Laiko skaičiavimo reforma buvo aktuali dėl to, kad krikščioniškame pasaulyje naudojamo senojo Julijaus kalendoriaus metai nuo astronominio XVI a. II p. atsiliko jau 10 dienų. Šis atsilikimas ypač trikdė bažnytinį kalendorių, kurio ritmą pirmiausia lėmė pavasario lygiadienis. Naujasis Grigaliaus kalendorius minėta popiežiaus bule buvo įvedamas nustatant, kad po 1582 m. Bulėje buvo numatytos ir kitos kalendoriaus tobulinimo priemonės. Jis automatiškai buvo priimtas Katalikų bažnyčioje, kaip popiežiaus valdomoje institucijoje, o katalikiškose šalyse naujasis kalendorius buvo įvedamas jam pritarus valstybinei valdžiai. Tačiau mišriose ir nekatalikiškose šalyse laiko skaičiavimo reforma susidūrė su pasipriešinimu. Vienašališką moksliškai tikslesnio naujojo kalendoriaus įvedimą ne katalikai tapatino su Katalikų bažnyčios vykdoma kontrreformacija.
Popiežius Grigalius XIII (tikrasis vardas Ugo Boncompagni, 1502 m. sausio 7 d. - 1585 m. balandžio 10 d.) - italų kanonistas, 226-asis Romos katalikų bažnyčios popiežius (1572 m. gegužės 13 d. - 1585 m. balandžio 10 d.). Studijavo teisę Bolonijos universitete, kanonų teisės daktaras. 1531-1539 m. šio universiteto profesorius. 1545-1563 m. Tridento susirinkimo dalyvis. Nuo 1558 m. Viesto (Apulija) vyskupas, nuo 1565 m. kardinolas. Vienas kontrreformacijos vadovų. Švietimo srityje vykdė Tridento susirinkimo nuostatas - įvairiose šalyse įkūrė ir rėmė 23 jėzuitų seminarijas. 1570 m. įkūrė kolegiją Vilniuje, 1577 m. Romoje įkūrė graikų, 1579 m. anglų ir 1584 m. maronitų kolegijas. 1580 m. sujungė vengrų ir germanų kolegijas. Laikomas vienu Romos kolegijos (vėliau Grigaliaus universitetas) ir jėzuitų filosofijos, teologijos ir teisės mokyklos steigėjų. 1579 m. spalio 29 d. bule patvirtino Vilniaus universiteto įkūrimą. 1582 m. reformavo Julijaus kalendorių, suderino jį su astronominiais duomenimis. Naujasis kalendorius vadinamas Grigaliaus kalendoriumi. Įsteigė nuolatines nunciatūras. Rūpinosi Vatikano diplomatiniais ryšiais, savo legatą šiaurės šalims A. Poseviną 1577 m. pasiuntė į Švediją ir 1579 m. į Rusiją prikalbinti Švedijos karalių Joną III ir Rusijos carą Ivaną IV atsiversti į katalikybę. 1581 m. tarpininkavo tarp caro Ivano IV ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro dėl taikos ir koalicijos prieš Osmanų imperiją sudarymo. Popiežiaus valstybėje rūpinosi žemės ūkiu ir manufaktūromis.
1582 m. popiežius Grigalius XIII įvedė Grigaliaus kalendorių. Prieš tai didžioji Romos pasaulio ir Europos dalis naudojo Julijaus Cezario 45 m. pr. m. e. įvestą Julijaus kalendorių. Nors Julijaus kalendorius puikiai veikė, tačiau kilo problema nustatant Velykų datą, kuri, kaip nusprendė 325 m. Nikėjos I susirinkimas, turėjo būti pirmąjį sekmadienį po pirmosios Mėnulio pilnaties po pavasario lygiadienio. Po kelių šimtmečių buvo pastebėta, kad Nikėjos I susirinkimo nustatyta pavasario lygiadienio data - kovo 21 d. - nutolo nuo tikrojo pavasario lygiadienio. Siekiant kalendorių susieti su Saulės metais (laikas, per kurį Žemė apsisuka aplink Saulę), Julijaus kalendoriuje kas ketverius metus buvo įtraukiami keliamieji metai, kai buvo pridedama papildoma diena. Problema buvo ta, kad tikrieji Saulės metai trunka 365,24219 dienos - todėl kas 314 metų prisidėdavo viena diena.
