Su vaikų ligų gydytoju dr. Algimantu Vingru kalbamės apie kūdikių ir mažų vaikų permaitinimą. Mažylių apetitas kinta beveik kiekvieną maitinimą, o ir tėvų požiūris į maitinimą skiriasi.
Svarbiausia suprasti, kad iš prigimties sveikas kūdikis gali pats reguliuoti savo apetitą. Jis valgo tuomet, kai yra alkanas, ir nustoja valgyti, kai pasisotina. Kūdikiui duodamo maisto kiekį koreguokite tik tuomet, kai mažylio gydytojas patars tai daryti ir kaip daryti. Neskubėkite maitinti, kai prabudęs mažylis pradeda verkti, nes dažniausiai jis verkia ne dėl to, kad yra alkanas.
Į kūdikio patiekalus specialiai dėl sotumo nedėkite cukraus, riebalų (aliejaus, juolab sviesto), kruopų, grūdų dribsnių, bulvių - tyčia nedidinkite patiekalų energinės vertės. Įrodyta, kad koncentruoti patiekalai neužtikrina spartesnio augimo ir protinės brandos, ilgesnio miego, o tik apsunkina virškinimą.
Kai sukanka metai, mažyliai pasidaro daug judresni nei buvo. Vieni jų taip susidomi aplinka, kurią gali tyrinėti, kad „užmiršta“ pavalgyti. Kiti tampa išrankiais valgytojais. Dar kiti pradeda valgyti daug ir nuolat. Bėgioti, laipioti, tyrinėti aplinką, būti laimingam reikia daug energijos. Nuolat judantis, fiziškai aktyvus vaikas gali būti nuolat alkanas ir valgyti daugiau ne lėtas jo bendraamžis.
Kiekvieną dieną duokite 3 pagrindinius valgius (pusryčius, pietus, vakarienę) ir du užkandžius (vieną tarp pusryčių ir pietų, o kitą - tarp pietų ir vakarienės) ir nustatykite jų gavimo laiką. Tėvų užduotis - pasiūlyti įvairių maisto produktų iš kiekvienos maisto grupės (duona ir grūdai, įvairių spalvų daržovės ir ankštiniai augalai, vaisiai, mėsa, žuvis, pienas ir jo produktai). Tiek prie pagrindinio patiekalo, tiek užkandžiaujant siūlykite vaisių ir daržovių. Vaikas išmoks daržoves ir vaisius pamėgti nuolat jas matydamas, liesdamas ir ragaudamas.
Skatinkite vaiką kramtyti ir valgyti lėčiau, pvz., galite naudoti mažesnį šaukštą. Negėdinkite vaiko, jei jis valgo nuolat ir daug. Užuot pasakę vaikui „valgyk mažiau“ ar „valgai per daug“, empatiškai paieškokite priežasčių, kodėl vaikas valgo daugiau, nei jam reikia. Daug ir nuolat norinčiam valgyti vaikui pasiūlykite veiklos, kuri jam patinka.
Perdėm neapribokite saldumynų ir kitų skanėstų. Vaiką išmokykite suprasti, kad bet kokie skanėstai yra valgomi retkarčiais. JAV vaikų dietologė, knygų apie vaikų mitybą autorė Jill Castle (2024), rekomenduoja vadovautis „90-10 skanėstų ir saldumynų taisykle“ - vaikui duoti 90 proc. maistingo sveiko maisto ir 10 proc. saldumynų ar sūraus maisto. Griežtai neribokite vaiko, nes per stipri suvalgomo maisto ir jo kiekio kontrolė dažniausiai duoda priešingą rezultatą - sukelia maisto ieškantį elgesį ir persivalgymą.
Vaikas gali valgyti ir dėl emocinių priežasčių, iš nuobodulio, nerimo, nusiminęs, susinervinęs. Maži vaikai neretai troškulį painioja su alkiu. Alkis ir troškulys yra sudėtingi signalai, kuriuos valdo centrinė nervų sistema. Maži vaikai paprastai nenustygsta vietoje, todėl jie gali užsinorėti valgyti ir pajusti troškulį bet kuriuo laiku. Jei vaikas paprašė valgyti, pirmiausia protinga pasitikrinti, ar vaikas yra pakankamai atsigėręs.
Maisto prašymai nesibaigia, kai pusryčiai, pietūs, vakarienė ir du užkandžiai nėra sotūs. Jei vaikas kasdien negaus patiekalų, pagamintų iš sveikų įvairių grūdų, baltymų, riebalų, įvairių daržovių, vaisių ir skysčių, jis nuolat prašys valgyti.
Obuolių griežinėliai su namine riešutų tyre.
Jei nerimaujate dėl vaiko sunkiai pasotinamo apetito, kantriai ieškant nepavyksta atrasti jo priežasčių, nepadeda kelias savaites taikyti išvardyti patarimai, - kreipkitės į vaiko gydytoją. Neužsiimkite savigyda.
Kontaktinis miegas ir jo reikšmė
Kontaktinis miegas - tai situacija, kai kūdikis miega ant rankų, prisiglaudęs prie suaugusiojo kūno. Svarbu atskirti kontaktinį miegą nuo miego vienoje lovoje su tėvais. Kontaktinis miegas yra saugus tik tuomet, jei suaugusysis budi ir stebi kūdikį. Jei suaugusysis netyčia užsnūsta, kyla rizika, kad kūdikis gali nukristi ar atsidurti nesaugioje padėtyje, o tai itin pavojinga naujagimiui, dar nelaikančiam galvos. Vienintelis būdas užtikrinti saugų kontaktinį miegą - neužsnūsti patiems.
