Panikos ataka - tai staigus stiprios baimės ar nerimo epizodas, dažnai kylantis be aiškios priežasties ir sukeliantis fizinius bei psichologinius simptomus, tokius kaip greitas širdies plakimas, dusulys ir galvos svaigimas. Panikos ataka gali atrodyti pavojinga, tačiau ji nėra gyvybei grėsminga.

Panikos priepuoliai - tai staiga užplūstantis intensyvios baimės ar nerimo epizodai, lydimas fizinių simptomų, tokių kaip širdies plakimas, dusulys, prakaitavimas ar galvos svaigimas. Panikos ataka ištinka staiga ir netikėtai, visai nesvarbu, kokios būsenos tuo metu buvote. Kai kuriems žmonėms panikos atakos metu pasireiškia mažiau nei keturi anksčiau išvardinti simptomai. Priepuoliai trunka 5 - 20 min., dažniausiai maždaug 10 min.

Panikos priepuoliai gali ištikti kas kelias valandas, kiekvieną dieną, o kartais tik kartą per savaitę. Dažni panikos priepuoliai gali rodyti panikos sutrikimą. Jie gali užklupti net miegant - žmogus gali prabusti išsigandęs ir krečiamas drebulio.

Žmonės, kuriuos panikos priepuolis užklumpa dažnai, yra linkę keisti savo gyvenimo būdą, vengdami situacijų ir aplinkos, kurioje kyla didesnė priepuolio rizika. Tačiau tai atveria kelią fobijoms, pvz.: agorafobijai (minios, didelių viešų vietų baimė). Psichologo konsultacijos gali pakeisti jūsų požiūrį ir išmokyti reaguoti į situacijas, kurios jums sukelia baimes.

Kas sukelia panikos priepuolius?

Panikos sutrikimams atsirasti svarbūs biologiniai (kai kurie žmonės yra jautresni stresui ir stipriau reaguoja į kasdienius gyvenimo įvykius) ir psichologiniai (žmonės, kuriems būdinga didesnis nerimastingumas, jautrumas, savo fizinėmis reakcijomis yra linkę interpretuoti įvykius kaip grėsmingus) veiksniai bei jų sąveika.

Panikos sutrikimą gali paskatinti tam tikri vaistai, nesaikingas rūkymas arba kofeino vartojimas, piktnaudžiavimas alkoholiu, tam tikri narkotikai (metamfetaminai, marihuana, kokainas, LSD), skydliaukės hiperfunkcija.

Panikos sutrikimas būdingas apie 2 % maždaug 20-30 metų žmonių. Moterys jį patiria dažniau nei vyrai.

Panikos atakos ir vaikystės patirtys

Kai kurių žmonių gyvenimo kokybę įtakoja jų santykiai su mama vaikystėje, paauglystėje, tai ypač atsiskleidžia gimus vaikeliui. Ko pasekoje kenčia santykiai su vyru, bet labiausiai, su pačia savimi. Lenda visos užslėptos nuoskaudos bei kompleksai.

Kai kurie žmonės nemėgsta po savęs kapstytis, bet kartais pagalvoja, kad numano iš kur kyla šios pasekmės. Tai susiję su vaikyste, paauglyste. Nors atrodo, kad išaugo jau, susitaikė su praeitimi, bet matyt kas liko, tas liko.

Prisiminus vaikystę ir paauglystę, kai buvo kažkas, viskas grįžta, ir panaši situacija... dauguma dalykų kenčiama, kas jau yra buvę....ir nors pati kaip jau užmirusi, bet smegenys tikrai ne...

Panikos atakos ir stresas

Viena moteris pasakoja, kad jai panikos atakos prasidėjo prieš kelis metus. Per tą laiką ji neteko daug svorio, tesvėrė 46 kg, būdama 1.73 ūgio. Atrodė žiauriai. Jos priepuoliai būdavo kaip ir kitų, tačiau juos pavyko įveikti.

