Raimondas Šilanskas - vienas ryškiausių ir žinomiausių Lietuvos humoristų, jau kelis dešimtmečius garsėjantis savo išskirtiniu, tiesmuku ir nesuvaržytu humoro jausmu. Dėl šios priežasties jis daugelį metų visuomenėje žinomas kaip „anekdotų karalius“. Nors anekdotų karaliumi tituluotas humoristas Raimondas Šilanskas televizijoje nebėra matomas taip dažnai, kaip anksčiau, jo gyvenime komedija ir tiesioginis bendravimas su žmonėmis niekur nedingo. Veiklos žinomam vyrui netrūksta ir vasaros sezonu - pastaruoju metu jį galima pamatyti renginių vedėju.
Raimondas Šilanskas - vienas žinomiausių laidų vedėjų ir humoristų Lietuvoje, kurį žino beveik visa Lietuva. Anekdotų karaliumi tituluotas vyras atvirai pasakojo apie humorą, keiksmažodžius scenoje, takoskyrą tarp jaunosios kartos ir gerus darbus. Žinomas vyras atskleidė, kuo užsiima, kai nestovi ant scenos, prabilo apie baimes bei prisipažino, jog per visą karjerą pravedė daugiau nei 600 vestuvių.
Gyvenimo kelias ir veikla
Nors anekdotų karaliumi tituluotas humoristas Raimondas Šilanskas televizijoje nebėra matomas taip dažnai, kaip anksčiau, jo gyvenime komedija ir tiesioginis bendravimas su žmonėmis niekur nedingo. Veiklos žinomam vyrui netrūksta ir vasaros sezonu - pastaruoju metu jį galima pamatyti renginių vedėju.
Raimondas Šilanskas nuolat dalyvauja įvairiuose Lietuvos miestų ir privačiuose renginiuose, rengia pasirodymus užsienyje ir repetuoja vaidmenį spektaklyje. Birštone gyvenantis humoristas vienas arba kartu su kolega Artūru Orlausku yra surengęs pasirodymų Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje, Danijoje, Švedijoje, Airijoje.
Humoristui, Anekdotų karaliumi tituluojamam Raimondui Šilanskui šį penktadienį sueina 55 metai. Pirmųjų dovanų jis sulaukė jau ketvirtadienį Kaune, kur vyko jo ir Artūro Orlausko „Juodojo humoro“ pasirodymas. Jubiliatą draugai „apipylė“ dovanomis - gėlėmis, belgiškais šokoladais, gėrimais, medžioklės drabužiais, kimono ir… R.Šilanskas namo parsiveš ir šunį, ir Vietnamo kiaulę. Abu gyvūnus, kuriems yra tik po kelis mėnesius, jubiliatui įteikė artimi draugai. Ilgaplaukis taksas jau buvo pavadintas Alfonso vardu, o juodos spalvos kiaulytei vakaro svečiai išsyk suteikė Obamos vardą. Tiesa vėliau jai šeimininkai davė dar ir antrą - Alfos vardą.
Pasveikinti R.Šilansko „Renginių oazėje“ nepamiršo ir jo kolegos - Gintautas Girkila-Klarkas padovanojo medžioklei tinkamą liemenę. Jubiliatui teko ir keletas litrų „šilo“ gėrimo, pagaminto pagal specialų receptą. Jį įteikė humoristas Aleksandras Karpavičius. Įspūdingą dovaną - kimono ir juodą diržą - įteikė A.Orlauskas.
Požiūris į pensiją ir ateities planai
Raimondas Šilanskas, garsėjantis aštriu liežuviu ir humoro jausmu, pripažįsta, kad pensija jį „ištiko“ kiek netikėtai. Nors naująjį savo statusą jis priima su šypsena, pokalbio metu neslepia, jog tai jam buvo šioks toks kultūrinis šokas. „Tikrai buvo šokas“. Ši reakcija puikiai atspindi jo gyvenimo filosofiją - Raimondas nepriima nieko per daug rimtai ir stengiasi kiekvienoje situacijoje surasti juokingąją pusę. Pensija jam tėra formalumas, nes, kaip pats sako, „gyvenimas ties tuo nesibaigia“.
