Nėštumas - vienas svarbiausių ir jautriausių etapų moters gyvenime. Su juo susiję ne tik džiugūs lūkesčiai, bet ir daugybė klausimų bei rūpesčių dėl būsimo vaikelio sveikatos. Genetiniai tyrimai - tai medicininiai tyrimai, kuriais siekiama nustatyti, ar vaisius turi tam tikrų genetinių arba chromosominių sutrikimų. Šie sutrikimai gali būti paveldimi iš tėvų arba atsirasti staiga, spontaniškai vaisiaus vystymosi metu.

Nėštumo laikotarpis yra kupinas jaudulio, naujų iššūkių, patirčių ir lūkesčių - ypač jei tai yra pirmasis nėštumas. Nėščiųjų tyrimai gali suteikti aktualios informacijos, padėti nustatyti dažniausiai pasitaikančius pavojus, problemas, kylančias nėštumo metu.

Gera medicinos priežiūra yra viena svarbiausių sąlygų, kad kūdikis gimtų sveikas. Dažnų patikrinimų svarba - tikimybė susilaukti sveiko kūdikio yra dar didesnė, jei būsimoji mama kuo anksčiau apsilanko pas gydytoją ir nepraleidžia profilaktinių patikrinimų, tačiau dažnai vien profilaktinių tyrimų neužtenka.

Genetiniai tyrimai nėštumo metu

Genetiniai tyrimai nėštumo metu turi aiškių privalumų, tačiau kartu jie kelia ir tam tikrų iššūkių. Pirmiausia, šie tyrimai leidžia labai anksti, dar nėštumo pradžioje, nustatyti rimtas vaisiaus sveikatos problemas. Tai suteikia tėvams ir gydytojams galimybę laiku įvertinti situaciją ir, jei reikia, imtis papildomų veiksmų ar detalesnių tyrimų. Toks išankstinis žinojimas leidžia atsakingai planuoti nėštumo eigą, pasiruošti gimdymui ar net organizuoti specializuotą pagalbą naujagimiui, jeigu prireiktų medicininės intervencijos iškart po gimimo.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad neinvaziniai genetiniai tyrimai dažniausiai nereiškia diagnozės. Jie parodo riziką arba galimybę tam tikram sutrikimui, todėl teigiami rezultatai dar nereiškia, kad vaisius serga. Vis dėlto, nepaisant pažangios technologijos, svarbu suprasti ir genetinių tyrimų ribotumus. Kai kurie iš jų tik įvertina riziką, bet nepatvirtina galutinės diagnozės. Tai reiškia, kad gautas teigiamas rezultatas gali reikšti padidėjusią tikimybę, bet dar nebūtinai rodo, jog vaisius serga. Sprendimas atlikti genetinius tyrimus - asmeninis ir priklauso nuo kiekvienos šeimos vertybių, įsitikinimų bei medicininių rekomendacijų.

Kas yra NIPT?

NIPT - neinvaziniai prenataliniai vaisiaus DNR tyrimai, atliekami iš motinos kraujo. Tai vienas moderniausių ir saugiausių tyrimų, kuris yra atliekamas jau nuo 10 nėštumo savaitės. Tyrimas remiasi laisvos vaisiaus DNR, esančios motinos kraujyje, analize. Tyrimo privalumas - labai mažas klaidų tikimybės procentas ir visiškas saugumas vaisiui. Tyrimo privalumas - labai mažas klaidų tikimybės procentas ir visiškas saugumas vaisiui. Šie tyrimai išsiskiria tuo, kad yra saugiai ir patikimai atliekami iš įprasto nėščiosios kraujo mėginio, todėl nesukelia jokios rizikos nėščiajai bei vaisiui.

Kas nustatoma NIPT tyrimu?

• Autosominės aneuploidijos: Dauno sindromo (21 chromosomos trisomija), Edvardso sindromo (18 chromosomos trisomija) ir Patau (13 chromosomos trisomija) sindromo rizika.
• Lytinių chromosomų skaičiaus pakitimai: Turnerio sindromas (X chromosomos monosomija), Trigubos X sindromas (X chromosomos trisomija), Klainfelterio sindromas ( XXY), Džeikobso sindromas ( XYY), XXYY sindromas.
• Mikrodeleciniai sutrikimai: DiDžordžo sindromas, 1p36 delecijos sindromas, Smito-Mageniso sindromas, Volfo-Hiršhorno sindromas.

Ar NIPT rezultatai yra tikslūs?

Rezultatai yra ypač tikslūs, tyrimų jautrumas ir specifiškumas žymiai lenkia biocheminės nėščiųjų patikros (PRISCA tyrimo) rezultatų tikslumą. Šių tyrimų duomenys analizuojami kartu su moters amžiumi ir svoriu, kad būtų įvertinta Dauno ir kitų sindromų rizika.