Siekiant atsižvelgti į lygiadienio ir saulėgrįžos poslinkį, įvedus Grigaliaus kalendorių, buvo nuspręsta, kad pasaulis turėtų tiesiog praleisti kelias dienas. Bažnyčia pasirinko spalio mėnesį, kad būtų išvengta krikščioniškojo kalendoriaus įvykių - ir po spalio 4 d., kai buvo švenčiama šventojo Pranciškaus Asyžiečio šventė, buvo pereita prie Grigaliaus kalendoriaus: visi iš karto „persikėlė“ į spalio 15 d. Popiežius Grigalius turėjo perkelti datą 13 dienų, kad kompensuotų poslinkį, tačiau po matematikų ir mokslininkų skaičiavimų jis ją perkėlė tik 10 dienų. Nors Katalikų bažnyčia kalendorių priėmė 1582 m., ji tai padarė per anksti, todėl atsirado didelių abiejų kalendorių neatitikimų. Vėliau Grigaliaus kalendorių perėmusios Jungtinė Karalystė, JAV ir Kanada (1752 m.) turėjo praleisti daugiau dienų, o Turkija 1926 m. ir 1927 m.
1582 m. vasario 24 d. popiežiaus Grigaliaus XIII (1572-1585) bule „Inter gravissimas“ paskelbtas naujasis kalendorius iš pradžių LDK sukėlė nemažai problemų, net kovas dėl kalendoriaus, būta ir žmonių aukų. Bene didžiausi neramumai dėl naujojo kalendoriaus 1584-1589 m. vyko liuteroniškoje Rygoje (tuomet priklausė ATR), kurioje įvyko savotiška kalendorinė revoliucija.
Krikščioniškas laiko skaičiavimas buvo tiesiogiai susijęs su visais šiais aspektais, ne tik su metiniu, bet ir savaitiniu gyvenimo ritmu, pradedant didžiosiomis religinėmis šventėmis - Velykomis, Kalėdomis ir kitomis, baigiant šeštadieniais ir sekmadieniais. Astronomija ir religija grįstas laiko skaičiavimas buvo svarbus socialinio, religinio, ekonominio gyvenimo elementas. Nemažu iššūkiu LDK visuomenei tapo sparčiai gausėjanti žydų bendruomenė, nes judaizmo besilaikiusių amatininkų ir pirklių šventadieniai nesutapo su krikščioniškais. Žydams buvo draudžiama dirbti per didžiąsias krikščionių šventes (Velykas, Kalėdas, Sekmines, Devintines) ir sekmadienines mišias, viešai prekiauti mėsa per krikščionių pasninkus (penktadieniais ir Didįjį penktadienį). Žydai savo ruožtu turėjo teisę nedirbti šabo metu (šeštadieniais).
Ypač komplikuotas naujojo kalendoriaus priėmimas buvo daugiakonfesinėse valstybėse, taigi ir Abiejų Tautų Respublikoje, ypač LDK. Nors kartu su Lenkija ji priklausė katalikiškiems kraštams, kurie pirmieji priėmė sprendimą dėl naujojo kalendoriaus priėmimo terminų (tam pritarė tuomet posėdžiavęs seimas Varšuvoje, atitinkamus ediktus išleido valdovas Steponas Batoras), kokie ir buvo nurodyti popiežiaus bulėje, tačiau paaiškėjo, kad paskubėta. Praktinis naujojo kalendoriaus įgyvendinimas dėl stačiatikių ir protestantų bažnyčių, jų tikinčiųjų pasipriešinimo užtruko kelerius metus, vyko atkaklūs konfliktai, prasidėjo aštri katalikų, stačiatikių, o po 1596 m. Bresto unijos - ir unitų literatūrinė polemika, kuri tęsėsi XVII a. Tikybos atžvilgiu mišriuose miestuose priklausomai nuo to, kas dominavo jų valdžioje, buvo priimami skirtingi sprendimai: valdžioje buvę katalikai draudė dirbti katalikiškų švenčių dienomis, o stačiatikiai - stačiatikių švenčių dienomis.
