Prieraišumas - tai ilgalaikis, stiprus emocinis ir socialinis ryšys su konkrečiu svarbiu asmeniu (dažniausiai tėvais). Saugus ryšys lemia vėlesnio bendravimo su aplinkiniais ypatumus, kuria pasitikėjimą, reikalingą vaikui užaugti savarankiškam. Prieraišumo teorijos pradininkas - britų vaikų psichiatras ir psichoanalitikas John‘as Bowlby‘is (1907-1990).
J. Bowlby‘io idėjas patikrino ir jo teoriją išplėtojo kanadiečių ir amerikiečių tyrėja, psichologė Mary Salter Ainsworth (1913-1999). M. Ainsworth stebėjo Ugandos šeimas, auginančias 1-24 mėn. amžiaus kūdikius, ir nustatė, kad mamos skirtingai reaguoja į kūdikių signalus juos maitindamos, ramindamos ir kitaip jais rūpindamosi. Mamos labai skyrėsi tuo, kiek ilgai leisdavo kūdikiui verkti, kol juo pasirūpindavo, kaip laikydavo ir glausdavo juos prie savęs. Mokslininkė pastebėjo, kad kūdikiai, kurių motinos buvo jautresnės ankstyvaisiais mėnesiais, vėliau rečiau verkė. Kūdikiai, kurių motinos švelniau ir ilgiau juos glausdavo pirmųjų metų pradžioje, vėliau reikalaudavo mažiau prisilietimų, be to, toks ryšys greičiau juos nuramindavo, teikdavo daugiau malonumo.
Psichologai J.Bowlby, M.Ainsworth, M.Main stebėdami vaikų reakcijas nepažįstamoje aplinkoje, kai tėvai trumpam atsitraukia, išskyrė 4 prieraišumo tipus.
Prieraišumo tipai
Pagal prieraišumo stabilumą išskiriamos 4 grupės:
Saugiai prisirišę vaikai
Saugiai prisirišę vaikai jaučiasi saugiai ir ramiai šalia esant tėvams, tačiau tampa nerimastingi jiems pasišalinus, linksta vengti bendrauti su svetimu asmeniu. Vaikai skuba užmegzti ryšį su vėl sugrįžusiais tėvais, tai juos lengvai nuramina. Galite prisiminti situacijas, kai paliekate vaiką darželyje ir po kurio laiko pasiimate. Vaikai dažnai liūdi išsiskirdami su tėvais, tačiau greitai nurimsta jiems išėjus. Tėvams sugrįžus vaikai noriai dalijasi įspūdžiais. Galima manyti, kad tokių vaikų tėvai yra pakankamai stabilūs ir saugūs, padedantys vaikams kurti tinkamus bendravimo modelius. Saugus prieraišumas - kūdikio, o vėliau ir vaiko savarankiškumo, pasitikėjimo savimi, drąsos tyrinėti pasaulį garantas. Saugiai prisirišę vaikai į aplinką žvelgia pozityviai, nori tyrinėti ir pažinti. Saugus prieraišumas - tai žmogaus esminio pasitikėjimo savimi ir kitais pagrindas. Jeigu kūdikiui verkiant mama prieina ir jį nuramina, jis žino, kad yra mylimas, reiškia - ir vertingas, brangus savo mamai, žino, kad prireikus gali prisišaukti pagalbos. Toks žmogus nebijo užmegzti ryšių su žmonėmis, nes apie kitą žmogų galvoja ir jaučia, kad šis nori su juo bendrauti ir neatstums. Pasitikėdamas aplinkiniais jis gali lengviau išgyventi krizes ir stresines situacijas, nes tiki, kad viskas išsispręs gerai (kaip kūdikystėje, kai kažko reikėdavo ir atėjusi mama padėdavo patenkinti poreikius, pavyzdžiui, duodavo maisto, nuramindavo, sušildydavo...).
Neramiai arba vengiančiai prisirišę vaikai
Neramiai arba vengiančiai prisirišę vaikai išoriškai nėra tokie jautrūs išsiskyrimui su tėvais, tačiau nėra linkę ir lengvai atkurti ryšį jiems sugrįžus. Tokie vaikai neteikia pirmenybės bendrauti su tėvais esant svetimam žmogui. Šių vaikų tėvai nėra pakankamai stabilūs suformuoti tinkamo prieraišumo, dažnai ignoruoja vaikų nerimą ir nepadeda jiems sukurti tinkamų bendravimo pavyzdžių. Galite atkreipti dėmesį, jeigu vaikas pabuvęs kitoje aplinkoje nenoriai bendrauja su artimaisiais. Pavyzdžiui, pabuvęs darželyje, jis nenoriai bendrauja su artimaisiais, nejaučia noro dalintis dienos įspūdžiais, dažniau atsitraukia ir būna atskirai. Vengiantis prieraišumas: vaikas rodo emocinį atsiribojimą, lyg jam artumas visai nesvarbus. Nesaugus vengiančio tipo prieraišumas formuojasi, kai tėvai nepriima vaiko emocijų ir poreikių, o išreiškiamos neigiamos emocijos sukelia jiems didelį pyktį (pyksta, kai vaikas prašo pagalbos, kai nori artumo, impulsyvūs (greitai susierzina, dažnai rodo nepasitenkinimą). Šiurkščiai elgiasi su vaiku (reikalauja, kad viskas vyktų pagal jų sugalvotą planą: pvz. per prievartą maitina, sodina ant puoduko, per anksti reikalauja savarankiškumo), stokoja jautraus reagavimo, tačiau linkę kontroliuoti vaiką. Taip vaikas išmoksta nepaisyti savo emocijų ir, vengdamas nuliūdinti tėvus, stengiasi užsiimti pačiu savimi. Jaučiasi vieniši, atstumti. Išgyvena atmetimo baimę ir pyktį, kuris neretai pasireiškia kaip agresyvus elgesys su kitais vaikais, žaislų gadinimu.
