Kai Ilonos sūnui Aleksandrui buvo treji, šeimos gyvenimas apsivertė. Gydytojų kabinetuose vaikui nuskambėjo autizmo spektro sutrikimo diagnozė. Ji atnešė ne tik daugybę klausimų, bet ir neišvengiamą susidūrimą su realybe - ar Lietuvos švietimo sistema iš tiesų pasirengusi priimti kiekvieną vaiką?

Ilonos istorija - apie kelią, kuriame buvo ir nusivylimo, ir atrasto palaikymo. Ji aiškiai parodo, kad šiandien apie įtraukųjį ugdymą kalbama daug ir garsiai, tačiau šeimos, auginančios vaikus su specialiaisiais ugdymosi poreikiais, vis dar dažnai atsiduria tarp praktinių iššūkių.

Diagnozė buvo tik pradžia

Pirmieji ženklai mamai Ilonai pasirodė dar iki diagnozės. Kai Aleksandrui buvo dveji su puse ir jis pradėjo lankyti darželį, auklėtojos atkreipė dėmesį į jo elgesio ypatumus. Pačiai mamai tokios mintys tuo metu dar nebuvo kilusios.

„Matydamos situaciją, darželio pedagogės pasiūlė pasikonsultuoti su specialistais. Taip ir padarėme. Tuomet ir išgirdome diagnozę“, - prisiminimais dalijasi Ilona.

Liūdniausia, anot mamos, buvo tai, kad didžiausias išbandymas laukė ne gydytojų kabinete. Darželio atstovai paaiškino, kad įstaiga negali užtikrinti reikiamos pagalbos, išskirdami jos vaiko elgesio sunkumus - pykčio protrūkius, agresiją, sudėtingas situacijas grupėje.

„Nepasidaviau ir vis tiek bandžiau ieškoti sprendimų - siūliau mokymus pedagogams, konsultavausi su specialistais. Norėjau, kad mano vaikas galėtų ten likti. Vis dėlto teko ieškoti kitos vietos“, - pasakoja mama.

Dabar ji džiaugiasi, kad net ir atrodytų labai sudėtingoje situacijose viskas baigėsi palankiai. Sūnus pradėjo lankyti specialųjį darželį, kur grupės buvo mažesnės, su vaikais dirbo keli specialistai, reguliariai vyko logopedo ir specialiojo pedagogo užsiėmimai. Pokytis buvo akivaizdus.

„Specialistai puikiai žinojo, ką daryti. Daug žinių iš jų gavau ir aš pati. Vaikas jautėsi gerai - pasirodo, jam tereikėjo tinkamos aplinkos“, - džiaugiasi Ilona.

Priimti - reiškia suprasti

Šiuo metu Aleksandras jau žygiuoja į mokyklą. Jis - pirmokas ir mokosi specialioje klasėje vienoje bendrojo ugdymo mokyklų. Pasak mamos, mokymasis bendrojo ugdymo mokykloje leidžia jam jaustis bendruomenės dalimi.

„Kai su juo darželyje dirbo apmokyti specialistai, per visus metus buvo vos keli rimtesni pykčio epizodai. Tai rodo, kad su tokiais vaikais galima susitarti. Tereikia žinių, kantrybės ir komandinio darbo“, - pabrėžia ji.

Ilona sako, kad įtraukusis ugdymas nėra vien fizinis buvimas toje pačioje klasėje. Tai požiūrio klausimas - ar vaikas matomas kaip problema, ar kaip asmenybė, kuriai reikia kitokio kelio į tą patį tikslą.

„Jeigu bendradarbiauja tėvai, pedagogai ir specialistai, sprendimų visada galima rasti. Tačiau tam reikia ne tik geranoriškumo, bet ir realios sistemos paramos“, - įsitikinusi mama.

Didžiausi iššūkiai kyla dėl nepasirengimo

Rasa Ramanauskienė, Panevėžio „Šviesos“ ugdymo centro direktoriaus pavaduotoja ugdymui, sako, kad didžiausi sunkumai daugeliu atvejų kyla ne dėl paties vaiko, o dėl nepakankamo pasirengimo: švietimo pagalbos specialistų ir mokinio padėjėjų trūkumo, nepritaikytų erdvių nusiraminimui, aiškaus veiksmų plano sudėtingesnėse situacijose nebuvimo.

