Dirbtinis apvaisinimas yra medicininė procedūra, kuri gali padėti poroms, susiduriančioms su nevaisingumo problemomis, susilaukti vaikų. Tai yra gana sudėtingas procesas, kuris apima keletą etapų. Pagalbinio apvaisinimo procedūrą pradėjome pirmieji Lietuvoje prieš 26 metus. Per šį laikotarpį atsirado nauji modernesni gydymo protokolai, kurie leidžia sumažinti kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromo dažnį. Technologijos taip pat pažengė į priekį. 2001 metais atlikome pirmą ICSI procedūrą Lietuvoje (Intracitoplazminė spermatozoido injekcija). Patobulėjo embrionų šaldymo metodika, dėl ko žymiai pagerėjo pastojimo tikimybė po atšildytų embrionų patalpinimo. Sėkmingai pradėtas kiaušialąsčių užšaldymas siekiant išsaugoti pacienčių vaisingumą. Užšaldytos kiaušialąstės leidžia bandyti pastoti vėlesniame gyvenimo laikotarpyje.
Dirbtinio apvaisinimo komplikacijos dažniausiai susijusios su reprodukcinėmis sistemomis, tiek moterų, tiek vyrų. Moterims svarbiausi organai yra kiaušidės, gimda ir kiaušintakiai, o vyrams - sėklidės ir prostatos. Dirbtinio apvaisinimo metu gali pasireikšti komplikacijos, tokios kaip ovuliacijos sutrikimai, kiaušintakių obstrukcijos ar hormonų disbalansas, kas gali turėti įtakos vaisingumui ir nėštumo eigai. Dirbtinio apvaisinimo komplikacijos apima įvairias problemas, kurios gali kilti po procedūros, tokios kaip kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromas, nėštumo užšalimas, persileidimas ar ectopinis nėštumas. Šios komplikacijos gali turėti rimtų pasekmių tiek moters, tiek vaisiaus sveikatai.
Dirbtinio apvaisinimo komplikacijų priežastys gali būti įvairios. Pagrindinės priežastys apima hormonų disbalansą, netinkamą procedūrų atlikimo techniką, taip pat individualias paciento anatomines ypatybes. Be to, amžius, sveikatos būklė ir ankstesni medicininiai įvykiai gali prisidėti prie komplikacijų atsiradimo.
Dirbtinio apvaisinimo komplikacijų diagnozė dažniausiai apima klinikinį vertinimą, ultragarsinį tyrimą ir kraujo tyrimus. Ultragarsas naudojamas stebėti kiaušidžių būklę ir nėštumo eigą, o kraujo tyrimai leidžia nustatyti hormonų lygius.
Dirbtinio apvaisinimo komplikacijų gydymas priklauso nuo komplikacijos tipo. Kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromas gali būti gydomas stebėjimu ir simptomų valdymu, o sunkiu atveju gali prireikti hospitalizacijos. Ectopinio nėštumo atveju gali prireikti chirurginio gydymo. Psichologinė parama ir konsultacijos gali būti naudingos moterims, susiduriančioms su psichologinėmis problemomis po nesėkmingo gydymo. Be to, naujausios terapijos galimybės, tokios kaip personalizuota hormonų terapija, gali padėti sumažinti komplikacijų riziką.
Pagalbinis apvaisinimas yra medicininė procedūra, kuri gali padėti poroms susiduriančioms su nevaisingumo problemomis - susilaukti vaikų. Tai yra gana sudėtingas procesas, kuris apima keletą etapų. Pagalbinio apvaisinimo priežastys gali būti įvairios. Pirmiausia - moters nevaisingumas, kuris gali būti susijęs su ovuliacijos sutrikimais, kiaušidžių problemomis, užsikimšimais kiaušintakiuose ir kt. Arba - vyro nevaisingumas, kuris susijęs su mažu spermos kiekiu, prasta spermos kokybe, sutrikusiu spermos judėjimu ir kt. Priklausomai nuo situacijos - pasiūlomas konkrečiai porai labiausiai tinkamas pagalbinio apvaisinimo (dirbtinio apvaisinimo) metodas. In vitro fertilizacija (IVF) - kai kiaušinėliai išimami iš moters kiaušidžių ir apvaisinami vyro spermatozoidais laboratorijoje. Vėliau perkeliami į moters gimdą. Intracitoplazminė spermatozoido injekcija (ICSI) - kai vienas spermatozoidas įšvirkščiamas tiesiai į kiaušinėlio vidų. Šis metodas taikomas, kai vyro spermos kokybė yra prasta. Arba Intrauterininė inseminacija (IUI) - kuomet vyro sperma specialiai paruošiama ir įšvirkščiama į moters gimdą.
