Anykščių kraštas garsėja ne tik gražia gamta, bet ir čia gimusių bei kūrusių žymių žmonių gausa. Tarp jų - rašytojai, poetai, visuomenės veikėjai, kurių kūryba įkvėpta šio krašto gamtos ir istorijos. Anykščiai - tai miestas šiaurės rytų Lietuvoje, Utenos rajone. Miesto pavadinimas kilo nuo Anykštos upelio. Tiesa, gyventojai šiek tiek kitaip aiškina miestelio vardą. Centriniame Anykščių parke stovi skulptūra, vaizduojanti pakeltą nykštį. Sakoma, kad žmonės palietę jį, pasisems stiprybės ir sėkmės. Paskutinių kelerių metų duomenimis, Anykščiuose gyvena apie 11 tūkstančių žmonių.
Anykščiai garsėja ne tik savo gamta ir istorija, bet ir čia gimusiais žymiais rašytojais, palikusiais ryškų pėdsaką lietuvių literatūroje. Turbūt kiekvienam lietuviui, net ir negyvenančiam Anykščių mieste ar rajone, yra žinoma Antano Baranausko poema „Anykščių šilelis“. Tai Anykščių miškų šiaurinė dalis. Tai kraštovaizdžio draustinis, kurio dydis - net 150 hektarų. Anykščių šilelyje stūkso bene žinomiausias Lietuvos akmuo Puntukas, o netoliese nuo jo ir akmuo vadinamas Puntuko broliu. Puntukas ir jo brolis yra įtraukti į lankytinų Anykščių vietų sąrašą.
Iš Anykščių krašto kilę žymūs rašytojai
Antanas Baranauskas
Anykščiuose 1835-aisiais gimė poetas, kalbininkas Antanas Baranauskas. Jis gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose gausioje "karališkųjų" valstiečių šeimoje. A. Baranauskas - žymiausias feodalizmo epochos pabaigos lietuvių poetas.
Baigęs Anykščių pradžios mokyklą ir Rumšiškių raštininkų mokyklą, 1853-1856 m. dirbo Vainuto, Raseinių, Sedos, Skuodo valsčių raštinėse. Sedoje susipažino su poete K. Praniauskaite, kuri paskatino jį kurti. 1856-1858 m. mokėsi Varnių kunigų seminarijoje. 1862 m. baigęs Sankt Peterburgo dvasinę akademiją, 1863-1864 m. tęsė teologijos studijas Miuncheno, Romos, Leuveno universituose. 1866-1884 m. Kauno kunigų seminarijoje dėstė moralinę teologiją ir homiletiką, nuo 1871 m. - lietuvių kalbą. A. Baranauskas gynė Katalikų bažnyčios teises, priešinosi rusinimui.
Svarbiausias kūrinys - romantinė poema „Anykščių šilelis“ (parašyta 1858-1859 m., išspausdinta 1860-1861 m. Jurkšto Smalaūsio slapyvardžiu L. Ivinskio kalendoriuose), parašyta silabine eilėdara. Joje apdainuojama gimtojo krašto gamta, Anykščių šilelio istorija siejama su Lietuvos likimo tema, senovė kontrastiškai gretinama su dabartimi, pabrėžiamas dvasinis žmogaus ir gamtos ryšys. „Anykščių šilelis“ išverstas į anglų, latvių, lenkų, vokiečių, rusų ir kitas kalbas. A. Baranausko grožinė kūryba davė pradžią lietuvių romantinei lyrinei poezijai.
Antanas Baranauskas mirė 1902 m. lapkričio 26 d. Seinuose. Anykščiuose 1927 m. atidarytas A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus. Pastatyti paminklai Anykščiuose (1993 m., skulptorius A. Sakalauskas) ir Seinuose (1999 m., skulptorius G. Jokūbonis), biustai Anykščiuose (1957 m., Šv. Mato bažnyčioje, skulptorius Henrikas Rudzinskas, 1909-1996; 1985 m., muziejuje prie klėtelės, skulptorius Arūnas Kazys Kynas, g. 1942), Sedoje (2003 m., skulptorius Osvaldas Neniškis, g. 1958), paminklinis akmuo su bareljefu Rumšiškėse (1967 m., skulptorius V. Žuklys), memorialinė lenta su bareljefu Kaune (1973 m., skulptorius Kazimieras Švažas, 1924-2018).