Kada rekomenduojama atlikti NIPT tyrimą?

NIPT tyrimą galima atlikti itin anksti: jau nuo 10 nėštumo savaitės. Gali būti atliekama anksčiau nei amniocentezė - dažniausiai tarp 11-13 savaitės. Ultragarsinis ištyrimas yra rekomenduojamas ruošiantis NIPT tyrimui, kad gydytojas galėtų pamatyti vaisių skaičių, ar vystosi nėštumas ir įvertintų kitą svarbią informaciją.

Kiti svarbūs nėštumo metu atliekami tyrimai

Be genetinių tyrimų, nėštumo metu atliekama daugybė kitų tyrimų, padedančių užtikrinti mamos ir vaikelio sveikatą.

Privalomieji tyrimai

• Bendras kraujo tyrimas: Tai pats pirminis profilaktinis laboratorinis kraujo tyrimas, rodantis eritrocitų, trombocitų, leukocitų kiekius, tūrį, formą, pasiskirstymą pagal rūšį. Jei visi bendro kraujo tyrimo rodikliai yra normos ribose, tai galima teigti, kad ištyręs asmuo daugelio ligų atžvilgiu yra sveikas. BKT parodo uždegimus, padeda atskirti bakterinės kilmės ir virusinės kilmės infekcijas. Parodo mažakraujystę. Beveik visos besilaukiančios moterys patiria hemoglobino sumažėjimą, nes geležį iš mamos „pasiima“ vaisius. Jei geležies trūksta, kenčia abu - ir mama, ir vaikutis.
• Glikemijos tyrimas (pvz., gliukozės toleravimo mėginys): Gliukozės toleravimo tyrimas yra labai svarbus cukrinio diabeto diagnostikai. Iki 12 sav. Atliekamas pirmo apsilankymo metu. Atliekamas pirmo apsilankymo metu ar iki 12 sav. Tyrimas kartojamas 27-28 sav.
• Šlapimo tyrimas: Vertinamas šlapimo lyginamasis svoris, ar yra baltymo, leukocitų, eritrocitų, gliukozės, ketonų, nitritų. Padeda nustatyti inkstų ligas, kai atliekamas nėštumo pradžioje. Besimptomė bakteriurija nustatoma iki 10 proc. nėščiųjų, neturi jokių klinikinių simptomų ir požymių.
• Kraujo grupė ir Rh antikūnų nustatymas: Kraujo tipavimo tyrimai atliekami siekiant nustatyti ABO ir Rh grupės antigenus esančius ant paciento raudonųjų kraujo kūnelių. Rh faktoriaus nustatymas yra būtinas nėštumo metu. Jeigu moters kraujo grupė yra Rh-, o jos partnerio kraujo grupė yra Rh+, kūdikis gali būti Rh+. Jeigu šis tyrimas buvo teigiamas, tai reiškia, jog motina, kurios kraujas yra Rh- gamina antikūnius prieš Rh+ vaisių. Šie antikūniai gali pereiti per placentos barjerą ir sunaikinti vaisiaus eritrocitus dar prieš vaisiaus gimimą arba jo gimimo metu. Atliekamas tada, jeigu moters Rh D neigiamas (Rh (-), o vyro Rh D teigiamas (Rh (+).
• Tyrimai dėl sifilio (RPR ir TPHA): Sifilis - gana lengvai užkrečiama liga, kuri negydoma gali sukelti rimtų sveikatos problemų tiek motinai, tiek jos kūdikiui. Sifilis yra bakterinė infekcija, dažniausiai perduodama lytinių santykių ar labai artimo, intymaus kontakto su sergančiu šia liga žmogumi metu. Sifilis labai pavojingas dar negimusiam kūdikiui. Į vaisiaus organizmą ši infekcija patenka per kraują nėštumo ar gimdymo (tiek natūralaus, tiek cezario pjūvio) metu. Jei taip nutinka, kūdikis gimsta sirgdamas įgimtu sifiliu. Dėl to labai svarbu, kad visos nėščios moterys kuo ankščiau nėštumo metu atliktų tyrimus, skirtus sifiliui diagnozuoti. Ligos eiga susideda iš trijų stadijų. Pirmoje atsiranda neskausmingos raudonos opelės burnoje ir ant lyties organų. Laikosi apie 1-5 sav. Antroje ligos stadijoje pasireiškia bėrimas bet kurioje kūno vietoje, jaučiami panašūs į peršalimą požymiai. Trečioji stadija prasideda, jeigu liga neišgydoma per kelerius metus. Tada sifilis apima vidaus organus: kraujotakos sistemą, širdį, smegenis, akis, stuburą. Gali sukelti paralyžių ir mirtį. Siūlomas atlikti 25 metų ir vyresnėms nėščiosioms, jeigu nebuvo atliktas 3 metų laikotarpyje. Atliekamas nėštumo pradžioje.
• Tyrimas dėl ŽIV: ŽIV užsikrėtusi nėščioji gali užkrėsti šia liga savo kūdikį nėštumo metu, gimdydama ir po gimimo žindydama krūtimi, todėl rekomenduojama ŽIV užsikrėtusiai nėščiajai skirti antiretrovirusinę terapiją (ART gydymą), 38 sav. atlikti planinę cezario pjūvio operaciją ir naujagimio nežindyti. Žmogaus imunodeficito virusas - viena iš pačių pavojingiausių lytiškai plintančių ligų. Jos kilmė - virusinė. ŽIV pažeidžia kraujyje esančius limfocitus, kurie atsakingi už organizmo apsaugą nuo svetimkūnių, todėl organizmas tampa ypač lengvai pažeidžiamas bet kokios kitos infekcijos ar uždegimo, kas pasitaiko gan dažnai, tik ne visada yra jaučiama. Šiuo virusu infekuotieji paprastai gyvena 2-5 metus nuo infekcijos, nors buvę ir 10 metų trukmės atvejų.
• Tyrimai dėl lytiškai plintančių ligų (Chlamydia trachomatis, Neisseria gonorrhoeae, Trichomonas vaginalis, Mycoplasma hominis, Mycoplasma genitalium, Ureaplasma urealyticum): Rekomenduojamas toms, kurios turi lytiškai plintančių ligų rizikos veiksnių. Nėštumo metu galima užkrėsti dar negimusį kūdikį. Lytiškai plintančios ligos perduodamos vieno asmens kitam lytinių santykių metu.