Iš pradžių visi daktarai sakė, kad tai užslėpta depresija, ir skyrė "Cipralex" metus laiko. Tačiau suprato, kad tai ne depresija, o panikos atakos. Priepuoliai ištikdavo ten, kur bijodavo, kad neištiktų. Pavyzdžiui, parduotuvėje laukiant eilėje prie kasos. Išmušdavo šaltas prakaitas, trūkdavo oro, širdis daužydavosi ir labiausiai bijodavo nualpti. Tas pats būdavo vairuojant mašiną. Pastebėjo, kad užeidavo tose vietose, kur nėra pašalėlės.

Suprato pati, kad tai ne jokia depresija, o baimė nugriūti ten, kur daug žmonių ir pan. Pradėjo analizuoti save, ko bijo, kodėl bijo ir t.t. Ir viso to jos streso pasekmė - nauja liga vitiligo. Išgirdo šią diagnozę praeitą savaitę. Kas nežino, tai nepagydoma odos liga, kuri arba paveldima arba nuo autoimuninės sistemos sutrikimų. Organizmo nusilpimas ir t.t. Kadangi jos atveju nepaveldėta, priežastis - stresas. Kraujyje net eritrocitų nėra...

Taigi, daug prirašyta tik tam, kad suvoktumėte, jog panikos atakos yra nuo blogų minčių, nuo streso, nuo baimės, savimi nepasitikėjimo. Kuo mažiau apie tai galvoti.

Nuo tada, kai išgirdo, kad serga vitiligo, kad jos kūnas bus plemuotas ir kad ta liga nepagydoma, panikos atakų dar nebuvo nei karto. O tai reiškia, kad galvodama apie kitą ligą, pamiršo panikos atakas.

Kaip padėti sau įveikti panikos atakas?

Yra daugybė būdų sau padėti.

1. Reguliarus sportas naudingas ne tik fizinei, bet ir emocinei sveikatai.
2. Kokybė ir kiekybė yra svarbūs parametrai geram miegui. Siekite miegoti vidutiniškai 8 valandas kasnakt.
3. Atkreipkite dėmesį, kad ir šokoladas, arbata bei limonadai sudėtyje dažnai turi kofeino.
4. Galima skirti tam tikrą laiką per dieną nerimo sesijoms. Šią „nerimo sesiją“ laikykite kiekvieną dieną tuo pačiu metu.
5. Dėmesingumas, sąmoningumas (mindfulness) padeda sugrįžti į supančią realybę.
6. Venkite „pabėgimo“ reakcijos, apimančios per panikos priepuolius.
7. Kvėpavimo technikos gali padėti suvaldyti panikos atakas.
8. Svarbu palaikyti dvasinę pusiausvyrą.

Šie paprasti metodai gali žymiai pakeisti panikos priepuolių eigą ir sunkumą.

Panikos atakos nuo įprasto baimės jausmo skiriasi tuo, kad jos prasideda tada, kai nėra jokios grėsmės. Buvimas ramiam yra vienas geriausių būdų, kaip galite padėti. Panikos ataka nesitęsia ilgai - patys stipriausi jausmai trunka maždaug 5-10 minučių. Net jei ir pats kažkiek išsigandote, išlikite ramus.

Dauguma žmonių, kurie patiria panikos atakas ar kitus nerimo sutrikimus, turi savus būdus kaip nusiraminti. Tiesa, panikos priepuolių metu jam gali būti sunku bendrauti. Sužinokite iš anksto, ką turėtumėte daryti, kad galėtumėte padėti.

Panikos atakos metu galite ramiai paklausti, ką turite daryti, kad palaikytumėte žmogų, tik nusiteikite, kad gautas atsakymas gali būti trumpas. Jei žmogui, patiriančiam panikos priepuolį negresia joks pavojus, duokite jam erdvės, tačiau išlikite netoliese, kad galėtumėte stebėti situaciją.

Kai kuriems žmonėms panikos priepuolių metu padeda raminantis, pažįstamas balsas, tačiau venkite kartoti tokias frazes kaip „nesijaudink“ ar pastovaus klausimo, ar viskas gerai. Ne visų panikos atakos būna vienodos, todėl galite pasiklausti, kokių įspėjamųjų ženklų turėtumėte ieškoti pas savo artimą žmogų.