Vyskupo M. Valančiaus laikais mokydamasis Varnių kunigų seminarijoje, A. Baranauskas parašė „Artojų giesmes šventas", kurias vysk. M. Valančius įdėjo į savo „kantyčkas". Didelio populiarumo susilaukė „Kelionė Peterburkan". 1858-1859 metais vasaros atostogų metu A. Baranauskas sukurė poemą, apdainuojančią Lietuvos gamtą, „Anykščių šilelį". Eidamas vyskupo pareigas sakė lietuviškus pamokslus, vertė Šventąjį Raštą, rašė giesmes.
Jonas Biliūnas
O Niūronyse, Anykščių valsčiuje 1879-aisiais gimė dar vienas žymus rašytojas Jonas Biliūnas. Jis gimė 1879 m. balandžio 11 d. Niūronių kaime Anykščių valsčiuje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje.
J. Biliūnas - lyrinės lietuvių prozos pradininkas. Gimnazijai J. Biliūną paruošė kaimo daraktorius (mokytojas). Jonas Biliūnas - klasikinis kūrinys tapusių apsakymų „Kliudžiau“, „Brisiaus galas“ (1906) ir kitų autorius.
1879 m. balandžio 11 d. Niūronyse (Anykščių r.) gimė būsimasis rašytojas, prozininkas ir publicistas, subtilaus žodžio psichologinės novelės meistras Jonas Biliūnas. J. Biliūnas buvo jauniausias, aštuntasis Niūronių kaimo ūkininkų šeimos vaikas. Mokėsi Anykščių pradžios mokykloje, 1891-1899 m. baigė Liepojos gimnaziją.
Kaimo daraktoriaus paruoštas, Jonas Biliūnas 1891-1899 m. mokėsi Liepojos gimnazijoje, kur įsitraukė į visuomeninę ir politinę veiklą. Subūrė slaptą būrelį, parašė atsišaukimą „Lietuviai ir Lietuvaitės“.
1893 m. mirus abiems tėvams ir atsisakęs stoti į kunigų seminariją, neteko giminių materialinės paramos. Vertėsi privačiomis pamokomis. 1900 m. baigė Šiaulių gimnaziją ir įstojo į Tartu universiteto medicinos fakultetą. Už dalyvavimą studentų demonstracijose, būreliuose ir riaušėse 1901 m. iš universiteto buvo pašalintas.
1901-1902 m. gyveno Liepojoje, 1902 m. persikėlė į Panevėžį, kur dantų gydytoja dirbo būsimoji žmona Julija Janulaitytė. Ten subūrė Lietuvos socialdemokratų partijos grupę ir kurį laiką jai vadovavo. 1902 m. kaip svečias dalyvavo Lietuvos demokratų partijos suvažiavime. Panevėžyje vertėsi pamokomis, rašė į lietuviškus laikraščius. 1903 m. pasiūlė idėją ir organizavo laikraščio jaunimui „Draugas“ leidimą, tačiau vadovavimą organizacijai perėmus V. Kapsukui, iš jos pasitraukė. Dalyvavo leidžiant laikraštį „Darbininkų balsas“, redagavo jo 1 ir 2 numerius.
Caro biurokratijai galutinai atsakė leidimą grįžti į Tartu universitetą, J. Biliūnas 1903 m. išvyksta į Leipcigą, tampa aukštosios komercijos mokyklos studentu.
Tačiau meno dalykai jį smarkiau traukia negu prekyba, ir jis jau 1904 m. pavasarį pereina į Leipcigo universitetą literatūros studijuoti, svajodamas ateityje verstis vien literato darbu. Paaštrėjus džiovai 1905 m. grįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais išvyko gydytis į Zakopanę, vasaromis gyveno Lietuvoje (Niūronyse, Rozalime, Kačerginėje). Prasideda kova su lemtinga negalia.
Kaip matyti iš laiškų, tuo laiku J. Biliūnas jau buvo pajutęs savyje rašytojo pašaukimą, stengėsi literatūroje save išreikšti, skubėdamas ir baimindamasis, kad nieko reikšminga nesuspės padaryti.
Tragišką prasmę turi tas faktas, kad geriausius apsakymus J. Biliūnas sukūrė, jau nepagydomai sirgdamas ir kūrybai atiduodamas visas jėgas.
