Tėvystė - džiaugsminga, smagi, prasminga, atradimų ir iššūkių kupina šeimos gyvenimo patirtis, kelionė, kuri kviečia nuolat mokytis, pažinti savo ir kitų šeimos narių poreikius, juos suprasti ir tinkamai atliepti.
Žmonės negimsta turėdami tėvystės gebėjimų, jie šių gebėjimų išmoksta įvairiais būdais: iš savo gyvenimo patirties, savo tėvų, senelių, globėjų, kitų žmonių, knygų, televizijos, interneto. Gausybė informacijos ir patarimų neretai įneša daug painiavos, pasimetimo, dažnai kyla klausimai kaip iš tiesų elgtis, kaip reaguoti, kokie mes tėvai, ką daryti vienokioje ar kitoje situacijoje, kodėl nesusitvarkau ir begalė kitų.
Kyla sunkumų? Pozityvi tėvystė tai požiūris į vaikų auklėjimą, auklėjimo būdas, kuris paremtas pagarba žmogui. Tai elgesio orientyrų nustatymas, siekiant poveikio vaikų elgesiui, taikant pagarbius, demokratiškus auklėjimo būdus, kurie grįsti vaiko teisių užtikrinimu, bei prevencija nuo bet kokio pobūdžio smurto. Tai aiški, tačiau lanksti susitarimų, taisyklių, ribų sistema šeimoje.
Pozityvi tėvystė yra požiūris į vaikų auklėjimą, grįstas pagarba, empatija ir nesmurtine komunikacija. Vienas iš pagrindinių principų yra auklėjimas be smurto: mušimo, pliaukštelėjimų, grasinimų, gąsdinimų, žeminimo ir kt. Akcentuojamos lanksčios taisyklės ir susitarimai šeimoje, kurie keičiasi priklausomai nuo vaiko amžiaus (pvz.: skirtingas miego laikas, kai vaikui 7 ir 12 metų). Taip pat stengiamasi vaiką auklėti drąsinant, skatinant ir stiprinant pasitikėjimą savimi.
Pozityvios tėvystės modelis pasižymi tuo, kad vaikai itin daug mokosi iš pačių tėvų (globėjų) ir kopijuoja matomą elgesį. Todėl tėvai savo pavyzdžiu turėtų skatinti pagarbą, supratimą ir empatiją kitiems.
Pozityvios tėvystės principai
Pozityvi tėvystė - tai ne tik vaiko auklėjimo filosofija, bet ir nelengvas kasdieninis darbas su savimi. Pokyčiai neįvyks per vieną dieną, bet siūlytume pabandyti bent keletą iš žemiau pateikiamų rekomendacijų, kurias parengė ekspertės Sigita Ignatovičienė bei dr. Rima Breidokienė.
Pagrindinės nuostatos, kuriomis turėtume grįsti bendravimą su vaikais:
- Turime nuoširdžiai norėti išgirsti ir išklausyti tai, ką vaikas turi mums papasakoti, todėl turime sukoncentruoti visą dėmesį į pokalbį su savo vaiku. Tai reiškia: išjungti televizorių, padėti į šalį skaitomą knygą ir nutraukti visas kitas pokalbiui su vaiku trukdančias veiklas. Toks elgesys leis suprasti vaikui, kad jums nuoširdžiai rūpi, ką jis nori pasakyti. Jeigu šiuo metu laiko neturime arba negalime jo skirti tiek, kiek reikia, geriau susitarti su vaiku, kada galėsime pasikalbėti, nei skubinti jį pasakojimo metu arba galvoti apie kitus darbus.
- Turime orientuotis ne į vaiko kaltinimą ar patarinėjimą jam, tačiau į bendrą problemos aptarimą ir geriausios išeities suradimą. Auklėdami vaikus ir vartodami teiginius su žodžiais „turi“ bei „privalai“ tėvai išugdo vaikams kaltės jausmą. Kuo dažniau šiuos žodžius vartosite, tuo vaikas jaus stipresnę kaltę, kuri lydės jį visą gyvenimą. Nuolat girdėdamas šiuos priekaištus vaikas pradės manyti, kad jis yra blogas, kad tėvai nepasitiki jo gebėjimu įvertinti situaciją ir pasirinkti tinkamą elgesį. Problemų sprendimo metu tėvai yra tik pagalbininkai, kurie parodo vaikui, kad yra šalia, tačiau jokiu būdu ne sprendimo priėmėjai.