Bene didžiausi neramumai dėl naujojo kalendoriaus 1584-1589 m. vyko liuteroniškoje Rygoje (tuomet priklausė ATR), kurioje įvyko savotiška kalendorinė revoliucija. Protestuodami prieš Grigaliaus kalendoriaus įvedimą, rygiečiai nuniokojo Stepono Batoro įsakymu miesto valdžios katalikams perduotas dvi bažnyčias. Opozicijos priešakyje stojo magistratui nepriklausiusios pirklijos atstovai, kurie net kurį laiką užėmė valdžią mieste. Daugelis miestiečių buvo įkalinti ar nubausti didelėmis piniginėmis baudomis. Tačiau LDK konfliktai plieskėsi tarp stačiatikių ir katalikų, pvz., 1583-1586 m. Polocke ar 1584-1586 m. Vilniuje, kur buvo stiprios stačiatikių bendruomenės. LDK stačiatikiai, remdamiesi 1583 m. soboro Konstantinopolyje nutarimais, kuriuose buvo pažymėta, jog ir naujajame kalendoriuje yra klaidų, todėl teisingiau yra laikytis kanonus atitinkančio senojo, kovojo už teisę laikytis būtent senojo kalendoriaus.
Steponas Batoras iš krikščioniškų konfesijų griežtai reikalavo laikytis naujojo kalendoriaus Pvz., 1586 metų gruodžio 29 d. sprendžiant bylą tarp Vilniaus miestiečių stačiatikių ir miesto vaito, valdovas uždraudė atidaryti dirbtuves ir parduotuves naujojo kalendoriaus švenčių dienomis. Galiausiai bent stačiatikiams valdžia buvo priversta padaryti nuolaidų. Steponas Batoras kitais raštais leido stačiatikiams laikytis senojo kalendoriaus. Palankiais Stepono Batoro sprendimais stačiatikiai rėmėsi ir vėliau. Skirtingos religinių švenčių datos, pvz., Šv. Kalėdų šventės gruodžio 25 (pagal naująjį) ir sausio 7 (pagal senąjį) neprisidėjo prie religinio ir kt. gyvenimo darnos. Vieniems jos buvo darbo, o kitiems - šventinės dienos. Stačiatikių šventės ir dabar datuojamos pagal senąjį Julijaus kalendorių.
„Senam žmogui labai malonu, užmigus rugsėjo antrą dieną, neatsikelti iki keturioliktos“, - rašė Benjaminas Franklinas 1725 metais, kai Anglija ėmė naudoti 170 metų anksčiau įvestą popiežiaus Grigaliaus XIII kalendorių. Kone dvi savaitės pradingo, šaliai pakeitus Julijaus kalendorių, dėl kurio nuo kitų Europos valstybių ji buvo atsilikusi vienuolika dienų. Tokia kalendorinė akrobatika - ne naujiena pasaulio istorijoje. Pavyzdžiui, prieš Romos imperatoriui Gajui Julijui Cezariui 46 m. pr. Kr. įvedant jo garbei pavadintą kalendorių, metai turėjo 445 dienas. Pasirinkimai dėl sistemų laikui sekti, organizuoti bei valdyti dažnai būdavo arbitrarūs, nepastovūs, trikdantys, ypač jei jie įbrukti visuomenėms per prievartą. Kalendorinių reformų istoriją formavo imperatorių užgaidos, nesutarimai tarp bažnyčių, astronomų bei matematikų įžvalgos, geopolitinė situacija.