Pasivaikščiojimų metu vaikelį nešiokite nešioklėje. Tai puikus būdas užmigdyti kūdikį, suteikti jam saugumo ir artumo jausmą, imituoti buvimą gimdoje. Kūdikiai mėgsta būti prisiglaudę: buvimas glėbyje jiems primena visus 9 gimdoje praleistus mėnesius, padeda jaustis saugiai ir jaukiai.
Kūdikių kontaktinio miego metu ne visada miegos ilgiau. Kūdikiai labai greitai įpranta miegoti ant tėvų rankų ar paguldyti ant krūtinės. Ilgainiui jie tėvų glėbį pradeda tapatinti su nuolatinio miego vieta. Pasitelkite žadinimo ir miego techniką (angl. wake-and-sleep technique, wake-to-sleep technique). Kai kūdikis užsnūsta ant rankų, prieš perkeldami į lovelę jį pažadinkite lengvai kutendami, po to padėkite į lovelę: po kelių sekundžių vaikelis vėl užmigs.
Naudokite įprastas raminimo priemones. Kūdikiams nusiraminti padeda vystymas, baltasis triukšmas ir kt. Įsigykite funkcionalų lopšelį ar lovelę.
Naujagimiai ant rankų norėtų praleisti visas 24 val. per parą, tačiau tėvai tikrai neturi tam galimybių ir laiko. Šių dienų rinkoje gausu priemonių, padedančių tėvams auginti kūdikius. Kiekvienas atvejis individualus, viskas priklauso nuo situacijos. Vienoms šeimoms kontaktinis miegas gali būti naudingas, pavyzdžiui, kūdikiui padeda greičiau užmigti ir ilgiau pamiegoti. Daugelis kūdikių kontaktinio miego natūraliai atsisako dar iki 1-ojo gimtadienio.
Kai vaikelis gimsta, po visų sveikinimų ir fanfarų pradeda pasigirsti visokie „Tu jo(s) tiek nenešiok - pripras“ arba „Tai ji(s) visada prie tavęs taip ir prilipęs?“, „Rankinukas“. Mane asmeniškai labiausiai šios frazės erzindavo, kai išgirsdavau jas iš žmonių, kuriuos matau pirmą kartą arba kurie pirmą kartą mato mūsų vaiką. Juk būna ne ta diena, arba tiesiog artumo poreikis, o gal ir nesaugumas, matant nepažįstamus veidus - daugybė galimų variantų, kodėl vaikas tuo momentu nori būti įsikibęs į mamą. O galbūt tų priežasčių ar galimų variantų visai nereikia ieškoti - tiesiog, kūdikis ir mama, kaip žinia, ilgą laiką yra vienis.
Ką apie „rankinukų“ madą mano specialistai? Šie kone vienareikšmiškai sutaria, kad kūdikiui geriausia būti ant rankų, kad galėtų stebėti pasaulį, mokytis. Kūdikiai, kurie ilgam paliekami žaisti patys sau vieni, paguldomi į vežimėlius, kėdutėse ar ant lavinamųjų kilimėlių praranda didelę dalį gyvenimo džiaugsmo. Apie ketvirtą mėnesį, kai kūdikis pradeda labai domėtis aplinka ir pasauliu, jį būtina nešioti, teigia specialistai. Kūdikis negali nei priprasti, nei išlepti. Juk tai artumas, meilė, dėmesys. Ar įmanoma šiais dalykais išlepinti vaiką?!
Šis etapas, kai kūdikis saugiausiai jaučiasi ant rankų, patikėkite, netrunka amžinai. Priešingai - etapas trumpas, nes kai kūdikis pradeda daugiau judėti - ropoti, stotis, vaikščioti, jis pats nebenorės tiek būti ant rankų. Anot specialistų, vaikelis būdamas ant rankų, yra labiau stimuliuojamas, daugiau mokosi ir jaučiasi saugus. Nepamirškime, kad kūdikiui šis pasaulis dar nepažintas, viskas labai nauja ir svetima. Nešioti, glausti, myluoti pirmaisiais mėnesiais yra gyvybiškai svarbu.
Tie kūdikiai, kurie buvo išmyluoti, išbučiuoti, išnešioti, vėliau - 8-10 mėn., lengviau atsiskiria nuo mamos, nes labiau pasitiki pasauliu, negu tie, kurie pirmaisiais mėnesiais buvo ignoruojami neva dėl to, kad gali išlepti. Juk kūdikiai pirmaisiais mėnesiais verkia ne dėl to, kad norėtų mus paerzinti ar išmušti iš vėžių, o dėl to, kad patys nemoka nusiraminti, susitvarkyti su atsiradusiais dirgikliais.
Naujagimiui pirmieji įspūdžiai yra patys ryškiausi, jie užsifiksuoja visam gyvenimui, nors mes to ir neprisimename, bet visi turime prenatalinę patirtį. Nereikėtų pamiršti, kad ką įdėsime į tą mažą žmogeliuką, tą jis ir turės per gyvenimą. Jie, kaip ir mes visi, turi ne tik fiziologinių, bet ir emocinių poreikių, kuriuos derėtų pastebėti ir tinkamai į juos reaguoti. Kūdikiui, kuris tik guli lovytėje ar vežimėlyje pasaulis gali pasirodyti labai neįdomus, net nykus ir vienišas. Kūdikius reikia nuolat imti ant rankų, nes fizinis kontaktas, prisilietimai yra būtini, lygiai taip pat, kaip ir pašnekesiai su jais.