Įprastai žmonėms nėra lengva pasidalinti mintimis apie savo emocinę sveikatą ar kankinančius panikos priepuolius. Kiti žmonės nesupranta, kokią baimę gali kelti panikos priepuolis ir gali manyti, kad tai visiškai neadekvatu. Tačiau tai labai tikra ir žmogus, patiriantis tuos jausmus, negali jų kontroliuoti.

Paprastas, suprantantis atsakymas į kito pasidalijimą galėtų skambėti taip: „Atrodo, kad tau labai sunku.“

Panikos ataka gali atrodyti gluminanti ir baisi. Ją nuspėti yra labai sunku ir dažniausiai ji gali kilti be jokios priežasties. Panikos priepuolį patiriantį asmenį galite įspėti, kad jokio tikro pavojaus nėra, ir nereikia bijoti, tačiau jis tikriausiai tą jau žino. Tai viena iš priežasčių, kodėl panikos atakos yra gluminančios - jų metu jūsų reakcija tokia pati, kokia būtų, jei jums grėstų pavojus, tik šiuo atveju jokios grėsmės nėra.

Tikriausiai esate jautęs baimę ar stresą pavojingose situacijose. Galbūt kartais jaučiate nerimą. Tačiau jūsų patirtys neprilygsta tai baimei, jaučiamai panikos atakos metu. Jei esate patyręs nenusakomą baimę, tada galite numanyti, kaip jūsų draugas jaučiasi. Priminkite sau, kad jie nejaučia streso ir baimės savo noru.

Ne visiems, patiriantiems panikos atakas, padeda tie patys metodai. Gilus kvėpavimas ir kiti atsipalaidavimo būdai gali padėti, jei yra praktikuojami nuolatos. Jei tokius metodus pasitelksite tik panikos priepuolių metu, jie gali sukelti priešingą reakciją. Gilus kvėpavimas gali sukelti oro trūkumą ir tada jūsų mintys susikoncentruoja į kitus dalykus. Priminkite draugui, kad kvėpuoti reikia, tačiau praleiskite žodį „giliai“. Trumpai tariant, nedalinkite patarimų, kaip žmogus turi susitvarkyti su simptomais. Palaukite, kol jūsų paprašys patarimo.

Yra visiškai normalu bijoti panikos atakų, ypač nepažįstamų žmonių apsuptyje, ar manyti, kad panikos atakos yra nepatogios ir vengti pasakoti apie tai mylimiesiems ar draugams. Žmonės, patiriantys panikos atakas supranta, kad jų baimė yra nelogiška, tačiau išgirdę tai iš jiems artimo žmogaus, gali pamažu atsiriboti ir nuo visuomenės.

Įsivaizduokite, kad susitikote su draugu ir jis patyrė panikos ataką. Jai praėjus, jūsų draugas jaučiasi ramus, tačiau labai pavargęs. Normalu, kad būsite nusivylęs, tačiau atsiminkite, kad jūsų draugas nėra atsakingas už tai, kas nutiko. Panikos sutrikimas nėra dalykas, kurį gali pasirinkti.

Po panikos atakos yra visiškai normalu jaustis išsekusiam. Gali būti baisu stebėti draugą, patiriantį panikos ataką, tačiau kažkuriuo metu jūs jam turėtumėte padėti. Paskambinti pagalbos numeriu atrodo saugiausias sprendimas, tačiau jis gali sukelti papildomą stresą. Tiesiog būkite šalia ir stebėkite savo draugą. Galbūt tai neatrodo kaip didelis darbas, tačiau jūsų draugui tai be galo svarbu.

Jei panikos priepuoliai (ar baimė dėl galimos panikos atakos) neleidžia jums mėgautis kasdiene veikla, jums derėtų kreiptis į specialistą.

Viena moteris dalinasi: "Pagaliau atradau savyje vidinės ramybės, kurios jau senai nejaučiau. Tai stipriai padėjo nurimti ir susitvarkyti su stresu."

Kita moteris sako: "Lankau „Lengvų minčių“ konsultacijas jau kelis mėnesius ir tikrai labai džiaugiuosi jus atradusi, dar kartą ačiū jums! Daugiau koncentruojuosi į dabartį - išmokau būti čia ir dabar. Pavyksta ne visada, bet bent jau žinau ką daryti, kai „įsisvajoju“."

