo patyrėte dėl trūkinėjančių meilės gijų? Manau, niekas nesiekia būti vienas. Žinau, kad sutikti gerą žmogų - labai sunku. Rokenrolas yra puiku, bet norisi supratimo, atsakomybės. Kai vyresni vyras ir moteris susitinka ir atsineša savo gyvenimus, praeities patyrimus, tik nuo jų priklauso, kaip prisitaikys. Nebūna pasekmių be priežasčių. Kartais suvokti priežastis pačiam žmogui yra per skaudu, per sudėtinga. O skyrybos ir netektys... Taip, labai sunku, skausminga, dideli išgyvenimai, bet kartais tai geresnė išeitis, negu būti kartu.
Manau, kad visuomenėje jaunystės kultas po truputį praeina. Amžius nėra skaičiai, amžius - dvasinė būsena. Jaunatviškumas - tai žinių troškimas, domėjimasis, tvarus požiūris į aplinką ir nuolatinis judėjimas, nes apsileisti labai lengva. Dabar esu viso savo gyvenimo įvykių ir savo istorijos rezultatas. Viskas, kas įvyko mano gyvenime ir ko aš išmokau, yra mano turinys ir stiprybė. Šiandien man daug svarbiau yra ne jaunystę išsaugoti, o puoselėti pagarbą senatvei. Mane labai skaudina tai, kad šiandien iš mūsų senolių atimta galimybė senti oriai.
Saviraiška ir darbas yra kertiniai mano gyvenimo akmenys. Man labai svarbu buvo išmokti mokėti save vertinti kaip unikalią asmenybę ir tai pabrėžti. Yra daug įvairios veiklos, esu patenkinta, mano diena greitai prabėga. Man laisvė yra laisvė rinktis - su kuo būti, ką veikti, kaip gyventi. Kartais mums taip pritrūksta drąsos...
Esu dėkinga savo šeimai ir artimiems draugams, kurie padėjo man ir paskatino atidaryti šią erdvę. Ilgai galvojau prieš žengdama šį žingsnį. Kiek ir ką galiu padaryti, galiu sužinoti tik pabandžiusi, todėl nenorėjau laukti, - ne šventieji puodus lipdo.
Manau, kad vaikų auginimas yra didžiausia vertybė, dovana, reikalaujanti didelės atsakomybės.
Šv. Kūčių ir Šv. Kalėdų šventės Renatai Mikailionytei asocijuojasi su šeima, jaukumu ir tradicijomis. Ji prisimena vaikystės šventes, kurios vykdavo jos močiutės namuose, kur visada būdavo gausybė tradicinių patiekalų ir šventinė atmosfera. Ji pabrėžia, kad šventės - tai laikas, kai reikia prisiminti artimuosius, vienišius ir padėti tiems, kuriems to labiausiai reikia.
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
R. Mikailionytė patvirtina, kad jos dukra Marija Vėberytė buvo apkaltinta dėl narkotikų laikymo. Šią informaciją tv3.lt patvirtino Vilniaus apygardos teismo pirmininko padėjėja ryšiams su visuomene Raimonda Jagminaitė. Anot atstovės spaudai, bylos pavadinimas skamba taip: „Pareikšti kaltinimai pilnamečiui už tai, kad pardavė narkotikų nepilnametei“. Kaltinimai pateikti M. Vėberytės draugui Lukui Biriukovui. M. Vėberytė vos prieš mėnesį atšventė aštuonioliktąjį gimtadienį. Tad, kuomet buvo sučiupta dėl narkotinių medžiagų laikymo, ji dar buvo nepilnametė. Primename, kad R. Mikailionytė ir A. Vėberis išsiskyrė vos po vienerių metų santuokos. Dokumentus teismui pridavė tuomet dar 27-erių manekenė. Skyrybos įvyko, kuomet jųdviejų dukra buvo dar kūdikis. Po garsių tėvų išsiskyrimo M. Vėberytė liko gyventi su mama.
R. Mikailionytė vairuoja automobilį jau 14 metų. Pirmieji jos vairavimo mokytojai buvo vaikystės draugai iš Tauragės, o pirmieji pasivažinėjimai baigėsi avarija. Saugos diržus Renata pradėjo segtis po eismo įvykio, kurio metu, jos dukra buvo neprisisegusi saugos diržais. Tokie įvykiai, pasak Renatos, turi didelės reikšmės ir priverčia susimąstyti, kad esi mama, turi save saugoti, išauginti savo vaikus. Reikia nuolat mokyti vaikus, kad yra būtina užsisegti saugos diržus. Tai yra kultūringo elgesio pavyzdys, taip pat, kaip ir pėsčiųjų, einančių per perėja ar kita kelio dalimi, praleidimas. Manekenei dar ir šiandien kelia juoką prisiminimai apie tai, kaip seniau jos tėvai "sekdavosi" saugos diržais - tiesiog juos persimesdavo per petį. Tuo metu jie būdavo kitokie nei šiandien, laisvai kabojo. Renatos mama tokį segimosi būdą naudodavo nuolat, pamačiusi policijos pareigūnus. Renata nuolat patikrina, ar kartu važiuojantys keleiviai yra prisisegę saugos diržus. Tai jau tapo įprastu ir tiesiog automatiniu veiksmu. Eksperimento metu Renata pastebėjo, kad pačiai vairuojant ir staiga stabdant automobilį tvirtai įsikimbi į vairą ir atsiranda momentas, kai gali atsiremti į jį. Tuo tarpu, kai tenka sėdėti priekinėje keleivio vietoje, atsiranda daugiau erdvės, esi nestabilioje padėtyje ir stabdymas ryškiau jaučiamas.
tags: #renata #mikailionyte #vaikai