Dar vienas labai svarbus aspektas yra iš tikrųjų būti su vaiku. Juk kai vežiojame miegantį lauke ir plepame telefonu su drauge, ar gaminame valgyti atokiai virtuvėje, o gal esame įlindę į kompiuterį su savo vaiku nebūname, nežiūrime jam į akis, nelaikome ant rankų ir pan. Deja, būti su kūdikiu vienoje patalpoje neužtenka, nes esant kartu, bet atskirai nekuriamas artimas santykis. Kūdikis, kuris patyrė daug fizinio kontakto - buvo daug nešiotas, glostytas, myluotas, auga savarankiškesnis, nei tas, kuris viso šito stokojo. Tad, tai dar vienas rimtas argumentas visoms bobutėms, kurios kaip sugedusi plokštelė suka „rankinukas“...
Saugiai prieraišūs vaikai, tai tokie vaikai, kurie daug buvo su mama, kurių nevengė imti ant rankų, kurie drauge su tėvais visur eidavo. Tokie vaikai drąsiai pasilieka svetimoje aplinkoje, nes pasitiki mama, žino, kad ji grįš, kad niekur nedings, toks suvokimas ateina per jų gyvenimišką patirtį, kokybiškai būnant su mama ir tėčiu.
Kol kūdikis dar labai mažas jam svarbesnis fizinis kontaktas, nei žodžiai, t. y. būti paimtam ant rankų reiškia „esu saugus“ ir tai stipriau nei šimtą kartų pakartotas „myliu tave“. Nesinori nuvertinti ir žodžių galios, bet šiuo atveju, kūniškas kontaktas yra stipresnis stimulas kūdikiui.
Kai vaikas paūgėja, bet, kaip visi žinome, vis tiek prašosi pas tėvus ant rankų, galime išgirsti „Tu jau didelis, mamytė nepakelia/nepaneša“ ir t.t. Ar tikrai tie vaikai, kurie prašosi ant rankų jau yra tokie dideli?! Ar tikrai verta svetimiems, o kartais ir artimos aplinkos žmonėms jį gėdinti, neva tai jis prašo kažko negražaus, gėdingo? Tai labai klaidinga nuomonė ir elgesys. Specialistai pataria ne tik patiems tėvams nevartoti tokių ar panašių frazių, bet ir tinkamai sureaguoti, jeigu žmogus iš šono leidžia sau tokį komentarą.
Atlikti tyrimai rodo, kad vaikai, kurie kūdikystėje nepatyrė artimo kontakto su tėvais, paauglystėje anksčiau pradeda lytinį gyvenimą - ir ne todėl, kad reikėtų sekso, tiesiog ieško emocinio artumo, kurio negavo iš savo tėvų. Juk esame sutikę tokių žmonių, apie kuriuos sakoma „jiems nesiseka meilėje“, tiesa? Tai greičiausiai atėję iš kūdikystės, kai neužteko tėvų meilės ir šilumos, kai buvo auginami atšiauriai ir pan. Tada suaugę tokie vaikai vis bando megzti naujus santykius, su mintimi, kad „gal šitas mylės, gal anas, gal trečias...“, taip bandydami užpildyti meilės spragą, kurios negavo iš tėvų. Ar dar liko bent kruopelytė nuogąstavimų, kad nešiojamas ir myluojamas jūsų kūdikis pripras ir taps rankinuku iki suaugs ir susiras žmoną/vyrą? Tikiuosi ne.
Maitinimas ir virškinimas
Idealu, jei naujagimis iš karto po gimimo, o ir vėliau, maitinamas išskirtinai motinos pienu iš krūties. Per pirmąsias 4 val. po gimimo, jei tik leidžia mamos ir vaiko sveikatos būklė, naujagimiui reikia pasiūlyti krūtį. Pirmosiomis valandomis po gimdymo iš krūties teka gelsvas priešpienis, jis yra labai kaloringas, todėl mažylis pasisotina jau nedideliu jo kiekiu.
Pirmąją parą po gimimo naujagimio organizmas šalina žarnyne susikaupusias gleives, mažylis gausiai seilėjasi, gleives išvemia, pasituština tamsiai žalios spalvos lipnios konsistencijos išmatomis - mekonijumi. Jei tai neįvyksta, ieškoma priežasties: žarnyne gali būti susidaręs mekonijaus kamštis, kurį mėginama pašalinti švelnia klizma.
Mažylio skranžio talpa priklauso nuo jo svorio. Išnešioto naujagimio skrandyje telpa vos 20-30 ml, o pirmosios gyvenimo savaitės pabaigoje jau 40-60 ml. Valgydami ar iš karto pavalgę, atsirūgdami, kūdikiai dažnai atpila suvalgyto pieno. Žindant kūdikį, patartina daryti pertraukas ir leisti jam vieną ar kelis kartus atsirūgti.
Kai kūdikis vemia keletą kartų dienos bėgyje; daugkartinį vėmimą gali sąlygoti kai kurios medžiagų apykaitos ligos (pvz. Naujagimiai paprastai tuštinasi 4-6 kartus per parą košės konsistencijos išmatomis. Motinos pienu maitinami kūdikiai tuštinasi dažniau, nei maitinami mišiniais, skiriasi ir jų išmatų spalva.