Panikos atakos ir naujagimio atėjimas į šeimą

Kuo ypatingas tapimo tėvais periodas? Kai šeimoje gimsta vaikas, ypatingai pirmagimis, kiekviena šeima išgyvena krizę. Ir krizė šeimą ištinka nepriklausomai nuo to, ar vaikas buvo planuotas ar netyčiukas. Tuo metu šeimoje vyksta kokybiniai pokyčiai. Iš žmonos, draugės, mylimosios, meilužės, gražuolės, darbuotojos, dukros moterys pirmiausia tampa MAMOMIS, o vyrai iš meilužių, draugų, partnerių pirmiausia tampa TĖVAIS. Reikia persidėlioti prioritetus, dienotvarkę, darbų pasidalinimus ir pan. Pokyčiai sukelia didžiulį stresą.

Kaip pasikeičia poros santykiai, kai gimsta vaikas? Gimus vaikui dažniausiai poros santykiai nueina į antrą planą, nes dauguma savo laiko, dėmesio ir energijos yra skiriama vaiko priežiūrai. Prie to dar prisideda nuovargis, nemiegotos naktys ir moters hormonų pokyčiai. Visa tai įtakoja vidines ir išorines emocijų audras.

Kokie psichologiniai sunkumai laukia sulaukus mažylio? Tiek moteriai, tiek vyrui gali būti sunku susitaikyti su tuo, kad nebe jis/ji yra dėmesio centre, kad pasaulis pradeda suktis aplink vaiką. Atsiranda nerimo dėl vaiko, savo ir antros pusės naujo vaidmens atlikimo. Galvoje gali suktis tokios mintys: „Ar aš gera mama?“, „Ar mano vaikui viskas gerai?“, „Ar jis kada nors nustos verkti?“, „Ar aš kada nors išsimiegosiu?“, „Ar jis bus geras tėvas?“, „Ar aš vis dar graži jam?“, „Ar jis ištvers sunkumus?“, „Ar jis vis dar mane myli?“

Kaip su jais tvarkytis? Pirmiausia įsisąmoninti faktą, kad gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo, jis bus kitoks, nei geresnis nei blogesnis, tiesiog kitoks. Nebijoti paprašyti aplinkinių pagalbos, skirti laiko sau, nepamiršti kitų savo interesų, pomėgių, bendrauti su kitomis mamomis, naudinga yra bet kokia fizinė veikla, judėjimas.

Kaip gimus vaikui puoselėti santykius su sutuoktiniu? Į vaiko priežiūrą įtraukti senelius, auklę (nes nuvarytus arklius nušauna, o ne myli...) ar kažką, kas leis dviese su antra puse praleisti kažkiek laiko tik dviese. Planuokite romantišką laiką pabuvimui dviese, nes progų spontaniškumui gali ir nepasitaikyti.

Kurkite naujus ritualus, pvz.: jei iki vaiko gimimo turėjote tradiciją kiekvieną penktadienį eiti į kiną, tai dabar penktadienio vakarą skirkite kino peržiūrai namuose, kai vaikas miega. Darbus dirbkite kartu su vyru ir smagiai laiką leiskite kartu, t.y. valgyti gaminkite kartu, namus tvarkykite kartu, o paskui visi eikite į lauką pasivaikščioti, nes taktika „vyrą su vežimėliu į lauką, o mama eina kuopti namų“ nepasiteisina.

Kas svarbiausia santuokos stabilumui išsaugoti? Kaip išlaikyti meilę ir bendrumo jausmą? Svarbu nepamiršti maloniai leisti laiką kartu, nes taip gimsta ir vystosi meilė. Naudinga porai yra turėti bendrų pomėgių, interesų, bet tuo pačiu nėra blogai pabūti ir atskirai, skiriant laiko tik savo ir savo veiklai. Svarbus momentas šeimos stabilumui yra bendros vakarienės prie vieno stalo ir vakarinis pokalbis apie praėjusią dieną.

