Placenta - tai nėštumo metu išsivystantis laikinasis organas, kuris gamina nėštumui svarbius hormonus, bei kurio dėka vaisius gauna visas reikalingas medžiagas, deguonį ir pašalina atliekas. Kadangi ir vaisius, ir placenta susiformuoja iš tos pačios vienos ląstelės (zigotos), jie yra laikomi genetiškai identiškais (bent jau teoriškai). O gimdymo metu, po vaisiaus gimimo, moterys turi “pagimdyti” ir pačią placentą. Po gimdymo, įprastinė praktika Lietuvoje ir pasaulyje yra placentą tiesiog utilizuoti (t.y., išmesti).
Visgi, vis daugėja šeimų visame pasaulyje, kurios renkasi ją pasilikti. Joms tai sakralus ir pagarbos vertas dalykas. Nuomonių šiuo klausimų daug. Ne mažiau yra ir įvairių receptų, kaip suvartoti šią maistingą medžiagą - vieni jos deda į kokteilius, kiti ją džiovina ir gamina miltelius, kuriais gardina maistą. Taip pat egzistuoja vaistinės, kurios siūlo iš atnešto gabalėlio placentos pagaminti preparatų. Manoma, kad produktai su placenta stiprina imunitetą, skatina ląstelių atsinaujinimo procesus.
Po kai kurių garsenybių viešoje erdvėje nuskambėjusių pareiškimų apie placentos valgymą ir jos stebuklingą poveikį atgaunant jėgas po gimdymo, vis daugiau tėvelių domisi jos panaudojimu. Pasak medikų, valgyti placentą vis dar ryžtasi labai maža dalis mamų, o štai kiti ritualai - kur kas populiaresni.
Ką daryti su placenta po gimdymo?
Placentos ir virkštelės ląstelės taip pat naudojamos įvairiose atstatomosiose operacijose, tad yra galimybė jas paaukoti audinių bankams, ir taip padėti tam, kam šiuo metu to labai reikia. Šios ląstelės naudojamos padedant gydyti žaizdas, opas, tam tikrose akių operacijose. Taip pat yra galimybė užšaldyti virkštelę ir placentą dėl savęs, tik įprastai tai nemažai kainuoja ir gydytojai retai tai rekomenduoja.
Paaukoti moksliniams tyrimams. Kadangi ir pati atlieku mokslinius tyrimus su placentos biopsijomis, žinau, kaip tai gali būti svarbu ir kiek daug įtakos, kiekviena paaukota placenta gali turėti mūsų žinių apie jos svarbą plėtimui bei naujų diagnostinių tyrimų išvystymui. Tad jei esate už mokslinius pasiekimus bei naujas diagnostines galimybes - paaukodami placentą mokslui, jūs prie to tiesiogiai prisidedate. Žinoma, čia įprastai sutariama iš anksto (iki gimdymo) ir pasirašomas informuotas sutikimas.
Lotoso gimdymas arba vėlyvas virkštelės užspaudimas. Tai vienas iš seniausių ritualų, kai 1) virkštelė nukerpama tik užgimus placentai ir nustojus pulsuoti kraujui, arba 2) placenta laikoma kartu su naujagimiu iki tol, kol virkštelė savaime nudžius - tai pilnas lotoso gimimas pagal senąsias tradicijas. Šis ritualas buvo ir tebėra populiariausias Indonezijoje. Tačiau šiuo metu labai išplito Australijoje, bei pasiekė ir JAV bei Europą. Pirmasis variantas yra labiausiai priimtinas ir šiuolaikinėje medicinoje. Taip pat, yra mokslinių tyrimų, rodančių uždelsto (įprastai iki 15min) virkštelės nuspaudimo naudą. Tačiau antrasis, deja, susilaukia neigiamo medikų atsako ne tik dėl to, kad šiuo atveju placenta nešiojama kartu su naujagimiu ir tai apsunkina visą procesą, bet ir dėl galimų infekcijų ir uždegimų. Mat tada placentą reikia gerai prižiūrėti ir laikyti druskoje bei “kvepuojančiame” audinyje, kad ji tiesiog sudžiūtų. Tai įprastai trunka 3-10 dienų. O netinkama priežiūra lengvai lemia bakterijų dauginimąsi ir infekcijas. Visgi, lotoso gimdymą propaguojantys tai labai vertina, kaip svarbų ritualą, ir teigia, kad tai padeda vaisiui lengviau pereiti iš gyvenimo gimdoje į šį pasaulį.