„Dažnai galvojama, kad vien tik nustatyti ugdymosi poreikiai savaime pasako, kaip vaiką ugdyti. Iš tiesų tai tik kryptis. Reikia įsivertinti, kas konkrečiai vaikui trukdo mokytis, kas padeda ir kokių pritaikymų reikia kasdienėse situacijose“, - teigia R. Ramanauskienė.

Anot specialistės, ne visiems šiandien pakanka kompetencijų kurti barjerų neturinčią aplinką, atpažinti skirtingus mokinių poreikius ir realiai suasmeninti mokymąsi. Tėvų lūkesčiai kartais taip pat būna per dideli - tikimasi, kad bendrojo ugdymo mokykla galės užtikrinti visą rekomenduotą pagalbą maksimalia apimtimi, nors dėl specialistų trūkumo tai ne visada įmanoma.

„Kai klasė didelė, o pagalbos mažai, įtrauktis tampa vieno mokytojo misija. Tuomet natūraliai kyla perdegimas ir įtampa. Deja, ne visos mokyklos turi pakankamai pagalbos specialistų, tuomet per menkai užtikrinama mokinio padėjėjo, specialiojo pedagogo ar psichologo pagalba“, - akcentuoja R. Ramanauskienė.

Ji priduria, kad itin svarbus bendradarbiavimas: kai pagalbos specialistai, Vaiko gerovės komisija, mokinio padėjėjai, sveikatos priežiūros specialistai mokykloje ir savivaldybėje neveikia išvien, pagalba vaikui tampa fragmentuota, o mokytojui lieka daugiau įtampos.

Įtrauktis prasideda nuo paprastų sprendimų

Įtrauktį didinti norinčioms mokykloms Panevėžio „Šviesos“ ugdymo centro direktoriaus pavaduotoja ugdymui pataria pradėti nuo paprastų, bet veiksmingų dalykų.

„Pirmiausia reikia susižiūrėti, kad priemonės būtų naudojamos kasdien - pamokose, per pertraukas ar kylant elgesio iššūkiams. Antra, turėti aiškius susitarimus, kad visi suaugusieji mokykloje ir namuose reaguotų panašiai. Kai susitarimai vienodi, vaikams daug ramiau ir nuspėjamiau. Dar vienas labai svarbus dalykas - pozityvus požiūris. Kai matome ir įvardijame ne tik sunkumus, bet ir mažus pasiekimus, kai kuriame vaikui sėkmės situacijas, keičiasi visos klasės atmosfera. Vaikas jaučiasi labiau priimtas, drąsiau bando, mažiau įsitempia, o mokytojui ir tėvams atsiranda daugiau pasitikėjimo, kad pokyčiai įmanomi“, - sako ji.

Pasak specialistės, jos atstovaujama įstaiga visada skatina mokytojus nebijoti kreiptis pagalbos ir drąsiai rodyti tikrą kasdienę situaciją klasėje.

„Dalis mokytojų bijo parodyti „nepatogią“ pamoką, nes nerimauja, kad konsultantai vertins ar kritikuos. Todėl kartais parodoma „gražioji“ pamoka - tokia, kur vaiko elgesys nekelia iššūkių, o realios kasdienės situacijos lieka už kadro. Tuo tarpu mes stengiamės visus įtikinti, kad kuo tikresnę situaciją matome, tuo konkretesnius ir naudingesnius sprendimus galime pasiūlyti, kad mokytojui kasdien būtų lengviau“, - pasakoja R. Ramanauskienė.

Panevėžio įstaigos, teikiančios pagalbą - visada atviros

Panevėžio „Šviesos“ ugdymo centras aktyviai konsultuoja bendrojo ugdymo mokyklas įtraukiojo ugdymo klausimais. Padeda mokyklų komandoms rasti konkrečius sprendimus, kaip pritaikyti ugdymą, kokias priemones taikyti kasdien, kaip susitarti dėl rutinų, taisyklių ir pagalbos organizavimo, kad įtrauktis veiktų ne tik dokumentuose, bet ir klasėje.

Ne mažiau aktyviai pagalbą mokykloms teikia ir Panevėžio pedagoginė psichologinė tarnyba. Ji įvertina vaiko ugdymosi poreikius, mokytojams pateikia konkrečias rekomendacijas ir metodus, konsultuoja. Tėvams suteikia aiškumo, kur ir dėl ko kreiptis, ko prašyti ir kaip konstruktyviai susitarti su mokykla dėl pagalbos vaikui.