Grigaliaus kalendorius daugelyje Europos šalių naudojamas jau 432 metus, tačiau reformų šalininkai nesiliauja teigę, jog šio kalendoriaus keistenybės bei netikslumai kiekvienais metais sukelia nemaža nuostolių. Jų manymu, dabartinė sistema be reikalo apsunkina verslą begale finansinių komplikacijų ir painiavos. Pavyzdžiui, metais, kai šv. Kalėdos bei Naujieji metai išpuola darbo dienomis, ekonominis produktyvumas paralyžiuojamas kone dvi savaites. Pagal vienos britų atliktos studijos rezultatus, perkėlus valstybines šventes į savaitgalius, Didžiosios Britanijos bendrasis vidaus produktas per metus padidėtų maždaug vienu procentu. Ne vienas patobulinimas Grigaliaus kalendoriui buvo suformuluotas ir viešai pasiūlytas, tačiau metai po metų jie ignoruojami. Paskutinįsyk ir vėl taip atsitiko 2012 metais, kai buvo pasiūlytas supaprastintas kalendoriaus variantas, išsprendžiantis ne vieną Grigaliaus sistemos trūkumą. Pasak autorių, jis padėtų sukurti daugiau nei 100 milijardų dolerių vertę kasmet bei išsilaisvinti iš antrarūšio kalendoriaus gniaužtų.
Savo esme dabartinis kalendorius remiasi Žemės sukimosi apie Saulę reguliarumu. Istoriškai kalendoriai būdavo formuojami pagal žemės darbų ciklus, vietos klimatą, platumas, potvynius bei atoslūgius etc. Pavyzdžiui, egiptiečių kalendorius rėmėsi mėnulio ciklais, kad būtų galima numatyti kasmetinius Nilo upės potvynius, kurie buvo reikšmingi žemdirbystei.
Grigaliaus kalendorius, įvestas 1582 metais, buvo bandymas ištaisyti Julijaus kalendoriaus trūkumus, kuris savo ruožtu pakeitė mėnulio kalendorių, kad pašalintų susidariusį trijų mėnesių plyšį tarp kalendorinių bei astronominių lygiadienių. Julijaus kalendorius paplito visoje Romos imperijoje bei ten, kur sklido krikščionybė. Nors jis nukrypsta nuo tikrojo laiko, kiek Žemei trunka apsisukti aplink Saulę, tik vienuolika minučių (tiems laikams tai astronominis pasiekimas), Julijaus sistema pernelyg prisitaikė prie nežymių metų trukmės skirtumų ir po truputį kalendoriniai metai ėmė nebedėrėti su astronominiais. Katalikų Bažnyčiai tai reiškė, jog Velykos, tradiciškai siejamos su pavasario lygiadieniu, laikui bėgant, imtų būti švenčiamos kitu metų laiku.
Atsikratus dešimties dienų bei perteklinių keliamųjų metų, Grigaliaus kalendorius tiksliau skaičiuoja astronominius metus, kurie trunka apytikriai 365,24 dienas. Kalbant apie Grigaliaus sistemą, dar įdomiau už įvestus pokyčius yra jo vaidmuo pasaulyje. Amžių amžiais iki tol šalys naudodavo skirtingus, tarpusavyje nederančius kalendorius, kurie tarnaudavo jų vietiniams tikslams ir remdavosi vietiniais geografiniais veiksniais. Majų kalendorius niekaip nesuderinamas su egiptiečių, graikų, kinų ar Julijaus. Grigaliaus kalendoriaus paplitimą nulėmė ne tik popiežiaus įtaka, bet ir kylanti globali ekonomika - XV amžiaus pabaigoje vis labiau plėtojami mainai tarp tolimų viena kitos atžvilgiu šalių.
Nepaisant pataisymų, dabartinis kalendorius išlaikė keletą Julijaus sistemos keistybių. Mėnesiai vis dar yra skirtingos trukmės, šventės kiekvienais metais išpuola skirtingomis savaitės dienomis. Tiesą sakant, astronomai vis dar ginčijasi, kiek jis geresnis už romėniškąjį. Vis dėlto nuo pat pradžių Grigaliaus kalendorius susidūrė su pasipriešinimu, jo įvedimas buvo lėtas ir netolygus. Ediktas, kuriuo popiežius nustatė šią sistemą, neturėjo teisinio įpareigojimo už Popiežiaus valstybės sienų, taigi įgyvendinimas priklausė nuo atskirų šalių valdžių. Tokios katalikiškos valstybės kaip Ispanija ar Portugalija bemat priėmė naują sistemą, tuo tarpu didžioji dalis protestantiškų bei Rytų ortodoksų šalių traktavo Grigaliaus kalendorių kaip bandymą jiems primesti popiežiaus įtaką. Vokietija bei Anglija priešinosi daugelį metų, tačiau galų gale įsivedė šią sistemą dėl patogumo tarptautinėje prekyboje.