- Kalbėdami turime atsisukti veidu į savo vaiką ir siekti tiesioginio akių kontakto. Turime pasistengti, kad tėvų akys būtų viename lygyje. Jeigu vaikas dar mažas, galima pritūpti, atsisėsti arba paimti jį ant rankų. Turime nekalbėti su vaiku būdami kitame kambaryje arba atsukę nugarą.
- Turime rodyti susidomėjimą tuo, ką sako vaikas. Tai galima padaryti veido išraiška, kūno gestais, pasilenkiant į priekį, trumpais pritariamaisiais žodeliais (taip, aha, hm, oho ir pan.).
- Turime atsispirti pagundai taisyti vaiko gramatines klaidas ar užbaigti jo sakinius, geriau susikoncentruoti į tai, ką jis nori pasakyti.
- Turime pasitikėti vaiko gebėjimu susitvarkyti su savo jausmais, išgyventi juos ir savarankiškai atrasti problemų sprendimą. Toks pasitikėjimas parodomas, kai tėvai leidžia pačiam vaikui išsakyti savo pasiūlymus dėl to, kaip galima susitvarkyti su problema, kai kartu diskutuoja ir ieško kelių, o ne išjuokia vaiką, kaltina, patarinėja ar viską sutvarko už jį.
- Visą laiką dalydami patarimus tėvai parodo savo vaikui, kad nepasitiki jo sugebėjimu teisingai nuspręsti, o ir progų pabandyti nesuteikia. Tėvų patarimai leidžia vaikui suprasti, kad jų sprendimas geresnis nei jo. Tokiu savo elgesiu tėvai daro sau ir vaikui ,,meškos“ paslaugą, kadangi vaikas neišmoksta savarankiškai spręsti ir pradeda nuolat klausinėti savo tėvų, kaip jam elgtis, ką daryti, kaip rengtis ir pan.
- Turime suvokti ir suprasti, kad jausmai yra permainingi. Gali būti, kad meilė pavirsta neapykanta, o šiuo metu jaučiamą pasimetimą po kažkiek laiko pakeis optimizmas ir viltis. Taigi, mes neturime bijoti tų jausmų, kuriuos jaučia vaikas - šie jausmai nėra kažkas, kas liks vaiko viduje amžiams. Jeigu gebėsite aktyviai išklausyti vaiką, išmoksite pastebėti, kaip jausmai keičiasi.
- Labai svarbu neigiamai nevertinti ir neteisti vaiko: „tu nieko nesugebi; kaip tu galėjai taip pasielgti; taip tau ir reikia; tu labai išsiblaškęs“ ir pan. Toks tėvų elgesys bene labiausiai veikia vaiko nepilnavertiškumo jausmą. Kadangi tėvai vaikystėje yra pagrindinis vaiko veidrodis, vaikas priima tėvų nuomonę kaip neginčijamą tiesą ir ima save atitinkamai vertinti. Jeigu tėvai sako savo vaikui, kad jis yra blogas, tai jis taip ir galvos apie save, o, kas liūdniausia, ir savo elgesiu stengsis pateisinti tėvų lūkesčius.
Kaip auklėti vaiką be bausmių, bet išlaikyti aiškias ribas? Kaip reaguoti į stiprias emocijas, kai patys jaučiamės pavargę? Daugelis tėvų ieško būdų, kaip kurti ryšį su vaikais, išlaikyti drausmę ir kartu auginti savarankišką, pasitikintį savimi žmogų. Tačiau kasdienybėje tai ne visada paprasta. Ji akcentuoja, kad pozityviai tėvystei labai svarbūs principai yra aiški struktūra, ribos, nuspėjama rutina ir loginės pasekmės.
„Vietoje bausmių pozityvioji disciplina skatina vaiko savarankiškumą, kuris ugdo pasitikėjimą savimi ir didina atsparumą. Svarbiausias tikslas - auginti žmogų be kontrolės, bausmių ar žeminančių priemonių“, - pabrėžia G. G. Gutauskienė.