Ritualinis palaidojimas arba sudeginimas. Daugelyje pasaulio kultūrų galima rasti tradicijas, susijusias su ritualiniu placentos palaidojimu arba sudeginimu. Tai proga paruošti nedidelę šventę ar ritualą ir atsidėkoti placentai bei simboliškai užbaigti gimdymo laikotarpį. Žinoma, ir su tuo susijusi lietuviška tradicija. Anksčiau placenta būdavo pakasama po slenksčiu arba užkasama žemėje, o toje vietoje pasodinamas medelis: jei mergaitė - liepa, jei berniukas - ąžuolas. Taip vaikas turi savo medelį.
Meno kūriniai iš placentos. Placentos atspaudai, kai ji nudažoma įvairiomis spalvomis, tapo populiarus ritualinis būdas paruošti suasmenintą meno kūrinį, kuris tampa atminimu. Kartais tai daroma be dažų, o kartais - kiekviena kraujagyslė, lyg šaka, nuspalvinama dažais. Gali būti naudojamos kitos priemonės, išgauti meniškumui. Taip pat yra galimybių net pasidaryti papuošalus su placentos inkliuzais arba rėmelį iš placentos. O su placentos atspaudais taip pat gaminami marškinėliai. Tad kūrybiškumui ribų nėra - kiekvienas gali rasti savo būdą.
Placentos suvartojimas (suvalgymas). Placentofagija yra tokia praktika, kai moteris po gimdymo suvalgo placentą. Vieni ją valgo tiesiog žalią, kiti sušaldo ir daro koktelius, dar kiti paruošia patiekalus su placenta (galima rasti placentos boloneze receptų ir pan.). Tačiau viena iš populiariausių pasaulyje būdų tapo iš džiovintos placentos paruošti kapsules ir jas vartoti kaip maisto papildą. Nauda nėra moksliškai pagrįsta, tai pagrinde remiasi tuo, kad gyvūnai suvalgo placentas po gimimo ir manoma, kad tai suteikia naudingų medžiagų. Tačiau net ir iš gyvūnų pusės tyrimai nerodo jokios naudos. Visgi, moterys, kurios propaguoja placentofagiją, teigia, kad tai padeda lengviau atsistatyti po gimdymo, skatina pieno gamybą bei netgi padeda kovoti su nuotaikos svyravimais kilusiais dėl hormonų pokyčių. Kol kas niekas nežino, kaip iš tikrųjų placentos valgymas mus paveikia. Tačiau, jei nuspręsite išbandyti placentos kapsules, įsitikinkite, kad jos pagamintos tinkamai pakaitinant, kad nesusidarytų galimybė veistis bakterijoms (yra užfiksuotas atvejis, kur kūdikis susirgo gavo sunkią infekciją dėl to, nes mama vartojo placentos kapsules, kurios buvo užkrėstos B grupės streptokoku).
Sena naujiena: tradicijos ir šiuolaikinės tendencijos
Jei manote, kad placentos valgymas ar kitoks jos panaudojimas yra naujovė, klystate. Pasaulyje yra nemažai kultūrų, kuriose placenta po vaikučio gimimo iki šiol yra pagarbiai užkasama, nes tikima, kad ji yra svarbi vaikelio dalis. Taip buvo daroma ne tik senovės Egipte ar Kinijoje, bet ir senojoje lietuvių kultūroje. Lietuviai manė, kad užkasus placentą sode ir toje vietoje pasodinus medį, vaikas augs sveikas, bus šeimyniškas, stiprus. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Jemene placenta atiduodama sulesti paukščiams.