Rekomenduojami tyrimai

• Nėštumo rizikos įvertinimas (PRISCA I arba II): Kompleksas kraujo tyrimų, kuriuo siekiama išsiaiškinti būsimo vaikelio kai kurių apsigimimų riziką. 11-13 sav. ir 14-22 sav. Atliekant pirmąjį tyrimą įvertinama rizika kūdikiui gimti su Dauno ir Edvardso Sindromais, antrąjį įvertina riziką kūdikiui gimti su Dauno ir Edvardso sindromais, nervinio vamzdelio pažeidimu.
• Skydliaukės funkcijos tyrimai: Skydliaukės funkcijos sutrikimas yra antra pagal dažnumą endokrininė patologija, kuri gali turėti neigiamą įtaką nėštumo eigai, normaliam vaisiaus augimui bei tolesniam vaikų ir paauglių protinės ir fizinės raidos sutrikimui. Netgi esant nedideliam jodo stygiui organizme, pasireiškia nuovargis, sumažėja darbingumas, didėja jautrumas, nervingumas. Jei nėštumo metu moteris su maistu gauna per mažai jodo, embrionas nepakankamai aprūpinamas skydliaukės hormonais (ypač T4), būtinais smegenų formavimui. Nėštumo metu gali pasireikšti ir hipertireozė, ir hipotireozė, kiekviena šių patologijų dar skirstoma į kliniškai pasireiškiančią ir subklinikinę formą. Vertinant skydliaukės hormonų tyrimus, kraujyje nustatomas laisvų FT4 ir FT3 kiekis, nes tik su plazmos baltymais nesusijungę hormonai yra biologiškai aktyvūs.
• Kepenų fermentų ir pigmentų tyrimai: ALT, AST ir bilirubino koncentracija normalaus nėštumo metu nekinta, jeigu padidėja - kepenų pažeidimas. Normalaus nėštumo metu gali padidėti šarminė fosfatazė, kurią gamina placentą, todėl staiga sumažėjusi šarminės fosfatazės koncentracija rodo gręsiantį placentos nepakankamumą.
• Tyrimai dėl infekcijų:
  • Toksoplazmozė: Nėščiajai I-ame nėštumo trimestre susirgus toksoplazmoze, liga gali sukelti vaisiaus apsigimimą, savaiminį persileidimą, priešlaikinį gimdymą, vaisiaus augimo sulėtėjimą ar žūtį gimdoje. Užsikrėtus III-ame nėštumo trimestre, yra didesnė vaisiaus užkrėtimo rizika. Toksoplazmozės eiga tiek nėščiai moteriai, tiek gimusiam užkrėstam naujagimiui dažniausiai yra besimptomė, o jei būna simptomų, jie panašūs į gripo. Įgimtai toksoplazmozei būdingi trys požymiai: kalcifikatai smegenyse, chorioretinitas ir hidrocefalija. Toksoplamozei diagnozuoti atliekami specifinių antikūnų prieš toksoplazmą IgM ir IgG tyrimai.
  • Raudonukė: Didžiausią problemą raudonukė sukelia nėščioms moterims: raudonukės RNR virusas pasižymi stipriu teratogeniniu (sukeliančiu genų arba chromosomų mutaciją, gemalo raidos sutrikimus) poveikiu, todėl raudonuke susirgus nėščiai moteriai kyla didelis apsigimimų pavojus. Vaisius užsikrečia hematogeniu (kraujo) keliu. Vaisius jautrus raudonukės virusui pirmus 3 nėštumo mėnesius. Užsikrėtus nėštumo metu vaisiui išsivysto sisteminė infekcija vystymosi/ formavimosi pažeidimai: katarakta, kurtumas, širdies ydos, sklaidos sutrikimai, mokymosi sutrikimai, kepenų ir blužnies padidėjimas, hepatitas, ausų defektai, mažas svoris. Atliekamas iki 13 sav. antikūnų (IgG ir IgM) tyrimą iš kraujo. Jei tyrimo rezultatas neigiamas, patariama pakartoti 24 sav.
  • Citomegalo viruso (CMV) sukelta infekcija: Šia infekcija užsikrečiama per kvėpavimo takus, taip pat lytinių santykių metu, atliekant kraujo perpylimą, turint kitų kontaktų su infekuoto individo organizmo skysčiais (seilėmis, šlapimu, motinos pienu). Vaisius ir naujagimis užsikrečia virusui patekus per placentą. Infekcija gali būti pirminė (ūminė) - jos atveju vaisiaus užkrečiamumo tikimybė yra 40 - 50 proc., arba lėtinė, kurios atveju vaisiaus užkrėtimo rizika yra maža. CMV paplitimas nėštumo metu įvyksta 1-7 proc. visų nėščių moterų. Ligos eiga nėščiai moteriai dažniausiai yra besimptomė. Nėštumas ligos sunkumo nekeičia. Užkrėstam naujagimiui būdingas sulėtėjęs vystymasis, galvos smegenų, akių, vaisiaus organų pažeidimai, širdies ydos. Šiai infekcijai diagnozuoti atliekamas specifinių citomegalo viruso imunoglobulinų IgM ir IgG tyrimas. Pirminė CMV infekcija diagnozuojama: nustačius CMV IgG prieš tai buvusiai seronegatyviai moteriai; nustačius CMV IgM su žemo avidiškumo CMV IgG. Rekomenduojama tirti dėl CMV nėštumo metu: gripo ar infekcinės mononukleozės sindromo simptomai nėštumo metu; vaisiaus UG pakitimai (dažniausiai 18 sav.); imunosupresyvi nėščioji.
