Nutraukiant santuoką, teismas privalo spręsti visus su tuo susijusius klausimus, įskaitant nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymą. Tai yra esminis procesas, užtikrinantis vaiko gerovę ir interesų apsaugą. Šeimos teisės normos suteikia tėvams galimybę susitarti, su kuriuo iš jų liks gyventi vaikas, taip pat nustatyti bendravimo su vaiku tvarką. Tačiau, jei susitarimas nepasiekiamas, teismas priima sprendimą, vadovaudamasis prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos principu.
Vaiko gyvenamosios vietos nustatymą lemia vaiko interesai konkrečiu atveju. Teismas, spręsdamas šį klausimą, turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) yra įtvirtinęs reikalavimą teismams atidžiai vertinti kiekvieno iš tėvų galimybes ir pastangas užtikrinti vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, tėvų asmeninius bruožus, realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvų tarpusavio santykius, vaiko prisirišimą prie tėvų, brolių (seserų) ir kitų giminaičių, taip pat vaiko norus.
Pagrindiniai kriterijai vaiko gyvenamosios vietos nustatymui
Sprendžiant dėl to, ar esanti aplinka užtikrina vaiko poreikius ir jo galimybes sveikai augti bei vystytis, būtina atsižvelgti į bendruosius vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš skyriumi gyvenančių tėvų kriterijus. LAT praktikoje pabrėžiama, kad teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, jų dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir vystymosi sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę padėtį).
Vaiko interesai kiekvienoje byloje yra individualizuojami. Juos pirmiausiai nulemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, raida, jo poreikiai turėti saugią asmeninę (tiek fizine, tiek socialine prasme) aplinką. Teismo sprendimo negali nulemti tėvų lytis; teismas negali suteikti tėvui ar motinai privilegijų.
Vaiko nuomonės svarba
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnis įtvirtina vaiko teisę reikšti savo pažiūras visais jį liečiančiais klausimais ir būti išklausytam. Civilinio kodekso 3.177 straipsnis nustato, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išsiaiškinti vaiko norus ir pažiūras, svarbiausia, kad jis sugebėtų juos suformuluoti ir išreikšti. Vaiko nuomonė yra svarbi, tačiau ne visada lemianti. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama, jei jis prieštarauja jo interesams. Tačiau vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai.
Vertinant vaiko norus, turi būti atsižvelgta ne tik į jo amžių, bet ir į brandumą, taip pat į kitas reikšmingas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos vaiko išreikštam norui, pvz., prisirišimą prie asmens, su kuriuo jis gyvena, materialines sąlygas, saugumo pojūtį.
Tėvų ginčai dėl vaikų ir bendratėvystės modeliai
Teisiniai ginčai dėl vaikų Lietuvoje dažnai suprantami kaip tėvų ginčai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo su vaiku tvarkos, prie kurių neretai prisideda ir ginčas dėl vaiko išlaikymo. Tradiciškai šie klausimai sprendžiami tokia tvarka: pirmiausiai nustatoma vaiko gyvenamoji vieta, vėliau - bendravimo tvarka ir išlaikymas. Toks eiliškumas gali paskatinti didelę tarpusavio konkurenciją ir „varžybas“, nes vaiko gyvenamosios vietos nustatymas tiesiogiai susijęs su išlaikymo prievolėmis.
Siekiant palengvinti ginčų sprendimą ir skatinti tėvų bendradarbiavimą, gali būti taikomas kitoks klausimų sprendimo eiliškumas. Pirmiausiai aptariama bendravimo su vaiku tvarka, vėliau - vaiko išlaikymo klausimas, ir tik galiausiai - vaiko gyvenamosios vietos nustatymas. Toks metodas gali padėti atskleisti tėvų realų dalyvavimą vaiko gyvenime ir rūpinimąsi jo poreikiais, taip formuojant konstruktyvesnį dialogą.
Sprendžiant vaiko išlaikymo klausimą, svarbu užtikrinti šalių lygiavertiškumą ir vaiko išlaikymo lėšų panaudojimo skaidrumą. Papildomai, gali būti taikomas individualizuotas sprendimas, kai vaiko išlaidos skirstomos į tas, kurios susijusios su vaiko buvimu pas konkretų tėvą, ir tas, kurios reikalingos nepriklausomai nuo to, su kuriuo tėvu vaikas tuo metu yra. Pastarosios apmokamos abiejų tėvų lygiomis dalimis, o lėšoms kaupti ir naudoti gali būti atidaroma speciali banko sąskaita, prie kurios prieigą turi abu tėvai.
Vaiko teisė iki pilnametystės kartu su mama gyventi vaiko tėvo būste | Teisinėkonsultacija.lt
Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas
Laikui bėgant, gali pasikeisti aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, ir tai gali sudaryti pagrindą prašyti vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. LAT praktikoje nurodoma, kad, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas.
Aplinkos stabilumas yra reikšmingas veiksnys, turintis įtakos vaiko psichologinei būklei. Kai vaikas ilgiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti vertinama itin atidžiai. Keičiant vaiko šeimos aplinką, būtina nustatyti, jog esama aplinka jam tapo nesaugi ar nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą.
Galimos aplinkybės, sudarančios pagrindą keisti vaiko gyvenamąją vietą, apima vieno iš tėvų ligą, priklausomybių atsiradimą, pajamų dydžio pasikeitimą, kitų vaikų atsiradimą, dėl ko yra sudėtinga tinkamai prižiūrėti vaiką. Tačiau kiekvienoje byloje šios aplinkybės yra nustatomos individualiai.
tags: #vaiko #gyvenamosios #vietos #nustatymas