Šiandien placentos panaudojimas tampa vis įvairesnis ir dažnai turi ne tik simbolinę, bet ir praktinę reikšmę. Placenta, nėštumo pabaigoje sverianti apie pusę kilogramo, yra antikūnų, kamieninių ląstelių ir kitų naudingųjų medžiagų kompleksas, todėl manoma, kad ją pagimdžiusiai moteriai yra sveika suvalgyti.
Viena iš šimto: Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Antakalnyje gydytojos akušerės-ginekologės Viktorijos Navickienės teigimu, jei tik tėvai pageidauja, jie gali placentą pasiimti. Visgi, tokių atvejų yra gana mažai. “Yra žmonių, kurie placentos atžvilgiu yra nusiteikę labai rimtai. Dažniausiai jie ją pasiima ir, jei gimsta mergaitė, placentą užkasa, o toje vietoje pasodina liepą, jei gimsta berniukas - ąžuolą. Tokiais atvejais, žmonės atvažiuoja (gimdyti - aut. past.) tam pasiruošę, turėdami specialius maišelius ir panašiai”, - sako gydytoja. Anot jos, kai kurie tėveliai pasiimti placentą nusprendžia spontaniškai, gimdymo eigoje.
Retai, tačiau ir Lietuvoje pasitaiko, kad placentą norima pasiimti maistiniam vartojimui. Pasak, akušerės-ginekologės, tokių pageidavimų padaugėjo po įžymybių viešų pareiškimų apie produktų su placenta vartojimą ir, neva, jų teigiamą poveikį sveikatai bei grožiui.
“Mūsų ligoninėje suteikiamos visos galimybės pasiimti tiek virkštelės kraujo kamienines ląsteles, tiek placentą ar dangalus. Svarbu, kad tėveliai žinotų, ką jie su tuo darys”, - teigia medikė. To pageidauja maždaug viena iš šimto moterų, taigi, pakankamai retai. Tačiau alternatyviais placentos panaudojimo būdais lietuvės domisi vis dažniau.
Gydytoja akušerė ginekologė Viktorija NAVICKIENĖ kaip vieną iš naujų vėjų akušerijoje pamini „lotoso” gimdymą. Jo metu, kai gimsta vaikas, virkštelė nenukerpama, o placenta įtrinama kvapiomis žolelėmis, įdedama į natūralios medžiagos audeklą ir kurį laiką laikoma šalia naujagimio. Panašios procedūros, kaip ir patiekalai su placenta, gydytojos teigimu, daugumos medikų vertinami nevienareikšmiškai ir dažnai kelia abejonių.
Paklausta, ar dažnai pasiimti placentą pageidauja lietuvės moterys, V. Navickienė sako, kad tokių prašymų yra mažai, bet pamažu daugėja. “To pageidauja maždaug viena iš šimto moterų, taigi, pakankamai retai. Tačiau alternatyviais placentos panaudojimo būdais lietuvės domisi vis dažniau. Tiesa, nors manoma, kad tai - alternatyvūs būdai, iš tiesų, jie yra labai seni. Anksčiau moterims duodavo placentą suvalgyti, kad po gimdymo greičiau susitrauktų gimda. Kai kuriose Afrikos gentyse, manau, tai daroma iki šiol, nes placentoje yra medžiagų, kurios skatina gimdos susitraukimą ir mažina kraujavimą. Taip elgiasi ir gyvūnai - taigi, visa tai yra atėję iš gamtos”, - sako V. Navickienė.
