Vaikų kalbos vystymasis yra svarbus aspektas jų bendro vystymosi proceso. Daugelis vaikų natūraliai pradeda kalbėti pirmųjų gyvenimo metų metu, tačiau kai kurie vaikai gali susidurti su kalbos vystymosi uždelsimais ar problemomis. Jei pastebite, kad jūsų vaikas nekalba arba jo kalba vystosi lėčiau nei turėtų, tai gali būti kelių veiksnių pasekmė.
Pirmasis žingsnis: Pasikonsultuokite su specialistu
Jei jūsų vaikas nekalba arba jo kalba neatitinka jo amžiaus normų, pirmas žingsnis yra pasikonsultuoti su specialistu. Vaikų logopedas arba kalbos terapeutas gali atlikti vertinimą ir nustatyti, ar yra kalbos vystymosi problemų. Specialistas gali įvertinti vaiko kalbos įgūdžius, garsų tarimą, žodyno dydį ir kitus svarbius parametrus.
Vaikų kalbos raidos etapai yra individualūs, tačiau yra tam tikros bendros gairės. Iki dvejų metų mažyliai paprastai jau turi kelių dešimčių žodžių žodyną ir pradeda jungti žodžius į trumpus sakinius. Trejų metų vaikai dažniausiai kalba paprastais 3-4 žodžių sakiniais, o ketverių-penkerių metų aktyviai bendrauja ir pasakoja trumpas istorijas. Tačiau kai kurie požymiai gali rodyti kalbos raidos sunkumus.
Kada verta kreiptis į logopedą?
Sunerimti verta, jei dvejų metų vaikas beveik nekalba, bendrauja tik gestais, sunkiai supranta paprastus nurodymus arba jo kalba nerišli ir sunkiai suprantama. Rekomenduojama pasikonsultuoti, jei dvejų metų vaikas:
- Beveik nevartoja žodžių;
- Nebando kartoti garsų;
- Bendrauja tik gestais;
- Sunkiai supranta paprastus nurodymus.
Ankstyva pagalba yra viena svarbiausių sėkmingos kalbos raidos sąlygų. Logopedas dirba ne tik su garsų tarimu - jis lavina kalbos supratimą, žodyną ir komunikacijos įgūdžius.
Supratimas, kas gali būti problema
Yra keletas galimų priežasčių, kodėl vaikas gali patirti kalbos vystymosi problemų:
Fizinės priežastys
Kai kurie vaikai gali turėti fizinį negalavimą, kuris trukdo normaliam kalbos vystymuisi, pvz., klausos problemos ar liežuvio sutrikimai.
Vystymosi uždelsimai
Kai kurie vaikai tiesiog vystosi lėčiau nei kiti, ir jiems reikia papildomo laiko, kad įgytų kalbos įgūdžius.
Kalbos sutrikimai
Kai kurie vaikai gali turėti kalbos sutrikimus, pvz., disleksiją, kadangi jų smegenys negali tinkamai tvarkyti kalbos signalų.
Socialiniai ar psichologiniai veiksniai
Tam tikros socialinės ar psichologinės aplinkybės, pvz., stresas arba traumos, gali turėti įtakos vaiko gebėjimui kalbėti.
Ką galite daryti namuose?
Namuose taip pat galite imtis priemonių, kad padėtumėte vaikui tobulinti kalbos įgūdžius:
- Skaitinėkite: Skaitymas skatina žodyno išplėtimą ir padeda suprasti kalbos struktūrą.
- Klausykitės: Leiskite vaikui pasakoti jums pasakojimus ir atsakyti į jūsų klausimus.
- Skatinkite: Skatinkite vaiką kalbėti ir dalintis savo mintimis. Girėkite, kai jis tai daro.
- Išplėskite: Kai vaikas pasakoja apie kažką, papildykite jo pasakojimą ir padėkite jam suformuluoti teisingus sakinius.
- Žaidimai: Žaidimai gali būti puiki priemonė skatinti kalbėjimą. Vartokite žaidimus, kuriuose reikia komunikuoti ir bendradarbiauti.
Labai svarbu nuo pirmųjų gyvenimo mėnesių bendrauti su vaiku. Bendravimas pradžioje bus beveik vienpusis, tačiau vos gimęs kūdikis jau fiksuoja garsus, pradeda eksperimentuotus su savo balsu. Daug skaitykite, dainuokite daineles, skatinkite vaiką pamėgdžioti garsus ir gestus. Vadovaukitės principu: su vaiku kalbėti reikia viena pakopa sudėtingesne kalba, nei kalba pats vaikas. Taigi, jei vaiko žodyne atsirado pirmieji dviskiemeniai žodžiai, pradėkite naudoti kuo daugiau triskiemenių žodžių ir dviejų žodžių sakinukų. Kai vaikas jau kalba jungdamas du žodžius, pereikite prie trijų. Pavyzdžiui: 1) Mama; 2) Mamytė. Mama eina. Kur mama? 3) Mamytė eina namo.