1906 m. vasarą gydosi Rozalime, Kačerginėje. Rudenį vėl važiuoja į Zakopanę. Beveik nesikeldamas iš lovos, kartais negalėdamas pats rašyti, todėl diktuodamas jį slaugiusiai žmonai, jis ten užbaigia savo stambiausią kūrinį „Liūdna pasaka”. Nenustoja domėtis lietuvių literatūros naujienomis: prašo draugą siųsti vis naujų knygų, rūpinasi bendrais lietuvių kultūros reikalais. Buvo sumanęs leisti plataus profilio literatūros almanachą „Aitvaras”, kuris pagyvintų lietuvių literatūrinį gyvenimą.
1907 m. įkūrė LSDP apskrities organizaciją Panevėžyje. Metų pabaigoje vėl išvyko gydytis į Zakopanę. Mirė J. Biliūnas 1907 m. gruodžio 8 d., ant žmonos rankų ir palaidotas Zakopanėje. 1953 m. J. Biliūno palaikai buvo atgabenti ir perlaidoti Liudiškių kalvoje šalia Anykščių. Ant kapo 1958 m. pastatytas 14 m aukščio granitinis antkapis (architektas Vytautas Gabriūnas, bareljefą sukūrė skulptorius Bronius Vyšniauskas). Dabar tai lankomiausia vieta Anykščių rajone, nes pasakoje ilgas ir laimingas gyvenimas pažadėtas visiems, kurie žiburį pasieks.
Antanas Žukauskas-Vienuolis
Vienas didžiųjų lietuvių rašytojų Antanas Žukauskas-Vienuolis gimė 1882 m. balandžio 7 d. Užuožerių kaime, Anykščių valsčiuje, pasiturinčioje ūkininko šeimoje. Artima giminystė jį siejo su A. Baranausku ir J. Biliūnu. Mokėsi Anykščių valsčiaus mokykloje.
1895 m. įstojo į Liepojos gimnazijos pirmą klasę. Tėvai tikėjosi, kad A. Vienuolis bus kunigu. Bet A. Vienuolis nejautė pašaukimo. 1900 m. jis išvyko į Maskvą ir stojo dirbti mokiniu vaistinėje. Įsigijęs provizoriaus padėjėjo teises, 1903 m. A. Vienuolis išvyko į Kaukazą, dirbo vaistinėse. 1905 m. Tbilisyje įsitraukė į revoliucinį judėjimą, už tai buvo suimtas, vėliau ištremtas į Vladikaukazą. Ten A. Vienuolis išbuvo iki 1907 m. Kūrybinį darbą pradėjo gyvendamas Kaukaze. Pirmą apsakymą išspausdino 1907 m.
1907 m. A. Vienuolis vėl apsigyveno Maskvoje. Dirbo vaistinėse ir universitete studijavo farmaciją, klausė literatūros paskaitų. Dalyvavo lietuvių studentų draugijos veikloje, bendradarbiavo „Aušrinės“ žurnale, Pirmojo pasaulinio karo metu dirbo nukentėjusiems nuo karo šelpti komitete.
1918 m. A. Vienuolis grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. Dirbo korespondentu laikraščiuose, Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje. 1922 m. A. Vienuolis persikėlė gyventi į Anykščius, įsigijo savo vaistinę. Globojo A. Baranausko klėtelę ir jo literatūrinį palikimą, dalyvavo literatūriniame gyvenime, palaikė ryšius su kitais rašytojais.
Okupacijos metai skaudžiai palietė A. Vienuolį: nacionalizuota vaistinė, sūnus ištremtas į Sibirą. Pats rašytojas buvo priverstas atiduoti literatūrinę duoklę. Pagal marksistinę ideologiją parašė apysaką „Išdukterė“ ir romaną „Puodžiūnkiemis“. A. Vienuoliui buvo suteiktas nusipelniusio Lietuvos liaudies rašytojo vardas. A. Vienuolis mirė 1957 m. rugpjūčio 17 d.
Netoli Puntuko, ties kelio vingiu, auga du plačišakiai ąžuolai. Kiek šiauriau Puntuko, netoli Ažuožerių, - Antano Vienuolio aprašytasis Karalienės liūnas - bene vienas didžiausių šaltinių Lietuvoje. Karalienės liūno plotas - 0,7 ha, gylis siekia 6-7 metrus. Šaltinis niekada neužšąla.