  • Hepatitas B: Šia hepatito B viruso sukelta liga užsikrečiama parentaliniu būdu (ne per virškinamąjį traktą) bei lytinio kontakto metu. Nėščiajai sergant ūmia ar aktyvia lėtine infekcija, nėštumo metu vaisius užkrečiamas 5 proc., gimdymo metu - 95 proc. atvejų. Virusu užkrėsti naujagimiai suserga besimptomiu lėtiniu hepatitu. Liga sukelia kepenų uždegimą, cirozę, kuri vėliau gali išvirsti į kepenų vėžį. Infekuotiems kūdikiams tikimybė pasveikti yra maža. Kasmet nuo šios ligos ir jos sukeliamų pasekmių miršta daugiau kaip 1 mln. žmonių. Hepatitui B diagnozuoti atliekami laboratoriniai tyrimai: HbsAG, Anti-Hbs, Anti-Hbcore.
  • B grupės beta hemolizinis streptokokas (BGS): Šios bakterijos sukelta infekcija yra pagrindinė ankstyvo naujagimių sepsio ar meningito priežastis. Moterims gali sukelti pogimdymines infekcijas. Randamas makštyje apie 20 proc. nėščiųjų. Diagnozuojama atliekant pasėlį po 35 nėštumo savaitės. Pasėlis imamas 35-37 nėštumo savaitę. Tyrimo atlikimo technika: su specialiu tamponėliu iš makšties ir išangės imama medžiaga tyrimui. Makšties skėtikliai nenaudojami. Išaugus pasėliui, nustatomi antibiotikai, kuriems jautrus BGS. Esant alergijai penicilinui, nustatomi kiti antibiotikai, kuriems jautrus BGS.
  • Herpes simplex virusas (HSV1 ir HSV2): Skiriamas HSV1 ir HSV2 tipai, kurių išoriškai atskirti neįmanoma. HSV1 pažeidžia organus, esančius virš juosmens, HSV2 - sritį žemiau juosmens. Plinta kontaktiniu būdu. Patekęs į organizmą, herpes virusas visam gyvenimui išlieka nugarinio ir trišakio nervų mazguose. Nusilpus imuninei sistemai, susidarius palankioms sąlygoms, HSV reaktyvuojasi ir vėl keliauja per sensorinius nervus. HSV ypač pavojingas nėščiosioms. Nors HSV labai retai pereina placentą ir pažeidžia vaisių, virusas ypač pavojingas nėščiosioms gimdymo metu. Infekuotam naujagimiui gali būti pažeista oda, gleivinės, akys, vidaus organai. Rekomenduojama tirtis simptomų turinčioms nėščiosioms ir toms, kurių partneris serga.
  • Ureaplasma urealyticum ir Mycoplasma: Ureaplazmozė - bakterinės kilmės lytiškai plintanti liga, sukeliama Ureaplasma urealyticum bakterijos. Sukelia vyrams uretritus - šlaplės uždegimus, moterims cervicitus - gimdos kaklelio uždegimus. Mikoplazmos sunkiai pasiduoda gydymui, jos neturi sienelės, todėl nejautrios vaistams, veikiantiems į sienelės receptorius.
• Ultragarsinis vaisiaus ištyrimas: Šis tyrimas - labiausiai paplitęs prenatalinės diagnostikos metodas, leidžiantis nustatyti daugumą struktūrinių defektų ir įtarti kai kurias vaisiaus ligas, kurių tikslinimui naudojami kiti diagnostiniai metodai. Pirmąjį nėštumo trimestrą (11-14 nėštumo savaitę), įvertinus vaisiaus dydį ir anatomiją, vertinama Dauno ligos rizika pagal vaisiaus požymius (sprando srities peršviečiamumą (SSP), nosies kauliuką ir kt.).
• Choriono gaurelių biopsija (CGB): Tai invazinis tyrimas, kuris yra atliekamas nuo 10-11-osios iki 13 (+ 6 d.) nėštumo savaitės per priekinę pilvo sieną. Plona adata duriama per priekinę pilvo sieną į besiformuojančią placentą ir paimama 20-40 mg medžiagos (choriono gaurelių). Procedūra kontroliuojama ultragarsu. Trukmė apie 10 minučių. Retais atvejais dėl tam tikros gimdos ar placentos padėties CGB su specialiu kateteriu gali būti atliekama pro gimdos kaklelį. Tyrimo efektyvumas toks pat kaip ir CGB atliekant per priekinę pilvo sieną, tačiau 2-3 proc. riziką iki 99 % tikslumu.
• Amniocentezė (vaisiaus vandenų tyrimas): Tai invazinis tyrimas, kurio metu per gimdos kaklelį arba pilvo sieną paimamas placentos audinio mėginys. Tai invazinis tyrimas, kuris yra atliekamas nuo 15-16 nėštumo savaitės. Jo metu į pilvo ertmę įvedama adata ir paimamas vaisiaus vandenų mėginys. Procedūra atliekama nuo 16-os nėštumo savaitės. Per priekinę pilvo sieną ir gimdą biopsinė adata duriama į amniono ertmę apeinant placentą ir paimami keli mililitrai vaisiaus vandenų. Šiais metodais galima diagnozuoti chromosomines (pvz.
• Vaisiaus judesių vertinimas: Šis tyrimas atliekamas kiekvieno vizito metu ultragarso aparato doplerio arba kardiotokografo pagalba. Rekomenduojama judesius pradėti vertinti nuo 26 nėštumo savaitės.
• Makšties pasėlis (B grupės streptokokas): Pasėlis imamas iš makšties apatinio trečdalio ir išangės. B grupės streptokokas (BGS) - pagrindinis ankstyvo naujagimių sepsio ir meningito sukėlėjas. Makštyje randamas apie 20 % nėščiųjų. BGS nešiotojoms ir rizikos grupės moterims prasidėjus gimdymui arba nutekėjus vaisiaus vandenims skiriami antibiotikai.