Neramūs ir priešiškai prisirišę vaikai
Neramūs ir priešiškai prisirišę vaikai išgyvendami išsiskyrimą su tėvais negali nurimti. Tėvams sugrįžus aktyviai priešinasi bendravimui. Tokius vaikus tėvai sunkiai gali nuraminti. Akivaizdu, kad vaikas negali atkurti raminančių patirties prisiminimų. Dažniausiai tėvai į vaikų nerimą ir stresines situacijas patys reaguoja pernelyg nerimastingai. Tėvus dažniausiai išgąsdina vaikų jausmai, o vaikui pajutus stipresnes emocijas jas perima. Pavyzdžiui, vaikui nepavyko nupiešti tinkamai piešinio ir jis nuliūdo. Neramaus ir priešiško prieraišumo vaiko tėvai, greičiausiai, tokioje situacijoje pasijustų irgi liūdni ir nesugebėtų vaiko padrąsinti bandyti dar kartą. Vietoj to tėvai galėtų pasidžiaugti vaiko piešimo pastangomis, procesu, tuo, ką jam pavyko padaryti, ir padrąsinti jį pataisyti tai, kas jam nepatinka, ar bandyti nupiešti dar kartą. Ambivalentiškas (neramus) prieraišumas: vaikas nori artumo, bet kartu jo bijo. Tokie žmonės neretai gyvena su gilia abejone: „Ar tikrai manimi galima pasitikėti? Ar aš vertas meilės? Vaikystėje nuolat patiriant, kad mūsų emociniai poreikiai nėra matomi ar tenkinami, formuojasi įsitikinimai, kad pasaulis yra nepatikimas, pavojingas, nenuspėjamas. Nesaugus ambivalentiškas arba pasipriešinimo tipo prieraišumas kuriamas kai tėvai stengiasi patenkinti vaiko poreikius, tačiau tai daro labai nenuosekliai (išeina neatsisveikinę ir nepranešę, dažnai keičia nuostatas- tai leidžia ką, tai draudžia), todėl vaikui sunku prognozuoti suaugusiojo elgesį ir jaustis saugiai.
Dezorganizuotas prieraišumas
Dezorganizuotas prieraišumas pasireiškia tada, kai vaikas stengiasi išvengti kontakto su aplinka net ir tada, kai yra tėvai. Tokie vaikai išsiskiria aktyviais judesiais, net agresija, o kartais ir priešinga reakcija - sustingimu. Šių vaikų tėvai dažnai būna prieštaringai besielgiantys. Bando nuraminti vaiką, tačiau tuo pačiu metu gali tapti nekantrūs, patys kurstyti vaiko nerimą ir baimę, todėl vaikui dažnai kyla konfliktiški jausmai. Galima manyti, kad tėvai neretai kalba apie visišką savo atsidavimą ir meilę, tačiau iš tikrųjų nėra linkę to parodyti, greičiau baudžia nei ramina. Pavyzdžiui, vaikui nepavyksta tinkamai apsiauti bato ir jis pradeda pykdamas verkti. Tėvai nori nuraminti, tačiau negali atlaikyti stiprios vaiko emocijos. Norėdami nuraminti pasako, kad viskas gerai. Tačiau pradeda skubinti su replikomis (pvz.: „kiek dar čia laiko rengsiesi?“). Nesaugus dezorganizuotas prieraišumas kuriamas, kai nerimo šaltinis paprastai būna patys tėvai: smurtavimu gąsdina vaikus arba patys yra bejėgiai ar išsigandę, negebantys susidoroti su asmeninėmis traumomis.Tokie tėvai paprastai būna priešiškai nusiteikia arba bejėgiai, negalintys užtikrinti vaikui reikiamo saugumo jausmo. Todėl jų vaikas nuolat išgyvena nerimą ir baimę, siekdamas apsisaugoti jis stengiasi kontroliuoti padėtį, o stresinėmis aplinkybėmis negeba valdyti emocijų, sunkiai nusiramina, nesuvokia savo kūno reakcijų.