Bronė Buivydaitė
Bronė Buivydaitė (Tyrų duktė) gimė 1895 gruodžio 8 dieną Svėdasuose, smulkaus amatininko šeimoje, augo Anykščiuose. 1912 m. baigė buhalterijos kursus Kaune, kurį laiką dirbo prekyboje, 1914 m. baigė Utenos keturklasę mokyklą, 1918 m. - Voronežo gimnaziją; 1918-1930 m. mokytojavo Skuode, Veiveriuose, Panevėžyje, Anykščiuose.
Tarpukario metais ji išleido tris eilėraščių rinkinius ir kelias prozos knygas, daug rašė vaikams: eiliuotų padavimų rinkinys "Anykščių baladės" (1930), sukūrė eiliuotų pasakų, apysakų. Po Antrojo pasaulinio karo (iki 1948 m.) mokytojavo Alytuje. Sukūrė naujų eilėraščių, perredagavo ir išleido kai kuriuos prozos kūrinius, skirtus vaikams. Apie 1960 metus ji neteko regėjimo. 1970 m. buvo priimta nare į tuometinę Lietuvos aklųjų draugiją. Būdama neregė, materialiai remiama LAD, B. Buivydaitė parašė ir išleido naujų knygų vaikams: apysaką "Pro vaikystės langą" (1969), "Karklo švilpa" (1972), atsiminimus "Vargai vartus kilnoja" (1982). Išleido eilėraščių knygas: „Vasaros šnekos“ (1921), „Skudučiai“ (1933). „Po žilvičiais“ (1939). Pjeses pasakas: „Mėlynasis drugelis“ (1927), „Stebuklingoji radasta“ (1933), „Lapė gudragalvė“ (1935), parašė libretą K. Banaičio operai „Jūratė ir Kąstytis“ (pastatyta 1972), romaną „Atversti lapai“ (1934) ir kt. "Ilgai žiūrėjau pro vaikystės langą ir rašiau. Prikėliau iš kapų pažįstamus, gerus, vargšus žmones... Nebepasakosiu, kiek aš su ta vargše akele vargau, kol parašiau autobiografinę apysaką... Matau viską pro dūmus", - taip rašė apie save B. Buivydaitė 1976 m. gegužį. Mirė 1984 m.
Anykščių kraštas - įkvėpimo šaltinis
„Kai kitą kartą keliausite pro Anykščių kraštą, nepravažiuokite pro Rubikių ežerą, pasivaikščiokite jo pakrantėmis, aplankykite bent vieną jo salų. Nepatingėkite pėsčiomis įveikti penkių kilometrų nuo Anykščių iki Bičionių palei „siauruko“ bėgius - juk ši vieta vadinama Lietuvos Šveicarija. Kavarske atsigerkite iš šaltinio. Raskite kaimuose ar laukuose pastatytus atminimo ženklus laisvės kovų dalyviams. Dar Anykščių šilelis, Puntukas, Niūronių kaimas, kur gimė Jonas Biliūnas, Laimės žiburys...“ - sako Antanas Tyla, profesorius, istorikas.
Anykštyje yra ir kalvų, ir lygumų. Aukštaitijos aukštumoje yra aukščiausia rajono vieta - 194 m virš jūros lygio. Tai keturių kalvų grupė, vadinama Storijų kalnais. Iš kurios pusės į kalvas bežiūrėsi, matysi tik tris - ketvirtoji vis būna kitų užstatyta. Žemiausia vieta yra Šventosios slėnyje į pietus nuo Kavarsko - apie 60 m virš jūros lygio. Per rajoną 80 km vingiuoja viena ilgiausių (antra po Nemuno) ir vaizdingiausių Lietuvos upių - Šventoji su savo intakais Virinta, Anykšta, Jara, Pelyša. Čia prasideda Nevėžis ir keletas jo intakų. Telkšo 76 ežerai. Beveik trečdalis rajono teritorijos apaugęs mišku. Daugiausia pušynų. Didžiausi - Šimonių giria, Ramuldavos, Troškūnų miškai. Šimonių girioje raibuliuoja net 14 ežerų, čia žmonės mėgsta ne tik grybauti ar uogauti, bet ir ilsėtis.
