Smurtas prieš vaikus - labai sunki ir skaudi tema. Bet koks smurtas žaloja jauną žmogų, o jo pasekmės gali būti jaučiamos visą gyvenimą. Taip teigia Vilniaus vaikų socialinės globos namų „Gilė“ psichologė Justina Laučytė, kasdien susidurianti su vaikais, kurie smurtą patyrė ankstyvoje vaikystėje ir jaučia jo ilgalaikes pasekmes.
Kalbant apie smurtą prieš vaikus, dažniausiai turima omenyje ne vienkartinis smurtinis veiksmas, o tyčia pasirinkta santykių sistema, kurioje vaikas yra žalojamas. Naudojamas smurtas gali paveikti įvairiai - pasekmės gali būti tiek trumpalaikės, sukeliančios skausmą ir nežymiai sutrikdančios sveikatą, tiek ilgalaikės, stipriai sutrikdančios vaiko raidą, jo asmenybę ir išliekančios visą gyvenimą. Tyrimai rodo, kad egzistuoja tam tikri rizikos ir apsauginiai veiksniai, kurie lemia, kaip žalojantis elgesys paveiks vaiką. Taigi, ne visi vaikai, patiriantys smurtą, vėliau susiduria su tokiomis pačiomis pasekmėmis. Apskritai kalbant, vaikystėje patirtas smurtas gali lemti, kad vaikas turės psichologinių problemų, elgesio ir emocinių sunkumų, psichinės sveikatos problemų, mokymosi problemų. Padidėja rizika sirgti depresija, nerimo ar valgymo sutrikimais, didėja savižudybės ar kito save žalojančio elgesio rizika, atsiranda didesnė tikimybė alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimui, ankstyviems ir nesaugiems lytiniams santykiams ir panašiai. Žiūrint ilgalaikėje perspektyvoje, vaikai patyrę žalojantį elgesį ir negavę reikiamos paramos ir pagalbos, ir užaugę patiria sunkumų palaikydami nuolatinius artimus santykius, turi menkus tėvystės įgūdžius, yra linkę pažeisti įstatymus, elgtis agresyviai, nepaisyti visuomenėje nusistovėjusių normų, patiria sunkumų susirandant ir išlaikant nuolatinę darbo vietą, tai yra užaugę patys lieka „smurto rate“.
Smurto prieš vaikus samprata ir formos
Kalbant apie smurtą prieš vaikus, svarbu suvokti, kad tai ne vienkartinis įvykis, o pasirinkta santykių sistema, kurioje vaikas yra žalojamas. Smurtas gali būti įvairus - nuo trumpalaikių fizinių sužalojimų iki ilgalaikių psichologinių traumų, stipriai trikdančių vaiko raidą. Smurto formos apima:
- Fizinį smurtą: Veiksmai, sukeliantys faktinę ar potencialią fizinę žalą vaiko sveikatai.
- Emocinį smurtą: Nuvertinimas, menkinimas, žeminimas, grasinimas, gąsdinimas, atskyrimas ar kitokie priešiški elgesio modeliai.
- Seksualinį smurtą: Vaiko įtraukimas į seksualinę veiklą, kuriai jis nesubrendęs, kurios nesuvokia ar negali tinkamai reaguoti.
- Nepriežiūrą: Nuolatinis emocinių ir socialinių poreikių netenkinimas.
Svarbu pažymėti, kad ne tik tiesioginis smurto aktas, bet ir nuolatinis emocinių poreikių ignoravimas daro neigiamą įtaką vaiko raidai.