Pagalbinio apvaisinimo procedūrą pradėjome pirmieji Lietuvoje prieš 26 metus. Per šį laikotarpį atsirado nauji modernesni gydymo protokolai, kurie leidžia sumažinti kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromo dažnį. Technologijos taip pat pažengė į priekį. 2001 metais atlikome pirmą ICSI procedūrą Lietuvoje (Intracitoplazminė spermatozoido injekcija). Patobulėjo embrionų šaldymo metodika, dėl ko žymiai pagerėjo pastojimo tikimybė po atšildytų embrionų patalpinimo. Sėkmingai pradėtas kiaušialąsčių užšaldymas siekiant išsaugoti pacienčių vaisingumą. Užšaldytos kiaušialąstės leidžia bandyti pastoti vėlesniame gyvenimo laikotarpyje.
Pagalbinis apvaisinimas nėra pirmasis gydymo būdas, kurio griebiamasi gydant nevaisingas poras. Pirmiausia rekomenduojami kiti metodai. Gydymas priklauso nuo to, kokia nevaisingumo priežastis.
Dirbtinio apvaisinimo procedūros metu galima komplikacija yra kraujavimas po kiaušidžių punkcijos į pilvą arba į išorę. Ovuliacijos skatinimas pagalbinio apvaisinimo procedūrai į bendra sveikatos būklę įtakos neturi.
Statistika rodo, kad 40 proc. šeimų nevaisingos yra moterys, 40 proc. - vyrai, 10 proc. šeimų nevaisingumo priežastys yra neaiškios, dar 10 proc. šeimų yra nevaisingos dėl abiejų partnerių bėdų. Lietuvoje dirbtinis apvaisinimas taikomas jau 20 metų. Tokiu būdu yra gimę keli tūkstančiai vaikų, tačiau jis vis dar neįteisintas įstatymu ir, skirtingo nei daugelyje kitų ES šalių, nekompensuojamas. Vienais atvejais „dirbtinumas“ pasireiškia tuo, kad vyro sperma suleidžiama tiesiai moteriai į gimdą. Kitais atvejais apvaisinimas vyksta mėgintuvėlyje: iš moters organizmo specialia adata surenkamos kiaušialąstės, jos apvaisinamos vyro sperma ir dedamos į inkubatorių, kuriame laikomos iki 3-6 parų. Kadangi paprastai užsimezga daugiau nei vienas embrionas, dalis jų gali būti užšaldomi ateičiai arba pageidaujant į gimdą gali būti įdėti keli embrionai, taip didinant tikimybę pastoti. Vienas arba du embrionai įdedami į gimdą antrą parą, o kiti auginami toliau. Paprastai iki šešių parų išgyvena tik vienas embrionas, kuris yra įdedamas į gimdą, kad šeima turėtų 50 proc. didesnę tikimybę išsaugoti nėštumą. Teigiama, kad žuvę mėgintuvėlyje embrionai tokio paties likimo būtų sulaukę ir natūraliomis sąlygomis - gimdoje. Mat natūraliai nutrūksta iki 75 proc. visų nėštumų, tačiau moteris nejaučia persileidimų, nes daugelis jų įvyksta pačioje nėštumo pradžioje, kol moteris nežino pastojusi.