Mikierių girininkijoje įrengti ekspoziciniai aptvarai, kuriuose ganosi danieliai, muflonai, dėmėtieji elniai ir šernai. Diduma rajono saugomų teritorijų, gamtos ir kultūros vertybių apima Anykščių regioninis parkas. Jame yra kultūrinis draustinis, gamtinis rezervatas ir 16 gamtinių draustinių.
PAMATYK IR APLANKYK
Puntukas ir jo brolis
Prie pietinės Anykščių miesto ribos prasideda ir apie 1 kilometro pločio juosta abipus Šventosios Kurklių miestelio link beveik 9 kilometrus tęsiasi A. Baranausko apdainuotasis Anykščių šilelis. Šilelyje, 5 km į pietus nuo Anykščių, stūkso Puntukas. Tai antras pagal dydį akmuo Lietuvoje - už jį didesnis tik Puokės, arba Barstyčių, akmuo Skuodo rajone.
Puntuką prieš 14-20 tūkst. metų iš Suomijos atvilko ledynai. Jo aukštis - 5,7 m (iš jų 1,5 metro - žemėje), plotis - 6,7 m, ilgis - 6,9 m, svoris - 265 tonos.
Kitą akmenį, pasak legendos, žmonės vadina Puntuko broliu. Jis yra pusiaukelėje tarp Ažuožerių ir Anykščių - Pašventupio šile. Ilgis - 6 m, plotis - 4 m, aukštis - 1,9 metro.
Šventieji ąžuolai
Netoli Puntuko, ties kelio vingiu, auga du plačiašakiai ąžuolai.
Rubikių ežeras
11 km į rytus nuo Anykščių Rubikių ežeras - vienas gražiausių Aukštaitijos ežerų. Jo plotas 968 ha, ilgis iš šiaurės į pietus - apie 5 km, didžiausias plotis - 3,4 km, vidutinis gylis - 5,7 m, giliausia vieta (rytuose) - 16,1 metro. Ežere yra net 16 salų įdomiais vardais: Pertako, Bucinės, Aukštoji, Česnakinė, Liepinė, Didžioji, Varnagrotė, Karklinė, Jurginių, Pakriūtinė, Avietinė, Palšinė, Ąžuolėlis... Didžiausia sala užima 16,4 ha plotą. Į ežerą įteka Kriokšlis, Liudė, išteka Anykšta. Rubikių ir greta esančių Dusyno, Limino ir Mūšėjaus ežerų sistema paskelbta Rubikių hidrografiniu draustiniu. Jame veisiasi Lietuvoje reta šikšnosparnių rūšis - kūdrinis pelėausis.
Laimės žiburys
Apie 3 km į pietryčius nuo Anykščių.
Arklio muziejus
5 km į šiaurę nuo Anykščių Niūronių kaime veikia vienintelis Lietuvoje Arklio muziejus, 1978 metais įkurtas profesoriaus agronomo Petro Vasinausko. Rekonstruotuose klojimuose išrikiuoti iš visos Lietuvos surinkti vežimai, lineikos, bričkos, eksponuojama daugybė nuotraukų, meno kūrinių, skirtų arkliui ir artojui, žirgui ir karžygiui. Čia galima pajodinėti, vyksta parodomasis duonos kepimas.
Rašytojų kampas
Anykščiuose gimė ir pradžios mokyklą lankė poetas vyskupas A. Baranauskas (1835-1902). 1858-59 metais vasarodamas tėvų namuose parašė įžymiausią poemą „Anykščių šilelis“. Vienuolis taip pat gimęs rajone, Ažuožeriuose. Biliūno gimtojoje troboje Niūronyse įkurtas rašytojo muziejus. Senojoje troboje - Biliūnų šeimos daiktai, rašytojo knygos. Kieme - tautodailininkų medžio drožiniai pagal Biliūno apsakymų personažus. Maleišiuose gimė rašytojas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas (1889-1933).
Aukščiausia dvibokštė bažnyčia
Vienas svarbiausių Anykščių architektūrinių akcentų - raudonų plytų neogotikinė dviejų bokštų Šv. Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčia, statyta 1899-1909 metais. Jos bokštų aukštis 79 metrai - tai aukščiausia dvibokštė Lietuvos bažnyčia. Viename bokšte buvo įtaisyti trys nauji plieniniai varpai: Šv. Matas, Šv. Juozapas ir Šv. Jonas. Bažnyčios viduje - A. Baranausko ir K. Sirvydo biustai.