Užsilikusi placenta ir membranos: pavojai ir sprendimai
Užsilikusi placenta ir membranos be kraujavimo yra būklė, susijusi su reprodukcinės sistemos anatomija, ypač su gimda ir placenta. Gimda yra organas, kuriame vystosi vaisius, o placenta yra laikinas organas, kuris jungia motiną ir vaisių, leidžiantis mainytis maisto medžiagoms, deguoniui ir atliekoms. Užsilikusi placenta ir membranos be kraujavimo yra būklė, kai placenta ir jos membranos lieka gimdoje po gimdymo. Tai gali sukelti rimtų sveikatos problemų, nes užsilikusi placenta gali sukelti uždegimą, infekcijas ir netgi kraujo krešėjimo problemas.
Pagrindinės užsilikusios placentos priežastys apima nepakankamą placentos atsiskyrimą nuo gimdos po gimdymo, anksčiau buvusias placentos problemas, tokias kaip placentos previa, ir moters amžių. Taip pat gali turėti įtakos kai kurios medicininės būklės, tokios kaip diabetas ar hipertenzija, kurios gali apsunkinti placentos atsiskyrimą.
Pagrindiniai simptomai gali būti skausmas pilvo apačioje, karščiavimas, nemalonus kvapas iš makšties, nuovargis ir kraujavimas, nors šiuo atveju gali nebūti matomo kraujavimo. Užsilikusi placenta diagnozuojama naudojant ultragarsinius tyrimus, kurie leidžia matyti, ar placenta vis dar yra gimdoje. Gydytojai gali taip pat atlikti kraujo tyrimus, kad įvertintų uždegiminių procesų buvimą organizme.
Gydymas užsilikusiai placentai gali apimti tiek medicininius, tiek nemedicinius sprendimus. Dažnai gydytojai rekomenduoja placentos pašalinimą chirurginiu būdu, jei ji nesiskiria natūraliai. Be to, gali būti skiriami antibiotikai, kad būtų išvengta infekcijų. Kai kuriais atvejais, jei komplikacijų nėra, galima stebėti būklę, tačiau tai reikalauja nuolatinio medicininio stebėjimo. Naujoviškos terapijos galimybės, tokios kaip minimaliai invazinės procedūros, taip pat gali būti svarstomos, priklausomai nuo situacijos sudėtingumo.
Placenta accreta: pavojinga būklė
Placenta accreta yra sunki būklė nėštumo metu. Tai atsiranda, kai placenta pradeda augti per giliai į gimdos sienelę. Paprastai atsitinka taip, kad po kūdikio gimimo placenta atsiskiria nuo gimdos sienelės. Tačiau dalis arba visa placenta lieka prisitvirtinusi prie sienos placentos susikaupimo metu. Tai gali sukelti didelį kraujo netekimą po gimdymo.
Placenta accreta sukelia placentos įaugimą per giliai į gimdos sienelę. Placenta yra kūdikio maisto šaltinis gimdoje. Jei būklė sunki, gali prasidėti gausus kraujavimas, kuris gali būti pavojingas gyvybei.
Placentos akretos požymiai ir simptomai paprastai nėra pastebimi nėštumo metu. Dažniausiai gydytojai tai nustato atlikdami įprastinę veiklą ultragarsas. Taigi, jei nėščia moteris trečiąjį trimestrą pajunta kraujavimą iš makšties, būtina kreiptis į gydytoją.
Placentos susikaupimo priežastys nėra žinomos. Iš esmės randai leidžia placentai giliai įsiskverbti į gimdos sienelę. Tačiau kai kuriais atvejais tai pasireiškia moterims, kurioms nebuvo atlikta placentos previa ar gimdos operacijos. Panašiai, gimdymas per cezario pjūvį taip pat padidina rizikos veiksnius būsimojo nėštumo metu.
Dažnai moterys, turinčios placentos akretų, jų nerodo požymiai ar simptomai nėštumo metu. Ši būklė paprastai nustatoma įprasto ultragarso metu. Sunkus kraujavimas iš makšties: Placenta accreta kelia didesnę sunkaus kraujavimo iš makšties (hemoragijos) riziką po gimdymo.