Visi kūdikį prižiūrintys namiškiai privalo kruopščiai ir dažnai plautis bei dezinfekuoti rankas. Viduriuojančiam mažam vaikui greitai gali sutrikti elektrolitų balansas (netenka skysčių, natrio ir kalio druskų), vaikas tampa irzlus, o vėliau vangus. Tokiu atveju maitinimo krūtimi nutraukti nereikia. Gydytojas nuspręs, ar mišinukais maitinamam kūdikiui turėtų būti skiriamas mišinys be laktozės.
Kūdikių tuštinimosi ritmas gali žymiai svyruoti, nuo tuštinimosi kartą per savaitę iki tuštinimosi po kiekvieno maitinimosi, ir būti normos ribose. Dėl šios priežasties kūdikių vidurių užkietėjimą nėra paprasta atpažinti.
4-8 mėn. kūdikiams per parą galima duoti 60 - 120 ml, o 8-12 mėn. Linkusiems rečiau tuštintis kūdikiams papildomą maitinimą pradėkite nuo vaisių tyrelės, pvz. slyvų, obuolių, vėliau į racioną įtraukite kriaušių, abrikosų, pasiūlykite saldžiųjų bulvių (batatų). Iš daržovių tiktų brokoliai, špinatai. Jei tuštinimosi dažnis ženkliai suretėja, pvz. Jei kūdikis ima neįprastai elgtis, norėdamas išvengti tuštinimosi, pvz.
Kūdikio verksmas ir ramumas
Kūdikių diegliai arba kolikos - tai būklė, kai pirmųjų gyvenimo mėnesių kūdikis pernelyg daug, t. y. ilgiau nei 3 val. per parą, verkia be aiškios priežasties. Kiekvienas verksmo epizodas turi aiškią pradžią ir pabaigą, nepriklausomai nuo to, kas vyko iki tol - kūdikis galėjo juoktis, niurzgėti, valgyti ar net miegoti. Kūdikis verkti pradeda staiga, dažniausiai vakare. Verksmas kolikos metu yra garsesnis, intensyvesnis, aukštesnių tonų, lyginant su įprastu kūdikio verksmu; jį galima pavadinti rėkimu.
Verkdami jie prisiryja oro, jiems pučia pilvą. Verksmo metu pilvukas gali būti įtemptas ir gurguliuoti, nugara išriesta lanku, kojos pritrauktos prie pilvo ar ištiestos, pėdos šaltos, sugniaužti kumščiai, įtemptos ištiestos rankos. Ką tėvai bedarytų, nuraminti taip rėkiantį vaiką yra labai sunku ar net neįmanoma. Paprastai dėl kolikos kenčiantys smarkiai verkiantys kūdikiai yra sveiki, jie gerai valgo ir auga, atrodo vis išalkę, prašo valgyti.
Kitos stipraus verksmo priežastys, apie kurias reikėtų pagalvoti, gali būti alkis, skausmas dėl mechaninio dirginimo ar sužeidimo, sušalimas ar perkaitimas, nuovargis ar per didelis įsijaudrinimas, padidėjęs jautrumas maistui; šiuo atveju turi būti dar ir kiti simptomai, pvz. Tai periodas, keliantis didelį stresą tiek kūdikiui, tiek namiškiams.
Pamėginkite kūdikį migdyti netoli monotoniškus, lygaus intensyvumo dažnius skleidžiančių buities prietaisų, pvz. švelniais judesiais pagal laikrodžio rodyklę pamasažuokite kūdikio pilvelį, ant pilvuko uždėkite šiltą sausą daiktą, pvz. maitinant krūtimi, mama gali pamėginti laikinai atsisakyti tam tikrų produktų, kurie įtakoja didesnę dujų gamybą žarnyne (kopūstai, ankštiniai). Neramiems mažyliams nuo mažumės galima naudoti kai kurių augalų arbatas. Neramiems 1-5 mėn.
Jei nenumaldomas verksmo priežastis gali būti kūdikio sužeidimas, pvz. Jei keletą valandų kūdikis atsisako valgyti ir gerti, vemia, viduriuoja, pakinta jo elgesys, pvz. Kai pernelyg daug verkia vyresnis nei 4 mėn.
Santūrus draugiškumas turi būti svarbiausias Jūsų santykių su kūdikiu bruožas. Kai jį maitinate, rengiate, maudote, kalbate su juo, pervystote jį, laikote ant rankų ar tiesiog esate su juo viename kambaryje, jis vis labiau suvokia, kad esate vienas kitam be galo brangūs. Glamonėdamos ir apkabindamos jį, parodote jam, jog jis geriausias mažylis pasaulyje, jūs padarote jį laimingą. Glamonėjimas tiek pat svarbus emociniam kūdikio vystymuisi, kiek pienas - fiziniam. Gal todėl mes, suaugusieji, visada stengiamės suteikti kūdikiui malonumą, instinktyviai pradėdami beždžioniauti, linkčioti galva ir kt. Taip elgiasi net solidūs ir nekalbūs žmonės. Didžiausia tėvų nepatyrimo klaida - per rimtas požiūris į savo pareigas, kuris trukdo pajusti motinystės laimę. Tada ir motina, ir kūdikis netenka daug džiaugsmo.