Anykščiuose gausiai lankoma neoklasicistinė akmenų mūro Koplyčia, arba Mažieji Dievo Namai, kurių statybą apysakoje „Vežys“ aprašė Vienuolis. Koplyčia pastatyta 1858 metais ant Burbiškio dvarininko kapo rūšio. Jau keleri metai koplyčia - kamerinių menų centras, čia rengiami koncertai, susitikimai, paskaitos, eksponuojamos parodos.
Angelas
2010 metais Anykščiuose atidarytas pirmasis Lietuvoje ir visoje Rytų Europoje Angelų muziejus. Kolekcijoje - per šimtą profesionalių menininkų ir tautodailininkų darbų. Savo angelų kolekciją Anykščių bendruomenei padovanojo ir muziejui pradžią davė Beatričė Kleizaitė-Vasaris.
Nuo 2009-ųjų mieste veikia Sakralinio meno centras. Jo kolekcijos didžiąją dalį sudaro monsinjoro Alberto Talačkos sukaupta dailės kūrinių kolekcija, asmeninė biblioteka ir archyvas.
Kavarskas
15 km į pietvakarius nuo Anykščių Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (pradėta statyti 1857 m.) parapijos žmones kviečia pusketvirto šimto kilogramų sveriančiu varpu „Adomas“, nulietu 1883 metais. Šioje bažnyčioje yra dar du seni varpai, pažymėti 1769 ir 1889 metų datomis.
Miestą garsina Šv. Jono Krikštytojo šaltinis, kurio versmė vaizduojama ir miesto herbe. Nuo Šventosios upės lygio į kalno viršų šaltinis prasigraužęs net 134 metrus. Tai buvo nesuprantama mūsų protėviams, išlieka paslaptimi ir šiais laikais. Savo vėsiu, kaip tikima, šventu, gydomųjų galių turinčiu vandeniu šaltinis pripildo šalia specialiai įrengtą baseiną. Iš rajone esančių 7 tvenkinių didžiausias - Kavarsko (plotas 78,3 ha). Prie jo nuo 2002-ųjų pabaigos veikia moderniausia Lietuvoje mažoji hidroelektrinė. Čia įrengtas žuvitakis leidžia neršiančioms žuvims pakilti į upės aukštupį.
Troškūnai
18 km į vakarus nuo Anykščių Dabartinė barokinė Švč. Trejybės bažnyčia ir bernardinų vienuolyno ansamblis pastatyti 1774-1787 metais pagal garsaus architekto Martyno Knakfuso projektą. Bažnyčioje yra seniausi Anykščių krašte vargonai, garsėjantys ir savo puošnumu: jie primena trijų vainikų karūną, papuoštą trimituojančių angelų ir arfa grojančio karaliaus Dovydo skulptūromis. Troškūnų bažnyčios paveikslai yra seniausi visoje Panevėžio vyskupijoje. Vienas jų - Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės - laikomas stebuklingu.
Švėdasai
23 km į šiaurės rytus nuo Anykščių Švėdasai iš kitų miestelių išsiskiria ir originaliomis iniciatyvomis - pavyzdžiui, turi savo televiziją. Švėdasų krašto muziejus įkurtas Kunigiškių II kaime (6 km į šiaurę nuo Švėdasų), carizmo laikais statytoje pradžios mokykloje, kurioje mokėsi Vaižgantas.
Andrioniškis
1929 m. vasario 9 d. Andrioniškio apylinkėse Padvarninkų kaime (12 km į šiaurę nuo Anykščių) nukrito meteoritas: 11 jo gabalų - iš viso 3,86 kg - surinko valsčiaus ūkininkai. Nustatyta, kad šis meteoritas yra labai reta achondrito atmaina, jo amžius - apie 4 mlrd. 548 mln. metų. Dabar jis saugomas Geologijos muziejuje Vilniuje.
Traupis
28 km į vakarus nuo Anykščių Traupis labiausiai garsėja unikaliu, vieninteliu Lietuvoje mokykliniu botanikos sodu. Jis pradėtas veisti 1989 metais ilgamečio Traupio mokyklos direktoriaus, biologijos mokytojo, vėliau Anykščių rajono mero Sigučio Obelevičiaus iniciatyva.