Psichologinio smurto apraiškos ir pasekmės
Emocinė ir psichologinė prievarta prieš vaikus apima globėjų elgesį, kalbėjimą ir veiksmus, kurie daro neigiamą poveikį vaiko gyvenimui. Psichologinis smurtas gali pasireikšti tokiu elgesiu kaip vaiko žeminimas, patyčios, gąsdinimas, asocialaus elgesio skatinimas ir panašiai. Net jei psichologinis smurtas nesukelia tiesioginės grėsmės gyvybei, vaikai, kurie dar neturi psichologinių galimybių tinkamai įvertinti kylančio pavojaus, grasinimus ar kitą netinkamą elgesį gali matyti kaip tokį. Patiriama psichologinė žala yra tokia pati reikšminga ir gąsdinanti, kaip ir tuomet, kai kyla realus pavojus gyvybei. Štai užsienyje atlikti tyrimai rodo, kad ankstyvoje vaikystėje patirta neigiama patirtis lemia akivaizdžiai mažesnį vaikų smegenų tūrį. Taigi aplinka, kurioje auga vaikas, daro įtaką jo visapusiškam tolimesniam vystymuisi. Džiugu, kad Lietuvoje apie šią smurto formą yra kalbama vis dažniau ir ji pamažu yra vis labiau atpažįstama. Visgi, reikia suprasti, kad psichologinis smurtas kartais gali reikštis gana subtiliai, pvz., vaiko menkinimas kartais būna vadinamas noru užgrūdinti ir sutvirtinti vaiko charakterį, paruošti jį ateities sunkumams. Psichologinio smurto žalą, net ir suteikus pagalbą, žmogus gali jausti visą gyvenimą. Dažniausiai vaikai, o paskui ir suaugę, patyrę psichologinį smurtą, pasižymi žemesne saviverte, labiau išreikštais psichosomatiniais sunkumais, potrauminio streso simptomais, didesniu nerimu. Tokie žmonės turi didesnę riziką sirgti depresija.
Jei tiesiogiai prieš vaiką šeimoje nėra smurtaujama, tačiau jis nuolat mato šeimoje smurtą, ar turės tai neigiamų pasekmių vaikui, jei taip - kokių? Kalbėdami apie smurtą turime nepamiršti, kad egzistuoja ne tik fizinis smurtas, bet ir kitos, kiek subtilesnės ir sunkiau pastebimos bei įvertinamos smurto formos, pvz., nepriežiūra ar psichologinis smurtas. Situacijų būna įvairių, tačiau nesudėtinga įsivaizduoti, kad vaikas, gyvenantis nuolatinėje smurtinėje aplinkoje, nors pats ir nepatirdamas tiesioginio fizinio smurto, turėtų jaustis išsigandęs, nerimastingas, liūdnas, piktas, pasimetęs… Reikia suprasti, kad ne tik tiesioginis fizinio ar seksualinio smurto aktas daro neigiamą įtaką vaiko gyvenimui bei raidai, bet ir nuolatinis emocinių (pvz., saugumo, ryšio) bei socialinių poreikių netenkinimas. Kuo ilgiau šie poreikiai nebus tenkinami, kuo ilgiau vaikas namuose jausis nesaugus, tuo ilgalaikiškesnes pasekmes ir negrįžtamus asmenybės sužeidimus vaikas gali patirti.
Jei vaikas auga šeimoje, kurioje nuolat girtaujama, jei tėvai alkoholikai ar vienas iš tėvų, kaip tai gali atsiliepti vaiko psichikai? Pastaruoju metu ypač dažnai kalbama apie vaikų prieraišumą, kurį vaikas įgyja pirmaisiais gyvenimo metais, bendraudamas su juo besirūpinančiu asmeniu (mama ar tėčiu, kartais - globėju, aukle, seneliais ir pan.). Jeigu suaugęs žmogus geba atliepti vaiko poreikius, nuraminti verkiantį, patenkinti jo alkio, saugumo ir kitus poreikius, vaikas įgyja pasaulio, kaip saugaus, vaizdą. Šį įgytą pasaulio modelį jis ir toliau „nešasi” per gyvenimą, tikėdamas, kad aplinkiniai žmonės galės jam padėti, jis pasitiki pasauliu, yra linkęs jį tyrinėti. Nenuoseklus ir nenuspėjamas tėvavimas (kitais žodžiais tariant - nepriežiūra) tėvams būnant apsvaigus gali lemti nesaugaus ar dezorganizuoto prieraišumo vystymąsi. Tokie vaikai atrodo nerimastingesni, yra linkę demonstruoti daugiau vengiančio elgesio, pasaulį supranta kaip grėsmingą vietą, kuriame sunku pasitikėti aplinkiniais.