Būkite pozityvūs. Stenkitės pastebėti tai, kas vaikui pavyksta, o ne tai, kas nepavyksta. Nebūkite per daug reiklūs vaikui. Žinoma, kuo dažniau vaikas kartos vieną ar kitą žodį, tuo greičiau jis jį išmoks tarti taisyklingai. Tačiau neverskite vaiko kartoti garso ar žodžio per prievartą, rinkitės žaidimo formą.
Nenuleiskite kartelės. Bendraujant su vaiku natūraliai kyla pagunda naudoti jo vartojamus žodžius (lialia, niam, opa), tačiau prisiminkite, kad vaiko kalba tobulės ne tuomet, kai jūs leisitės iki jo lygio, o tuomet, kai jis kils iki jūsų.
Vaikas mūsų emocijas supranta vos gimęs, o mes, tėvai, turime drąsiai įvardyti savąsias ir vaiko patiriamas žodžiais visada, kai tik jas pastebime ir atpažįstame. Kartais tėvams trūksta žodžių jausmams pavadinti, tad jų irgi reikia mokytis. Kalbėdami apie vaiko patirimus, mes niekada negalime teigti, nes, ką suvokiame, yra tik mūsų interpretacija, todėl visada tikslinamės arba klausiame. Pavyzdžiui: „Ar tu dabar supykai, kai metei į žemę šią pirštinę?“ Arba sakome: „Man atrodo, kad tu nerimauji, ar tai tiesa?“ Kai kalbame apie savo jausmus ir emocijas, sakome taip, kaip mums dabar atrodo: „Jaučiuosi labai pavargusi, todėl kalbu pakeltu balsu“. Gerbiame visokius vaiko jausmus, neskirstome jausmų ir emocijų į pozityvias ir negatyvias, nes jos visos reikalingos ir svarbios vaiko raidai. Kai mažylis yra priimamas net tada, kai išgyvena sunkius jausmus, jis jaučiasi mylimas, palaikytas, suprastas.
Autentiškas judesys su vaiku, klasikinės muzikos klausymas turėtų tapti įprasta praktika. Labai svarbu, kad tėvai šį muzikinį laiką su vaiku laikytų svarbiu ir mielu, o ne pagal „planą“. Rekomenduojama kelis kartus per savaitę paklausyti ir afrikietiškų būgnų muzikos. Svarbu, kad labai mažas vaikas būtų arti mamos ar tėčio, tarkime, ant rankų ir klausomą muziką patirtų artimame santykyje. Nemažai meninių veiklų, pavyzdžiui, sensorinė tapyba arba taktiliniai užsiėmimai su matematinėmis formomis gali būti atliekami negarsios muzikos fone.
Tėvai yra labai svarbūs vaikų ugdyme, visų pirma jie nuo kūdikystės turi paruošti vaiką kalbai su juo daug kalbėdami, pasakodami apie tai, ką mato, daro, girdi, žinoma ir vaikui augant svarbu bendrauti su vaiku. Jei vaikas dar turi ir kalbos nesklandumų, tai būtina bendradarbiauti su logopedu ir klausyti jo patarimų bei laikytis jų namuose.
Žodyno plėtojimas yra neatsiejama kalbos lavinimo dalis, todėl nepamirškime lavinti kiekvienos veiklos metu pasitelkdami vaiko mėgstamas knygutes, korteles su paveikslėliais.
Vaikų kalbos lavinimui labai svarbus yra smulkiosios motorikos ir foneminės klausos lavėjimas. Smulkioji motorika kalbai yra labai svarbi, ji ugdo subtilius judesius, padedančius greičiau koordinuoti ir kontroliuoti pirštus, rankas, akis, o svarbiausiai ir kalbos centrą smegenyse, kuo geriau „dirbs“ pirštukai tuo bus gražesnė vaiko kalba. Pirštukų masažas nuo kūdikystės, žaidimai, kuriuos mes išmokome iš senelių ar savo tėvų pvz.: „Virė virė košė“ ir kt., vėliau rankų pirštų kombinacijos, žaidimai skirti smulkiosios motorikos lavinimui.