Negalite užkirsti kelio placentos susidarymui. Placentos susikaupimo rizikos veiksniai padidėja, jei moteriai praeityje buvo atlikta daug cezario pjūvių. Panašiai riziką padidina ir placentos priekinės būklės būklė (placenta yra labai žemai gimdoje ir apima visą gimdos kaklelį arba jo dalį).
Jei diagnozuota, jūsų gydytojas greičiausiai sudarys planą, kaip užtikrinti kuo saugesnį gimdymą. Pirmiausia gydytojas atliks cezario pjūvį gimdymo metu. Po to gydytojas gali atlikti histerektomiją. Moterys, norinčios vėl pastoti, po gimdymo turi galimybę atlikti chirurginę procedūrą, kuri gali išsaugoti jų vaisingumą. Jis palieka didelę placentos dalį gimdoje. Jei po procedūros ir toliau kraujuoja iš makšties, gali būti rekomenduojama atlikti histerektomiją. Dėl šios procedūros sunku vėl pastoti. Apskritai, anksti diagnozavus ir tinkamai gydant placentos akretą, neturėsite ilgalaikių komplikacijų ir galėsite visiškai pasveikti. Ultragarsas paprastai padeda diagnozuoti placentos akretą. Pasikonsultuokite su akušeriu, turinčiu patirties diagnozuojant ir gydant placentos akretą. Anksčiau tai buvo reta, bet dabar ji vis daugiau paplitusi. Mažiausiai 1 iš 272 nėštumų yra paveiktas šios būklės.
Lochijos: pogimdyminis laikotarpis
Lochijos - pogimdyminio laikotarpiu iš makšties tekančios išskyros, sudarytos iš kraujo, gleivių bei audinių likučių. Išskyros - ryškiai raudono šviežio kraujo atspalvio, gali būti ir rusvos. Išskyrų spalva pakinta, jos tampa rudos arba rožinės spalvos. Kiekis vis mažėja, 2-3 d. po gimdymo išskyrų kiekis būna analogiškas kaip ir per gausias mėnesines, ~6 d. Išlieka tokios pat išvaizdos kaip ir 2-6 d. Išskyrų kiekis ženkliai sumažėja. Išskyros išlieka tokios pačios spalvos arba dar šiek tiek pašviesėja. Išskyrų arba visai nebėra, arba jos yra rausvos/gelsvos. Išskyrų dar gali būti kelias savaites.
Jei išskyrose pastebima labai didelių - 10-15 cm skersmens ir didesnių - krešulių. Jei lochijos skleidžia nemalonų kvapą, yra pūlingos. Nemalonus lochijų kvapas rodo infekciją.
Naujagimiui gimus po cezario pjūvio operacijos, tuo pačiu pašalinama ir placenta, kiek įmanoma iš gimdos išvalomas kraujas, susiuvamas pjūvis. Iš karto po gimdymo prasideda gimdos involiucija - gimdos susitraukimas. Gimdos susitraukimai, ypač pirmosiomis dienomis, gali būti skausmingi. Tam įtakos turi oksitocinas, išsiskiriantis žindant naujagimį.
Kiekvieną kartą po gimdymo ligoninės personalas atidžiai apžiūri placentą. Ji turėtų būti vientisa, tačiau pasitaiko atvejų, kad dalis placentos gali pasilikti gimdoje. Vis tik kartais medikai likusio placentos gabalėlio nepastebi. Placentai iki galo nepasišalinus, gimda negali tinkamai gyti ir trauktis.
Pirmomis dienomis po gimdymo turėtumėte naudoti specialius daug išskyrų sugeriančius higieninius paketus arba kelnaites. Higienos priemones reikėtų keisti ne rečiau nei kas 2-3 val., nes lochijos - palanki terpė daugintis mikrobams, galintiems sukelti uždegimą. Jei įmanoma, reikėtų nedėvėti žiedų, laikrodžių, apyrankių ir pan. Apsiplauti reikėtų tik išoriškai, nenaudojant kempinės, intymiosios higienos prausiklių, nes galite išbalansuoti makšties mikroflorą.