Tėvų vaidmuo formuojant saugų vaiko prieraišumą
Įdomu tai, kad tėvų turimas suaugusiųjų prisirišimo tipas atitinka vaikų besiformuojantį prieraišumo tipą. Prieraišumo tipo formavimui svarbus bendravimas tiek su mama, tiek su tėčiu. Įprastai vaikai demonstruoja tą pati prieraišumo tipą prie abiejų iš tėvų. Kartais tipai gali skirtis, jeigu pasireiškia skirtumai tarp tėvų auklėjimo būdų ir požiūrio.
Tėvams auginant vaikus svarbu daugiau pastebėti save įvairiose atsiskyrimo, nerimą, stresą keliančiose situacijose. Pasistengti suprasti, kaip patys reaguoja analogiškose situacijose. Norėdami formuoti saugų prieraišumo tipą turėtų vaikui užtikrinti emocinių poreikių tenkinimą. Svarbus sugebėjimas suprasti ir įvardinti vaiko jausmus, mintis, troškimus, suteikti jiems prasmę.
- Tėvai, pastebėję vaiko susidomėjimą, turėtų įvardinti, kaip vaikas jaučiasi ir kas prikaustė dėmesį. Lygiai taip pat vaikui patyrus nesėkmę mokėti įvardinti jos priežastį. Pavyzdžiui, tėvai pastebėjo, kad vaikas įdėmiai stebi kaimyno šunį. Atspindint galima pasakyti, kad turbūt vaikas jaučiasi smalsiai ir nori susidraugauti su keturkoju.
- Tėvai turi mokytis jautriai reaguoti į vaiko poreikius. Svarbu vaikui suteikti galimybę, užtikrinant jo saugumą, patenkinti norą būti smalsiam, tyrinėti. Pavyzdžiui, būdami žaidimo aikštelėje tėvai pastebi, kad vaikas susidomėjo už tvoros esančiomis antimis. Dėl vaiko poreikio tėvai gali suteikti erdvę pastebėti antis iš arčiau, tik aptarti saugų elgesį su gyvūnais. Šiame pavyzdyje tėvai paiso vaiko poreikio ir užtikrina jo saugumą.
- Mokėdami įveikti savo nerimą, tėvai turi mokytis nuraminti vaiką ir atspindėti jo emocijas. Tokie tėvai parodo, kad stiprios emocijos nėra grėsmingos, o atspindi mūsų vidines būsenas. Kai vaiką ištinka pykčio priepuolis (pvz.: negavus norimo daikto vaikas krenta ant žemės), tėvai turi išmokti išsaugoti savo ramybę. Suteikti erdvę vaiko pykčiui ir jam nurimus aptarti situaciją.
- Tėvai turi mokytis patys atsiskirti nuo vaikų ir padrąsinti juos tyrinėjimui. Tėvai kartas nuo karto gali kažkur išeiti papramogauti be vaiko paliekant jį su seneliais ar kitais artimaisiais. Taip pat svarbu neskubėti nuolat vaiko užimti įdomia veikla, leisti jam ir panuobodžiauti bei skatinti pačiam savarankiškai atrasti jam įdomios veiklos, tyrinėti įvairius aplinkos objektus (būnant parke leisti trumpam išklysti iš maršruto ir stabtelėti apžiūrėti skruzdėlynno ar padūkti lietaus balose ir pan.) Svarbu, kad palikdami vaikus kitoje aplinkoje tėvai jaustųsi ramūs, pasitikėtų globojančiais asmenimis ir paskatintų vaiką smagiai praleisti laiką.
Tėvams svarbu mokėti sekti savo emocijas, kadangi vaikai jas jaučia ir dažnai perima. Vis dėlto gali būti vertinga pasitarti individualiai su specialistu, pvz., darželio psichologu, kuris gali giliau pažinti jūsų vaiką bei nuodugniau įsigilinti į jūsų šeimos situaciją, o kartu, jeigu reikės, suteikti konkretesnių rekomendacijų, kaip ugdyti saugų jūsų vaiko prieraišumą.
Pirmieji mūsų santykiai - su mama ar kitu globėju - padeda formuoti mūsų asmenybės pagrindą. Būtent šie ankstyvieji ryšiai moko pasitikėti, mylėti ir kurti saugius santykius. Prieraišumas - tai instinktyvus žmogaus poreikis būti artimame, saugiame santykyje. Svarbiausia ne vien fizinė priežiūra, o emocinė sąveika: jautrus atsakas į kūdikio signalus, džiaugsmas būti kartu, akių kontaktas, prisilietimai, balsas. Kūdikis, kuris žino, kad mama ar kitas globėjas reaguos į jo emocinius poreikius, augs su tvirtu saugumo jausmu. Jis tyrinės pasaulį drąsiau, gebės nusiraminti ir pasitikės, kad sugrįžus į artimojo glėbį jis bus paguostas.
Tačiau svarbu pabrėžti - tai nėra nuosprendis visam gyvenimui. Mūsų praeities ryšiai palieka pėdsakus. Bet jie nebūtinai turi lemti mūsų ateitį. Atpažinus, kaip veikia mūsų prisirišimo modeliai, mes galime rinktis: sąmoningiau kurti santykius, augti ir gyti.
tags: #prieraisumas #motina #kudikis