Žinoma, aš nemanau, jog jūs visą laiką turite plepėti su kūdikiu, kai jis nemiega, arba nuolatos jį šokdinti ir juokinti. Nuo to jis tik nuvargs ir galiausiai pradės varžytis arba išpaiks. Ir kūdikiui, ir motinai svarbiau meilus draugiškumas. Jis jaučiamas jūsų rankų šilumoje, mylinčioje geraširdiškėje veido išraiškoje, švelnioje jūsų balso intonacijoje. Elgtis draugiškai, bet nepaikinti.
Aišku, pabudusiam kūdikiui gera būti šalia motinos (brolių ir seserų, jeigu jų yra), kad galėtų ją matyti, čiauškėti su ja, girdėti jos balsą. Tačiau neprotinga visą laiką nešioti kūdikį ant rankų arba linksminti jį, visai nuo jo neatsitraukiant. Kūdikiui labai malonu ir net naudinga, kad motina yra šalia jo, bet vis dėlto jis turi išmokti užsiiminėti pats. Kai kurios motinos taip dievina savo pirmagimį, jog nepaleidžia iš rankų, žaidžia su juo visą laiką, kol jis nemiega. Kūdikis gali priprasti prie nuolatinio dėmesio ir palaipsniui darysis vis reiklesnis.
Žaislai ir aplinka
Juo kūdikis vyresnis, juo ilgesni jo nemiegojimo periodai, ypač antrąją dienos pusę. Kai nemiega, jis ieško kokios nors draugijos ir nori kuo nors užsiimti. Dviejų, trijų ir keturių mėnesių vaikai mėgsta žiūrėti į ryškius judančius daiktus. Išvežti į lauką, jie džiaugsmingai stebi, kaip juda lapai, kaip juose žaidžia šviesa ir šešėliai. Namuose jie tyrinėja savo rankeles, apmušalų piešinį. Galite pakabinti ryškių plastmasinių žaislų ant virvelės skersai lovos. Pakabinkite pakankamai aukštai (o ne prie pat vaiko nosies), bet taip, kad jis galėtų juos paimti, kai pradės siekti daiktų.
Galite patys iš kartono padaryti vėjo malūnėlių, apklijuotų spalvotu popieriumi, kurie sukasi nuo mažiausio vėjelio. Prikabinkite juos prie lubų ar prie šviestuvo, kad kūdikis negalėtų pasiekti, nes žaidimui jie pernelyg trapūs ir netinka kramtyti. Taip pat galima pakabinti namų apyvokos Teikmenų: šaukštų, plastmasinių puodukų ir kt. Atsiminkite, jog viskas galų gale patenka į kūdikio burną.
Maždaug 6 mėnesiu kūdikiui didžiausias džiaugsmas bus griebti, laikyti ir kišti į burną visokius daiktus: barškučius, lėles, žaislinius gyvuliukus, namų apyvokos reikmenis. Neleiskite kūdikiui imti į burną ir kramtyti daiktų, nudažytų dažais, į kurių sudėtį įeina švino. Neleiskite žaisti su celiulioidiniais žaislais, kad neatkąstų mažų aštrių gabaliukų. Neduokite kūdikiui karolių ir kitų smulkių daiktų, kad jų neprarytų ar nuo jų neužspringtų.
Antroje dienos pusėje, kai kūdikiui nusibosta gulėti lovelėje, perkelkite jį į maniežą, pastatytą netoli savęs. Jeigu apskritai manote naudotis maniežu, pradėkite prie jo pratinti kūdikį nuo 3-4 mėnesių, kol jis dar neišmoko sėdėti bei šliaužioti ir nepajuto laisvės žavesio. Priešingu atveju kūdikiui maniežas bus lygu narvas. Kai išmoks sėdėti ir šliaužioti, jis smagiai leis laiką, slinkdamas nuo vieno daikto prie kito. Kai kūdikiui nusibos būti manieže, pasodinkite jį prie stalelio arba į supamąją kėdutę. O kai jam ir ten nusibos, paleiskite ant grindų. Šitai jam ir naudinga, ir malonu.
Maniežas. Visiškai nebūtina turėti maniežą. Kai kurie psichologai ir gydytojai nepritaria tai idėjai. Jie mano, kad manieže kūdikis neturi galimybės tirti aplinkinio pasaulio ir negali išsiugdyti savarankiškumo. Tai, aišku, neįrodyta. Maniežas - labai praktiškas ir naudingas daiktas, ypač užsiėmusiai motinai. Kadangi jį galima pastatyti virtuvėje ar kambaryje, kur dirba motina, tai kūdikis gali būti su žmonėmis ir matyti viską, kas vyksta aplinkui. Vėliau kūdikis pasidarys pramogą, išmesdamas iš maniežo žaislus ir gaudamas juos atgal. Kai pradės stotis, jis galės kabintis už jo turėklų, ir tuo pat metu turės po kojomis tvirtą pagrindą. Esant geram orui, maniežą pastatykite verandoje, balkone arba kieme; iš čia kūdikis galės stebėti viską, kas dedasi aplinkui.
Supamoji kėdutė. Ji gali praversti, kai kūdikis išmoksta tiesiai sėdėti, ir tinka, kol jis mokosi vaikščioti. Jeigu kėdutės pagrindas nepakankamai ilgas, kūdikis, smarkiai įsisupęs, gali persiversti. Tėvas tai gali pataisyti, pailginęs sūpynės pavažas arba sumažinęs supimosi amplitudę. Nelaikykite per ilgai kūdikio supamojoje kėdutėje. Jam reikia laiko pašliaužioti ir pasimokyti stovėti.