Vaikams, augantiems globos namuose, dažnai trūksta nuolatinio ir patikimo ryšio su rūpestingu suaugusiuoju, todėl gali išsivystyti nesaugus prieraišumas. Tai gali turėti ilgalaikių pasekmių vaiko emocinei ir socialinei raidai.
Institucinėje globa augantys vaikai turi didesnę riziką patirti papildomus traumuojančius gyvenimo įvykius. Ryšys yra labai svarbu. Tvirtas, saugus ir nuoseklus ryšys su vienu suaugusiuoju padeda tvirtą pamatą, nuo kurio atsispyręs vaikas gali drąsiai eiti į pasaulį ir jį tyrinėti, ugdyti įgūdžius ir leisti vystytis prigimtinėms dovanoms bei gebėjimams. Tokioje aplinkoje, vaiko raida vystosi geriausiai. Vaiko poreikiai yra patenkinami, jis jaučiasi saugus ir mokosi bendrauti su šalia jo esančiais žmonėmis. Globos namuose sunku užtikrinti juntamą saugumą, nuoseklumą ir pastovumą. Dėl dažnos darbuotojų kaitos, vaikas negali saugiai prisirišti prie vieno suaugusiojo, dažną kartą auklėjimo metodai būna nenuoseklūs, vaikui sunku suprasti ką jis gali daryti, o ko ne. Tai įneša dar daugiau chaoso jau į taip chaotišką vaiko gyvenimą. Vaikų globos namų darbuotojams yra sunku visapusiškai pasirūpinti tokiu dideliu skaičiumi vaikų. Visa tai trikdo vaiko raidą. Tyrimai rodo, jog institucinėje globoje augančių vaikų intelektas būna žemesnis. Globos įstaigoje augantis vaikas neturi nuoseklaus ir saugaus ryšio su vienu suaugusiuoju. Tai nulemia psichikos sutrikimų vystymąsi.
Didžiausią pacientų, gydomų vaikų psichiatrijos skyriuose, dalį sudarė „globos namuose augantys vaikai“, jų buvo net 33,3 proc. ir „daugiau kaip pusė vaikų (56,1 proc.), augančių globos namuose, buvo kartotinai gydyti psichiatrijos stacionaruose“. Vaikų ir paauglių psichiatrai, siekdami parodyti, kas padarė įtaką ir galbūt toliau palaiko vaiko psichikos sutrikimą, naudoja „institucinio ugdymo“ kodą, kuris yra vienas iš „Z kodų“ sąraše įvardintų veiksnių. Tai nėra pagrindinė ar tiesioginė diagnozė. Šalia šio kodo paprastai rašomas ir kitas kodas, nurodantis konkretų vaiko sutrikimą.
Tarptautiniai tyrimai rodo, kad didelė dalis be tėvų priežiūros augusių vaikų neišnaudoja savo potencialo, kalbant apie išsilavinimą ir praktinius įgūdžius. Tai susiję su sutrikusiu aukštesniųjų vaiko smegenų, atsakingų už mokymąsi, dėmesingumą, loginį mąstymą, emocinę reguliaciją vystymusi. Vaikas gyvena savo „apatinėse smegenyse“ t.y. nuolatinėje baimėje ir nesaugume. Jis nuolat stebi aplinką, tikrindamas, ar jam nekyla kokia nors grėsmė. Visa tai lemia prastesnius vaiko mokymosi pasiekimus, sunkumus valdant emocijas ir mokantis socialinių įgūdžių, kurie ypač svarbūs ateityje kuriant darbinius ar asmeninius santykius. Antra labai svarbi priežastis - įsitikinimų sistema. Vaiko patirtys - tai ką jis girdi, mato, jaučia - formuoja jo įsitikinimus apie kitus žmones, pasaulį ir save. Be tėvų globos likę vaikai išmoksta, jog suaugusiais negalima pasitikėti, jog pasaulis yra nesaugus ir kad jie yra neverti rūpinimosi ir meilės. Padrąsinančio ir palaikančio žodžio stoka lemia tai, jog vaikas nepasitiki savimi. Dažną kartą šie vaikai girdi į juos nukreiptą kritiką: „Tu nieko nesugebi“, „Ir vėl prisidirbai“, „Kada išmoksi pagaliau gražiai elgtis?“ ir pan. Visa tai atitinkamai formuoja vaiko įsitikinimus apie save: „Aš nieko nesugebu“, „Man niekada nepavyks“, „Aš nesu vertas“ ir t.t. Kai taip manai apie save, kam tuomet stengtis ką nors daryti ir pasiekti? Todėl mums, suaugusiems, labai svarbu keisti vaiko įsitikinimų sistemą. Ir tai galime daryti, suteikdami jiems naujas patirtis ir naujus žodžius. Vaikas turi girdėti: „Tau pavyks“, „Tu esi brangus“, „Žinau, kad šiandien nepasisekė, bet vis tiek tave myliu“. Ir vaikas turi tai įsisavinti ne tik kognityviniame lygmenyje, bet ir per patirtį.