Gydytoja akušerė ginekologė Reda Žiobakienė paaiškino, kad pora pradedama tirti bei gydyti, jeigu nenaudodama jokių apsisaugos priemonių nuo nėštumo moteris negali pastoti per vienerius metus. Abiejų partnerių tyrimas pradedamas vienu metu. Tačiau jeigu moteris yra 35 metų arba vyresnė, ar yra žinoma kokia nors aiški nevaisingumą galinti sukelti priežastis (pvz.: mėnesinių ciklo sutrikimai, anksčiau buvę dubens organų uždegimai, endometriozė, kiaušintakių patologija, dubens organų operacijos, taikytas spindulinis ar chemoterapinis gydymas), tai tirtis dėl nevaisingumo reikėtų pradėti anksčiau, nepavykus pastoti 4-6 mėnesius. Taip pat vienerių metų laukti nereiktų, jei diagnozuoti vyro spermos pokyčiai, dėl kurių pastoti be pagalbinio apvaisinimo pagalbos būtų neįmanoma. Besikreipiančių dėl nevaisingumo porų amžius yra įvairus, moterys nuo 24 iki 46 metų, vyrų būna ir vyresnių. Informacijos sklaida yra labai gera, paslauga tapo finansiškai prieinama, kreipiasi labai daug jaunų, iki 30 metų, porų. Taip pat pastaruoju metu keičiasi ir tai, kad poros nebelaukia metų metus, gana greitai priima sprendimus ir renkasi efektyviausius gydymo būdus. Labai svarbus ir visuomenės bei pacientų požiūris, tapo nebemadinga filosofuoti, kad nevaisingumo gydymas yra “ėjimas prieš gamtą”. Nėra nieko natūralesnio moters prigimčiai, kaip pastoti, išnešioti ir pagimdyti kūdikį. Medicinos paskirtis šiuo atveju yra padėti pašalinti kliūtis, jei tokios yra.
Pagrindinė priežastis yra nėštumo planavimo atidėjimas vėlesniam laikui. Bėgant metams sėkmingo nėštumo tikimybė mažėja, o savaiminių persileidimų bei apsigimimų rizika didėja. Yra žinoma, kad nuo 25 metų amžiaus moters vaisingumo galimybės pradeda palaipsniui mažėti, o sulaukus 35 metų tikimybė pastoti sumažėja dramatiškai - beveik dvigubai! Jei savaiminio persileidimo dažnis moterims iki 30 metų siekia mažiau nei 8 proc., tai 38-39 metų moterims persileidimo rizika padidėja iki 22 proc., o sulaukus 42-43 metų tikimybė persileisti viršija 45 proc. Vyrų vaisingumas su amžiumi irgi mažėja, tik ne taip drastiškai kaip moterų. Toks jau šiuolaikinio gyvenimo paradoksas - partneriai atideda šeimos planavimą vėlesniam laikotarpiui siekdami karjeros, norėdami užsitikrinti finansinę nepriklausomybę, įsigyti būstą, svajodami pagyventi sau, tačiau vėliau, jau būdami vyresnio amžiaus ir susidūrę su vaisingumo problema, būna priversti pakankamai daug savo laiko, energijos ir finansų skirti tam, kad galėtų susilaukti vaiko. Pastaruoju metu vis daugėja duomenų ir apie aplinkos veiksnius, sukeliančius vyrų bei moterų nevaisingumą. Per pastaruosius 50 metų pastebimi vis blogėjantys vyrų spermos kiekio ir judrumo rodikliai - jie siejami su neigiamu radiacijos, sunkiųjų metalų ir pesticidų poveikiu. Tabako rūkymas, marihuanos, heroino, kokaino ir kitų narkotinių medžiagų vartojimas bei lėtinis alkoholizmas vienareikšmiškai neigiamai veikia tiek vyrų, tiek ir moterų vaisingumo funkciją. Intensyvus fizinis aktyvumas (pvz.: ilgų nuotolių bėgimas, sekinančios fizinės treniruotės) moterims sutrikdo ovuliaciją, o vyrams mažina spermos kiekį. Nesubalansuota mityba (angliavandeniai ir cukrus) ir nutukimas moterims sukelia ovuliacijos sutrikimus, o vyrams blogina spermos kokybę.