1793 metais, po Prancūzijos revoliucijos, naujoji valdžia pakeitė Grigaliaus kalendorių nauju, įprastai vadinamu Prancūzų revoliuciniu kalendoriumi. Tai buvo bandymas išvalyti šalį nuo Ancien Régime palikimo, taip pat ir katalikybės įtakų. Dėl nenuoseklios kiekvienų metų pirmos dienos, dešimties dienų darbo savaitės bei nesuderinamumo su prekybos įvykiais, naujoji sistema laikėsi tik apie dvylika metų, kol buvo sugrįžta prie Grigaliaus.
1976 metais Irano šachas bandė įgyvendinti panašų eksperimentą, varžydamasis su šalies religiniais lyderiais dėl įtakos. Vienas iš būdų atimti valdžią iš dvasininkų tapo islamiško šalies kalendoriaus pakeitimas į sekuliarų. Daugelis tai vertino kaip priešišką islamui veiksmą, kilo didžiulis nepasitenkinimas šacho įgyvendinamais pakeitimais.
Keletas šalių - tarp jų ir Afganistanas, Saudo Arbaija, Iranas - vis dar nėra oficialiai įsivedę Grigaliaus kalendoriaus. Indija, Bangladešas, Izraelis, Mianmaras kartu su grigališkuoju naudoja ir kitus kalendorius, o Šri Lanka, Kambodža, Tailandas, Japonija, Šiaurės Korėja, Kinija - Grigaliaus kalendorių su tam tikrais pakeitimais.
Grigaliaus kalendoriaus trūkumai kenkia verslui dėl papildomų darbuotojų atostogų dienų, skirtingos trukmės veiklos ketvirčių, netobulų fiskalinių metų palyginimų, sunkumo kompanijoms užsiimti finansinėmis prognozėmis. Būta daugybės bandymų ištaisyti popiežiaus Grigaliaus kalendoriaus ydas. Pavyzdžiui, Pax kalendorius, 1930 metais sukurtas Jameso A. Colligano, dalina metus į trylika mėnesių po 28 dienas, o Symmetry454 kalendorius, kur kiekviena mėnesio diena prasideda pirmadienį, pašalina galimybę tryliktai dienai išpulti penktadienį. 1928 metais Kodak įkūrėjas George’as Eastmanas įvedė verslui patogesnį kalendorių savo kompanijoje. Jis buvo toks pat kiekvienais metais, o mėnesio dienos išpuldavo visada tomis pačiomis savaitės dienomis. Pavyzdžiui, kiekvieno mėnesio penkiolikta diena - sekmadienis.
Reformų siūlė ne tik verslininkai ar mokslininkai. 1954 metais Indijos prašymu Jungtinės Tautos svarstė kalendoriaus reformų klausimą. Indija iškėlė mintį, jog Grigaliaus sistema sukuria neadekvačią aplinką verslui plėtoti. Naujausias pasiūlymas keisti Grigaliaus kalendorių 2012 metais pateiktas buvusio Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) astrofiziko Richardo Conno Henry’io, kuris drauge su kolega ekonomistu Steve’u H. Hanke’u pristatė veiksmingiausią kalendorinę reformą. Hanke-Henry kalendorius - pastovus 364 dienų kalendorius su vienodos trukmės ketvirčiais, išsprendžiantis ne vieną Grigaliaus sistemos sukeltą problemą verslui.