Humoristas neslepia, kad veiklos jam tikrai netrūksta. Nors daugelis išėję į pensiją pradeda ramesnį gyvenimą, Raimondas renkasi aktyvią veiklą ir toliau džiugina publiką tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Netrukus jis planuoja vykti į Airiją susitikti su ten gyvenančiais lietuviais, o jo pasirodymai visuomet kupini energijos bei sąmojo. Net ir dabar, kai oficialiai tapo senjoru, jo repertuaras nesikeičia.
R. Šilanskas: „Tai tik kažkokie skaičiai pase, o visa kita niekis. Gyvenimas gi nesibaigia ties tuo.“
Kaip sako pats R. Šilanskas, jo gyvenime - „viskas po truputį“. Vyras iki šiol koncertuoja pajūryje, veda renginius. Savaitgaliais koncertuoju, savaitės pradžioje grybauti vėl pradėjau.
Humoras ir politika
R. Šilansko humoras ir polinkis į tiesmuką kalbą puikiai atsispindi jo požiūryje į politiką. Nors, sako, kad aktyviai politika nesidomi, rinkimuose balsuoja ir turi savo favoritus. Klausiamas, su kokiu politiku „eitų į kalnus susirišęs viena virve“, jis šypteli ir atsako gana drąsiai.
„Aš manau, kad kiekvienam Lietuvos žmogui politikai visada yra blogi. Taip visada buvo, ir manau visada bus.“
Su kuriuo iš dabartinių ar buvusiųjų politikų eitum į kalnus susirišęs viena virve? - Supratau klausimą. Dar sakoma, su kuriuo eitum į mūšį. (pauzė) Ko gero, su Rolandu Paksu. O iš dabartinių? - Žinai, daug kas jį labai kritikuoja, smerkia dėl tam tikrų pasisakymų, bet ko gero su Remigijumi Žemaitaičiu.
Kuris iš politikų turi geriausią humoro jausmą? - Nėra čia ką ilgai galvoti. Česlovas Juršėnas. Jau vien tai daug sako, kad jis kolekcionavo karikatūras.
O kuris politikas yra, kaip kartais sakoma, „gyvas vaikščiojantis anekdotas“? - Nėra čia ką ilgai galvoti, Petras Gražulis. Jis kalba vieną, daro kitaip. Kartais manau, kad jis pats nesuvokia to.
Gyvenimo pamokos ir įžvalgos
Visgi gyvai daug su žmonėmis bendraujantis R. Šilanskas atskleidžia, kad vienas džiaugsmas yra matyti nušvintančius ir laimingus žmonių veidus. „Pats geriausias dalykas, kad jau „nebesėdžiu“ televizijoje, o dirbu gyvai, su žmonėmis. Žvėriškai gaila, kad nebeliko teatro. Bet dirbu žmonių gimtadieniuose, jubiliejuose, įmonių šventėse, vakarėliuose kavinėse. Daug laiko praleidžiu tarp žmonių. Mano didžiausia silpnybė yra klausti žmonių, apie ką jie norėtų išgirsti anekdotą. Man patinka pasakoti apie tai, ką nori išgirsti kitas, - šypteli pašnekovas. - Pavyzdžiui, Suvalkijoje žmonės labai mėgsta kai jiems pasakoji apie suvalkiečius, Žagarėje nori anekdoto apie Žagarę, Drevernoje - apie žvejus. Visi nori to, kas artima.“
Be scenos gyvenimo neįsivaizduojantis humoristas neslepia, kad linksminant kitus netgi pats pamiršta savo problemas. „Niekada neičiau į sceną jei man nepatiktų tai, ką darau. Einu į sceną tam, kad žmogus šypsotųsi. Galbūt jo gyvenime, šeimoje, darbe ir yra kažkas blogo, bet atėjęs į koncertą jis visa tai pamiršta ir tuo metu gyvena tuo, ką aš pasakoju jam. Aš irgi išeinu į kitą savo gyvenimėlį, pamirštu, kad vakar man nepavyko pagauti žuvies. Man patinka, kai kiti juokiasi - tada esu linksmas ir aš“, - žaismingai taria jis.