Pasak Panevėžio „Šviesos“ ugdymo centro direktoriaus pavaduotojos ugdymui, tiek jos atstovaujama įstaiga, tiek kitos institucijos visada yra atviros ir pasiruošusios padėti. Specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius mokinius geriausiai priimti pasirengusios tos ugdymo įstaigos, kurios nebijo kreiptis pagalbos.

Įtraukiojo ugdymo svarba ir nauda

Dauguma mokytojų turi žinių ir įgūdžių, reikalingų mokyti visus mokinius, taigi ir vaikus, turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių ar negalių. Kartais mokytojai gali nežinoti tam tikrų specifinių dalykų apie skirtingus mokinių sutrikimus ar negalias, todėl bendradarbiavimas su švietimo pagalbos specialistais yra itin svarbus.

Natūralu nerimauti dėl švietimo politikos, kuri atneša pokyčių į vaiko klasę, ir dėl to, ar klasėje bus palankus mikroklimatas. Dažniausiai šis nerimas gali atsirasti dėl asmeninės patirties mokykloje, turimų stereotipų, informacijos ar pagalbos stygiaus. Mokyklų administracija ir mokytojai taip pat augina savo pasitikėjimą įtraukties idėja bei stiprina kompetencijas ją sėkmingai įdiegti.

Patyčias gali patirti bet kuris mokinys. Tačiau mes galime jas sumažinti arba jų išvengti, kalbėdami su vaikais apie tai, kad visi esame unikalūs ir kad turime gerbti, priimti ir mokytis suprasti šalia esantį žmogų, nepaisant visų skirtumų. Turime ugdyti vaikų tolerancijos bei empatijos jausmus.

Mes, tėvai ir mokytojai, turime pastebėti patyčių apraiškas ir tuoj pat reaguoti, stabdyti neleistiną, netoleruotiną elgesį kitų atžvilgiu, įvardyti, koks elgesys yra netinkamas, bei priminti apie galimas pasekmes. Labai svarbu neignoruoti net menkiausių netinkamo elgesio apraiškų.

Ugdymo turinio pritaikymas mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, nereiškia, kad mokytojai turi dirbti su jais individualiai ir mažiau laiko skirti likusiai klasei. Mokytojai lanksčiai taiko įvairias strategijas: derina darbą su visa klase, organizuoja ugdymą mažesnėse grupėse, tam tikrais atvejais - dirba su atskirais mokiniais.

Kai yra tinkama pagalba ir ištekliai, įtraukiosios klasės pagerina visų mokinių rezultatus ir moko juos būti empatiškais, ugdo bendravimo ir įvairovės priėmimo įgūdžius. Europoje ir Šiaurės Amerikoje atlikti tyrimai rodo, kad įtraukiosios klasės sukuria apčiuopiamą akademinę, emocinę ir socialinę naudą visiems mokiniams.

Tėvai gali nerimauti dėl besikeičiančio ugdymo ir šių pokyčių poveikio vaikams. Dažniausiai šis nerimas gali atsirasti dėl nežinojimo, turimos asmeninės patirties mokykloje, stereotipų, neigiamų nuostatų ar informacijos stygiaus. Organizuojant ugdymo procesą, kartais galite jausti nepakankamą vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, tėvų įsitraukimą ir pagalbą. Tėvai ne visuomet nori ar gali siūlomas praktikas perkelti į namus. Taip pat galite susidurti su įprastos raidos vaikų tėvų neigiamu požiūriu į sunkumų turintį vaiką bei papildomo jūsų dėmesio vaikui poreikiu. Jūsų, kaip mokyklos atstovų, užduotis - aiškiai išsakyti pasitikėjimą įtraukties procesu bei parodyti gebėjimus jį įgyvendinti.

Įtraukiajame ugdyme labai svarbi abipusiu įsipareigojimu, pasitikėjimu ir pagarba grįsta partnerystė su tėvais. Kai tėvai, mokytojai, švietimo pagalbos specialistai ir mokyklos administracija bendradarbiauja kaip partneriai, jie gali keisti požiūrį ir kurti įtraukią mokyklos kultūrą, kurioje kiekvienas vaikas yra svarbus, priimtas ir turi galimybių patirti sėkmę mokydamasis. Tokioje aplinkoje atsižvelgiama į kiekvieno mokinio individualius poreikius, užtikrinant, kad jis jaustųsi suprastas, palaikomas ir vertinamas.