Dvarvietės
Vašuokėnų dvaro rūmai pastatyti XIX a. pabaigoje. XX a. pradžioje savininkas B. Brazdis dvarą pavertė menininkų susibūrimo vieta. Raguvėlės dvaro klasicizmo ir romantizmo laikotarpio architektūrinį ansamblį sudaro XVIII a. pabaigoje statyti rūmai, 19 ūkinių pastatų, bažnyčia ir 8 ha parkas. Dvaro sodyba iš viso užima apie 20 ha ploto. Sedeikių dvaro, anksčiau vadinto Putnos arba Pelyšų, išliko centriniai rūmai, ledainė, tvartas, tvenkiniai, parko fragmentai.
Neoklasicistinio stiliaus Burbiškio dvaras Anykštos kairiajame krante, 8 km nuo Anykščių, įtrauktas į Europos paveldo lankytinų objektų sąrašą. 5 ha plote įkurtas angliškojo tipo peizažinis parkas.
Pienionių dvaras minimas nuo XIV a. vidurio, kai dvare lankėsi Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras. XIX a. pradžioje pastatyti rūmai buvo laikomi vienu įspūdingiausių medinio klasicizmo pavyzdžių, bet išliko tik dalis ūkinių pastatų ir parkas.
Cerkvės
Paežeriuose (2 km į vakarus nuo Viešintų) stovi sentikių Švč. Dievo Motinos Dangun Žengimo cerkvė - medinė, su dviem kupolo formos bokštais, kurie užsibaigia kryžiais.
Dalyvauk
Stepono Dariaus ir Stasio Gireno skrydžio per Atlantą minėjimas prie Puntuko
Nuo 1988 m. anykštėnai kasmet liepos viduryje čia prisimena didvyrių žūties valandą.
Niūronių sporto ir etnografijos šventė
Birželio pirmąjį šeštadienį Niūronyse tradiciškai rengiama sporto ir etnografijos šventė „Bėk, bėk, žirgeli“.
Didieji šv. Petro ir Povilo atlaidai
Paskutinį birželio sekmadienį Svėdasuose vyksta Didieji šv. Petro ir Povilo atlaidai, po jų prie Alaušo ežero - Vaižganto skaitymai. Didžiausia bendruomenės šventė - atlaidai rugpjūčio 28-ąją. Susiburiama Švč. Dievo Motinos Dangun Žengimo cerkvėje.
Išbandyk
Anykščių „siaurukas“
Per rajono teritoriją eina ilgiausias Europoje 67 km ilgio siaurasis geležinkelis.
Vasaros rogučių trasa
2009 metais Anykščių miesto pakraštyje, ant Kalitos kalno, įrengta vienintelė Lietuvoje vasaros rogučių trasa. Ja galima leistis tiek vasarą, tiek žiemą. Greitis trasoje - iki 40 km/h, trasos ilgis - 500 metrų.
Kaimo turizmo sodyba „Šventosios upės slėnis“
Mikierių kaime (Andrioniškio seniūnija) galima pašaudyti iš dažasvydžio ar lanko, siūlomos kelionės baidarėmis, plaustais, dviračiais ar pėsčiomis.
Kukurūzų labirintas
Nuo 2009-ųjų Pašventupio kaime (Anykščių seniūnija), vos 2 km nuo Anykščių, rugpjūčio-spalio mėnesiais veikia kukurūzų lauke iškirstas labirintas. Kasmet jo forma vis kitokia. Labirinto ilgis - daugiau kaip 2 kilometrai. Lankytojai, jei atidžiai stebi rodykles, per 20-30 minučių tikrai randa išeitį.
Paragauk
Populiarieji Kavarsko „Šaltinio“ koldūniukai
Kavinės virėjai sako, kad juos verda stebuklingame šaltinio vandenyje.
Švilpikai
Virtiniai su uogų ar vaisių įdaru. Juos kandant net „švilpia“. Gal pavyks paragauti ir senųjų, dabar jau primirštų Anykščių krašto patiekalų: šustinių - avižinių miltų paplotėlių, iš paraugintos tešlos kepamų ir valgoma su grietine ar bulbiene parūgėlių blynų arba avies skrandžio blekų.
O ką tu rekomenduoji aplankyti ir pamatyti Anykščių krašte? Padėk vasaros keliautojams - pasidalyk savo patarimais, nuotraukomis ir vaizdo medžiaga!
