Šiame straipsnyje nagrinėjami keli popiežiai, kurių vardas buvo Pijus, pateikiant išsamią informaciją apie jų gyvenimą, pontifikatus ir svarbiausius darbus. Aptariami Pijus XII, Pijus VI, Pijus VII, Pijus IX ir kiti popiežiai, siekiant atskleisti jų indėlį į Katalikų bažnyčios istoriją.
Popiežius Pijus XII: diplomatas ir dvasinis lyderis
Popiežius Pijus XII (tikrasis vardas Eudženijus Marija Džiuzepė Džiovanis Pačelis) gimė Romoje 1876 m. kovo 2 d. ir mirė 1958 m. spalio 9 d. Kastelgandolfėje. Jis buvo 260-asis Katalikų popiežius, išrinktas 1939 m. kovo 2 d. Prieš tapdamas popiežiumi, jis 1920 m. buvo paskirtas apaštališkuoju nuncijumi Vokietijoje, o 1930 m. tapo Vatikano valstybės sekretoriumi. Pijus XII pasižymėjo diplomatiniais gebėjimais, tarpininkavo sprendžiant konfliktus ir 1939 m. išleido pirmąją encikliką „Sumni pontificatus“, kurioje pasmerkė valstybės sudievinimą ir kvietė taikiai spręsti konfliktus.
Antrojo pasaulinio karo metais Pijus XII griežtai laikėsi neutraliteto, pasisakė prieš holokaustą, tačiau vengė atviros konfrontacijos su nacių Vokietija. Jis kvietė valstybių vadovus įgyvendinti penkių dalių taikos programą. 1943 m. diplomatinėmis priemonėmis nutraukė žydų trėmimą į koncentracijos stovyklas Slovakijoje ir nurodė teikti žydams pagalbą vienuolynuose bei Bažnyčiai priklausančiose įstaigose. Po karo rėmė nusiginklavimo politiką ir pasmerkė katalikų bendradarbiavimą su komunistais.
Pijus XII paskelbė dogmą apie Švč. Mergelės Marijos ėmimą dangun ir 1942 m. simboliškai paskyrė pasaulį Marijos širdžiai. Jo pontifikato metu buvo patvirtinta, jog po Šv. Petro bazilikos altoriumi rastas Šv. Petro kapas. Popiežius Paulius VI 1967 m. spalio 18 d. pradėjo Pijaus XII beatifikacijos procesą, o 2008 m. spalio 19 d. Vatikanas paskelbė apie ketinimus jį kanonizuoti.
Nepaisant Pijaus XII pastangų gelbėti žydus, kai kurie jį kaltina nepakankamai garsiai pasisakius prieš žydų genocidą. Vatikanas teigia, kad viešas popiežiaus įsikišimas būtų tik pabloginęs situaciją, o diplomatinės pastangos ir slapta pagalba buvo veiksmingesnės.
Popiežius Pijus VI: kovotojas su revoliucijomis ir monarchais
Šv. Pijus VI (tikrasis vardas - Džiovanis Andželas Braškis) gimė 1717 m. gruodžio 27 d. ir mirė 1799 m. rugpjūčio 29 d. Jis buvo popiežius nuo 1775 m. vasario 15 d. Pijus VI studijavo teisę Feraroje ir nuo 1753 m. buvo popiežiaus Benedikto XIV asmeninis sekretorius. Būdamas popiežiumi, jis konfliktavo su Europos monarchais, ypač su Šventosios Romos imperijos imperatoriumi Juozapu II, kuris uždarė daug vienuolynų. Popiežius taip pat priešinosi episkopalizmo ir febronijanizmo sąjūdžiams, kurie kvestionavo popiežiaus valdžią.
Didžiosios Prancūzų revoliucijos metu Pijus VI pasmerkė religijų laisvę ir dvasininkų persekiojimą Prancūzijoje. 1798 m. prancūzams užėmus Romą, jis buvo suimtas ir ištremtas.
Popiežius Pijus VII: Napoleono epochos popiežius
Šv. Pijus VII (tikrasis vardas - Barnaba Nikolas Marija Luigi Kiaramonti) gimė 1740 m. rugpjūčio 14 d. ir mirė 1823 m. rugpjūčio 20 d. Jis buvo popiežius nuo 1800 m. kovo 14 d. Pijus VII įstojo į Benediktinų ordiną būdamas šešiolikos metų, 1765 m. įšventintas kunigu, o vėliau dirbo teologijos profesoriumi. 1801 m. jis sudarė konkordatą su Napoleonu Bonapartu, o 1804 m. jį karūnavo imperatoriumi.
Nors iš pradžių santykiai su Napoleonu buvo geri, vėliau kilo nesantaika. Napoleonas aneksavo Popiežiaus valstybę ir įkalino popiežių. Pijus VII buvo išlaisvintas tik 1814 m. Jo pontifikato metu buvo atkurtas Jėzuitų ordinas, įsteigtos naujos vyskupijos Šiaurės Amerikoje. Jis taip pat pasmerkė masonus ir Biblijos draugijas.
Napoleono karai – pernelyg supaprastinta (1 dalis)
Popiežius Pijus IX: ilgiausiai valdęs popiežius ir „Sillabus“
Šventasis Pijus IX (tikrasis vardas: Džiovanis Marija Mastai-Ferečiai) gimė 1792 m. gegužės 13 d. ir mirė 1878 m. vasario 7 d. Jis buvo 255-asis Katalikų bažnyčios vadovas, tarnystę ėjęs nuo 1846 m. birželio 16 d. iki 1878 m. vasario 7 d., kas daro jo pontifikatą ilgiausiu Romos katalikų bažnyčios istorijoje po apaštalo Petro.
Pijus IX atsisakė Popiežiaus valstybės valdymo pakeisti konstituciniu būdu ir 1848-1849 m. įvykdė liberalias reformas Popiežiaus srityje. Tačiau prasidėjus revoliucijai, jis buvo priverstas bėgti iš Romos. 1870 m. Popiežiaus valstybei netekus valdžios, Pijus IX atsisakė pripažinti jungtinę Italijos valstybę.
Jis paskelbė dogmą apie nekaltą Švč. Mergelės Marijos prasidėjimą ir 1864 m. paskelbė „Sillabusą“ („Svarbiausių mūsų laikų paklydimų sąrašą“), kuriame pasmerkė įvairias modernias filosofines ir politines sroves, tokias kaip panteizmas, natūralizmas, liberalizmas ir socializmas. Šiame leidinyje buvo smerkiama ir idėja, kad popiežius turi susitaikyti su progresu ir liberalizmu.
Pijus IX taip pat skyrė Vaclovą Žilinskį Vilniaus, o M. Valančių Žemaičių vyskupu. Jis protestavo prieš Rusijos vyriausybės represijas prieš Katalikų bažnyčią po 1863 m. sukilimo.
Kiti popiežiai vardu Pijus, paminėti tekste, yra Pijus XI, kuris kanonizavo kelis šventuosius, įskaitant Šv. Magdaleną Sofiją Barat ir Šv. Joną Eudesą, taip pat kitus kankinius ir šventuosius.
Popiežiai vardu Pijus paliko gilų pėdsaką Katalikų bažnyčios istorijoje, kiekvienas savaip prisidėdamas prie jos dvasinio ir politinio vystymosi.