Miego problemos ir sprendimai
Neišvengiama, jog pirmaisiais kūdikio mėnesiai miegosite šiek tiek mažiau nei įprastai. Jeigu Jūsų mažylis miega ilgiau kaip septynias valandas, gali būti, jog jis pabunda, bet sugeba užmigti pats. Sprendimą dėl savo veiksmų tokiose situacijose priimkite dieną, o ne naktį. Gali būti, kad guldymas į lovą devintą vakaro ar net vėliau yra kūdikiui per vėlus. Prieš miegą pasirūpinkite, kad atmosfera namuose ir jūs patys būtų ramūs ir atsipalaidavę. Kad kūdikis galėtų išmiegoti visą naktį nepabudęs, svarbu, kad jis išmoktų nusiraminti ir be jūsų pagalbos, todėl kai tik kūdikis verkia ir jūs prieinate prie jo lovelės, neimkite jo ant rankų, kad nusiramintų. Pabandykite kaskart neiti prie mažylio, vos tik jis pravirksta. Stebėkite, ar jis nusiramina ir užmiega pats. Maitinimas nėra geriausias sprendimas sprendžiant miego problemas. Jei kūdikis per dieną pavalgė pakankamai, nakčiai nesiūlykite jam krūties ar buteliuko. Tiesiog įeikite į vaiko kambarį, švelniai paglostykite jo nugarą arba tyliai pakalbėkite su juo, bet neimkite į rankas ir nesūpuokite.
Koks mamytės „atlyginimas“ vaiko priežiūros atostogų metu? Kada turėtumėte susirūpinti, jei jūsų kūdikis nevaikšto? Kada jūsų kūdikis išmoks vaikščioti? Pirmosios 1000 dienų suteikia didelę galimybę! Ugdymas namuose.
Kūdikio verksmas naktį iš vėžių gali išmušti net ir ramiausią mamą. Ypač kai mažylis dieną saldžiai miega, o naktį verčia apie jį šokinėti. Kodėl supainioja dieną su naktimi? Mano sūnus nuo pat gimimo nenori miegoti naktį. Jam dar tik trys savaitės, bet naktimis verkia, nurimsta tik nešiojamas ant rankų. Sūnus jau spėjo mane išvarginti. Dieną, kai miega, šiek tiek nusnūstu, tačiau naktimis norisi verkti, kai prabunda ir reikalauja dėmesio. O besilaukdama labai stengiausi eiti miegoti vis tuo pačiu laiku, maniau, kad sūnelis jau pilvelyje bus pratęs miegoti naktį.
Sunku pasakyti, ar tai, kad mama besilaukdama stengiasi reguliariai miegoti, turi įtakos vėlesniam kūdikio ritmui. Ji gali eiti miegoti vis tuo pačiu laiku, tačiau jeigu bus sudirgusi, išsigandusi, šiuos jausmus mažylis pajus ir jie vers jį nerimauti. Apskritai naujagimis mamą gerai pažįsta. Jis pilvelyje jautė ją susierzinusią, susijaudinusią, skubančią, atsipalaidavusią, linksmą, mylinčią. Mažylis „žino”, kaip atrodo jos nerimas, todėl labai nesunkiai jį pajunta. Kartais jauna mamytė yra įsitikinusi, kad privalo būti ideali, pati geriausia, o kai kas nors vyksta ne pagal lūkesčius, išgyvena. Čia dar prisideda nuolatos pamokymus žarstanti anyta.
Sudirgusi, skubanti dar daug kitų darbų per dieną nuveikti mama neturi pakankamai laiko, kad pamažu susipažintų su savo kūdikiu. Žiūrėkit, dažniausiai kūdikis į pasaulį pradeda belstis naktį, o tik gimęs nebūtinai iškart užmiega. Nėra įgimtas dienos ir nakties ritmas. Labai svarbu, kad mama galėtų ramiai pažinti kūdikį, perprasti jo poreikius. Tačiau persistengti nereikia. Negalima būti ir kūdikio verge, nieko daugiau neveikti, tik apie jį šokinėti. Antra vertus, nereikia būti ir griežtai - tokiai, kuri prieina, pamaitina, pervysto ir nieko daugiau nemato. Kaip ir visur kitur, reikia rasti aukso viduriuką. O jį surasti pavyksta atsipalaidavusiai, savimi pasitikinčiai mamai.
Barborai trys mėnesiai. Iš pradžių ji naktimis geriau miegojo negu dabar. Man jos užmigdyti nakčiai apskritai nepavyksta. Tai sugeba tik vyras. O kai kartais liekame vienos, imu verkti iš nevilties. Bėgioju su dukterimi ant rankų, sūpuoju, dainuoju jai, niekas nepadeda. Jau, atrodo, užsimerkė, aš sustabdau kvėpavimą, tyliai paguldau į lovytę. Ir ji atsimerkia, pradeda verkti. Visą naktį būdrauju su kūdikiu ant rankų. Mažylė snaudžia, bet tik tol, kol laikau ant rankų. O vyrui pavyksta užmigdyti.