Garsai netiksliai ištariami tada, kai būna neišlavėjęs kalbos aparatas - lūpos, liežuvis, taip pat svarbi ir veido mimika. Siūlome pradėti nuo mimikų rodymo ir prašymo pakartoti, tiesiog paversti tai žaidimu. Po to galima pereiti prie lūpų ir liežuvio lavinimo: sudėti iš lūpų „dūdelę“, šypsotis, kaišioti liežuvį, kelti jį link nosies, nuleisti prie smakro, apsilaižyti lūpas ir dantis.
Vaikas daug greičiau išmoksta vartoti daiktų pavadinimus, jei pats atlieka veiksmus. Dėl to vertėtų aptarti daiktus, veiksmus, kai su vaiku tėveliai vaikšto lauke, rengiasi maudytis, važiuoja į svečius, ruošiasi miegoti. Ugdant kalbos gramatinę sandarą galima žaisti „slėpynes“, padedant žaislą įvairiose vietose ir klausiant „kur pasislėpė?“ (pvz., po stalu, ant kėdės, prie kilimo). Pamėginti žaisti žaidimą „ko trūksta?“, išdėliojant ant stalo keletą žaislų, vieną iš jų paslepiant ir klausiant „ko trūksta?“.
Aktyvinant pirštų pagalvėles skatinamas kalbos vystymasis, nes jose esantys centrai susiję su galvos smegenų zonomis, atsakingomis už kalbą. Lavinant smulkiąją motoriką, gerėja ir kalbos raida, liežuvio judesiai atliekami greičiau ir tiksliau. Mažylių piršteliai lavinami paprasčiausiais pratimais - masažuojant delniukus, glostant, patrinant, plojant katutes. Vyresni vaikai skatinami piešti, spalvinti, karpyti, lipdyti iš plastilino, minkyti tešlą, varstyti virvutes į skylutes, dėlioti dėliones, konstruoti iš lego konstruktorių, dėlioti sagutes ar kitus daiktus į dėžutę ar taupyklę, verti karoliukus ant virvutės, rūšiuoti pupeles, makaronus (dėti į atskiras dėžutes), užsegti sagas, užtraukti užtrauktukus, rišti batraiščius.
Netinkamai elgiasi tie tėveliai, kurie per mažai bendrauja su vaiku, neįvardija matomo daikto (pvz., kėdė, katė, vanduo), atliekamo veiksmo (pvz., geria, miega). Nepasakoja vaikui, kas vyksta, pavyzdžiui, kai jis valgo, ruošiasi miegoti. Nenaudoja kuo paprastesnių, trumpesnių žodžių ir nekalba paprastais sakiniais. Persistengia ir be reikalo vartoja „vaikišką kalbą“. Tarkim nereikėtų vadinti katės „miau-miau“, nes daugumai vaikų „katė“ lengvai „įkandamas“ žodis. Labai svarbu, kad tėvai vaikui parodytų, jog suprato jo mintį ir palydėtų tai taisyklinga kalba, pakeisdami išplėsdami vaiko vieno žodžio sakinį, pvz. Vaiko pasakymas: „Po.“ Tėvų pasakymas: „Taip, čia yra puodelis.“ Toks elgesys netinkamas, svarbu nepamiršti, kad gimtosios kalbos vaikas išmoksta pamėgdžiodamas, todėl tėvai turėtų vengti „vaikiškos kalbos“, visokių šveplavimų, iškraipymų, netaisyklingos kalbos.
Jei jūsų 1,5 m. vaikas dar nekalba - nenusiminkite ir nepradėkite dėl to nerimauti, nes kalba yra sudėtingas kompleksinis įgūdis. Svarbu atkreipti dėmesį į kelis dalykus:
- Ar vaikas atsišaukia vardu ir apskritai reaguoja į kalbantį asmenį?
- Ar vaikas atpažįsta dažnai aplinkoje jam matomus objektus - paklaustas gali atsisukti ar parodyti, kur yra mama, tėtis, katė ir pan?
- Ar vaikas geba savu būdu paprašyti to, ko nori?
- Ar geba vykdyti paprastas instrukcijas?
Visada bus vaikų, kurie pradės šnekėti anksčiau, bet auksinė ramios ir laimingos tėvystės taisyklė yra ta, jog nelyginkite savo vaiko su kitais. Tik gimęs vaikas auga, keičiasi ir ugdosi kiekvieną dieną. Todėl svarbu pradėti jį lavinti nuo gimimo.