G. Gutauskienė pabrėžia, kaip svarbu priimti visas vaiko emocijas: „Kai priimamos visos jaučiamos emocijos, mokomasi atpažinti kylančius jausmus, tampa lengviau tvarkytis su įtampa. Psichologės teigimu, natūralu, kad tiek vaikai, tiek tėvai gali jausti įvairias, netgi intensyvias ir sunkias emocijas. Labai svarbu stebėti save, atpažinti savo jausmus ir mintis. Kita vertus, dažnai būna taip, kad kai vaiko elgesys netinkamas, sunku išlikti ramiems dėl jaučiamo nuovargio. Todėl itin svarbu pasirūpinti savimi.
Pozityvi tėvystė, psichologės nuomone, ne taisyklių rinkinys, o gyvenimo filosofija, kuri visų pirma remiasi savistaba. „Tai ne pasiektas tobulumas, tai procesas. Visi vaikai elgiasi netinkamai, visi tėvai daro klaidų, tad tobulėjame stengdamiesi.“
Pozityvios tėvystės įrankiai
Vienas pagrindinių pozityvios tėvystės įrankių yra nesmurtinė komunikacija - bendravimas ir konfliktų sprendimas be jokio smurto, remiantis pagarba, empatija, vienas kito supratimu bei pasitelkus aktyvaus klausymosi įgūdžius. Šio metodo pagrindiniai principai yra atpažinti savo ir kito asmens poreikius bei lūkesčius. Tuomet kartu ieškoti sprendimo būdų, kuriais būtų atliepiami kiekvieno poreikiai ir jausmai.
Lektorė ir nesmurtinės komunikacijos praktikė Enrika Benevičienė dalinasi, kad nesmurtinė komunikacija yra vienas iš būdų suartėti su kitu žmogumi ir atrasti praturtinantį tarpusavio ryšį. Šis santykis yra formuojamas ir kuriamas dalinantis savo lūkesčiais, juos išsakant kaip prašymus bei išgirstant tai, kas kitam žmogui yra svarbu konkrečiame atvejyje. Kalbantis ir empatiškai bendraujant yra randamas situacijos sprendimo būdas, tinkantis abiems, todėl sukurtas santykis yra tvirtas ir lygiavertis.
Empatiškas ir pagarbus bendravimas šeimoje
Naudojant nesmurtinę komunikaciją remiamasi empatišku bendravimu, todėl šis modelis itin svarbus auginant vaikus. Specialistė pateikia kasdienį pavyzdį, kuomet pamačius netvarkingą vaiko kambarį gali sukilti pyktis, nusivylimas ir noras, kad aplinka būtų greitai sutvarkyta. Specialistė iškart pabrėžia, kad šioje situacijoje yra tėvų (globėjų) ir vaiko poreikiai, kurie turi būti išgirsti bei atliepti. Tėvų (globėjų) jausmai gali būti susiję su siekiu rodyti tinkamą pavyzdį, tačiau labai svarbu išgirsti ir pačio vaiko lūkesčius, susijusius su tvarka kambaryje: galbūt norima tvarkytis kartu, pirmiau pabaigti pradėtą darbą, tvarkytis vienam(-ai), kt. Panašioje situacijoje pajutus itin stiprias emocijas, E. Benevičienė rekomenduoja leisti sau atsitraukti, susikaupti, tuomet išgirsti vaiko poziciją. Nesmurtinės komunikacijos metodą galima pritaikyti ne tik vaikų auklėjime, bet ir kitose gyvenimo situacijose: tarpusavio santykiuose, darbinėje aplinkoje, bendraujant su draugais, kaimynais, kolegomis ir kt.
Pozityvios tėvystės įgyvendinimas praktikoje
Pozityvios tėvystės metode taip pat akcentuojama, kad labai svarbus lygiavertis tėvų (globėjų) įsitraukimas į vaiko auginimą, todėl susitarimai tarp abiejų tėvų (globėjų) turėtų būti vienodi. Pabrėžiama, kad tėtis ir mama (arba globėjai) šeimoje yra komanda. Pavyzdžiui, vienas iš tėvų (globėjų) neleidžia ilgiau pažaisti prie kompiuterio, o kitas - leidžia. Formuojasi nuostata, kad vienas iš tėvų (globėjų) „geras“, o kitas - „blogas“. Remiantis pozityvios tėvystės metodu, abu tėvai (globėjai) turėtų bendrai sutarti dėl žaidimų prie kompiuterio ir kartu su vaiku formuoti bendrus susitarimus. Šis pavyzdys gali būti pritaikomas įvairiose situacijose, kuriose reikalingas bendras požiūris.
