Vaiko globa - tai itin svarbi sritis, kurios tinkamas reglamentavimas užtikrina vaiko teises ir gerovę. Šiame straipsnyje aptarsime, kokie buvo pirmieji dokumentai Lietuvoje, reglamentavę vaiko globą, ir kokią įtaką jie turėjo tolimesnei teisinės bazės raidai.

Vaiko globos reglamentavimo ištakos

Sunku vienareikšmiškai nurodyti patį pirmąjį dokumentą, kuris reglamentavo vaiko globą Lietuvoje, nes ši sritis istoriškai buvo reguliuojama įvairiais papročiais, tradicijomis ir bendruomenės susitarimais. Tačiau galima išskirti kelis svarbius etapus ir dokumentus, kurie turėjo didelės įtakos vaiko teisių apsaugai.

Statutai ir kiti teisės aktai

Lietuvos Statutai, galioję nuo XVI amžiaus, apibrėžė tam tikrus aspektus, susijusius su šeimos teisėmis ir vaikų padėtimi visuomenėje. Nors tiesiogiai vaiko globos klausimai nebuvo akcentuojami, tačiau buvo nustatytos taisyklės dėl paveldėjimo, tėvų valdžios ir kitų šeimos narių pareigų, kurios netiesiogiai paveikė ir vaikų gerovę.

Tarpukario Lietuva

Tarpukario Lietuvoje (1918-1940 m.) buvo priimta nemažai įstatymų, kurie siekė modernizuoti šalies teisės sistemą, įskaitant ir šeimos teisę. Šiuo laikotarpiu buvo skiriama daugiau dėmesio vaiko teisių apsaugai, tačiau vis dar nebuvo suformuotos išsamios vaiko globos sistemos.

Pokario laikotarpis

Po Antrojo pasaulinio karo, Lietuvai esant Sovietų Sąjungos sudėtyje, vaiko globa buvo reglamentuojama pagal sovietinius įstatymus. Šiuo laikotarpiu valstybė prisiėmė didesnę atsakomybę už vaikų gerovę, tačiau vaiko teisių apsauga dažnai buvo ideologizuota.

Nepriklausomybės atkūrimas

Atkūrus nepriklausomybę 1990 metais, Lietuva pradėjo kurti naują teisinę bazę, atitinkančią tarptautinius standartus. Šiuo laikotarpiu buvo priimta daug svarbių įstatymų, reglamentuojančių vaiko teises ir globą.

Pagrindiniai teisės aktai

Štai keletas pagrindinių teisės aktų, kurie reglamentuoja vaiko globą Lietuvoje:

• Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas
• Civilinis kodeksas
• Šeimos kodeksas

Šie įstatymai apibrėžia vaiko teises, tėvų ir globėjų pareigas, vaiko globos formas ir tvarką, taip pat valstybės institucijų vaidmenį užtikrinant vaiko gerovę.

Vaiko globos formos

Lietuvoje yra kelios pagrindinės vaiko globos formos:

• Globėjas šeimoje: Kai vaikas apgyvendinamas globėjo šeimoje, kuri rūpinasi vaiku kaip savo šeimos nariu.
• Globėjas institucijoje: Kai vaikas apgyvendinamas vaikų globos įstaigoje, kur jam užtikrinama priežiūra ir ugdymas.

Vaiko globa (rūpyba)

Vaiko globa (rūpyba) - tai likusio be tėvų globos vaiko, įstatymų nustatyta tvarka patikėto fiziniam arba juridiniam asmeniui, priežiūra, auklėjimas ir ugdymas, kitų jam tinkamų dvasiškai ir fiziškai augti sąlygų sudarymas ir palaikymas, jo asmeninių, turtinių teisių bei teisėtų interesų gynimas ir atstovavimas jiems.

Vaikui nustatoma globa (rūpyba) tais atvejais, kai jo tėvai dėl įvairių nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių - priklausomybių, ligos, socialinių įgūdžių stokos, nesirūpinimo vaiku ar piktnaudžiavimo tėvų valdžia - negali patys auginti vaiko.

Vaikui iki 14 metų yra nustatoma globa ir skiriamas globėjas. Vyresniems negu 14 metų vaikams, steigiama rūpyba ir skiriamas rūpintojas.