Ilgalaikės pasekmės ir atsigavimo galimybės
Kalbant apie ilgalaikes smurto pasekmes vaikams, o vėliau - ir suaugusiesiems, svarbūs kiti aplinkoje esantys rizikos ir apsauginiai veiksniai, todėl vienareikšmio atsakymo nėra. Visgi, kad būtų lengviau įsivaizduoti psichinės sveikatos gijimą, galima galvoti apie fizinę žmogaus sveikatą. Pavyzdžiui, patyrus kojos lūžį, yra aišku, kad siekiant efektyvaus gijimo, pagalba turi būti suteikta kaip galima greičiau ir lūžio vieta negali būti pakartotinai traumuojama. Taip pat ir siekiant padėti pasveikti vaikui, patyrusiam žalojantį elgesį, būtinos pagalbos teikimo sąlygos - visiškas smurto nutraukimas ir reikiamos pagalbos vaikui ir/ar šeimai gavimas. Taigi, traumuotos kojos gijimo efektyvumas priklauso nuo to, kaip greitai buvo kreiptasi pagalbos, ar neįvyko nenumatytų komplikacijų gyjant, ar ji nebuvo papildomai traumuota gydymo metu. Gijimas taip pat priklauso nuo to, ar kojos trauma buvo patirta pirmą kartą, kiek stipriai buvo sužeista ir t. t. Suteikus pirmąją būtinąją pagalbą ir koją sugipsavus, bus žmonių, kurie skausmo nebejaus. Taip pat bus tokių žmonių, kuriems koją skaudės tik tam tikromis aplinkybėmis, pvz., keičiantis orams ar patyrus didesnį fizinį krūvį. Bus ir tokių, kurių gijimas bus sunkus, reikės papildomo gydymo, gal net operacijos. Visgi, daugeliui žmonių prisiminimas apie tai, kad koja buvo lūžusi, išliks visą gyvenimą, nors fizinio skausmo galbūt nebus justi jau daugelį metų. Kaip ir gyjant kojai, taip ir gyjant psichikai, yra situacijų, kuomet patirtos traumos gali aktualizuotis, pvz., patyrus pakartotinius dirgiklius. Labai svarbu išmokti atpažinti situacijas, kurios gali sukelti pakartotinį traumavimą, išmokti jų išvengti (vaikų atveju, mokytis turi ir jų tėvai ar kita artima aplinka).
Deja, ištrinti tai, kas buvo patirta, yra neįmanoma. Tačiau, kaip ir gyjant kojai, taip ir gyjant psichikai, yra situacijų, kuomet patirtos traumos gali aktualizuotis, pvz., patyrus pakartotinius dirgiklius. Labai svarbu išmokti atpažinti situacijas, kurios gali sukelti pakartotinį traumavimą, išmokti jų išvengti (vaikų atveju, mokytis turi ir jų tėvai ar kita artima aplinka). Visgi išgyventi jausmus ir surasti ramybę su skaudžiais vaikystės patyrimais gali padėti specialistų pagalba, tokia kaip psichoterapija.