Poros nevaisingumas priklauso nuo tam tikrų moters ir vyro organizmo veiksnių. Moters veiksniai: sutrikusi ovuliacija, kiaušintakių patologija, gimdos anomalijos, endometriozė arba kelių faktorių derinys. Vyro veiksniai: spermos kiekio ir kokybės pakitimai. Moters ir vyro nevaisingumo priežastys, skaičiuojant kiekvienas atskirai, sudaro po maždaug 35 proc. visų atvejų. Dar 20 proc. nevaisingumo priežasčių būna mišrios kilmės, o likusių 10 proc. porų nevaisingumo kilmė lieka nežinoma. Vertinant „Northway“ vaisingumo centro duomenis, iš visų procedūrų, kurios buvo atliktos praėjusiais metais, 43 procentai buvo dėl vyrų nevaisingumo.
Pirmas žingsnis, kai nesiseka susilaukti vaikelio - kreipimasis į nevaisingumo gydymo specialistus. Ištyrimas prasideda nuo detalaus pokalbio - anamnezės. Atliekamas moters hormonų profilio ištyrimas, ultragarsinis tyrimas, specialiais tyrimais vertinama gimdos ertmės būklė ir kiaušintakių pratekamumas, vyrui atliekamas spermos tyrimas. Norisi pabrėžti, kad profesionaliai konsultuojant nevaisingas poras, pilnas ištyrimas gali būti atliktas dviejų moters menstruacinių ciklų laikotarpiu, įskaitant ir invazines, chirurgines procedūras. Įvertinus visus gautus rezultatus parenkamas gydymo būdas. Iš esmės yra trys pagrindiniai gydymo būdai. Pirmas: jeigu nevaisingumo priežastis yra ovuliacijos sutrikimai, skiriamas medikamentinis gydymas (tarkime, ovuliacijos stimuliacija). Antra gydymo būdų grupė apima chirurginį nevaisingumo priežasčių šalinimą (pvz.: laparoskopinį endometriozės židinių bei sąaugų dubenyje panaikinimą, kiaušintakių atstatomąsias operacijas, kiaušidžių cistų ir gimdos miomų pašalinimą, histeroskopinį gimdos patologijos gydymą). Trečias gydymo būdas yra pagalbinis apvaisinimas: apvaisinimas moters kūne (inseminacija) arba apvaisinimas mėgintuvėlyje. Yra paskaičiuota, kad taikant visus įmanomus nevaisingumo gydymo būdus, pastoja apie 85-90 procentų besikreipiančių porų. Esant sudėtingoms situacijoms, kuomet jaunai moteriai diagnozuojamas priešlaikinis kiaušidžių išsekimas (ankstyva menopauzė), būna įvykdyta daug nepavykusių pagalbinio apvaisinimo procedūrų, blogos kokybės embrionai, nekoreguotini vyro spermos pakitimai, azoospermija (kuomet ejakuliate nėra spermatozoidų) ar būklė po onkologinių susirgimų - efektyvus gydymo būdas yra pagalbinio apvaisinimo procedūra su donorinėmis lytinėmis ląstelėmis (efektyvumas apie 85 proc). Džiugu tai, kad ši paslauga jau yra prieinama ir Lietuvoje. Esant retai situacijai kuomet moteris neturi gimdos, galima surogatinė motinystė (kuomet pacientės lytinės ląstelės apvaisinamos jos partnerio sperma ir gautas embrionas perkeliamas į surogatinės motinos gimdą). Tiesa, Lietuvoje tai nereglamentuota, tačiau yra valstybių, kuriose galima tokia paslauga. Likę 8-10 procentų nepastojusių porų - žmonės, kurie nusivylė, pavargo ir tiesiog nebetęsė gydymo. O atkaklieji laimi visada.
Ankstyvieji nėštumo požymiai
Pastebėjote, kad kūnas elgiasi kitaip nei įprastai? Galbūt krūtys tapo jautresnės, rytais ima pykinti, o nuovargis neleidžia susikaupti. Šiame straipsnyje rasite visą informaciją apie ankstyvuosius nėštumo požymius, sužinosite, po kiek laiko pasireiškia pirmieji nėštumo požymiai ir kaip sužinoti, ar esate nėščia, net be nėštumo testo.