Visgi humoristo gyvenimas turi dvi monetos puses - nors ant scenos jis dažnai šypsosi ir rodo entuziazmą, namuose jis visai kitoks. „Aš namuose dažniausiai būnu liūdnas, - neslepia jis. - Gal gyvenimas toks mano... Turbūt per daug save atiduodu žmonėms. Kaip sako mano draugai, su kuriais dirbu, aš turbūt laiko nejaučiu. Turiu dirbti dvi valandas, o atidirbu keturias. Tai, ką aš darau, man labai patinka. Man smagu, kai žmogus juokiasi, kai jis yra linksmas. Pažiūrėkite į žmogų, kuris šypsosi - koks jis gražus...“
O kas gi legendinį Raimondą Šilanską pralinksmina labiausiai? „Labai nedaug ko reikia... Man užtenka dukters šypsenos, jos mažo juokelio, žmonos šypsenos. Užtenka pačių mažiausių dalykų.“
Visgi gyvai daug su žmonėmis bendraujantis R. Šilanskas atskleidžia, kad vienas džiaugsmas yra matyti nušvintančius ir laimingus žmonių veidus. „Pats geriausias dalykas, kad jau „nebesėdžiu“ televizijoje, o dirbu gyvai, su žmonėmis.“
„Anksčiau visiems linkėjau sveikatos, tačiau dabar ėmiau linkėti sėkmės. Čerčilis yra pasakęs, jog „Titanike“ labai daug sveikų buvo. Prie manęs po spektaklių prieina labai daug žmonių, visi nori nusifotografuoti, autografo prašo, atneša gėlių. Niekada negali žinoti, ar tas žmogus kuo nors serga“, - svarsto R.
Kalbėdamas R. Šilanskas prabyla ir apie vieną technikos stebuklą, kuris iki šiol jam kelia siaubą. Tai - mobilieji telefonai: „Su žmonėmis reikia bendrauti gyvai, ne per radijo imtuvą ar televizijos ekranus. Aš netikiu, kad kažkoks ekranas gali pakeisti gyvą bendravimą. Man atrodo, kad telefonas - viena didžiausių žmonijos klaidų, kas apskritai buvo padaryta.“
Šeima
Apie šeimą. Raimondas pasakojo apie savo dukters Ievos pasirodymą koncerte: „Buvo labai gražus ir šiltas koncertas. Jis truko net dvi valandas. Vaikai šoko, dainavo ir grojo. Mano dukra atliko dvi dainas. Ji dainavo labai gražiai“, - įspūdžius iš pirmojo Ievos koncerto Žmonės.lt pasakojo Raimondas ir pridūrė, kad jo dukra yra labai drąsi mergaitė ir scenos baimės neturi. Matyt, bus tai paveldėjusi iš tėčio. R.Šilanskas taip pat papasakojo, kad Ieva koncerte pasirodė su kolektyvu iš muzikos mokyklos. Nors koncerte ji tik dainavo, pasirodo, mergaitė turi dar ir daugiau muzikinių gabumų. „Ieva groja smuikeliu, bet tai tik pirmi žingsniai, Ji lanko viską, kas įmanoma. Dabar, kaip sakau, vyksta kūrybiniai ieškojimai“, - juokėsi humoristas ir patikino, niekada nedrausiantis dukrai tapti menininke, kad ir koks kartais nesaldus būtų gyvenimas šios profesijos atstovams.
R.Šilanskas tvirtino dievinantis gyvūnus ir žinąs, kad juos auginsiąs. Prieš maždaug penkis mėnesius Šilanskai neteko tris mėnesius auginto toiterjero - jį pavogė. „Šuniuką taip pat buvo padovanoję draugai. Liūdėjome jo netekę“, - sakė R.Šilanskas.