Protarpinis badavimas ir nėštumas

Pastaruoju metu vis daugiau populiarus tampa vadinamasis protarpinis badavimas, arba Leangains metodas (angl. Intermittent Fasting). Tai viena iš mitybos strategijų, kurios metu maistas vartojamas tam tikru laiko intervalu, o likusią paros dalį badaujama.

Protarpiniu badavimu laikomas valgymas ir badavimas (nevalgymas) tam tikrą valandų skaičių. Teorija, slypinti už protarpinio badavimo, skelbia, jog žmogaus organizmas nėra prisitaikęs prie šiandieninės aplinkos, kurioje maistas mums yra pasiekiamas ištisas 24 valandas - priešingai, mūsų protėviai gyvavo laiku, kuomet maisto nuolat trūko, tačiau jie vis vien turėjo išlaikyti gerą fizinę bei protinę būklę, dažnai tą darydami badaudami.

16:8 dieta

16:8 protarpinio badavimo dieta leidžia valgyti 8 valandų laikotarpyje, likusias 16 paros valandų badaujant. Remiantis jos teorija, reikėtų pabusti ir treniruotis organizmui esant badavimo režime, kadangi tai skatina jūsų kūną naudoti turimas riebalų atsargas kaip energijos šaltinį. 8 valandų laikotarpyje turėtumėte vartoti tik kruopščiai atrinktą, maistingą valgį. Badaujant taip pat reikėtų gerti daug vandens, tačiau kai kurie pasirenka įtraukti į savo režimą ir nesaldintą arbatą, kavą ar BCAA (šakotos grandinės aminorūgščių) arba prieš treniruotinius papildus ryte, prieš kelionę į sporto salę.