Globos rūšys

Lietuvoje yra šios vaiko globos (rūpybos) rūšys:

• Vaiko laikinoji globa (rūpyba): Laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas, jo teisių ir teisėtų interesų atstovavimas bei gynimas šeimoje, šeimynoje, globos centre ar vaikų globos (rūpybos) institucijoje. Vaiko laikinosios globos (rūpybos) tikslas - grąžinti vaiką į šeimą. Laikinoji globa (rūpyba) nustatoma savivaldybės mero potvarkiu.
• Vaiko nuolatinė globa (rūpyba): Nustatoma be tėvų globos likusiems vaikams, kurie esamomis sąlygomis negali grįžti į savo biologinę šeimą, ir jų priežiūra, auklėjimas, atstovavimas teisėms bei teisėtiems interesams ir jų gynimas pavedamas kitai šeimai, šeimynai ar vaikų globos institucijai.
• Globa (rūpyba) šeimoje: Tai ne daugiau kaip trijų vaikų globa (rūpyba) (bendras vaikų skaičius šeimoje su savais vaikais - ne daugiau kaip šeši vaikai) natūralioje šeimos aplinkoje. Kai vaikui nustatoma globa (rūpyba) fizinio asmens šeimoje ir globėju (rūpintoju) paskiriamas fizinis asmuo arba sutuoktiniai.
• Globa (rūpyba) šeimynoje: Tai globos forma, kai juridinis asmuo (šeimyna) globoja (rūpina) keturis ir daugiau vaikų (bendras vaikų skaičius šeimynoje su savais vaikais - ne daugiau kaip aštuoni vaikai) šeimos aplinkoje.
• Globa (rūpyba) globos centre: Tai globos forma, kai vaikui nustatoma globa (rūpyba) globos centre ir jo globėju (rūpintoju) paskiriamas juridinis asmuo (globos centras), o vaiko gyvenamoji vieta yra budinčių globotojų ar nuolatinių globotojų šeimoje.
• Globa (rūpyba) vaikų globos institucijoje: Kai vaikui nustatoma globa (rūpyba) socialinės globos įstaigoje ir vaiko globėju (rūpintoju) paskiriamas juridinis asmuo - socialinės globos įstaiga.

Globėjas (rūpintojas)

Globėjas (rūpintojas) - asmuo, kuriam yra paskirta vaiko laikinoji ar nuolatinė globa (rūpyba). Vaiko globėju (rūpintoju) gali būti fizinis arba juridinis asmuo.

Budintis globotojas

Budintis globotojas - tai fizinis asmuo, kuris laikinai likusį be tėvų globos vaiką prižiūri savo namuose, natūralioje šeimos aplinkoje, užtikrindamas jam fizinį ir emocinį saugumą, ugdymąsi, auklėjimą, atliepia vaiko poreikius ir suteikia kasdienę priežiūrą. Vaiko priežiūros trukmė - iki 12 mėnesių, kol vaikas bus grąžintas į biologinę šeimą, ar jam bus nustatyta nuolatinė globa (rūpyba) arba jis bus įvaikintas. Vienu metu budintis globotojas gali prižiūrėti iki 3 vaikų. Bendras vaikų skaičius su savais vaikais - iki 6 vaikų. Savo veiklą budintis globotojas vykdo pagal individualios veiklos pažymą ir yra sudaręs su globos centru tarpusavio bendradarbiavimo ir paslaugų teikimo sutartį. Vaiko atstovas pagal įstatymą yra globos centras.

Nuolatinis globotojas

Nuolatinis globotojas - fizinis asmuo, kuris prižiūri likusį be tėvų globos vaiką, su kuriuo nėra susijęs giminystės ryšiais ir kuriam įstatymų nustatyta tvarka yra arba turi būti nustatyta nuolatinė globa. Asmuo, norintis tapti nuolatiniu globotoju turi atitikti globėjams keliamus reikalavimus, būti įgijęs ne žemesnį nei vidurinį išsilavinimą bei turėti bent vienerių metų vaikų globos ar budinčio globotojo veiklos patirtį. Nuolatinis globotojas veiklą vykdo pagal individualios veiklos pažymą, su globos centru sudaro tarpusavio bendradarbiavimo ir paslaugų teikimo sutartį ir savo namuose, natūralioje šeimos aplinkoje prižiūri, auklėja, atliepia vaiko poreikius ir suteikia kasdienę priežiūrą vaikui iki jam sukanka pilnametystė. 21-65 m. asmenys turintys sąlygas vaikui augti (būstas nebūtinai turi būti nuosavas).