Patikimiausia nėštumą patvirtinti atlikus nėštumo testą bent dieną po praleistų mėnesinių. Kūnas pradeda siųsti signalus apie galimą nėštumą dar prieš vėluojant mėnesinėms. Problema ta, kad dauguma šių ankstyvųjų nėštumo požymių yra labai panašūs į priešmenstruacinius simptomus.
Dažniausi ankstyvieji nėštumo požymiai:
- Mėnesinių vėlavimas. Reguliaraus ciklo sutrikimas yra patikimiausias ankstyvas ženklas.
- Krūtų jautrumas ir pabrinkimas. Praėjus maždaug 3 savaitėms po apvaisinimo, krūtys tampa pilnesnės, speneliai ypač jautrūs prisilietimui.
- Pykinimas ir šleikštulys. Nors vadinamas “rytiniu pykinimu”, jis gali užklupti bet kuriuo paros metu.
- Stiprus nuovargis. Progesteronas, kurio kiekis sparčiai auga, atpalaiduoja raumenis ir ruošia kūną nėštumui.
- Dažnas šlapinimasis. Padidėjęs skysčių kiekis ir auganti gimda pradeda spausti šlapimo pūslę jau pirmaisiais mėnesiais.
- Bazinė kūno temperatūra. Jei kas rytą reguliariai matuojatės temperatūrą, pastebėsite, kad po ovuliacijos ji pakyla keliais dešimtaisiais laipsnio.
- Implantacinis kraujavimas. 6-12 dieną po apvaisinimo gali pasirodyti nežymios rusvos ar rausvos išskyros.
- Padidėjęs jautrumas kvapams. Staiga ėmėte nebepakęsti mėgstamų kvepalų ar kavos kvapo?
- Nuotaikų svyravimai.
- Maisto pageidavimų pokyčiai. Anksčiau mėgti patiekalai staiga kelia šleikštulį, o atsiranda keistų potraukių, pavyzdžiui, rūgštiems ar sūriems produktams.
- Vidurių užkietėjimas. Progesteronas atpalaiduoja žarnyno raumenis, todėl tuštinimasis tampa ne toks sklandus jau savaitę prieš numatomas mėnesines.
- Padidėjęs seilėtekis. Tai retas, bet medicinoje aprašytas simptomas, ypač moterims, kurias vargina stiprus pykinimas.
- Nosies užgulimas. Padidėjęs kraujo tūris ir hormonai gali sukelti nosies gleivinės patinimą.
- Tempimo pojūtis pilvo apačioje. Gimdos raiščiai pradeda temptis, nes gimda auga.
- Metalinis skonis burnoje. Kai kurios moterys jaučia nemalonų metalo poskonį, kurį sukelia estrogeno ir progesterono pokyčiai.
Kiekviena moteris šiuos ankstyvuosius nėštumo požymius patiria skirtingai. Kai kurios jaučia beveik visus simptomus jau pirmomis savaitėmis, kitos nepatiria nieko neįprasto. Svarbu nepamiršti, kad moterys, jau turėjusios nėštumo patirties, dažnai greičiau atpažįsta šiuos ženklus. Jei tai pirmas nėštumas, kūno siunčiami signalai gali pasirodyti neaiškūs.
Hormonų pokyčiai kūne prasideda iškart po apvaisinimo, bet juntamus simptomus sukelia tik pakankamai pakilus hCG (žmogaus chorioninio gonadotropino) ir progesterono lygiui. Tai paprastai nutinka 2-4 savaites po apvaisinimo, t. y. Pirmą ir antrą savaitę jokių nėštumo požymių dar nėra, nes nėštumo savaitės skaičiuojamos nuo paskutinių mėnesinių pradžios, o apvaisinimas įvyksta tik antros savaitės pabaigoje. Ketvirtą savaitę vyksta implantacija, ir kai kurios moterys pastebi nežymų tepimą arba lengvus pilvo spazmus. Nuo šeštos savaitės simptomai tik stiprėja. Pykinimas gali tapti kasdienybe, o nuovargis kai kurioms moterims verčia keisti dienos planą.