Pirmasis ženklas, kad gimda tinkamai išsivalė - skaidrios išskyros, t. y. Po gimdymo yra likęs placentos gabaliukas. Daktarė nusprendė palikti jį ramybėje. As irgi kiek skaitau, tai jei kam ir likdavo likuciu, dare histereskopija ar abrazija. Man pasake, jei nera temperaturos, neskauda ar nekraujuoja, nieko daryti nereikia. Bet ar tas gabaliukas netrukdys pastoti, kaip buna su polipais?
Kraujavimas po gimdymo ir jo priežastys
Gimdymo skyriaus vadovas prof. Mindaugas Kliučinskas papasakojo apie kraujavimą gimdymo metu ir kraujavimą po gimdymo. Profesorius įvardijo kraujavimo priežastis, rizikos veiksnius ir akcentavo kraujo donorystės svarbą, teikiant pagalbą gimdyvėms.
Kodėl kiekvienas galintis turėtų pagalvoti apie kraujo donorystę ir padovanoti kraujo? Jei ne donorų kraujas, šiais metais būtume netekę keturių gimdyvių. Kraujo donorų dėka mes galėjome jas išgelbėti - tai tikriausiai didžiausia motyvacija ir atsakymas, kodėl svarbu dovanoti kraują. Labai kviečiu visus galinčius atvykti į Kauno klinikų Kraujo centrą ir paaukoti kraujo, galinčio išgelbėti ne vieną gyvybę.
Kokia pogimdyminio kraujavimo rizika ir kiek moteris turi netekti kraujo, jog kiltų pavojus jos gyvybei? Mokslinės literatūros duomenimis, pogimdyminio kraujavimo rizika gali būti nuo 3 iki 5 proc. gimdymų. Kai gimdoma natūraliais gimdymo takais, moteris vidutiniškai netenka iki pusės litro kraujo. Atliekant cezario pjūvio operaciją, gimdyvė dažniausiai netenka iki 1 litro kraujo. Gausus kraujavimas yra, kai netenkama daugiau nei 1 litro ar iki 1,5 litro kraujo. Jei moteris netenka daugiau nei 1,5 litro kraujo, tai jau yra masyvus kraujavimas, kinta gyvybiniai rodikliai (pulsas, kraujospūdis, atsiranda vegetacinės reakcijos) ir gali kilti grėsmė gimdyvės gyvybei. Svarbu žinoti, jog nėštumo metu moters kūne kraujo kiekis padidėja apie 30 proc. Taip organizmas apsisaugo, jei po gimdymo būtų prarasta daugiau kraujo nei vidutiniškai. Grėsmė gimdyvės gyvybei atsiranda tada, kai ji netenka daugiau nei 30 proc. cirkuliuojančio kraujo. Vidutinio kūno sudėjimo ir svorio moteriai - tai maždaug 1,5 litro kraujo.
Kokios gali būti gausaus ir gyvybei pavojingo kraujavimo priežastys? Pogimdyminio kraujavimo priežastys yra keturios. Viena iš dažniausių priežasčių - tai gimdos tonusas, kai gimda po gimdymo nesusitraukia. Kita priežastis - gimdymo takų plyšimai (gimdos, gimdos kaklelio, makšties, tarpvietės) arba įkirpimų vietoje esantis kraujavimas. Trečia priežastis - netaisyklingas placentos įsitvirtinimas arba placentos likutis gimdoje. Pati rečiausia priežastis, kodėl moteris gali kraujuoti, tai kraujo krešėjimo sutrikimai. Dažniausiai jau iki gimdymo medikai žino apie moters kraujo krešumo problemą ir gali tam pasiruošti.