Žingsniai, kuriuos reikia atlikti norint tapti globėju (rūpintoju)

1. Sprendimo priėmimas. Informacijos surinkimas, konsultacijos.
2. Sveikatos pažyma. Kreiptis į savo gydymo įstaigą dėl sveikatos pažymos 046/a formos gavimo.
3. Dokumentų pateikimas. Kreiptis į savo gyvenamosios vietos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinį skyrių, kurio darbuotojams padedant, bus pradėta globos (rūpybos) šeimoje procedūra. Pateikiami dokumentai: Prašymas, Sveikatos pažyma 046/a formos, Vyresnio kaip 16 metų asmens sutikimo dėl fizinio asmens arba sutuoktinių tapimo vaiko globėju (-ais) (rūpintoju (-ais)), budinčiu globotoju, nuolatiniu globotoju ar šeimynos steigėju forma.
4. Laukimas. Jūsų dokumentai bus persiųsti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritoriniam skyriui. Specialistai išnagrinės jūsų prašymą.
5. Kvietimas į mokymus. Gavus teigiamą pradinį dokumentų vertinimą globos centras pakvies Jus ir Jūsų sutuoktinį ar kartu gyvenantį santuokos neįregistravusį asmenį į mokymus, kurių trukmė - ne ilgiau nei 3 mėnesiai, tuo laikotarpiu specialistai apsilankys Jūsų namuose individualiems pokalbiams. Mokymai yra privalomi visiems norintiems globoti (rūpinti) vaiką. Jeigu mokymai artimiausiu metu nevyks jūsų mieste ar rajone, Jums gali būti pasiūlyta juos išklausyti artimiausioje savivaldybėje.
6. Išvados globai (rūpybai) gavimas. Asmeniui, norinčiam globoti (rūpinti) vaiką ir jo sutuoktiniui ar kartu gyvenančiam santuokos neįregistravusiam asmeniui išklausius mokymus, per 10 darbo dienų nuo mokymų pabaigos, specialistai parengs išvadą* dėl pasirengimo vaiko globai (rūpybai).
7. Laukimas ir sprendimo priėmimas.

Parama globėjui (rūpintojui)

Tapus globėju (rūpintoju), visą globos (rūpybos) laikotarpį Jus lydės globos koordinatorius ir globos centro specialistų komanda, kurie suteiks Jums galimybę tobulinti savo gebėjimus vaikų auginimo srityje, suteiks įvairiapusę paramą ir pagalbą, kvies aktyviai įsitraukti į globėjų bendruomenę, dalyvauti susitikimuose, renginiuose.

Kiekviena savivaldybė budinčiam globotojui per globos centrą, taip pat globėjui (rūpintojui) gali tiesiogiai skirti ir mokėti pagalbos pinigus Socialinių paslaugų įstatymo nustatyta tvarka, taip pat skirti vienkartinę materialinę pagalbą (įsikurti, gydytis ir pan.) ar kitas išmokas.

Nuo 2018 m. liepos 1 d. veikiantis Globos centras - Druskininkų savivaldybės Socialinių paslaugų centro struktūrinis padalinys.

Tarptautiniai dokumentai ir jų įtaka

Pirmieji praktiniai žingsniai link vaiko teisių pripažinimo ir gynimo buvo žengti po Pirmojo pasaulinio karo. Anglija buvo ta pirmoji šalis, kuri rimtai susirūpino vaikų teisinio statuso įtvirtinimu ir elgesio su jais humanizavimu. Pirmosios apie vaikus teises prabilo moterys. Šioje šalyje 1919 m. buvo įsteigta pirmoji pasaulyje vaikų teisių gynimo organizacija - sąjunga "Gelbėkit vaikus", o jos steigėja E. Jabb parengė ir 1923 m. Ženevos vaiko teisių deklaraciją. 1924 m. šie teiginiai buvo priimti Tautų lygoje ir šį dokumentą patvirtino Tautų Sąjunga.