Dauguma pasiūlytų reformų žlugo ne dėl to, jog nesugebėjo pateikti geresnių alternatyvų status quo, o todėl, kad neišsaugodavo Šabo, suardydami septynių dienų savaitę, arba nutoldavo nuo metų laikų ciklo. Kita vertus, kalendorinių reformų įvedimas sukeltų chaotišką pereinamąjį laikotarpį, kol visos šalys įdiegtų naują sistemą. Tautinių valstybių pasaulyje, kur reformų neįgyvendins plačias teritorijas valdantys imperatoriai ar popiežius, kas ryžtųsi to imtis? Finansiniai rodikliai ar abstraktus pasaulinis efektyvumas nevienija ir neįkvepia taip kaip religiniai įsakai, moralinis pasipiktiniamas ar bendros grėsmės. Teoriškai racionalesnis kalendorius leistų suvienyti skirtingų valstybių interesus bei veiksmingiau jų siekti. Tokios sėkmės istorijos pavyzdys - vienos matų sistemos įvedimas pasaulyje. Visgi tarptautinis bendradarbiavimas yra silpnas ir ne tokiais kontroversiškais kaip kalendoriaus reformos klausimais. Patys įvairiausi veiksniai gali sukelti priešiškumą pokyčiams, o labiausiai - jei pasirodytų, kad kalendorinių reformų nauda pasiskirstytų netolygiai tarp šalių ar didžiosios galios patirtų reikšmingų nuostolių.
Net jei šalių lyderiams pavyktų susitarti dėl kalendoriaus reformų, vis tiek liktų jautrių klausimų tam tikrose šalyse. Pavyzdžiui, JAV saldainių gamintojai, norėdami, kad pokšto arba saldainio tradicija per Heloviną truktų kuo ilgiau, užsiėmė lobizmu, kad vasaros laikas būtų atšaukiamas ne spalį, o lapkritį. Pasak legendos, Julijaus kalendoriuje vasarį sudarė 28 dienos dėl to, kad rugpjūtis (August) būtų ne trumpesnis nei liepa (July) ir šitaip būtų paglostyta imperatoriaus Oktaviano Augusto savimeilė, jog jo mėnuo ilgumu nenusileidžia Gajaus Julijaus Cezario mėnesiui. Politika nevyksta vakuume, net kruopščiai parengtas itin tikslus Hanke-Henry kalendorius būtų jautrus politikai, siauriems ekonominiams interesams ar tam tikrų asmenų įnoriams. Jei tik pasirodytų, kad prieštaravimas reformoms padeda pratęsti savo kadenciją, manipuliuoti statistika ar išvengti gimtadienio šventimo antradieniais, proga tikrai būtų pasinaudojama.
Nors Julijaus kalendorius puikiai veikė, tačiau kilo problema nustatant Velykų datą, kuri, kaip nusprendė 325 m. Nikėjos I susirinkimas, turėjo būti pirmąjį sekmadienį po pirmosios Mėnulio pilnaties po pavasario lygiadienio. Po kelių šimtmečių buvo pastebėta, kad Nikėjos I susirinkimo nustatyta pavasario lygiadienio data - kovo 21 d. - nutolo nuo tikrojo pavasario lygiadienio.
1582 m. popiežius Grigalius XIII reformavo Julijaus kalendorių, suderino jį su astronomijos duomenimis. Naujasis kalendorius, pavadintas Grigaliaus kalendoriumi, buvo paskelbtas popiežiaus bule „Inter gravissimas“ 1582 m. vasario 24 d. Joje nustatyta, kad po 1582 m. spalio 4 d. iškart stos 10 spalio 15 d. Bulėje numatytos ir kitos kalendoriaus tobulinimo priemonės.
Nors naujasis kalendorius buvo moksliškai tikslesnis, jo įvedimas ne katalikiškose šalyse vyko sunkiai. Naujasis kalendorius automatiškai galėjo būti įvestas tik Katalikų bažnyčioje, kitais atvejais jam turėjo pritarti valstybių valdžios. Stojant prieš Katalikų bažnyčią, tapatinant naująjį kalendorių su kontrreformacija, iš pradžių jis daug kur buvo ignoruojamas ar ginčijamas. Daugelis stačiatikių bažnyčių jam niekuomet nepritarė, netgi nepaisydamos valstybinės valdžios politikos.