Protarpinio badavimo nauda ir rizika nėštumo metu

Protarpinis badavimas yra populiari tema tarp tyrėjų - tam tikrų tyrimų su gyvūnais metu buvo aptiktas teigiamas poveikis kardio-metaboliniams rizikos faktoriams (kaip kraujo spaudimas, cholesterolis bei atsparumas insulinui) ir svorio mažinimui. Kai kurie tyrimai skelbia, jog protarpinis badavimas yra efektyvesnis nei įprastos kalorijų kiekį ribojančios dietos. Tam tikrų tyrimų metu atrasta, jog kūnui badaujant fizinės galimybės nenukenčia, priešingai - kai kurie šį badavimą praktikuojantys asmenys teigė, jog vadovaudamiesi 16:8 dieta jaučiasi energingesni bei protiškai produktyvesni.

Vis dėlto, protarpinis badavimas nėštumo metu nėra rekomenduojamas. Nėštumo metu svoris jokiu būdu neturi būti mažinamas. Tai labai svarbu, nes tyrimais įrodyta, kad nutukusioms moterims galimybė pastoti yra daug mažesnė. Besilaukiant nutukusiai moteriai komplikacijų rizika nėštumo metu labai padidėja. Pavyzdžiui, gali padidėti arterinis kraujo spaudimas, gestacinis cukrinis diabetas ir t.t. Todėl motyvacija mažinti svorį turėtų būti didelė ne tik dėl savęs, bet ir dėl būsimo kūdikio. Be to, jei svoris itin mažas, prieš nėštumą taip pat reikėtų pasistengti priaugti kelis kilogramus. Jei moteris iki pastojimo laikėsi kokios nors dietos (pavyzdžiui, daug metų ribojo angliavandenius, nevalgė miltų gaminių ir bulvių), jai greičiausiai kils klausimas, ar ji turi taip daryti ir per nėštumą. Tai priklauso nuo to, kokios dietos ji laikėsi. Kai kurios iš jų gali pakenkti nėščios moters ir jos kūdikio sveikatai, todėl svarbu dietą aptarti su gydytoju. Mamos badas kenkia net tam vaikeliui, kuris užsimegs dar po kelerių ar keliolikos metų. Tos merginos, kurios badauja, drastiškai sumažina kalorijų kiekį, net nepagalvoja, kad kenkia savo būsimiems vaikams. Moksliniais tyrimai įrodyta, kad moterų, kurios laikėsi dietų iki nėštumo, vaikai gimę turi daug didesnę riziką nutukti. Moters organizmas, patirdamas badą, užkoduoja ląsteles, kad bado grėsmė reali, o ši informacija perduodama vaisiui. Buvo tirti merginų, kurios išgyveno blokadas per karą (Amsterdamo, Leningrado), vaikai. Pastebėta, kad jie turi antsvorio problemų, serga širdies, kraujotakos, medžiagų apykaitos ligomis.

Jei turite problemų su cukraus kraujyje kontroliavimu (pavyzdžiui, sergant diabetu ar hipoglikemija), tuomet protarpinis badavimas greičiausiai nėra pats tinkamiausias pasirinkimas. Alternatyviai, nėštumo, žindymo laikotarpiu, ar vartojant tam tikrus vaistus su maistu, prieš išbandant 16:8 dietą būtina pasitarti su savo šeimos gydytoju.

Mityba ir svorio kontrolė nėštumo metu

Svorį reguliuoti labiausiai rekomenduotina iki pastojant, planuojant būsimąjį vaikelį. Pirmus tris nėštumo mėnesius nieko keisti nereikia, pakanka visavertiškai maitintis. Antrą trimestrą galima pridėti apie 30 kalorijų vienam svorio kilogramui, kitaip tariant 150-200 kcal per dieną. Trečią trimestrą galima pridėti dar 100-150 kcal, tai bus apie 350 kcal daugiau, nei valgėte prieš nėštumą. Svarbu gauti pakankamai baltymų, valgyti mažiau greitai pasisavinamų angliavandenių. Laukiantis baltymų poreikis didėja, nes būtent jie yra statybinė organizmo medžiaga, o nėščia moteris juk ir yra statybininkė - jos kūnas stato kitą kūną - vaikutį. Norint numesti papildomus kilogramus po gimdymo, žindančioms bus lengviau, nes žindymas - procesas, reikalaujantis nemažai energijos. Tačiau greitas svorio kritimas kenkia, nes sukelia organizmui didelį stresą, o dėl to sutrinka įvairūs metaboliniai procesai, pieno gamyba. Žindant reikia stengtis nenumesti daugiau nei 5 proc. Tarp valgymų turi būti 4-5 valandų pertrauka, todėl užtenka valgyti 4 kartus per parą, dienos metu. Naktinis valgymas irgi nėra sveika - dėl sumažėjusios seilių sekrecijos genda dantys, dėl natūraliai sulėtėjusios medžiagų apykaitos auga svoris.