Antrasis pasaulinis karas paliko ženklus randus: nukentėjo ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Ši dalia palietė ne vieną vaiką. Tokiais vaikų likimais susirūpino organizacijos, kurios savo darbo su vaikais strategijas grindė Eglantyne Jelk (E. Jabb) paskelbtais penkiais principais. 1924 m. buvo paskelbta Ženevos vaiko teisių deklaracija.

1948 m. JT Generalinė Asamblėja paskelbė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurioje pripažino visiems žmonėms lygias teises ir laisves nepriklausomai nuo rasės, lyties, kalbos, religijos, tautinės, turtinės ar kitos padėties. Atsižvelgiant į tai, kad vaikai yra labiausia pažeidžiama visuomenės dalis, 1959 m. lapkričio 20 d. paskelbtoje JT Generalinės asamblėjos rezoliucijoje dar kartą buvo patvirtintas tikėjimas pagrindinėmis žmogaus teisėmis, jo orumu ir vertingumu ir atsižvelgiant į tai, jog kiekvienas žmogus turi teisę į visas teises ir laisves, nepriklausomai nuo rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, o vaikui, atsižvelgiant į jo fizinį ir protinį nesubrendimą, reikia ypatingos teisinės apsaugos. Generalinė Asamblėja paskelbė Vaiko teisių deklaraciją (jos pirmtakas - Ženevos vaiko teisių deklaracija), kad jos pagrindu vadovautųsi gindami vaiko teises tiek vietos valdžios organai, tiek savanoriškos organizacijos, tiek pavieniai asmenys, o svarbiausia - tėvai.

1979 metai buvo paskelbti vaiko metais. Todėl 1989 m. lapkričio 20 d. JT Generalinė Asamblėja priėmė, o daugelis pasaulio valstybių įsipareigojo ginti, ratifikavo Vaiko teisių konvenciją. Ši Konvencija įsigaliojo 1990 m., o iki 2000 m. ją ratifikavo 191 šalis. Lietuva 1992 m. sausio 8 d. prisijungė prie Konvencijos, o 1995 m. liepos 3 d. Seimas ją ratifikavo.

Prisijungusios prie Konvencijos valstybės įsipareigoja užtikrinti joje numatytas vaiko teises atitinkamos valstybės įstatymu. JT Vaiko teisių konvencija - tai pagrindinis teisinis dokumentas, apibrėžiantis vaiko teises. Konvencijoje remiamasi holistiniu požiūriu į vaiką, kuris apima ne tik fizinį ir protinį augimą, bet drauge ir kultūrinę, moralinę, socialinę ir dvasinę raidą. Vaikas yra vertybė ir jo vystymuisi turi būti suteiktas prioritetas, apsauga ir parama.

Vaiko teisių konvencija įtvirtina naują požiūrį į vaikus ir vaikų bei suaugusiųjų santykius ir tai yra pagrindinis žmogaus teisių dokumentas vaikams. Be 1989 m. Dėl ypatingos savo padėties vaikai yra išskirtinė asmenų grupė. Dėl savo neveiksnumo savo teisių atstovauti negali. Konvencijos preambulėje valstybės, kurios yra šios Konvencijos dalyvės, susitarė, kad kiekvienas žmogus turi turėti visas nurodytas teises ir laisves. Šis vaiko teises reglamentuojantis dokumentas patvirtintas parašais valstybių dalyvių atstovų, atitinkamai įgaliotų savo vyriausybių.