Lietuvoje ir pasaulyje jau egzistuoja daug mokyklų, kurios sėkmingai įgyvendina įtraukųjį ugdymą. Pasaulio lyderėmis įtraukiojo ugdymo srityje laikomos šios šalys: Kanada, Portugalija, Austrija, Naujoji Zelandija, Suomija, Švedija, Nyderlandai. Šių ir daugelio kitų šalių pasiekimai, nepaisant kultūrinių, socialinių ir ekonominių skirtumų, yra ne tik gerųjų praktikų kelrodžiai, bet ir apčiuopiami įrodymai, kad įtraukusis ugdymas yra įmanomas.

Įtrauktis įmanoma todėl, kad suteikia vaikams tai, ko kiekvienam žmogui reikia - būti bendruomenės dalimi. Tai padeda vaikams jaustis saugiai ir motyvuotai mokytis pagal savo gebėjimus. Įtrauki ugdymo aplinka ne tik atliepia individualius poreikius, bet ir ugdo atvirumą, pagarbą bei gebėjimą gyventi ir bendradarbiauti su įvairiais žmonėmis, formuoja sąmoningus, empatiškus ir atsakingus piliečius.

Itin svarbi užduotis mokytojui - sukurti klasę, kurioje kiekvienas vaikas jaučiasi matomas ir vertinamas. Galbūt nelaikote savęs tobuliausiu pedagogu, bet galite būti tuo žmogumi, kuris pakeičia vaiko gyvenimą. Mokinys gali gauti mokymosi pagalbą, vadovaujantis bendraisiais ugdymo planais. Kiekvienai priešmokyklinio ugdymo grupei, pradinio ir pagrindinio ugdymo klasei skirtos papildomos valandos per savaitę mokymosi pagalbai.

Įtraukus ugdymas - apie kiekvieną mokinį, kuris praveria klasės duris. Ir žengia ji(s) pro slenkstį nepaisant mokymo(si) galių, įgimtų ar įgytų fizinių požymių, socialinės aplinkos ar net nuotaikos tądien su lūkesčiu išmokti bei patirti kažką naujo. Lūkesčiai - sunkiai valdomas reikalas, tad į pagalbą ateina mokytojo meistrystės, įvairios įtraukiojo ugdymo ir universalaus dizaino mokymui(si) koncepcijos bei praktikos.

Tarptautinis kontekstas ir Lietuvos pokyčiai

Tarptautinis kontekstas leidžia įsisavinti įtraukties koncepcijas šalių, kurios tai vykdo bemaž keturis dešimtmečius. Minėtų šalių patirtys atsispindėjo ir TECHIN bendrojo ugdymo mokytojų: Editos Šalkovskajos, Nataljos Nemovos, Oksanos Masienės - pranešimuose.

„Kartais mokykloje besimokančio mokinio (ne)galia riboja norą pasiekti aukštų mokymosi pasiekimų, todėl sudėtingesniais atvejais pasirenkama meno - muzikos ar dailės - terapija, kūrybinės dirbtuvės.“

„Kad pasiteisintų į(si)traukimo strategijos, svarbiausia yra užmegzti santykį su mokiniais. Pagarba ir pasitikėjimu grįsti mokytojų ir mokinių santykiai padeda pamokose kurti palankią mokymui(si) aplinką ir skatina mokinius įsitraukti į organizuojamas veiklas bei ugdytis įvairias kompetencijas“, - teigia lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Martyna Jakštienė. Pedagogė išskyrė keletą mokymo metodų, kurie jai leidžia pasiekti gilesnio mokinių įsitraukimo ir mokymosi džiaugsmo: mokymo(si) medžiagos aktualizavimas, probleminių klausimų kėlimas, universalus dizainas, debatai, integracija su vaizdo pamokomis ir kt.