Ypač komplikuotas naujojo kalendoriaus priėmimas tapo daugiakonfesinėse valstybėse, kaip antai Habsburgų imperijoje. Dideliu išbandymu reformos vykdymas tapo ir Abiejų Tautų Respublikoje, ypač Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Nors kartu su Lenkija ji priklausė tiems katalikiškiems kraštams, kurie patys pirmieji priėmė sprendimą dėl naujojo kalendoriaus priėmimo (tam pritarė tuomet kaip tik posėdžiavęs seimas Varšuvoje, atitinkamus ediktus išleido valdovas Steponas Batoras), tokiomis pat terminais, kokie buvo numatyti popiežiaus bulėje, tačiau praktinis jo įgyvendinimas užtruko daugiau kaip ketverius metus, kadangi sukėlė nemažą stačiatikių ir protestantų bažnyčių, jų tikinčiųjų pasipriešinimą.
Religinių švenčių šventimas tuometinėje visuomenėje buvo esminis socialinio, ūkinio ir kt. gyvenimo elementas. Pakanka paminėti nuolatinius konfliktus dėl judėjų ir krikščionių šventadienių neatitikimo. Gi šiuo atveju, pvz., skirtingos Šv. Kalėdų šventės datos - atitinkamai gruodžio 25 (pagal naująjį) ir sausio 7 (pagal senąjį) galėjo kelti dar didesnę religinio ir kt. gyvenimo sumaištį. Vienu dienos trūkumu ar pertekliumi, metais, kai šv. Kalėdos ir Naujieji metai išpuola darbo dienomis, ekonominis produktyvumas paralyžiuojamas kone dvi savaites. Vienoms tai buvo darbo, o kitoms šventinės dienos.
Dėl naujojo kalendoriaus prasidėjo arši katalikų ir stačiatikių literatūrinė polemika - ji tęsėsi dar XVII a. pirmoje pusėje, bei konfliktai. Neramumai dėl naujojo kalendoriaus 1584-1589 m. vyko liuteroniškoje Rygoje, tuomet priklausiusioje Abiejų Tautų Respublikai, 1583-1585 prieš jį protestavo Lvovo, o 1584-1586 Vilniaus stačiatikiai. Protestantai galiausiai su juo susitaikė, tačiau stačiatikiai išsikovojo teisę laikytis senojo kalendoriaus.
Valdovo Stepono Batoro pozicija keitėsi. Jeigu jis pradžioje griežtai reikalavo naujojo kalendoriaus priėmimo iš visų konfesijų, pvz., dar 1586 12 29 sprendime byloje tarp Vilniaus miestiečių stačiatikių ir miesto vaito uždraudė atidaryti dirbtuves ir krautuves naujojo kalendoriaus švenčių dienomis, tai apskritai 1584 01 21, 1585 05 18 ir 1586 09 08 privilegijomis leido stačiatikiams laikytis senojo kalendoriaus. Už naująjį kalendorių paskui pasisakė ir unitai, nors oficialiai naudojo senąjį. Dalinis Grigaliaus kalendoriaus įgyvendinimas dar kartą patvirtino Abiejų Tautų Respublikos konfesinę tautinę specifiką, sukėlė nemažai gyvenimiškų nepatogumų-katalikai neretai skųsdavosi, kad dirbama per katalikiškas šventes. Jis vis tik patvirtino principinę valstybės integraciją į vakarietišką civilizaciją.
Daugelis šalių vis dar nėra oficialiai įsivedę Grigaliaus kalendoriaus. Kai kurios šalys kartu su grigališkuoju naudoja ir kitus kalendorius, o kitos - Grigaliaus kalendorių su tam tikrais pakeitimais.
Nepaisant pataisymų, dabartinis kalendorius išlaikė keletą Julijaus sistemos keistybių. Mėnesiai vis dar yra skirtingos trukmės, šventės kiekvienais metais išpuola skirtingomis savaitės dienomis. Daugelis pasiūlytų reformų žlugo ne dėl to, jog nesugebėjo pateikti geresnių alternatyvų status quo, o todėl, kad neišsaugodavo Šabo, suardydami septynių dienų savaitę, arba nutoldavo nuo metų laikų ciklo.