Tokiu būdu yra ugdomas empatiškas, pagarbus ir nesmurtinės komunikacijos principais grįstas tarpusavio bendravimas, atsižvelgiant į visų poreikius. Pozityvios tėvystės modelis pasižymi nesmurtine komunikacija, todėl naudojant šį modelį auklėjime stiprinamas vaiko pasitikėjimas savimi, skatinama empatija, bendradarbiavimas ir atvira tarpusavio komunikacija. Pagarba savo ir kito asmens poreikiams bei jausmams yra viena iš pagrindinių lygiaverčio bendravimo dalių.
Svarbu atpažinti ir keisti netinkamus auklėjimo būdus
Užsiėmimuose tėvai skatinami reflektuoti, aptarti, analizuoti patiriamus vaikų auklėjimo sunkumus, atpažinti netinkamo, neefektyvaus auklėjimo būdus ir juos keisti alternatyviais.
Kiekviena šeima yra unikali. Grupiniai užsiėmimai susideda iš 6, 2 valandų trukmės sesijų (1 sesija - 2 valandos), kartą per savaitę. Pozityvios tėvystės individualūs užsiėmimai - 6 sesijos po 1 val. Pozityvios tėvystės grupiniai užsiėmimai - 6 sesijos po 2 val. Sesijos kaina 60 Eur.
Užsiėmimai ypač tikslingi tėvams, kurie augina vaikus, turinčius elgesio sutrikimų, tėvams, kurie atpažįsta, jog jų ir jų vaikų tarpusavio sąveikoje stinga darnos, jaučia bejėgiškumą.
Paauglystės iššūkiai ir pozityvi tėvystė
Paauglystė - itin jautrus raidos periodas, susijęs su dideliais pokyčiais bei emocinėmis įtampomis. Formuojasi vaiko asmenybė, savivertė bei vertybės. G. „Šiame raidos etape itin jautriai reaguojama į kritiką ar atstūmimą, todėl labai svarbus abipusis pasitikėjimas - kai tiek tėvai pasitiki vaiku, tiek vaikas pasitiki tėvais,“ - teigia specialistė. G. Gutauskienės teigimu, tėvai rodydami empatiją bei mokydami atpažinti jausmus padeda paaugliui geriau suprasti save ir kitus, taip jam tampa lengviau tvarkytis su patiriamu stresu, santykiais. Labai svarbu ne kontroliuoti paauglį, bet skatinti jį priimti savarankiškus sprendimus. Tada paauglys pats saugiau mokosi prisiimti atsakomybę, ne bijodamas, o suprasdamas.
Kaip taikant pozityvius auklėjimo metodus išlaikyti ribas ir drausmę? G. Gutauskienė pabrėžia ryšio su vaiku ir nuoseklumo svarbą. Vaikas turi žinoti, ko galima tikėtis vienoje ar kitoje situacijoje. Ji pabrėžia, kad ribos turi būti nuoseklios. Labai svarbu empatiškai atjausti, tačiau išlaikyti jausmus („matau, kad pyksti, tačiau šiuo metu negali to daryti“). „Savo pavyzdžiu rodome, kad emocijos gali būti išreiškiamos saugiai ir be agresijos. Kai vaikas mato, kad konfliktinėse situacijose tėvai išlieka ramūs, mokomasi, kad ribos yra tvirtos, bet ne griežtos“, - sako G. G. Gutauskienė.
G. Gutauskienė primena, jog pozityvi tėvystė nereiškia, kad vaikas nuolat turi patirti tik džiugias akimirkas. „Tėvai pripažįsta vaiko emocijas, tačiau elgesys yra koreguojamas ir to svarbu nepamiršti,“ - pabrėžia ji. „Ribos suteikia vaikui saugumo jausmą, nes vienas esminių principų yra tas, kad vaikas jaučiasi mylimas ne tada, kai jam viskas leidžiama, o kai tėvai moko suprasti pasekmes, kas yra priimtina, o kas ne. Ribos, brėžiamos švelniai, su meile ir šiluma, vaikui padeda suprasti, kad jis yra mylimas net tada, kai klysta“, - sako G.
