Biologijos mokslas, remdamasis moksliniais įrodymais, patirtimi, stebėjimais ir tyrimais, suteikia galimybę atsakyti į daugelį svarbių klausimų apie supantį pasaulį ir technologijų įtaką gyvybei. Mokantis biologijos, labai svarbi mokinių praktinė veikla, apimanti ne tik konkrečias užduotis, bet ir tyrimų planavimą bei vykdymą. Taip sudaromos prielaidos mokiniams ugdytis kritinio ir kūrybinio mąstymo, problemų sprendimo gebėjimus, aiškinti reiškinius, formuluoti įrodymais grįstas išvadas ir naudoti įvairius tyrimų metodus.
Mokiniai skatinami atpažinti gamtamokslines problemas ir jas spręsti, vadovaujantis darnaus vystymosi ir sveikos gyvensenos principais, atsakingai taikant įgytas biologijos žinias ir gebėjimus įvairiose gyvenimo situacijose. Biologijos dalyko tikslas - sudaryti galimybę kiekvienam mokiniui per biologijos turinį ugdytis kompetencijas ir siekti aukštesnių pasiekimų. Siekiama, kad mokiniai, įsisavinę esmines gamtamokslines sąvokas ir sampratas, įgytų gebėjimų, padedančių pažinti save ir pasaulį, ugdytis vertybines nuostatas ir pasitikėjimą savo galiomis.
Plikasėkliai: apibrėžimas ir ypatumai
Plikasėkliai (Gymnospermae) - tai eukariotų (Eukaryota) domeno, augalų (Plantae) karalystės augalai, priklausantys sėklinių induočių (Tracheobionta) grupei. Yra apie 1000 žinomų rūšių. Sėklos susidaro ant motininio augalo esančiuose sėklapradžiuose, kurie niekuo neapgaubti, todėl augalai ir pavadinti plikasėkliais. Skirtingai nuo sporinių induočių, kurie yra žoliniai augalai, plikasėkliai dažniausiai yra medžiai ir krūmai. Šiai augalų grupei, be pušų, priklauso ir eglės, kadagiai, maumedžiai ir kt.
Vandens indai plikasėklių stiebuose yra menkiau išsivystę negu lapuočių medžių. Vanduo jų stiebais kyla lėčiau, todėl plikasėkliams reikėjo prisitaikyti taupiai naudoti vandenį. Daugumos plikasėklių lapai virtę spygliais, kurių paviršiaus plotas nedidelis, odelė stora, o žiotelės įdubusios. Tokia lapų sandara padeda sumažinti vandens netekimą.
Vandens svarba plikasėklių gyvybėje ir prisitaikymas prie sausros
Plikasėklių vandens indai yra menkiau išsivystę negu lapuočių medžių. Vanduo jų stiebais kyla lėčiau, todėl plikasėkliams reikėjo prisitaikyti taupiai naudoti vandenį. Daugumos plikasėklių lapai virtę spygliais, kurių paviršiaus plotas nedidelis, odelė stora, žiotelės įdubusios. Šie prisitaikymai yra labai svarbūs išgyvenimui aplinkoje, kur vandens gali trūkti.
Pavyzdžiui, skurdžiuose Dzūkijos smėlynuose sumedėjusios pušies šaknys giliai įsiskverbia į dirvą. Plačiai išsikerojusi šaknų sistema ne tik aprūpina augalą vandeniu, bet kartu yra ir stipri atrama. Pušų šaknys tokios tvirtos, kad per audras dažniau lūžta kamienas negu išvirsta visas medis. Dėl spyglių sandaros bei juose esančių dervų pušys žaliuoja visą žiemą. Pavasarį, pašildžius saulei, kai lapuočiai medžiai dar tik ruošiasi skleisti lapus, pušų spygliuose jau vyksta fotosintezė, o tai rodo efektyvų vandens panaudojimą.
Eglės auga derlingesnėje dirvoje, jų šaknys silpnesnės negu pušų ir išsidėsčiusios žemės paviršiuje. Maumedžių spygliai nepritaikyti šaltoms žiemoms, todėl rudenį šie medžiai juos numeta, taip taupydami vandenį ir energiją.
Plikasėklių dauginimasis
Visi spygliuočiai dauginasi sėklomis. Jų sėklos, poromis išsidėsčiusios ant kankorėžių žvynelių, nieko nepadengtos. Dauginimasis sėklomis - pagrindinis požymis, skiriantis plikasėklius nuo sporinių augalų. Plikasėkliai augalai vaisiaus neturi.
Kankorėžį sudaro ašis ir ją dengiantys žvyneliai. Ant žalsvų kankorėžių žvynelių susiformuoja po du dulkializdžius, kuriuose susidaro žiedadulkės. Žiedadulkė turi dvi pilnas oro pūsleles, kurios padeda jai toli nunešti vėjui. Rausvieji pušies kankorėžiai auga ant tų pačių medžių, kaip ir žalsvieji, bet jaunų šakelių viršūnėse. Ant rausvų kankorėžėlių žvynelių išsivysto po 2 sėklapradžius.
Subrendusios žiedadulkės išbyra ir vėjas jas išnešioja. Apdulkinimas įvyksta, kai žiedadulkės patenka ant sėklapradžių mikropilių. Po apdulkinimo raudonųjų kankorėžių žvyneliai sandariai užsidaro ir užsiklijuoja sakais. Dulkinėse susidaro vyriškos gametos, o sėklapradžiuose - moteriškos. Apvaisinimas įvyksta užsidariusių kankorėžių sėklapradžiuose. Iš zigotos išsivysto gemalas, o iš viso sėklapradžio - sėkla. Vėliau kankorėžiai sumedėja (paruduoja).
Biologijos mokslo vaidmuo pažįstant plikasėklius
Biologijos mokslas leidžia pažinti gamtos objektus, procesus ir reiškinius. Remiantis biologijos ir kitų gyvybės mokslų žiniomis, galima suprasti mus supantį pasaulį kaip visumą. Mokslininkai, tyrinėdami plikasėklius, siekia suprasti jų prisitaikymą prie aplinkos sąlygų, ypač vandens trūkumo, taip pat jų dauginimosi ypatumus.
Tyrinėjant mokomasi apibūdinti ekologiją kaip mokslą apie gyvų organizmų tarpusavio santykius ir jų ryšius su negyvąja aplinka. Taip pat nagrinėjama gamtinė atranka, aiškinamasi Č. Darvino pasiūlyta teorija, kad naujos rūšys atsiranda dėl gamtinės atrankos. Evoliucijos įrodymai, tokie kaip paleontologijos, lyginamosios anatomijos, embriologijos ar genetikos duomenys, padeda suprasti plikasėklių evoliuciją.
Biologijos mokslo teorijos ir modeliai kuriami remiantis žmonijos sukauptomis teorinėmis ir praktinėmis žiniomis. Tyrimų metu įgytos žinios leidžia geriau suprasti, patvirtinti ar paneigti šias teorijas ir modelius. Tai leidžia nuolat tikslinti ir plėtoti mūsų supratimą apie plikasėklius ir kitus organizmus.
tags: #plikasiekliu #apvaisinimui #vandens #reiksme