Smurto prieš vaikus prevencija Lietuvoje
Smurtas prieš vaikus yra sudėtingas socialinis reiškinys, glaudžiai susijęs su visuomenės vertybėmis, atsparumu įvairiems neigiamiems socialiniams reiškiniams: skurdui, nedarbui ir kitiems. Pastaraisiais metais vis plačiau diskutuojama apie smurtą, žmonės apie tai sužino iš visuomenės informavimo priemonių, akcijų, specializuotų mokymo programų, seminarų ir kitų. Tai leidžia laisviau ir drąsiau kalbėti apie skriaudžiamus vaikus, netoleruoti akivaizdžių smurto faktų ir nelikti jiems abejingiems, tačiau, kaip rodo praktika, šios informacijos vis dar per maža - su vaikais dirbantys specialistai pripažįsta stokoją žinių ir įgūdžių, kaip deramai organizuoti pagalbą, kur kreiptis ir kaip atrasti tinkamiausią (mažiausiai žeidžiantį vaiką) pagalbos modelį, paaiškėjus konkrečiam smurto prieš vaiką atvejui.
Mūsų šalyje kol kas labai trūksta žmonių, kurie pasiryžtų globoti vyresnio amžiaus be tėvų globos likusius vaikus. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba siekia informuoti visuomenę apie institucinės globos žalą ir paskatinti žmones atverti savo namų duris be tėvų globos likusiems vaikams.
Kaip vaikai reaguoja į globos namuose besilankančius žmones? Tai priklauso nuo vaiko amžiaus, gyvenimo istorijos, jo temperamento savybių, įgytų patirčių, susiformavusių santykių su biologine šeima. Jei vaikas neturėjo sąlygų sveikam prieraišumo ryšiui susiformuoti (pvz., jis nuo mažens augo institucinėje globoje), gali susiformuoti neslopinantis prieraišumo sutrikimas, kuomet vaikas rodo dėmesį ir meilę bet kokiam naujai į globos namus atėjusiam suaugusiam, prašo pasiimti jį į namus. Kiti vaikai, nors ir siekia emocinio susietumo ir priklausymo šeimai, į naujai atėjusius suaugusius žiūri atsargiai ir nepatikliai, ypatingai, jei jie turėjo skaudžios patirties (pvz., kelis kartus keitė globos vietą). Daug vaikų puoselėja viltį sugrįžti pas savo biologinius tėvus ir išgyvena lojalumo konfliktą: bijo, kad jei pamils naujus globėjus arba įtėvius, išduos savo tikruosius tėvus. Tačiau absoliuti dauguma vaikų siekia pozityvaus emocinio ryšio su suaugusiais ir atsiliepia į jų rodomą rūpestį ir meilę, geba prisirišti. Be jokios abejonės, vaikui geriausiai augti šeimoje.
Tėvų įsitraukimo poveikis gydymo eigai ir rezultatams: reguliarus dalyvavimas psichoedukacinėse grupėse, konsultacijose kartu su vaikais, kasdieninis palaikymas namuose, nuolatinis bendradarbiavimas su gydytojais ir psichologais. Tyrimai rodo, kad tokia įtrauktis padeda sumažinti valgymo sutrikimų simptomus, gerina gydymo laikymąsi ir mažina atkryčio riziką. Tėvų įsitraukimas ne tik pagerina gydymo rezultatus, bet ir turi ilgalaikę naudą. Tyrimai rodo, kad paaugliai, kurių šeimos aktyviai dalyvavo gydyme, išlaiko remisiją net po 4-5 metų stebėjimo, dažniau grįžta į normalią maitinimosi rutiną ir stabilų psichosocialinį funkcionavimą. Be to, tėvų aktyvus dalyvavimas gali pagerinti šeimos santykius, sumažinti konfliktus ir padėti vaikui jaustis saugiai bei palaikytam viso gydymo proceso metu.
Smurto prevencija
tags: #psichologini #smurta #patyre #vaikai #globos #namuose