Kartais manoma, kad pozityviai auklėtas vaikas bus neatsparus gyvenimo sunkumams. Tačiau G. Gutauskienė atkreipia dėmesį į tai, kad jei pozityvi tėvystė yra tinkamai suprantama - vaikas auga savimi pasitikintis bei gebantis konstruktyviai spręsti kylančius iššūkius. Tačiau jei pozityvumu klaidingai laikoma, jog vaikas niekada negali patirti sunkių jausmų, nepatogumo ar frustracijos, tada taip, nes vaikui, susidūrus su sunkumais, bus sunku emociškai su tuo tvarkytis.
Psichologė pastebi, kad kartais tenka išgirsti, jog pozityvi tėvystė tai tarsi spaudimas būti tobulam. „Nei jūs, nei jūsų vaikas neturite būti tobuli. Jei kyla nerimas, nepasitikėjimas savimi, asmeninėmis patirtimis galima pasidalinti tėvų savitarpio pagalbos grupėse. Pasak psichologės, tai saugi erdvė, kurioje gali pasijausti išklausytas ir išklausyti kitus. „Grupėse sudaroma galimybė pasidalinti patirtimis bei išklausyti kitus, tai padeda pasijausti ramiau bei rasti naujų principų tėvystėje, taip pat labiau pažinti tam tikrus vaiko raidos etapams būdingus sunkumus.“
Klaidingi mitai apie pozityvią tėvystę
Pozityvi tėvystė yra toks auklėjimo modelis, kuomet tėvai pirmenybę teikia ne bausmėms už netinkamą elgesį, o tinkamo vaiko elgesio skatinimui. Klaidinga manyti, kad pozityvi tėvystė yra tolygi visiškai vaiko savivalei, drausmės nebuvimui ir nebaudžiamumui už blogą elgesį. Taip tikrai nėra: pozityvios tėvystės tikslas - auklėti drausmingą, mokantį bendrauti, valdyti savo emocijas vaiką. Tačiau pozityvios tėvystės šalininkai stengiasi nuosekliai auklėti, mokyti vaiką ir spręsti situaciją nenaudodami bausmių (o ypač fizinių bausmių).
Svarbu suprasti vaiko individualumą
Pažinkite savo vaiką. Vaikai yra skirtingi, panašiose situacijose elgiasi ir į jas reaguoja skirtingai. Todėl ir vieno vaikų auklėjimo recepto nėra. Turėtumėte stebėti savo vaiką, įsiklausyti į jo žodžius.
Aiškios ribos ir nuoseklumas
Vaikui reikia aiškių tinkamo elgesio taisyklių. Vaikai linkę tikrinti „galimybių ribas“ ir išbandyti įvairius būdus savo tikslams pasiekti. Pavyzdžiui, o kas bus, jei atsisakys eiti miegoti - gal mama net nevers to daryti? Arba, ar pavyks susilaukti tėvų dėmesio, jei tyčia pradės elgtis netinkamai - ims mėtyti žaisliukus, mušti kitą vaiką ar puls į isteriją. Todėl labai svarbu, kad tėvai susitartų dėl taisyklių ir nuosekliai jų laikytųsi. Jei sutarėte, kad muštis yra blogai, neturi būti jokių „pateisinamų priežasčių“, dėl kurių suduoti kitam būtų galima. Arba, jei sutarėte, kad pasmaližiaujate saldainiais tik savaitgaliais pavalgę pietus, neturėtų būti jokių „na gerai, bet tik šį kartą“. Jei darysite išimtis, vaikui bus sunku suprasti, kodėl vieną kartą saldainį jis gauna, kitą kartą - ne. Todėl vaikas tikėsis išimties ir kitą kartą.
Skatinkite tinkamą elgesį
Pagirkite vaiką už gerą elgesį, pabrėžkite, kaip jis jus džiugina - nustebsite, kaip „stebuklingai“ šis metodas veikia! Vaikams tėvų įvertinimas yra labai svarbus, jie nori būti dėmesio centre. Supratę, kokie poelgiai padeda jiems atkreipti į save dėmesį, jie vis griebiasi to „triuko“. Ir tik nuo tėvų priklauso, koks tas „triukas“ bus - tinkamas elgesys ar „ožiukai“. Be pagyrimų, galite paskatinti gerą vaiko elgesį jo mėgstamomis pramogomis, tačiau nedarykite sandėrių: geras elgesys neturi būti perkamas. Jis turi būti norma.