Svarbu suprasti, kad visi šie ženklai yra tik netiesioginiai. Juos gali sukelti stresas, hormonų svyravimai ar kitos sveikatos būklės. Jei stebite savo ciklą ir kūno reakcijas, galite tiksliau įvertinti situaciją. Šiuos du dalykus supainioti labai lengva, nes juos sukelia tos pačios hormonų grupės. Per PMS krūtys paprastai maudžia, bet speneliai nepajautėja. Nėštumo atveju speneliai tampa ypač jautrūs, areolė gali pradėti tamsėti jau po kelių savaičių. Dėl PMS pykinimas būna lengvas ir greitai praeina. Prieš mėnesines nuovargis trunka dieną ar dvi, po to praeina. Taip pat nėščioms moterims uoslė tampa itin jautri: mėgstami kvepalai ar maisto kvapai gali staiga sukelti šleikštulį. PMS simptomai mažėja prasidėjus mėnesinėms.
Jei abejojate, patikimiausia yra palaukti kelias dienas po numatomos mėnesinių datos ir atlikti testą. Kraujo tyrimas (beta hCG) yra tiksliausias nėštumo nustatymo būdas. Jis gali aptikti nėštumą jau 6-8 dienas po apvaisinimo ir parodyti tikslią hormono koncentraciją. Jei esate nekantri ir norite sužinoti atsakymą kuo greičiau, rinkitės testą, kurio jautrumas yra 10 mIU/ml. Tokio jautrumo testai gali aptikti hCG jau 3-4 dienomis po implantacijos.
Gavus teigiamą nėštumo testą, pirmasis žingsnis yra registracija pas ginekologą. Gydytojas patvirtins nėštumą ultragarsu, paskirs reikiamus tyrimus ir sudarys priežiūros planą. Jau nuo pat pradžių svarbu pradėti vartoti folio rūgštį (vitaminą B9), kuri yra būtina vaisiaus nervinio vamzdelio formavimuisi.
Šie simptomai gali rodyti negimdinį nėštumą, gresiantį persileidimą ar infekciją. Nedelskite, net jei nesate tikros dėl nėštumo. Taip pat verta pasitarti su gydytoju, jei vartojate vaistus nuo epilepsijos, depresijos ar kitų lėtinių ligų.
Pirmas vizitas pas ginekologą paprastai vyksta 6-8 nėštumo savaitę. Per jį atliekamas ultragarsinis tyrimas, kuris patvirtina, kad vaisius yra gimdoje ir ar širdis plaka. Jei nėštumas neplanuotas, gydytojas padės susiorientuoti, kokie žingsniai reikalingi toliau. Specialisto priežiūra nuo pat pradžių padeda sumažinti nerimą ir užtikrina, kad tiek mama, tiek vaisius bus tinkamai prižiūrimi.
Taip, ir tai pasitaiko dažniau, nei galėtumėte manyti. Stresas, nerimas dėl galimo nėštumo ar stiprus troškimas pastoti gali sukelti simptomus, itin panašius į tikrus nėštumo ženklus. Tokiu atveju moters organizme pakinta hormonų balansas dėl emocinės įtampos. Ne visada simptomus sukelia psichologinė priežastis. Psichologinis nėštumas - stresas, nerimas ar stiprus troškimas pastoti sukelia hormonų pokyčius, kurie imituoja tikro nėštumo simptomus. Sveikatos būklės - policistinių kiaušidžių sindromas (PKS) gali sukelti mėnesinių vėlavimą, svorio pokyčius ir nuotaikų svyravimus. Skydliaukės sutrikimai taip pat paveikia nuovargį, šlapinimosi dažnumą ir kūno temperatūrą. Kasdienės priežastys - nuovargis dėl miego trūkumo, pykinimas dėl streso arba krūtų maudimas dėl hormonų svyravimų prieš mėnesines.
Jei jaučiate simptomus, panašius į nėštumo, neskubėkite panikuoti. Kreipkitės į gydytoją - jei testai nuolat neigiami, bet simptomai kartojasi, specialistas padės nustatyti tikrąją priežastį ir pasiūlys tinkamą pagalbą. Nėštumo požymiai kiekvienai moteriai pasireiškia skirtingu laiku ir intensyvumu, todėl universalaus recepto nėra. Kiekvienas nėštumas yra individualus, ir pasikliauti savo nuojauta bei kreiptis specialisto pagalbos yra protingiausias sprendimas.