I-ąją Konvencijos dalį sudaro keturiasdešimt vienas straipsnis. Juose apibrėžtos pagrindinės apsaugos, dalyvavimo visuomenės gyvenime vertybės, elgesys su vaikais. Pilietinės teisės ir laisvės (7 str. ir kt.). Šeimos aplinka ir alternatyvi globa (18 str. ir kt.). Sveikatos apsauga ir gerovė (24 str. Vaiko teisė naudotis tobuliausiomis sveikatos sistemos paslaugomis ir ligų gydymo bei sveikatos atstatymo priemonėmis ir kt.). Švietimas, laisvalaikis, kultūra (28 str. Vaiko teisė mokytis ir kt. - 29, 31 str.). Speciali apsauga (dėl etninių, religinių, kalbinių mažumų neatimamos teisės naudotis savo kultūra, išpažinti savo religiją, vartoti gimtąją kalbą ir kt.). Straipsnių nuostatos formuoja požiūrį į vaiko teises, kuris gali būti nacionalinių programų pagrindas.

Vaiko teisių komitetas jau 1991 m. pirmos sesijos metu nusprendė skirti keturiems Konvencijos principams ypatingą dėmesį. Valstybės dalyvės, tame tarpe ir Lietuvos Respublika, atsako už Konvencijos įgyvendinimą ir siektinas rezultatas yra vaikų galimybė naudotis visomis Konvencijoje nustatytomis teisėmis. Vaiko teisių pobūdis reikalauja suderinti skirtingus interesus, įskaitant tuos, kurie atlieka pareigas, ir tuos, kurie naudojasi teisėmis. Svarbiausias vaidmuo tenka Vyriausybei.

Valstybės pareiga - mažiausiai įsikišti į tėvų reikalus, o ginti apgailėtiniausioje padėtyje esančius vaikus.

Vaiko teisės šeimoje

Šeima, ugdymo institucijos, nevyriausybinės organizacijos (NVO), žiniasklaida, net patys vaikai turi įtakos vaiko - žmogaus teisių kultūros kūrimui. Tik vaikai turi mažiausiai galimybių dalyvauti pilietinėse akcijose, jų pagrindinės gyvenimo institucijos - namai, mokykla. Prieš tiriant tėvų ir jų vaikų požiūrį į vaiko teises šeimoje pirmiausia remiantis moksliniais šaltiniais išanalizuosime vaiko teisių, vaiko tėvų atsakomybės ir valstybės pareigos ryšį.

JT Vaiko teisių konvencijoje (toliau - Konvencijoje) skelbiama, kad Valstybės pareiga yra "gerbti tėvų...atsakomybę, teises ir pareigas" (5str.). Konvencijoje taip pat teigiama, kad vaikas turi teisę laisvai reikšti savo pažiūras visais su juo susijusiais klausimais, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, į vaiko pažiūras turi būti atsižvelgiama.

Taigi matome, kad Konvencijoje aiškiai remiama šeimos privatumo nuostata (nebent būtina įsikišti siekiant apginti vaiką ir užtikrinti jo saugumą) ir tam tikru požiūriu Konvencijoje galima įžvelgti tėvų atsakomybės mažėjimą vaikui augant ir bręstant. Stiprinant vaiko teisių pripažinimą šeimoje yra svarbu, kad vaiko teises pripažintų tėvai. Vien įstatymų, negalime pakeisti požiūrio ir tradicinio šeimos ar visuomenės elgesio.

Vaiko teisės - tai sąvoka, kuri apima ne tik fizinį ir protinį augimą, bet drauge ir kultūrinę, moralinę, socialinę bei dvasinę raidą. Konvencijoje vaiku laikomas asmuo iki 18 metų. Tačiau šios teisės bei realus teisės įgyvendinimas visų pirma priklauso nuo kitos socialinės grupės, kurią sudaro tėvai, globėjai ir kiti instituciniai ugdymo veikėjai. Patys vaikai taip pat yra socialiniai veiksniai ir teises turintys subjektai. Konvencijoje tvirtinama (18 str.): tėvai yra pagrindinis vaiko apsaugos, ugdymo ir globos šaltinis. Daugybė atliktų mokslinių tyrimų bei statistinės duomenų suvestinės byloja apie vaiko teisių pažeidimus šeimoje. Ilgą laiką auklėjimo nuostata: fizinės bausmės - kaip auklėjimo priemonė, buvo socialiai leistinos. Šis mokslinis tyrimas ir atskirų psichoterapinių situacijų analizės dėka išaiškėjo, kad fizinės bausmės bei fizinės prievartos pasekmės yra skaudžios.