TECHIN e. mokymo specialistas Virgilijus Burokas pasidalijo IT profesijos mokytojų patirtimi projektiniams darbams vykdyti. „Jei ugdomasis projektas trunka keletą savaičių, mėnesį ar net iki pusmečio, įgalinkite technologijas, kad šios padėtų Jums ir Jūsų mokiniams planuoti projekto darbus, skirstyti atsakomybes ir užduotis, sekti progresą. Tam puikiai tinka IT kompanijose naudojamo „Jira“ įrankio galimybės“, - rekomenduoja pedagogas. Atsakydamas į klausimą, kaip šis įrankis ir projektinių darbų metodas leidžia padidinti ne tik komandinį, bet ir individualų įsitraukimą V. Burokas akcentuoja: „Paskirstydami darbus - mokytojas ar komandos vyresnysis - turi atsižvelgti, kuris komandos narys geriausia tinka atlikti vieną ar kitą užduotį, tai yra, kur ji(s) stiprus, kaip geriausia išnaudoti mokinio potencialą. Tokiu būdu mokinys bus motyvuotas prisidėti prie bendro produkto kūrimo. Kitas labai svarbus dalykas - nepamiršti kasdien ar kiekvienos pamokos metu aptarti, ką kurdamas projektą padariau vakar, ką darysiu šiandien, su kokiais iššūkiais susiduriu, aptarti, kaip sekasi, skirtingais produkto kūrimo etapais, reflektuoti veiklą.“

Indrė Širvinskaitė - pažangos programos „Tūkstantmečio mokyklos“ įtraukiojo ugdymo srities koordinatorė - savo pranešime akcentavo iššūkius, su kuriais buvo susidurta Lietuvos savivaldybėse siekiant, pirmiausia, sukurti pažangos planus.

Teisinė bazė ir terminų painiava

Reikšmingi įstatyminiai pokyčiai dėl įtraukiojo ugdymo 2024 metais Lietuvoje įsigaliojo nauja Švietimo įstatymo redakcija, kuria panaikintos diskriminacinės nuostatos, leidusios bendrojo ugdymo mokykloms nepriimti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų dėl tariamo ar tikro ugdymo sąlygų mokykloje nepritaikymo. Naujoje įstatymo redakcijoje penktuoju straipsniu įtvirtinti lygių galimybių ir įtraukties principai užtikrina kiekvieno asmens teisių įgyvendinimą, švietimo prieinamumą, sąlygas būti nediskriminuojamam dėl ugdymosi poreikių įvairovės ir (ar) švietimo pagalbos reikmės. 29-uoju įstatymo straipsniu įtvirtinta mokinių, įskaitant ir turinčių specialiųjų poreikių, teisė mokytis mokykloje, gyvenant jai priskirtoje aptarnavimo teritorijoje. Jei mokykla negali patenkinti visų priimto mokytis mokinio ugdymosi poreikių ar neįmanoma užtikrinti tinkamo sąlygų pritaikymo ugdytis, siūlomas tinkamas sąlygų pritaikymas ugdytis toje pačioje arba kitoje bendrojo ugdymo mokykloje. 34-uoju įstatymo straipsniu įpareigojama mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių, užtikrinti švietimo prieinamumą įvairiapusės (pedagoginės, psichologinės, socialinės ir kt.) pagalbos priemonėmis.

Reikšmingus Švietimo įstatymo pakeitimus sąlygojo tarptautiniai Lietuvos valstybės įsipareigojimai tarptautinei žmogaus teisių teisei, konkrečiai, Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių konvencijai. Ratifikavusi šią Konvenciją Lietuva įsipareigojo siekti visiškos asmenų su negalia socialinės įtraukties, kartu ir neatskirti nuo bendros švietimo sistemos vaikų dėl savo negalios, tinkamai jiems pritaikyti ugdymosi sąlygas, suteikti būtiną paramą bei individualizuotas paramos priemones.

Neabejotinai, didžiulį postūmį davė žmonių su negalia organizacijų, įskaitant šeimų, auginančių vaikus su negalia, organizacijų vykdyta advokacija dėl įtraukiojo ugdymo, susitelkus kartu su akademijos ekspertais. Prie įtraukiojo ugdymo supratimo Lietuvoje prisidėjo ir gerųjų praktikų pavyzdžiai mūsų šalies mokyklose.