Matyt, mama yra dėl ko nors susinervinusi, todėl nepavyksta užmigdyti kūdikio. Kartais patenkama į užburtą ratą: mažylis nemiega, nes jaučia, kad mama nerami, o ši nervinasi, kad jis nemiega. Bet, žiūrėk, prieina tėtis, močiutė ar koks nors kitas ramus žmogus ir kūdikis kaipmat užmiega. O mama tada dar blogiau jaučiasi, nes mano, kad yra nevisavertė. Ją gali nuraminti supratingas vyras arba močiutė.
Sėkmė auginant vaiką priklauso ir nuo pagalbos, kurios gali tikėtis moteris. Be galo svarbu, kad mama pasitikėtų savimi, kad žinotų, jog gerai elgiasi, kad duoda kūdikiui visa, ko reikia. Kad stengtųsi pažinti savo mažylį, o ne aklai laikytųsi kokių nors taisyklių. Labai svarbus ir dienos režimas, prie kurio pripratina mama. Kūdikis nėra atsakingas už santykius su mama. Mama atsakinga už juos. Todėl jeigu pati bijo, kad yra bloga mama, artimieji privalo įtikinti, kad taip nėra.
Kiekvienai jaunai mamai svarbu žinoti, kad gali atsiremti į savo vyrą, ir nebijoti, kad rytoj nebus ko valgyti, kad turės kuo pasikliauti, kad bus ką pasikviesti į pagalbą. Tikrai nesitikiu, kad mažylis išmiegos visą naktį, bet mano kūdikis praktiškai visai akyčių nesumerkia. O dieną miega kokias penkias valandas per pietus ir apie dvi valandas maždaug nuo septynių ryto ir vakare. Kartais labai norisi mažiuką pažadinti dieną, kad pabūdrautų ilgiau. Galbūt tada galės miegoti naktį ir man leis bent truputį pailsėti. Dabar jaučiuosi kaip lunatikė.
Jokiu būdu negalima mažylio žadinti dieną ir tikėtis, kad naktį miegos. Tai nesveika kūdikiui. Pervargęs, suirzęs, jis dar sunkiau užmigs naktį. Pavargęs mažylis turi pamiegoti. Kūdikis niekada iš malonumo ar džiaugsmo nezirzia, neverkia naktimis. Galbūt dar mama ir mažiukas vienas kito nesupranta bei nemoka nusiraminti. Labai sunku žavėtis nuolatos naktimis rėkiančiu vaiku, sunku neišsimiegojus imtis dienos darbų. Pasitaiko, mamos taip išvargsta, jog ima per smarkiai supti mažylį arba vežimėlį stumdyti taip, kad šis atsitrenkia į kambario sieną. Ilgainiui gali pradėti atrodyti, kad vaikas kankina tėvus. Jeigu kūdikis naktimis nemiega, galbūt ramiai pagulės šalia, šiek tiek pailsės. Gali būti ir taip, kad mama tik laukia, kada kūdikis užmigs, kad galėtų kuo nors užsiimti, todėl neskiria jam pakankamai dėmesio. Tada mažiukas bijo užmigti, jaučia, kad mamai trukdo.
Ką daryti, kai kūdikis naktimis prabunda ir zirzia arba čiauška?- Nedekite šviesos, nekalbinkite, nešiojų žaislų;- pamaitinkite, pervystykite, jeigu šlapias, nuraminkite ramia melodija ar tyliu, švelniu balsu, glostydama;- mamos ramybė nuteikia ir kūdikį miegoti. Jis pamažu nurims, kai girdės, kaip ramiai ji kvėpuoja, klausydamasis monotoniškų širdies dūžių;- labai svarbu naktimis nebėgioti su kūdikiu iš kambario į kambarį.
Iki šiol viskas buvo gerai su jūsų kūdikio miegu, bet dabar pastebėjote, kad jis pradėjo prasčiau miegoti? Jei jūsų kūdikiui sunkiau užmigti, jis dažniau prabunda ir yra irzlus, tai gali reikšti vadinamąjį miego regresą. Kas yra kūdikio miego regresas? Kūdikio miego regresas, priešingai nei atrodo, nėra jokios anomalijos požymis. Tai natūralus ir normalus kūdikių ir šiek tiek vyresnių vaikų gyvenimo etapas. Miego regresas apibrėžiamas kaip laikinas kūdikio miego kokybės pablogėjimas. Problema kyla staiga: vieną naktį kūdikis ramiai miega visą naktį, kitą naktį jis ilgai negali užmigti, dažnai prabunda ir nenori ilsėtis dieną. Kartu su miego regresu gali atsirasti ir dažnesnis verkimas, prastesnis apetitas, bloga savijauta ir didesnis nei įprastai poreikis bendrauti su tėvais. Miego regresas paprastai trunka nuo kelių dienų iki kelių savaičių. Įdomu tai, kad problema išnyksta taip pat greitai, kaip ir atsiranda. Vieną naktį vaikas gali visai nenorėti miegoti, o kitą naktį jis lengvai miega kelias valandas. Miego regresas dažniausiai lydi vaikų raidos pokyčius. Mažylis auga ir įgyja naujų įgūdžių, kurie gali turėti įtakos jo miegui, pavyzdžiui, miego kokybės pablogėjimas gali pasireikšti jau apie 4 mėnesį, kai vaikas gali dažnai prabusti ir nenorėti miegoti naktį. Miego regresas gali pasireikšti ir vyresniems vaikams, kai vėliau įvyksta raidos šuolis.