Kokie gali būti rizikos veiksniai? Džiaugiamės, kad pasaulinė literatūra ir medikų žinios leidžia įvertinti kraujavimo riziką dar neštumo metu. Dalis veiksnių, nustatomų nėštumo metu: buvusi cezario pjūvio operacija, kraujavimai ankstesnių gimdymų metu, placentos įsitvirtinimo gimdoje sutrikimai ar placentos įaugimas. Vienas iš veiksnių yra gimdos pertempimas, jei laukiamasi labai stambaus vaisiaus arba yra daug vaisiaus vandenų. Daugiavaisis nėštumas taip pat priskiriamas prie veiksnių, turinčių įtakos kraujavimui. Kita rizikos veiksnių grupė yra nustatoma gimdymo metu. Pavyzdžiui, atliekama skubi cezario pjūvio operacija ar kitos medicininės intervencijos, ilgai užsitęsia gimdymas ar skiriami gimdą sutraukiantys medikamentai.
Ar yra būdų, galinčių sumažinti pogimdyminio kraujavimo tikimybę? Lietuvoje naudojami tarptautinių sveikatos organizacijų patvirtinti efektyvūs būdai, galintys sumažinti pogimdyminio kraujavimo riziką. Nėštumo metu labai svarbu išsiaiškinti, ar moteris neserga mažakraujyste (anemija). Nustačius anemiją, turi būti skiriamas atitinkamas gydymas, kad moteris gimdymo metu kraujyje turėtų pakankamą kiekį eritrocitų ir organizmas būtų pasiruošęs galimam kraujavimui. Gimdymo metu taip pat yra taikomos profilaktinės priemonės, pavyzdžiui, aktyvi placentinio laikotarpio priežiūra, turinti tris etapus. Vienas iš jų, kai gimsta naujagimis, moteriai suleidžiamas oksitocinas, padedantis greičiau susitraukti gimdai ir vienu kartu atsidalinti visai placentai. Antras etapas - nustojus pulsuoti virkštelei, ji perspaudžiama, nukerpama ir kontroliuojant švelniai traukiama, jog atsidalinusi placenta greičiau pasišalintų iš gimdos. Paskutinis etapas - trumpas gimdos masažas per pilvo sieną, kad iš jos pasišalintų visi kraujo ir krešulių likučiai. Ankstyvas žindymas - viena iš kraujavimą mažinančių profilaktinių priemonių. Taip pat pirmas dvi valandas per pilvo sieną akušeris reguliariai tikrina gimdos susitraukimą. Naujausia rekomendacija, kai matoma, jog yra labai didelė pogimdyminio kraujavimo rizika, skiriamas tam tikras gimdą sutraukiantis medikamentas.
Ar kraują skystinančių vaistų skyrimas gali turėti įtakos kraujavimui gimdymo metu ir po gimdymo? Yra situacijų, kai moters organizme vyksta būsenos, didinančios krešėjimo riziką, todėl gali pradėti formuotis krešuliai, pavyzdžiui, kojų venose atsirasti trombai. Tokiose situacijose mes turime skirti kraują skystinančius medikamentus.
Pogimdyminis laikotarpis tęsiasi nuo 6 iki 8 savaičių. Pasakyti, kiek laiko kraujuoti normalu, būtų netikslu, nes kiekvienos moters organizmas yra skirtingas. Tačiau laikoma, jog pirmąją savaitę kraujingos išskyros yra normalu. Vėliau kraujavimas turėtų vis mažėti ir per 4-6 savaites turėtų atsirasti kitokio pobūdžio išskyros iš gimdos. Jei kraujingos išskyros buvo išnykę, tačiau po kurio laiko vėl atsirado, reikėtų prisiminti, ar nekėlėte sunkių daiktų ir neturėjote didesnio fizinio krūvio. Negausios kraujingos išskyros (kraujo krešuliai) yra galimi ir neturėtų kelti baimės. Tačiau, jei kraujavimas buvo išnykęs ir po kurio laiko iš gimdos pradėjo lašėti ar tekėti kraujas, jums reikėtų kreiptis į prižiūrintį akušerį ar gydytoją akušerį ginekologą.