Pasak gydytojos dietologės dr. Rūtos Petereit, nėštumo metu svoris jokiu būdu neturi būti mažinamas. Tačiau išeitis yra - geriausias sprendimas planuoti nėštumą ir jam pasiruošti. „Maždaug pusę metų prieš pastojant reikėtų susimąstyti, ar moters svoris yra tinkamas. Tai labai svarbu, nes tyrimais įrodyta, kad nutukusioms moterims galimybė pastoti yra daug mažesnė. Besilaukiant nutukusiai moteriai komplikacijų rizika nėštumo metu labai padidėja. Pavyzdžiui, gali padidėti arterinis kraujo spaudimas, gestacinis cukrinis diabetas ir t.t. Todėl motyvacija mažinti svorį turėtų būti didelė ne tik dėl savęs, bet ir dėl būsimo kūdikio. Be to, jei svoris itin mažas, prieš nėštumą taip pat reikėtų pasistengti priaugti kelis kilogramus“, - kalbėjo gydytoja dietologė. Planuojant nėštumą, mesti svorį reikėtų ne pradedant laikytis kokios nors dietos, bet keičiant gyvenimo būdą ir pradėjus maitintis sveikai. „Bent 3 mėnesius prieš planuojant pastoti, reikia pradėti vartoti folio rūgštį, reikalingą vaiko nervinio vamzdelio vystymuisi. Esant nutukimui, folio rūgšties reikėtų vartoti daugiau nei įprastai, tai reikėtų aptarti su savo šeimos gydytoju ar gydytoju ginekologu“, - patarė dr. R. Petereit.

Jau pastojus, galvoti apie svorio mažinimą tikrai negalima, sako pašnekovė, nes jau pirmosiomis savaitėmis labai svarbu gauti visų reikalingų medžiagų - baltymų, angliavandenių ir riebalų, visų vitaminų ir mineralinių medžiagų. „Negaunant vienos ar kitos medžiagos, jos imamos iš moters kūno rezervo. Be to, visą nėštumo laiką ir dvejus metus po jo vyksta vaikučio metabolinis programavimas. Tai reiškia, jog mamai netaisyklingai maitinantis ir mažinant savo svorį, visą tai jaus ir vaikas, bus pakenkta jo medžiagų apykaitai. Dėl šios priežasties vaikas paauglystėje ar vėliau gali sirgti lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių, jį gali kankinti per didelis cholesterolis“, - perspėjo gydytoja dietologė. Tad itin svarbu nėštumo metu maitintis sveikatai palankiai. Dr. R. Petereit primena, kad reikia atkreipti dėmesį į tai, jog ne kiekvienu nėštumo trimestru mityba yra vienoda. „Pirmas dvylika savaičių mityba gali būti įprasta, svarbu, kad ji būtų sveika ir visavertė. Antrą ir trečią nėštumo trimestrą didėja baltymų poreikis, tai reiškia, kad turi truputį didėti ir maisto kiekis, bet itin svarbu stebėti, kad gautume pakankamai baltymų. Tai gali būti ir augalinės, ir gyvūninės kilmės baltymai - mėsa, žuvis, pieno produktai, ankštinės daržovės, riešutai“, - kalbėjo dr. R. Petereit. Dažnai moterys įsitikinusios, jog besilaukiant būtina valgyti už du ir savęs nevaržyti. Tačiau gydytoja tokiam teiginiui nepritaria. „Neturint antsvorio viso nėštumo metu rekomenduojama priaugti 12-15 kg, o esant nutukimui iki 9 kg. Valgyti už du tikrai nereikia, visa mityba turi atitikti sveikatai palankius principus“, - sakė pašnekovė. Pasak dr. R. Petereit, po truputį mesti svorį galima po gimdymo, tačiau taip pat ne staigiai ir ne drastiškomis priemonėmis.