R.Šilanskas tvirtino dievinantis gyvūnus ir žinąs, kad juos auginsiąs. Prieš maždaug penkis mėnesius Šilanskai neteko tris mėnesius auginto toiterjero - jį pavogė. „Šuniuką taip pat buvo padovanoję draugai. Liūdėjome jo netekę“, - sakė R.Šilanskas.
R.Šilanskas tvirtino dievinantis gyvūnus ir žinąs, kad juos auginsiąs. Man užtenka dukters šypsenos, jos mažo juokelio, žmonos šypsenos. Užtenka pačių mažiausių dalykų.
Požiūris į humorą ir jaunesnius kolegas
Pastaruoju metu Lietuvos humoro scenoje vis girdimi nauji vardai iš jaunesniosios kartos. R. Šilanskas neslepia, kad jaunieji komikai jam neretai kelia klausimų ir parodo, kaip stipriai šiais laikais yra pasikeitę humoristai. „Mes truputį kitaip humorą priimame. Mes, senukai, turbūt jau gyvename su savo karta, kuri ir supranta mūsų humorą. Aišku, yra ir išimčių. Pavyzdžiui, praeitą savaitę pravedžiau gimtadienį vyrui, sėdėjo jo jauni vaikai, bet buvo labai patenkinti. Jie daug juokėsi, jiems tai buvo įdomu. Bandžiau aiškinti, kad ateina jaunoji karta, nežinau, kodėl jie sako, kad jiems tai neįdomu. Įsivaizduoju, kad jauni žmonės turėtų normaliai priimti naujus dalykus. Visą gyvenimą viskas keičiasi - ateina nauja karta, naujas suvokimas. Man keista, kai sako, kad ateina ir naujas humoro jausmas. Koks jis gali būti naujas? Juk juokinga, arba ne“, - rėžė R. Šilanskas.
Lygindamas savo kartą su jaunąja, „anekdotų karalius“ mato daugybę skirtumų ir ne visi jie, pasak vyro, yra suprantami. Sovietmečiu stovint ant scenos humoristas turėdavo būti atsargesnis - juk tiesmukumas galėdavo privirti bet kam košės. „Anksčiau būdavo daug draudžiamų dalykų, juos reikėdavo apeiti su savo požiūriu, kūrybiškumu. Apie valdžią juokaudavome, iš jos tyčiodavomės netiesiogiai, kūrybiškai, paslėptai, kad niekas negalėtų nieko įrodyti. Dabar jaunimui lengva - jie sako ką nori, dabar vien keiksmažodiai eina. Visą gyvenimą sakiau, kad keiksmažodis yra tik prieskonis ir jo patiekalui, kurį pateiki, reikia tik šiek tiek. Bet jei būna vien prieskoniai su mažai patiekalo, būna tikras brudas, - kalba vyras. -Man nepatinka noras, kad žmogus būtų patenkintas girdėdamas vien keiksmažodžius. Keiksmažodis man patinka tik tada, kai jo tikrai reikia, kai jis būna vienas prie daug gražaus teksto. Aš pats rengiu juodojo humoro vakarus, aišku, kad keiksmažodžius taip pat panaudoju, bet jų būna tik tiek, kiek tikrai reikia. Humoras yra visai ne apie tai. Negalima žmogaus maitinti tuo, kas yra neskanu.“
R. Šilanskas neslepia, kad vyresnės kartos humoristai savo juokelius anksčiau kurdavo su žymiai daugiau kūrybiškumo. „Kada nori pasakyti tai, ką paslėpi savo mintyje, sakai tą kitokiu tekstu, per aplinkui. Bet žmogus nėra kvailas, jis supranta, - juokiasi R. Šilanskas. - Bet niekas sovietiniais laikais negalėjo įrodyti, kad aš esu valdžios priešas. Visada kalbėdavau kitais žodžiais. Tai būdavo privaloma mokėti, nes kitu atveju būtum pasodintas į kalėjimą arba išvežtas gydytis.“