Tinkamų žodžių pasirinkimas
Rinkitės tinkamus žodžius. Užuot aiškinę, ko vaikas neturėtų daryti (ar nepadarė), pasakykite, ką jis turėtų padaryti. Pavyzdžiui, vietoj „Neišdykauk ir nešūkauk“ geriau pasakyk vaikui „O gal dabar, kol mažasis broliukas miega, pakalbėkim tyliai?“
Paaiškinimas ir supratimas
Paaiškinkite vaikui, ką ir kodėl jis turi daryti. Nors gali atrodyti, kad už netinkamą poelgį geriausia bus pastatyti į kampą (tam, kad „kitą kartą žinotų“), ilgalaikės naudos daugiau duoda paaiškinimas, ką vaikas padarė blogai, kodėl taip elgtis nederėtų ir, svarbiausia, kaip vaikas turėtų elgtis kitą kartą.
Nesureikšminkite smulkių klaidų
Nesureikšmink mažų nusižengimų ir klaidų. Pirma, tai vaikui padeda suprasti, kad blogai elgdamasis, nesulauks tėvų dėmesio. Be to, kartais vaikas savo kailiu turi išmokti pamokas. Tarkime, jei vaikas belakstydamas sudaužo vazą, tai gali būti puiki pamoka, kad su indais reikia elgtis atsargiai.
Tėvų pavyzdys
Savo pavyzdžiu rodykite, kaip turėtų elgtis vaikas. Tėvų elgesys šeimoje, visuomenėje kuria vaiko bendravimo modelį. Jei norite, kad vaikas nesikeiktų - nesikeikite. Jei norite, kad vaikas pavalgytų gražiai sėdėdamas prie stalo, visa šeima turi sėdėti prie stalo ir valgyti. Jei ginčijatės, kas klos lovą ar plaus indus, galite tikėtis, kad ir vaikas panašiais būdais bandys išsisukti nuo šio darbo (tėvų akimis tai būtų „atsikalbinėjimas“).
Savitvardos ugdymas
Padėkite vaikui pajausti, kad jis gali kontroliuoti savo elgesį. Kūdikis gimsta faktiškai be savitvardos: jis beveik nepajėgus kontroliuoti savo emocinių būsenų ar elgesio - jei jis blogai jaučiasi, yra alkanas, jis verkia tol, kol jo poreikis yra patenkinamas. Tad natūralu, kad maži vaikai ir toliau bando siekti savo tikslų ašarodami, rodydami pykčio priepuolius ir panašiai. Tėvų pareiga - parodyti, kad tokie metodai yra neveiksmingi ir kad vaikas privalo išmokti susitvardyti.
Pasekmės kaip taisyklių dalis
Priminkite vaikui, kad netinkamas jo elgesys turi pasekmes. Tam tikra prasme, tai gali būti taisyklių dalis. Pavyzdžiui, jei nesusitvarkai žaisliukų, žaisliukai keliauja į šiukšlių dėžę. Kitais atvejais, pasekmės gali būti natūralios: jei spyriojiesi rengiamas ir dėl to vėluojame išeiti - pavėluosime į kiną ir tu jo nepamatysi.
Vaikams tėvų įvertinimas yra labai svarbus, jie nori būti dėmesio centre. Supratę, kokie poelgiai padeda jiems atkreipti į save dėmesį, jie vis griebiasi to „triuko“. Ir tik nuo tėvų priklauso, koks tas „triukas“ bus - tinkamas elgesys ar „ožiukai“. Be pagyrimų, galite paskatinti gerą vaiko elgesį jo mėgstamomis pramogomis, tačiau nedarykite sandėrių: geras elgesys neturi būti perkamas. Jis turi būti norma.
Nors gali atrodyti, kad už netinkamą poelgį geriausia bus pastatyti į kampą (tam, kad „kitą kartą žinotų“), ilgalaikės naudos daugiau duoda paaiškinimas, ką vaikas padarė blogai, kodėl taip elgtis nederėtų ir, svarbiausia, kaip vaikas turėtų elgtis kitą kartą.