Panikos atakos ir tėvų skyrybos

Kuriant šeimą ir planuojant susilaukti vaikų, mes tikimės, kad mūsų santykiai truks galima sakyti amžinai, tokios mūsų viltys - mes neplanuojame skirtis. Deja, bet skyrybų šeimose skaičius, kaip liudija statistika, jei ne auga, tai bent jau išlieka stabiliai aukštas: kasmet Lietuvoje išsituokia apie 10-12 tūkstančių porų (palyginimui, susituokia apie 20 tūkstančių porų).

Vaikams tenka išgirsti tiesą, kad tėvai laisva valia priėmė sprendimą nebebūti kartu, tuo sukeldami jiems tokį skausmą ir bejėgiškumo, nesaugumo jausmus. Tėvai, jaučiantys didelę kaltę dėl skyrybų (ypač tas iš tėvų, kuris save laiko iniciatoriumi), gali sunkiau pastebėti (nesąmoningai) vaikų skausmą ir liūdesį, ignoruoti vaikų siunčiamus ženklus apie tokius jausmus, tuo tarsi saugodami save nuo dar didesnės kaltės.

Vaikai gali būti tarsi nustumti į „antrą planą“, jeigu tėvai ypatingai stipriai kovoja tarpusavyje ir tuo pačiu labai kenčia dėl savo santykių nesėkmės. Tačiau tai tik skatina vaikus slėpti savo jausmus, neigti juos ir galimai „pervesti“ į kūno kalbą - ligas, elgesio sutrikimus. Vaikai patiria baimę, nerimą, stiprius praradimo ir paliktumo jausmus, kaltę, vienišumą, gali prarasti pasaulio stabilumo jausmą.

Vaikai gali pasitraukti iš socialinio gyvenimo, užsisklęsti savyje, pasinerti į savo vidinį pasaulį. Tam neretai pasitarnauja ekranai - kompiuteris, televizorius. Gali apleisti savo pareigas, konfliktuoti su jį auginančia mama (ar tėčiu) blaškytis tarp abiejų tėvų. Beveik visi vaikai prisiima sau ir jaučia kaltę dėl tėvų skyrybų. Nors kaltė už tėvų skyrybas ir yra nepelnyta, tačiau jie prisiima sau šią atsakomybę. Ypač mažesni.

Nukenčia vaikų savivertė - kadangi aplinka formuoja „idealios šeimos“ modelį, o skyrybų atveju šeima nebeatitinka to modelio, vaikai jaučiasi nepilnaverčiai. Tai trukdo bendravimui su bendraamžiais, skatina atsiskirti, sukelia pasimetimo, liūdesio, bejėgiškumo ir iniciatyvos praradimo jausmus.

Skirtingame amžiuje vaikai skirtingai suvokia ir priima tėvų skyrybas, tad bendraudami su vaikais turėtume atsižvelgti į jo amžių ir stengtis pateikti informaciją vaikui suprantamame lygmenyje.

Vaikai iki 2-ejų metų amžiaus dažnai nepamena gyvenimo pilnoje šeimoje. Kūdikis yra susikoncentravęs į save ir savo poreikius, tačiau jausdamas tėvų nerimą, dirglumą ir nervingumą vaikas gali taip pat tapti neramus, nustoti megzti emocinį ryšį su tėvais.

2 - 5 metų vaikas jau supranta, kad vienas iš tėvų nebegyvena namuose. Šiame amžiuje pradeda vystytis vaiko moralė ir jis linkęs matyti ir įvardinti save kaip įvykių priežastį: dėl tėvų skyrybų ir nesutarimų kaltę prisiima sau. Bijodamas prarasti abu tėvus, vaikas reaguoja ypač audringai - pasikeičia jo elgesys: reikalauja daugiau tėvų dėmesio (tikrina ar yra mylimas), pykčio priepuoliai padažnėja, gali sutrikti miegas, atsirasti arba sugrįžti šlapinimasis į kelnes ar į lovą. Neretai stebimas vystymosi regresas: praranda jau įgytus įgūdžius naudotis stalo įrankiais, sėdėti ant puoduko, vėl ima čiulpti nykštį, prašosi nešiojamas, gali atsirasti tikai. Reikėtų praleisti kuo daugiau laiko su vaiku, būti nuosek liais savo atsakymuose, užtikrinti vaiką, kad jis yra mylimas bei suprasti jo sielvartą.