Bene daugiausia vaikų prievartos tema yra tyrinėta JAV ir Rusijoje. Disertaciją apie elgseną šeimoje, kurioje yra taikomos fizinės bausmės vaikams, Rusijoje apgynė E. Kuftjak (2003). 2006 m. balandžio 7 d. Mykolo Romerio universitete vykusioje mokslinėje praktinėje konferencijoje "Vaikų pažeidžiamumas: įvertinimas ir prevencija" dr. R. Jusienės pranešimas "Fizinis bausmės taikymas vaikams: tėvų požiūris ir galimos priežastys" sukėlė diskusijas: ar Lietuva jau yra pasiruošusi teisiškai uždrausti tėvams taikyti fizines bausmes savo vaikams ir kur yra riba tarp fizinės bausmės ir smurto? R. S. Kempe ir H. C. Kempe (1978) įvedė sąvoką "sindromas žalojantis vaiką". Jie teigė, kad tėvai, išgyvenantys stresą metu jie gali žaloti ar apleisti savo vaikus. Terminas "Vaiką žalojantis elgesys" apima emocinę, seksualinę ir fizinę žalą ir nėra vien tik neatsitiktinis vaiko sužeidimas.

Dažnai tokie vaiko teisių pažeidimai, kaip vaiko nuomonės nepaisymas, pedagoginis apleistumas ir pan. visuomenėje lieka nepastebėti. Šios suaugusiųjų elgesio problema dar nepakankamai įvardyta, nežinoma tokio elgesio statistika, tik pavieniai kraštutiniai smurto atvejai byloja apie esamą problemą. Egzistuoja ir tokia tėvų nuomonė: emocinė prievarta - tai ne vaiko teisių pažeidimas, o su auklėjimu susiję sunkumai ar tiesiog auklėjimo priemonės bei būdai. Apleistumas pateisinamas sudėtinga socialine situacija, dideliu užimtumu, nepritekiumi ar pan. Vaikui svarbu, kad tėvai gerbtų jo nuomonę.

Daugelis mokslininkų pasaulyje pabrėžia glaudų emocinį ryšį tarp tėvų ir vaiko svarbų vaiko fiziniam ir psichiniam vystymuisi. Tačiau atskleistas jų požiūris į daugumą vaiko teisių. Šiuo vaiko teisių šeimoje įgyvendinimo aspektus. Tačiau neteko rasti tyrimų duomenų, kurie atspindėtų 7-11 metų amžiaus vaikų ir jų tėvų požiūrį į vaiko teises šeimoje. Šio amžiaus vaikams yra būdinga tai, jog jie yra priklausomi nuo savo tėvų paramos ir vadovavimo, aktyviai nedalyvauja visuomeniniame gyvenime, jų požiūrį į aplinką formuoja šeima, mokytojai. 7-11 metų amžiaus vaikų ryšys su tėvais yra stipresnis nei su bendraamžiais, kurių pasaulis, turi savo subkultūrą, raidą, struktūrą, pripažįsta specifines vertybes ir elgesio normas bei tradicijas. Todėl šeimos vaidmuo šiame amžiaus tarpsnyje yra dar bene svarbiausias.

Ar šios asmenybės teisės yra pripažįstamos ir gerbiamos šeimoje? Gautų rezultatų dėka bus galima įvertinti koks yra šiuolaikinis tėvų bei jų vaikų, kurių amžius 7-11 m., požiūris į vaiko teises šeimoje. Probleminis klausimas: ką patiria vaikas būdamas 7-11 metų amžiaus, kokie jo poreikiai, kokios teisės šeimoje ir koks tėvų požiūris į tai? Studijuojant mokslinę literatūrą ir siekiant rasti atsakymą į iškeltą probleminį klausimą, išryškėjo, kad mažiausia tyrinėta sritis tai - vaiko amžiaus tarpsnis tarp ankstyvosios vaikystės ir paauglystės.