Tėvų elgesys šeimoje, visuomenėje kuria vaiko bendravimo modelį. Jei norite, kad vaikas nesikeiktų - nesikeikite. Jei norite, kad vaikas pavalgytų gražiai sėdėdamas prie stalo, visa šeima turi sėdėti prie stalo ir valgyti. Jei ginčijatės, kas klos lovą ar plaus indus, galite tikėtis, kad ir vaikas panašiais būdais bandys išsisukti nuo šio darbo (tėvų akimis tai būtų „atsikalbinėjimas“).
Kūdikis gimsta faktiškai be savitvardos: jis beveik nepajėgus kontroliuoti savo emocinių būsenų ar elgesio - jei jis blogai jaučiasi, yra alkanas, jis verkia tol, kol jo poreikis yra patenkinamas. Tad natūralu, kad maži vaikai ir toliau bando siekti savo tikslų ašarodami, rodydami pykčio priepuolius ir panašiai. Tėvų pareiga - parodyti, kad tokie metodai yra neveiksmingi ir kad vaikas privalo išmokti susitvardyti.
Tam tikra prasme, tai gali būti taisyklių dalis. Pavyzdžiui, jei nesusitvarkai žaisliukų, žaisliukai keliauja į šiukšlių dėžę. Kitais atvejais, pasekmės gali būti natūralios: jei spyriojiesi rengiamas ir dėl to vėluojame išeiti - pavėluosime į kiną ir tu jo nepamatysi.
Suvokdami savo kaip tėvų pareigas ir atsakomybę sugebėkite įžvelgti žaismingąją pusę. Vertinkite tas akimirkas, kurias praleidžiate su savo vaiku.
Jei pajutote, kad visos šios taisyklės jus vargina ir jums sunku jų laikytis, skirkite laiko sau. Tik stengdamiesi pažinti save, siekdami suprasti savo vaikystės patirtis galime suvokti, kokie tėvai esame savo vaikams ir kokias ugdomąsias situacijas jiems kuriame, kurios lemia vaikų savo gyvenimo pasirinkimo scenarijų. Turime nuolat analizuoti save ir stengtis pakeisti netinkamą savo gyvenimo scenarijų, kuris gali prisidėti prie žalojančio vaiko gyvenimo scenarijaus pasirinkimo. Kiekvienas iš mūsų turėjome vaikystę, todėl turime suprasti, kaip mūsų turimos patirtys veikia mus ir mūsų tėvystės bei motinystės raišką. Tik analizuojant save galima pažinti vidinius barjerus, kurie lemia tam tikras mūsų reakcijas į vaiko elgesį, dėl ko formuojasi vaikų pasirenkamas gyvenimo scenarijus. Kol jų neatpažinsime, negalėsime padėti sau ir vaikui ir kartu pakeisti esamos situacijos. Kol neatpažinsime problemos, negalėsime jos pakeisti. Nuo tėvų sąmoningumo priklauso, kokias vaikų ugdymosi sąlygas jie sukurs. Kokiomis ugdymosi sąlygomis vaikai praleis savo vaikystę, tai lems jų viso gyvenimo scenarijaus pasirinkimą.
Supratau - kol tėvai patys sau aiškiai ir garsiai nepasakys, kad toks bendravimas su vaikais yra „nenormalus“, tol tėvų ir vaikų žalingo bei destruktyvaus tarpusavio santykio pakeisti nebus galima. Ir jeigu tai kartosis diena iš dienos, vaikui bus padaryta neatitaisoma žala visam gyvenimui. Probleminių vaikų ugdymo situacijų sprendimų reikia ieškoti čia ir dabar, neatidėlioti vėlesniam laikui. Galite palikti tų situacijų sprendimą savieigai ir nurašyti netinkamą vaikų elgesį ir jūsų netinkamas reakcijas vaikų amžiaus tarpsnių krizėms ar raidos etapams, manydami, kad tai išaugs. Gali taip ir atsitikti, bet gali pasekmės būti ne tokios, kokių tikitės. Tad domėtis savo ir vaiko tarpusavio santykiu ir kokią ugdomąją situaciją tas santykis sukuria, turite čia ir dabar.
tags: #pozityvios #tevystes #pagrindai