Kai vaikas jau kalba jungdamas du žodžius, pereikite prie trijų. Pavyzdžiui: Mamytė eina namo. Būkite pozityvūs. Stenkitės pastebėti tai, kas vaikui pavyksta, o ne tai, kas nepavyksta. Nebūkite per daug reiklūs vaikui. Stenkitės pastebėti tai, kas vaikui pavyksta, o ne tai, kas nepavyksta. Nebūkite per daug reiklūs vaikui. Stenkitės pastebėti tai, kas vaikui pavyksta, o ne tai, kas nepavyksta. Nebūkite per daug reiklūs vaikui.
VDU nuotr./Mokymosi kalbėti etapai ir jų savybės
Matematinė kalba per dieną turėtų sudaryti apie valandą. Tai - skaičiavimas, matematiniai veiksmai žodžiu, daiktų kiekių įvardijimas, figūrų pažinimas, erdvės nuorodos: arti, toli, aukštai, žemai, po, ant, už, palei ir t.t. Jei bendraudami su vaiku nuo labai ankstyvo amžiaus viso to nevartojame savo kalboje, nukenčia ne tik vaiko žodynas, bet ir jaučiamas erdvinės patirties trūkumas. Jam sunkiau greitai orientuotis ir atlikti kasdienius veiksmus, tarkime, paprašius pusantrų metų vaiko atnešti savo batus, esančius antroje spintos lentynoje, jis nesupranta, kur jų ieškoti. Tai rodo, kad esame padarę pernelyg mažą įdirbį, ir vaikui trūksta žodžių.
Vokalizacijos - tikslingas dainingas pasikartojantis fonemų ir jų junginių kartojimas vaikui. Kelis kartus per dieną aiškiai, garsiai ir žaismingai kartojame kūdikiui, o vėliau - ir vaikui tas pačias raides (taip, kaip jos girdimos, o ne taip, kaip vadinasi). Pavyzdžiui, hhhhhh, bbbbbb, rrrrr, ddddd, ppppp ir t.t. arba po, bo, ro, ho, cho, mo, jo ir t.t. Svarbu žinoti, kad šie fonemų junginiai nebūtinai turi turėti konkrečią reikšmę. Pirmaisiais vaiko gyvenimo mėnesiais jam labai svarbu girdėti garsus, matyti, kaip juos tariant veikia mamos ar tėčio kalbos padargai, mokytis ne tik iš klausos, bet ir stebint. Labai greitai vaikas pradeda kartoti šiuos garsus ir pats, jei jie kryptingai ir aktyviai „įrašomi“ į smegenis. Vėliau pradedame aplinkoje rodyti raides, jas įvardijame, vokalizuojame, stengiamės vaizduoti taktiliškai, kad vaikas kuo anksčiau galėtų turėti su jomis individualų santykį. Skatiname vaiką tokias raides liesti rankomis, kojomis. Šių raidžių kūrimui naudojame medį, natūralų medų, valgomus pabarstukus - kmynus, linų sėmenis, kruopas ir t.t. Vokalizacijas reikėtų atlikti iki ketverių metų. Vaikui augant, jos tampa sudėtingesnės, intensyvesnės.
Augančiam vaikui labai svarbu girdėti erdvinius žodžius, nes tai padeda ne tik suformuoti ankstyvus orientavimosi erdvėje įgūdžius, bet ir lavina loginį mąstymą, didina koncentraciją ir moko sutelkti dėmesį į tai, kas vyksta.
VDU nuotr./Jurga Misiūnienė
Neišsprendžiama situacija?
Jei specialistas nustato, kad vaikui reikia papildomos pagalbos, galbūt terapijos arba kitų kalbos terapijos metodų, nesijaudinkite. Labai daug vaikų yra sėkmingai padėję savo kalbos problemoms, kai jos buvo nustatytos ir imtasi veiksmų laiku.
Svarbiausia yra dėti pastangas ir bendradarbiauti su specialistais, kad jūsų vaikas galėtų vystyti kalbos įgūdžius ir pasiruošti sėkmingam ateities mokymuisi ir bendravimui.
Ankstyvas kalbėjimo ir kalbos sutrikimų nustatymas, logopedo bei tėvų bendros pastangos padeda vaikui sėkmingai įveikti kalbos sutrikimus ir tobulinti kalbos įgūdžius. Jei pastebėjote, kad jūsų mažylis turi kokių nors kalbos problemų, būtinai kreipkitės į logopedą. Kuo anksčiau jis bus pradėtas lavinti, tuo mažiau nesklandumų iškils mokantis vėliau. Jei kalbos sutrikimas nebus ištaisytas iki mokyklos lankymo, jūsų mokyklinukui gali sunkiau sektis skaityti, rašyti, skaičiuoti - jis pradės nejaukiai jaustis, gali net nebenorėti eiti į mokyklą.