Grigãlius XIII (Gregorius XIII), tikr. Ugo Boncompagni 1502 01 01 Bolonija 1585 04 10 Roma, popiežius (1572). Studijavo teisę Bolonijos universitete, 1531-39 šio universiteto profesorius. Tridento susirinkimo (1545-63) dalyvis. Viesto (Apulija) vyskupas (1558), kardinolas (1565). Legatas Ispanijoje. Vienas kontrreformacijos vadovų. Švietimo srityje vykdė Tridento susirinkimo nuostatas - įvairiose šalyse įkūrė ir rėmė 23 jėzuitų seminarijas. 1570 įkūrė kolegiją Vilniuje, 1577 - Romoje graikų, 1579 anglų ir 1584 maronitų kolegijas; 1580 sujungė vengrų ir germanų kolegijas. Laikomas Romos kolegijos (vėliau - Grigaliaus universitetas) ir jėzuitų filosofijos, teologijos ir teisės mokyklos vienu steigėjų. 1579 10 30 bule (saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve) patvirtino Vilniaus universiteto įkūrimą. 1582 reformavo Julijaus kalendorių, suderino jį su astronomijos duomenimis (Grigaliaus kalendorius). Įsteigė nuolatines nunciatūras. Pritarė misionieriškai veiklai Ispanijos ir Portugalijos kolonijose, rėmė jėzuitų misijas Indijoje, Japonijoje, Etiopijoje. Rūpinosi diplomatiniais ryšiais - legatą šiaurės šalims A. Posseviną 1577 siuntė į Švediją ir 1579 į Rusiją prikalbinti Švedijos karalių Joną III ir Rusijos carą Ivaną IV Rūstųjį atsiversti į katalikybę, 1581 - tarpininkauti tarp caro Ivano IV Rūsčiojo ir Ldk Stepono Batoro dėl taikos ir koalicijos prieš Osmanų imperiją sudarymo. Popiežiaus valstybėje rūpinosi žemės ūkiu ir manufaktūromis. Stengėsi atgauti Bažnyčios prarastus miestus. Patvirtino Corpus Iuris Canonici. Keliamoji diena kas 4 m., išskyrus 1800, 1900, 2100 ir t. Lietuvoje Grigaliaus kalendorius įsigaliojo 1584 m. sausio 21 d., bet 1800 m. sausio 1 d. grįžta prie Julijaus kalendoriaus (išskyrus Užnemunę). Grigaliaus kalendorius vėl įvestas visoje Lietuvoje 1915 m.
Pirmą kartą pasiūlytas Neapolio daktaro Aloyzo Lilijaus, pradėtas naudoti nuo 1582 m. vasario 24 dienos popiežiaus Grigaliaus XIII nurodymu. Popiežiui kalendorių pasiūlė vokiečių astronomas Kristupas Klavijus. Reforma įvyko 1582 m. spalio 5 dieną. Ne visos šalys kalendorių pradėjo naudoti vienu metu. ATR, Ispanija ir Portugalija kalendorių priėmė iškart, gana greitai ir Prancūzija. Tačiau kadangi kalendorių paskelbė katalikų popiežius, protestantiškos šalys, tokios kaip Anglija, nepriėmė kalendoriaus iki pat XVIII a. (po 1752 m. rugsėjo 2 d. ėjo rugsėjo 14 d.). 1700 m. priėmė Vokietija, Nyderlandai, Danija. Stačiatikiškos valstybės priėmė kalendorių XX a. Rusijoje Grigaliaus kalendorius priimtas po 1917 m. Spalio revoliucijos. Dėl to Spalio revoliucija pagal Grigaliaus kalendorių vyko lapkričio pradžioje.
Grigaliaus kalendorius sukurtas tam, kad išspręstų Julijaus kalendoriaus netikslumą. Grigaliaus kalendoriaus padarytas pataisymas - per 400 metų atsisakyti 3 keliamųjų metų. Grigaliaus kalendoriuje keliamieji metai skaičiuojami taip: jei metai dalijasi iš 4 be liekanos, jie yra keliamieji.
Dokumentinis filmas „Runų kalendoriai“ (2024)
tags: #popiezius #patobulines #julijaus #cezario #kalendoriu