Humoristus ankstesniais laikais galima turbūt net sulyginti su žmonėmis, kurie ne tik masiškai žmones užkrėsdavo šypsenomis, bet ir skleisdavo svarbią žinutę. „Daug kritikavomę valdžią, priešinomės sistemai. Dabar paprasčiausiai ant scenos išeina žmogus, kuris bando pasijuokti iš kito fizinių trūkumų, lytinių nesklandumų. Dabar svarbiausia juokinti... Mūsų laikais tai būdavo kova prieš valdžią. Dabar „užvažiuos“ kažkas ant prezidento ar ant krepšinio komandos - ir viskas. Dabar tokios prastos situacijos su valstybe nėra, esame nepriklausomi, tad „važiuojame“ ant to, ant ko galime.“
Teatras - sena meilė
Pastaruoju metu R.Šilanskas daug laiko skiria teatrui. „Esu baigęs teatro režisūrą. Gavęs diplomą vaidinau ir stačiau spektaklius Telšių, Anykščių teatruose. 13 metų Telšiuose organizuodavau komedijų festivalį. Širdyje nuo teatro nebuvau nutolęs, o netrukus į sceną grįšiu kaip aktorius, - planais dalijosi vyras.
R. Šilanskas nori grįžti į teatrą: „Aš vis labiau pradedu galvoti, kad laikas man sugrįžti į teatrą… Mes buvome sugrįžę, pastatėme spektaklį su gruzinais. Jis praėjo Gruzijoje su didžiuliu anšlagu, su pagyrimais. Visi turi savo gyvenimus, be to, mums labai stipriai kirto pandemija. Visiems užima daug laiko važinėti į repeticijas, o žinote, kas yra laikas? Negali nusipirkti laiko. Teatras taip ir išsiskirstė…“
Teatro režisūros specialybę turinčio komiko gyvenimas - išties spalvingas. Anksčiau Raimondui teko dirbti dėstytoju kunigų seminarijoje, Anykščių teatro režisieriumi ir aktoriumi, o scena jam tiesiog įaugusi į kraują.
Gyvūnai jo gyvenime
R.Šilanskas tvirtino dievinantis gyvūnus ir žinąs, kad juos auginsiąs.
R.Šilanskas tvirtino dievinantis gyvūnus ir žinąs, kad juos auginsiąs. Prieš maždaug penkis mėnesius Šilanskai neteko tris mėnesius auginto toiterjero - jį pavogė. „Šuniuką taip pat buvo padovanoję draugai. Liūdėjome jo netekę“, - sakė R.Šilanskas.
Humoras kaip druska sriuboje
Sovietmečiu stovint ant scenos humoristas turėdavo būti atsargesnis - juk tiesmukumas galėdavo privirti bet kam košės. „Anksčiau būdavo daug draudžiamų dalykų, juos reikėdavo apeiti su savo požiūriu, kūrybiškumu. Apie valdžią juokaudavome, iš jos tyčiodavomės netiesiogiai, kūrybiškai, paslėptai, kad niekas negalėtų nieko įrodyti. Visą gyvenimą sakiau, kad keiksmažodis yra tik prieskonis ir jo patiekalui, kurį pateiki, reikia tik šiek tiek. Bet jei būna vien prieskoniai su mažai patiekalo, būna tikras brudas, - kalba vyras. -Man nepatinka noras, kad žmogus būtų patenkintas girdėdamas vien keiksmažodžius. Keiksmažodis man patinka tik tada, kai jo tikrai reikia, kai jis būna vienas prie daug gražaus teksto. Aš pats rengiu juodojo humoro vakarus, aišku, kad keiksmažodžius taip pat panaudoju, bet jų būna tik tiek, kiek tikrai reikia. Humoras yra visai ne apie tai. Negalima žmogaus maitinti tuo, kas yra neskanu.“