Kova su stereotipais ir terminų aiškinimas

Įtraukusis ugdymas yra kildinamas iš aukščiau minėtos Konvencijos ir joje nustatytos vaikų su negalia teisės mokytis bendrojo ugdymo aplinkose kartu su visais vaikais. Tačiau Lietuvoje įtraukiojo ugdymo sąvoka tiesiogiai susiejama su specialiaisiais ugdymosi poreikiais. Dar 2011 metais Švietimo ir mokslo ministro įsakymu į specialių ugdymosi poreikių kategoriją pateko trys mokinių grupės: a) turintieji negalių dėl biologinės kilmės sutrikimų (judėjimo, intelekto, klausos, regos ir kt.), kurių priežasčių pedagoginėmis priemonėmis pašalinti neįmanoma; b) turintieji mokymosi, elgesio ir emocijų, kalbos ir kalbėjimo sutrikimų; ir c) turintieji mokymosi sunkumų, kuriems dėl nepalankios aplinkos ar aplinkybių apribojamos galimybės realizuoti savo gebėjimus. Čia iškyla reikšminga terminų painiava, kadangi per se įtraukusis ugdymas yra nukreiptas į vaikus su negalia, kurie nuo senų laikų patiria socialinę atskirtį juos mokant atskirtose nuo bendrojo ugdymo mokyklų aplinkose, dar kitaip - specialiosiose mokyklose. Dėl tokios atskirties šių vaikų visaverčio gyvenimo visuomenėje šansai stipriai sumažėja. Tuo tarpu segregacijos grėsmės vaikams su sutrikimais ar mokymosi sunkumais praktiškai niekada nebuvo. Tai reiškia, kad jiems yra reikalingos pagalbos priemonės, bet ne konkrečiai įtraukusis ugdymas.

Švietimo praktikoje, tarp mokytojų, švietimo specialistų bei vaikų be negalios tėvų, dažnai pastebimas klaidingas negalios ir specialiųjų ugdymosi poreikių terminų sutapatinimas. Mokiniams su negalia priskiriami elgesio sutrikimai, o elgesio sutrikimai savo ruožtu sutapatinami su negalia. Toks negalios ir elgesio (kartu ir bendravimo, emocijų ar kitų) sutrikimų tapatinimas parodo, kad specialiųjų ugdymosi poreikių terminai yra painiojami. Tai prisideda ir prie neigiamų negalios stereotipų stiprinimo, kartu ir prie pasipriešinimo įtraukiojo ugdymo siekiui, vaikų su negalia mokymuisi bendrojo ugdymo erdvėse. Tai neabejotinai žalingai paveikia vaikų su negalia dabartį ir ateitį.

Oficialiosios statistikos portale pateikti skaičiai rodo, kad mokinių su negalia Lietuvos mokyklose yra vos keli nedideli procentai. Tačiau kartais negalios ir elgesio sutrikimų tapatinimas įgyja net visuotinės moralinės panikos bruožų, kurie yra niekas kitas, kaip eiblistinių, neigiamų nusistatymų į negalią apraiška. Mokiniams su elgesio ir emocijų sutrikimais reikalinga psichologinė ir kita pagalba. Tuo tarpu mokiniams su negalia labiausiai reikalingas tinkamas ugdymo sąlygų pritaikymas. Tam reikalinga gerai pažinti vaiko su negalia savybes, poreikius, gebėjimus. Geriausiai pažinti vaiką sekasi tik esant glaudžiam tėvų, specialistų, mokytojų ir paties vaiko dialogui.

Vaikų su negalia įtrauktis į bendrojo ugdymo aplinkas Lietuvoje vyksta vangiai, labiau integracijos, perkeliant vaiką su negalia į bendrojo ugdymo mokyklų specialiojo ugdymo klases, bet ne įtraukties keliu. Reikalinga tolesnė analizė siekiant atpažinti realios įtraukties praktikas mokyklose. Tam reikia nepainioti ir atskirti specialiųjų poreikių ir negalios sąvokas. Be to, būtina suprasti ir kitas - integracijos ir įtraukties - sąvokas. Integracija yra laikytina siekiu pritaikyti vaiką su negalia prie tipinių aplinkų ir ugdymo metodų, o tai dažniausiai lemia nesėkmę ir nusivylimą. Įtrauktis, priešingai, yra laikytina siekiu pritaikyti ugdymo aplinkas prie vaiko su negalia savybių gerai pažįstant jo/jos poreikius, aprūpinant vaiką ir pedagogą visa būtina vaikui reikalinga parama, pritaikant bendravimo priemones ir ugdymo medžiagą pagal vaiko poreikius. Tik iš esmės pritaikius ugdymo sąlygas galima tikėtis vaikų su negalia siekiančių bendrųjų ugdymo standartų, įskaitant įvairias ugdymo galimybes jiems.

tags: #prankinis #ientraukis #avent

• Lietuvos nepriklausomybės šventė
• Kaip padėti viduriuojantiems kūdikiams
• Ligos nėštumo metu
• Kaip pasirinkti vaikišką gertuvę su užspaudžiamu kamšteliu
• Bendravimo su mažyliais ypatumai