Šis (teisinės, pedagoginės ir psichologinės) specialistų nuomonė ir požiūris į vaiko teises laikui bėgant turi tendenciją kisti: t.y. keičiasi teisinis požiūris - priimami nauji įstatymai, tarptautiniai aktai ir kt., o tėvai ugdydami vaikus turi suspėti modernizuoti auklėjimo procesą, įgydami naujos psichologinės ir pedagoginės žinių. Tačiau ar visi tėvai yra suinteresuoti susipažinti su nauja informacija ir ja grįsti vaiko ugdymo procesą? Ar suspėja patys tvai nuolatiniame kaitos procese keistis ir keisti savo požiūrį į vaiką, pripažinti jo teises, garantuoti jo poreikių užtikrinimą?

Tyrimo problema aktuali tuo, kad yra labai mažai žinoma, koks tėvų ir 7-11 metų amžiaus vaikų požiūris į vaiko teises šeimose, kuomet tiriamieji atitinka šiuos kriterijus: šeimos nepriklauso socialinės rizikos šeimų grupei, vaikai neturi specialių poreikių ir lanko bendrojo lavinimo mokyklas, tėvai yra darbingi ir turi nuolatines pajamas. Šio tyrimo tikslas yra ištirti koks požiūris į vaiko teises vyrauja šeimose, kurios atitinka minėtus kriterijus. Taigi šis tyrimas padės nustatyti, ar ten, kur visuomenės nuomone, problemų nėra - jos iš tikrųjų nėra.

Žinodami atsakymą, koks yra tėvų ir vaikų požiūris į vaiko teises šeimoje bei jų realizavimą, mes galėsime sužinoti ar taip vadinamose "standartinėse, neprobleminėse" šeimose nėra nematomas, paslėptų vaiko teisių pažeidimų. Šis vaikų požiūriu. Šiomis vaiko teisėmis, vadovausis dabartinė vaikų karta auklėdama savo vaikus?

Humanistinis požiūris

A. Maslow, K. Rogers, D. Super: "Asmenybė yra savo patirties subjektas - tai, kaip žmogus suvokia, pažįsta save ir aplinką. Nuo to priklauso asmenybės gyvenimas, elgsena. Pirminis elgesio variklis yra įgimta organizmo tendencija save teigti, aktualizuoti, įtvirtinti aplinkoje. Aplinkos vaidmuo šiai tendencijai realizuoti labai svarbus. Remiantis humanistinėmis nuostatomis, žmogui svarbiausia rasti vidinės problemos esmę, o ta esmė ir yra priežastis, sukelianti vidinius sunkumus.

Šiai optimaliai funkcionuoti darbe ir buityje" (Jovaiša L., 1996). Humanistinės pasaulėjautos atstovas XVII a. čekų pedagogas J. A. Komenskis vaizdumą laikė "auksine taisykle", nes visa patirtis ir bet koks žinių įgijimas prasideda nuo aplinkos stebėjimo, o ne žodinio aiškinimo apie ją ir jokiu būdu - vaiko ugdymo procese neturi būti prievartos ir fizinės bausmės. Šios priklausomai nuo visuomenės ekonominio išsivystymo, istorinės - etinės sąmonės susiformavimo. Humanistinė pažiūrų sistema atspindi socialinę realybę siekiamybės požiūriu (Vitkauskaitė D., 2001). "Vaikas yra unikali vientisa sistema, kuri suvokiama ne kaip išankstinė susiformavusi duotybė, bet kaip nuolat kintanti atvira sistema" ( Rogers K., 1997).

Darbo objektas ir uždaviniai

Darbo objektas: tėvų ir vaikų požiūris į vaiko teises šeimoje.

Uždaviniai:

• Išanalizuoti mokslinę literatūrą vaiko teisių šeimoje klausimais.
• Nustatyti ir palyginti kaip tėvų ir vaikų požiūriu šeimoje įgyvendinami vaiko teisės gyventi ir sveikai vystytis principo aspektai.
• Išryškinti tėvų požiūrį į fizines bausmes ir smurtą šeimoje.
• Išanalizuoti tėvų ir vaikų požiūrį į vaiko teises dalyvauti pri...

tags: #pirmieji #dokumentai #reglamentuojantys #vaiko #globa

• Vaikų karščiavimo priežastys
• Ar galima pastoti prieš vaisingas dienas?
• Spalvingi kilimai vaikų kambariui
• Tendencijos ir iššūkiai gimstamumo srityje
• Vilniaus knygų mugės svarba