Dietistė, mitybos specialistė Vaida Kurpienė laikosi tokios pat nuomonės: mesti svorį nėštumo metu tikrai negalima, tuo reikia susirūpinti prieš pastojant. Tačiau keisti mitybą į gerąją pusę - galima ir rekomenduojama. „Į mane kreipiasi daug moterų, kurios laukiasi ir klausia, ar sudarau mitybos planus maitinančioms mamoms. Visada rekomenduoju keisti mitybą jau besilaukiant. Taip bus daug sveikiau ir pačiai moteriai, ir kūdikiui, kuris gauna maistines medžiagas iš mamos. Be to, jei mityba keičiama itin stipriai jau pagimdžius, mamos pieno skonis kūdikiui gali keistis. Todėl geriau mitybą keisti nėštumo metu“, - sakė dietistė. Pasak V. Kurpienės, nemažai tyrimų rodo didelę tikimybę, kad žmogus mėgs tai, ką valgydavo jo mama nėštumo metu. Vis dėlto, daugelis ir be tyrimų gali papasakoti panašių istorijų iš gyvenimo. Tai dar viena priežastis nėštumo metu maitintis sveikai. „Labai svarbu dėl svorio konsultuotis su savo gydytoju, nes visos situacijos yra labai skirtingos. Pavyzdžiui, viena situacija, kai moteris laukiasi vieno vaiko, kita - kai dvynukų. Reikia atkreipti dėmesį, ar iki nėštumo moteris turėjo antsvorį, ar ne, kaip vystosi nėštumas“, - pasakojo V. Kurpienė. Pasak jos, pirmaisiais nėštumo mėnesiais svoris neturėtų labai keistis, nors dauguma moterų vos tik sužinojusios, kad laukiasi, pradeda valgyti daugiau. „Taip neturėtų būti, nes vynuogės dydžio kūdikiui tikrai nereikia dar vienos bandelės ar kepsnio. Pirmais nėštumo mėnesiais svoris turi išlikti daugmaž stabilus. Gali būti, kad norisi daugiau valgyti, nes organizmas persitvarko ir jaučiamas didesnis nuovargis, kurį moterys kompensuoja saldumynais. To išvengti padeda papildomas poilsis, pavyzdžiui, trumpas miegas dienos metu, arba iš karto grįžus po darbo. Vėliau svoris auga netolygiai, dėl to reikia reguliariai su prižiūrinčiu gydytoju aptarti svorio pokyčius, kaip ir kitus sveikatos rodiklius“, - sako dietistė. Kurpienė teigia, jog jei moteris savo mityba ir svoriu rūpinosi nėštumo metu, po jo praėjus pirmoms šešioms savaitėms savaitėms lengvai tilps į savo senuosius rūbus. „Trumpai tariant, mesti svorį nėštumo metu negalima, bet galima, ir netgi reikėtų, pradėti maitintis sveikai ir visavertiškai“, - apibendrino dietistė.

Vitamini ir mineralų svarba nėštumo metu

Nėštumo metu organizmui reikia papildomų vitaminų ir mineralų, kurie yra būtini tiek motinos, tiek vaisiaus sveikatai.

• Folio rūgštis: Folio rūgštis būtina iki pastojimo, per nėštumą, žindant. Jei labiau pasigilintume į jos naudą organzmui, folio rūgštį vartotume visą gyvenimą. Maiste jos mažai, todėl folio rūgšties trūksta daugumai nėščiųjų.
• Vitaminas D: Vitaminas D nepaprastai svarbus nėštumo metu. Nuo jo priklauso vaikučio augimas, kaulų mineralizacija, nervų sistemos vystymasis. Nustatyta, kad net 70-97 proc. Žindant vitaminas D išlieka labai svarbus, nes maitinanti mama per pieną atiduoda daug mikroelementų ir vitaminų, tarp jų - ir vitaminą D, kūdikiui.
• Kalcis: Daug jo sunaudojama ir laukiantis, ir žindant - pienui pagaminti. Pirminis kalcio šaltinis vaisiui yra motinos kaulai ir dantys. Jei nėščios moters dietoje nepakanka pieno produktų, papildomai rekomenduojama vartoti 1000 mg kalcio kasdien. Net ir vartojant pakankamai pieno produktų, mitybą galima papildyti 500 mg kalcio turinčiu maisto papildu.
• Geležis (+ vitaminas C, + varis): Beveik visos besilaukiančios moterys patiria hemoglobino sumažėjimą, nes geležį iš mamos „pasiima“ vaisius. Jei geležies trūksta, kenčia abu - ir mama, ir vaikutis. Vitaminas C būtinas geležiai pasisavinti, todėl geležies papilduose būna pridėtas ir vitaminas C. Organizme pernešti geležį padeda varis. Jis būtinas geležies transportavimui į kaulų čiulpus, raudonųjų kraujo kūnelių formavimui. Tad folio rūgštis ir vitaminas B12 svarbūs, nes organizmui padeda lengviau pasisavinti geležį: folio rūgštis stiprina geležies veiksmingumą, skatina eritrocitų susidarymą.
• Omega-3: Atlikta daug tyrimų, kad omegos susijusios su būsimo vaikelio intelektu, imunitetu.

tags: #protarpinis #badavimas #nestumo #metu

• Psichologiniai aspektai vaikų baimių
• Ovuliacijos testų pirkimas
• Levandų aliejaus naudojimas
• Karališkoji šeima
• Kaip parašyti auklėtojo padėjėjo gyvenimo aprašymą