Greičiausiai testuojate per anksti arba hCG lygis dar nepakankamai aukštas. Ne, maždaug 20-30 procentų moterų pykinimo nepatiria visai. Implantacinis kraujavimas yra silpnesnis, dažniausiai rusvos ar rausvos spalvos ir trunka nuo kelių valandų iki poros dienų.
Po dirbtinio apvaisinimo tik maždaug ketvirtadalis moterų išnešioja kūdikį Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovės prof. Rūtos Nadišauskienės manymu, nėštumo metu, nesvarbu, kokiu būdu pastota, labai svarbūs emociniai išgyvenimai. Moterys, kurios ryžtasi dirbtiniam apvaisinimui, labai nori kūdikio ir labai jaudinasi, kad nėštumas nenutrūktų, juolab kad dirbtinis apvaisinimas ir kainuoja labai brangiai. Mes esame ne tik fizinis kūnas, bet ir tai, ką mąstome ir jaučiame. Taigi nėštumas po dirbtinio apvaisinimo jau savaime yra ypatingas ir labai sudėtingas emociškai. Todėl mes sakome, kad tai bet kuriuo atveju padidintos rizikos nėštumas. Jei natūraliai nepavyko pastoti, jei reikėjo naudoti sudėtingą metodiką, vartoti medikamentus, aišku, kad tai didelės rizikos nėštumas. Kita vertus, moteris turi žinoti, kad šimtaprocentinių garantijų, kad sėkmingai gims kūdikis, kaip bebūtų liūdna, nėra. Net geriausiose pasaulio klinikose po dirbtinio apvaisinimo tik maždaug ketvirtadalis moterų išnešioja kūdikį. Tai turi suprasti šeimos, kurios ryžtasi mokėti didelius pinigus už šią viltį, ir pasiruošti, kad teks minti tikrais kryžiaus keliais. Beje, ir natūraliai pastojus dažniau nėštumas nutrūksta nei vystosi toliau, tačiau moteris dažnai to nė nepastebi, kai neturi nevaisingumo problemos - ji nesureikšmina, kada prasidėjo mėnesinės: keliomis dienomis vėliau ar anksčiau. Kai moteris nori pastoti, šiuo atveju viskas labai atidžiai sekama ir stebima. Moteris patiria didžiulį stresą, taigi natūralu, kad toks nėštumas bus kitoks.
Jeigu moteris pastojo ir nėštumas vystosi normaliai, akušerės-ginekologės teigimu, jis vystosi kaip ir bet kuris kitas nėštumas. Kitas dalykas, kad mes nesame pasiekę tokios nuostatos, kad reikėtų naudoti bent ne daugiau dviejų vaisių, o šiaip įprastai nėštumas yra vienvaisis, ir tose šalyse, kuriose šios procedūros gerai išvystytos, elgiamasi tik taip. Mat daugiavaisio nėštumo atveju dar labiau didėja tiek neišnešiojimo, tiek vaisiaus vystymosi patologijos rizika. Toks nėštumas ir nutrūksta greičiau, ir didesnė priešlaikinio gimdymo bei neišnešioto naujagimio tikimybė. Taigi atsiranda labai daug įvairių veiksnių, todėl poros turi suprasti, kad nebus lengva, bet jeigu jau ryžosi, turėtų tikėtis geriausios pabaigos. Pašnekovės teigimu, nėštumas taip pat gali būti komplikuotas dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių nepavyko natūraliai pastoti, tačiau ne dėl pačios procedūros. Jau pats šių moterų organizmas jas nubloškia į rizikos grupę. Net ir specialistai tokioms moterims pernelyg jautrūs ir kartais net padaugina papildomai skiriamų gydymo priemonių, nukreiptų į nėštumo išsaugojimą. Taigi pastojus po technologinių dalykų išsaugoti nėštumą iš tiesų sunkiau - čia susideda įvairūs dalykai: emociniai, finansiniai, pasaulėžiūriniai ir pan.
Šaltinis: Gydytojas Nikas Samuolis, rezenzavo Prof.
