Jėzaus Kristaus gimimo istoriškumas nuolatos kelia klausimų, o vienas svarbiausių - kada tiksliai gimė Išganytojas? Naujausi Italijos mokslininkų tyrinėjimai tvirtina, kad Jėzaus gimimo data beveik sutampa su sutartine krikščioniškos eros pradžia. Šiame straipsnyje gilinsimės į šiuos atradimus, nagrinėdami istorines, kalendorines ir astronomines prielaidas, kurios leidžia manyti, kad Kristaus gimimas įvyko 1 m. pr. m. e. žiemą.
Istoriniai ir Kalendoriniai Liudijimai
Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl tiksli Jėzaus gimimo data yra sunkiai nustatoma, yra hebrajų kalendoriaus, kuris yra mėnulio kalendorius, specifika. Norint suderinti jį su metų laikais, maždaug kas trejus metus, baigiantis metams, reikia pridėti 13-ąjį mėnesį, kuris nusikelia į ankstyvą pavasarį. Nepaisant to, Evangelijose pateikiama labai įtikinama chronologinė informacija, leidžianti atlikti istorinių įvykių rekonstrukciją.
Pavyzdžiui, Jėzaus gimimas žiemos pradžioje siejamas su trimis svarbiomis piligriminėmis šventėmis: Pascha, Sekminėmis (50 dienų po Paschos) ir Palapinių švente (šeši mėnesiai po Paschos). Didžiausias laikotarpis tarp dviejų iš eilės piligrimysčių buvo šeši mėnesiai (nuo Palapinių šventės iki kitos Paschos) arba septyni mėnesiai pagal embolinius metus. Jei tarp angelo pranešimo Zacharijui ir Apreiškimo būtų buvusi piligriminė šventė, Juozapas būtų galėjęs Jeruzalėje sužinoti apie Elžbietos nėštumą. Tačiau Apreiškimo metu Marija nieko nežinojo, o tai reiškia, kad Apreiškimas turėjo įvykti praėjus bent penkiems mėnesiams po piligriminės šventės.
Žydų Pascha, pradėjusi liturginius metus, būdavo per pirmąją pavasario pilnatį - paprastai kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje. Jei pridėsime devynis nėštumo mėnesius, gausime gruodžio pabaigą - sausio pradžią, kaip tikėtiną Jėzaus gimimo laikotarpį.
Astronominiai ir Istoriniai Sprendimai Dėl Erodo Mirties
Kalbant apie Jėzaus gimimo metus, svarbu atsižvelgti į ilgą patristinę tradiciją, kuri sutampa su tradiciniu krikščioniškosios eros pradžios datavimu. Tačiau po E. Schürer (Šiurerio) tyrimų XIX a. kilo abejonių. Evangelijose minimos Erodo Didžiojo nekaltųjų vaikelių žudynės, įvykdytos siekiant pašalinti naujagimį Jėzų, rodo, kad Erodas dar turėjo būti gyvas tais metais, kai gimė Jėzus.
Pasak istoriko Juozapo Flavijaus, Erodas Didysis mirė po mėnulio užtemimo, kuris buvo matomas Jeruzalėje. E. Schüreris, remdamasis XIX a. astronomijos duomenimis, nustatė Mėnulio užtemimą, matomą iš Jeruzalės 4 m. prieš Kr. kovą, ir išvedė Erodo mirties datą 4 m. pr. Kr. Nuo to laiko buvo suabejota Dionizo Mažojo apskaičiavimu, ir manoma, kad Jėzus turėjo gimti bent 5 m. pr. Kr.
Tačiau tiksli astronominė galimų Mėnulio užtemimų analizė, susijusi su Erodo Didžiojo mirtimi, tapo įmanoma tik vėliau. Mokslininkai, atlikę išsamesnius fizikinių mechanizmų, ribojančių astronominių reiškinių matomumą plika akimi, aprašymus, parodė, kad labai maža tikimybė, jog 4 m. pr. Kr. užtemimą būtų užfiksavę stebėtojai. Šis užtemimas buvo dalinis ir nematomumas plika akimi buvo įrodytas tik XX a. 9-ajame dešimtmetyje.
Galutinai, remiantis tiksliausia šiandien įmanoma Mėnulio užtemimų matomumo plika akimi analize, bei kitais istoriniais elementais iš Juozapo Flavijaus raštų, nustatoma, kad Erodas Didysis mirė 2-3 m. e. m. Tai leidžia suderinti su sutartine krikščioniškosios eros pradžia ir patvirtinti prielaidą, kad Kristaus gimimas įvyko 1 m. pr. m. e.