Visų pirma - nepanikuokite. Atminkite, kad kiekvienas mažylis - kaip ir kiekvienas, suaugęs žmogus - gali turėti skirtingus miego poreikius. Vieni kūdikiai ramiai miega naktimis, o kiti, nors yra to paties amžiaus, nenoriai užmiega net dieną. Jei jūsų kūdikis yra miego regresijos stadijoje, nebandykite jo priversti miegoti. Mažiems vaikams svarbiausias žodis yra rutina. Nustatytas maitinimo, poilsio, maudymo ir kt. laikas palengvina kasdienį kūdikio funkcionavimą.
Neseniai draugai susilaukė pirmagimio ir jau spėjo gauti patarimų, kaip per daug nenešioti kūdikio, nes po to nebepadės ant žemės. Kiek teko apie tai kalbėtis su jaunais tėveliais ir girdėti patarimų pačiai, kai susilaukiau pirmagimės, akivaizdu, kad mūsų visuomenėje vis dar labai gajus mitas, kad daug nešiojamas kūdikis pripranta ir tampa „rankinuku“. Iš vienos pusės galima sutikti su šiuo teiginiu: žmonės (net ir labai maži) prie gero greitai pripranta. Ir taip, kūdikiai dažnai nurimsta tik paimti ant rankų, pajutę artimą, saugų kontaktą, prisiglaudę prie mamos, tėčio ar kito artimo žmogaus. Tačiau mane labai stebina tas žmonių patarimas - „nenešiok, pripras!“. Bet juk jeigu matome, kad kūdikėlis, pajutęs, kaip gera būti šalia mamos, tėčio, to vėliau pats prašo - kodėl to turėtume neduoti savo mylimam, lauktam, išsvajotam vaikeliui? Taip, tiesa, yra sudėtingiau auginti vaiką, kuris prašosi ant rankų negu tą, kuris įpratęs valandų valandas leisti vienas pats, gulėdamas lovytėje ar gultuke. Ir čia kalbama ne tik apie vaikus, bet ir suaugusius - visiems mums reikia fizinio kontakto, artimo žmogaus apkabinimų, kad būtume laimingi. Ypač to reikia, kai jaučiamės liūdni, įskaudinti, nusivylę, vieniši. Apkabinimai tiek vaikams, tiek suaugusiems veikia kaip geriausi vaistai ne tik nuo emocinių, bet ir fizinių negalavimų.
Knygoje “Atttached at the heart“ autorės L. Parker ir B. Nicholson aprašo „nesugebėjimo išgyventi“ (“failure to thrive“) reiškinį, kuris įrodo, kad lietimas, fizinis kontaktas su kitu žmogumi, mums yra vienas iš svarbiausių įgimtų poreikių, suteikiantis galimybę išgyventi. Tai įrodo tokie istoriniai faktai, kaip kad pavyzdžiui 1950 m. kūdikių, paliktų savo tėvų ligoninėse ar našlaičių namuose JAV, mirtingumas siekė beveik 100%. Pradžioje šis reiškinys buvo bandomas paaiškinti ir aprašyti tam tikrais terminais, kaip hospitalizacija ar marazmas, bet vėliau buvo nustatytos ir įvardintos aiškios šio reiškinio priežastys: tose įstaigose esantys kūdikiai buvo liečiami tik esant būtinybei - per medicinines apžiūras, maitinant ar keičiant vystyklus.
Nešiojimas, artimas fizinis kontaktas (oda prie odos) kūdikiams padeda reguliuoti kūno temperatūrą, širdies plakimą, būdravimo ir miego stadijas. Akivaizdi artumo galia ir nauda yra įrodyta su prieš laiką gimusiais kūdikiais. Taip pat, kaip žinia, kūdikiams dėl įvairių fiziologinių priežasčių dažnai gydytojai paskiria masažus ir mankštas. Čia svarbu pabrėžti, kad masažai naudingi vaikams ne tik dėl fiziologinių dalykų, ypatingai kai masažuoja artimi žmonės. Na, ir dar vienas nešiojimo privalumas, kurį norisi išskirti - kad nešiojami kūdikiai auga gerokai ramesni ir verkia kur kas mažiau, lyginant su mažai nešiojamais vaikais (Hunziger ir Barr, 1986; St.
Nešioti vaikus galima visaip: paprastai ant rankų arba naudojant tam tinkamas nešynes, slingus. Kūdikių nešiojimas medžiaginėse nešyklėse suteikia jiems reikalingą kontaktą su tėvais, o šiems palieka laisvas rankas kitiems darbams. Dažnai tėvai, naudodami nešykles net pilnai išsiverčia be vežimėlio: mamoms su nešykle lengviau įveikti didelius atstumus, įlipti ir išlipti iš visuomeninio transporto, užsukti į parduotuvę.
Nešiojami ir daug glaudžiami vaikai yra ramesni, daug mažiau verkia. Nešiojami vaikai reikalauja daug mažiau dėmesio, kadangi būdami šalia, jie patenkina savo artumo ir stimuliacijos poreikį, pripildo savo emocijų bagažą. Jie pasitiki pasauliu, todėl daug drąsiau jį tyrinėja, nes žino, kad pabuvę atokiau nuo mamos ir tėčio, jie visada panorėję ar kažko išsigandę, gali sugrįžti į saugų glėbį. Tokie vaikai, kaip tik anksčiau nulipa nuo rankų, yra savarankiškesni, labiau pasitiki savimi, aplinkiniais. Tad nešiokime, myluokime, glauskime savo vaikus kuo daugiau ir kuo dažniau.