Bažnyčios Istorija ir Raida
Bažnyčia, kaip tikinčiųjų bendruomenė, turi ilgą ir sudėtingą istoriją. II-VI a. vietoj šventovių naudoti krikščionių dvasininkų namai. Po Milano edikto (313 m.) pradėtos statyti bažnyčios pagal Romos teismo rūmų (bazilikų) pavyzdį. Vėliau rytų krikščioniai statė graikiškojo kryžiaus plano bažnyčias, dengtas kupolu, o vakarų krikščioniai - lotyniško kryžiaus plano su transeptu.
Nuo viduramžių pradėtos statyti varpinės ir bokštai. Pirmosios bažnyčios Lietuvoje atsirado dar prieš krikščionybės įvedimą - jas pasistatydino čia gyvenę kitų kraštų pirkliai ir amatininkai. Po lietuvių krikšto bažnyčių ėmė gausėti, o Lietuvos didieji kunigaikščiai intensyviai rūpinosi katalikų maldos namų statyba.
XV a. gale Lietuvoje buvo 109 bažnyčios, XVII a. - 410, XVIII a. - 600. XX a. Lietuvoje pirmoji bažnyčia - spėjama Mindaugo, XIII a. statyta Vilniaus katedra. Seniausia išlikusi mūrinė bažnyčia yra Vilniaus Šv. Mikalojaus - gotikinė, su romaninio stiliaus bruožais, statyta XIV-XV a.
Krikščionybė, kaip monoteistinė religija, grindžiama Jėzaus Kristaus gyvenimu ir mokymu, atsirado kaip judaizmo atskila ir sparčiai išaugo, IV a. tapdama Romos imperijos vyraujančia tikyba. Viduramžiais apsikrikštijo didžioji dalis Europos. Vėliau krikščionybė misionierių ir kolonizatorių dėka pasklido į Ameriką, Australiją ir kitus žemynus.
Katalikų Bažnyčia apima apie 80 % visų Lietuvos tikinčiųjų, apima 687 religines bendruomenes - parapijas. Rytų stačiatikybė yra antroji pagal dydį krikščionių denominacija su apie 200 mln. tikinčiųjų. Protestantizmas, atsiradęs per reformaciją XVI a., skilo į daugybę mažesnių grupių.
Krikščionybė
Jėzaus Kristaus Gimimo Detalės ir Simbolika
Krikščionys tiki, kad Jėzus Kristus gimė Betliejuje, jo motina - skaisti mergelė Marija, pagimdžiusi Jėzų iš Šventosios Dvasios. Jėzaus mokymas papiktino judėjų dvasininkus, kurie perdavė Kristų romėnų teismui. Krikščionys tiki, kad Jėzus Kristus trečią dieną po nukryžiavimo prisikėlė iš mirusiųjų.
Viena iš įdomių detalių yra piemenų apsilankymas pas naujagimį Jėzų. Nors piemenų įvaizdis Romos imperijoje buvo prastas, jie tapo svarbiu simboliu, rodančiu Dievo meilę visiems, nepriklausomai nuo jų socialinio statuso. Jų apsilankymas tikriausiai vyko ne žiemos naktį, kaip įprasta vaizduoti, nes Betliejaus apylinkėse žiemos būna žvarbios, ir gyvuliai laukuose nebūdavo laikomi.
Kita simbolinė detalė yra Betliejaus žvaigždė, parodžiusi kelią išminčiams. Mokslininkai nagrinėja įvairias hipotezes: nuo supernovos sprogimo iki retų dviejų planetų padėčių danguje, tačiau galimybė, kad tai buvo antgamtinis reiškinys, taip pat neatmetama.
Prakartėlė, tapusi neatskiriamu Kalėdų ženklu, taip pat yra simbolinė ir nėra tiesiogiai minima Šventajame Rašte. Tačiau ji leidžia melstis prie kūdikėlio Jėzaus ir apmąstyti jo gimimo prasmę.
Kalėdų šventimo tradicija, įsitvirtinusi gruodžio 25 d., siejama su Nenugalimos Saulės dievo (Sol Invictus) švente ir žiemos saulėgrįža. Ši data buvo priimta Vakarų bažnyčioje, o Rytų bažnyčia ilgą laiką laikėsi sausio 6 d. datos (Epifanijos). Tik 431 m. Kalėdas gruodžio 25 d. švęsti sutarė bažnyčios hierarchai.
Šiandien Kalėdos yra laikomos dovanų, vaikų ir šeimos švente, tačiau tai gana jaunas pavadinimas. Dovanos ir tikras Kalėdų šventimas namuose labiau įsitvirtino XIX a.
Galutinis apsisprendimas dėl Jėzaus gimimo datos ir šventės įvyko tik praėjus 400 metų po jo gimimo, nes ankstyvojoje krikščionybėje didesnis dėmesys buvo skiriamas Kristaus mirčiai ir prisikėlimui.