Pradinukai (6-11 metų) jau labai gerai supranta, kad tėvai nebegyvens kartu. Tačiau jų fantazijos apie tai, kad tėvai susitaikys ir vėl bus šeima taip pat labai stiprios. Jie savo mintyse vis dar kovoja su tuo skirtumu tarp fantazijos ir realybės. Tuomet kūnas reaguoja į tą netekties, atstūmimo (to tėvo, kuris išėjo) skausmą ir vaiką ima varginti galvos, pilvo skausmai, pykinimas, odos ligos, įvairūs psichosomatiniai simptomai. Pasikeičia elgesys mokykloje: vaikas gali labai pasinerti į mokslus, kad užsimirštų arba atvirkščiai - visai apleidžia mokymąsi dėl to, kad jo mintys klajoja kitur, suprastėja atmintis, dėmesys išblaškytas, jis pamiršta atlikti namų darbus. Taip pat neretai kyla įvairūs konfliktai su bendraamžiais - tokiu būdu vaikas tarsi savo vidinį skausmą išlieja į išorę, už šeimos ribų. Suaugusieji turėtų būti atidūs ir jautrūs vaikų baimėms. Reikėtų užtikrinti vaiką, kad jo poreikiai bus patenkinti, kalbėtis su vaiku apie jo mintis ir jausmus.

Vyresnieji mokyklinukai ir paaugliai (12-17 m.) supranta kas yra skyrybos, tačiau gali iškilti sunkumų priimant esamą realybę bei šeimoje atsirandančius pokyčius. Paauglystės laikotarpiu prasideda atsiskyrimo nuo tėvų stadija ir nors tuo metu tėvų autoritetas mažėja, tačiau yra labai svarbus pamatinės šeimos stabilumas, kaip saugumo garantas šiuo kritiniu vaikui laikotarpiu. Net jei paauglys nori būti paliktas ramybėje, vienas iš tėvų ar abu tėvai gali siekti jo draugystės ir kompanijos dėl jų pačių išgyvenamo vienišumo jausmo. Labai dažna situacija, kai skyrybų metu šeimos pirmagimis perima suaugusiojo vaidmenį buityje, tėvo ar mamos vaidmenį jaunesniesiems broliams, seserims. Abu tėvai turėtų dalyvauti vaiko gyvenime, pažinti jo draugus, rasti bendrų užsiėmimų.

Ankstyvame suaugusiojo amžiuje vaikus iš išsiskyrusių tėvų šeimų persekioja baimė, kad tėvų likimas laukia ir jų.

Skyrybų poveikis vaikams

Vaikas, praradęs priešingos lyties tėvą, neturi galimybės išmokti tinkamų elgesio normų su kita lytimi, nebent šeimoje yra vyresnių sesių ar brolių. Tyrimų duomenimis berniukams yra sunkiau psichologiškai prisitaikyti. Taip yra dėl to, kad dažniausiai vaikai lieka gyventi su mama, o su tėčiu bendrauja tik savaitgaliais arba dar rečiau. Tai sutrikdo lytinės identifikacijos eigą, jiems trūksta nuolatinio vyriškos lyties pavyzdžio, kurį galėtų imituoti. Berniukai sulaukia mažiau paramos iš aplinkos, gal būt todėl, kad jie dažnai į skyrybas reaguoja impulsyviu, priešišku elgesiu, savikontrolės stoka, mokymosi problemomis. Berniukai dažniau susiduria su prieštaringu auklėjimu, ne visada adekvačiomis bausmėmis, tėvų nesutarimu auklėjimo klausimais. Vyriausias šeimoje sūnus gali bandyti perimti šeimos vyro vaidmenį, ginti mamą, konfliktuoti su tėvu, bandančiu mamą įžeisti.

Mergaitės daugiau linkusios į depresyvų elgesį, nerimo padidėjimą, vengia bendravimo, ilgai tikisi, kad tėvai susitaikys, dažniau nesąmoningai juos „taiko“ sirgdamos.

Kaltė, baimė ir pyktis

Gėda labiausiai kamuoja pirmaisias mėnesiais tik sužinojus, kad tėvai skiriasi - tai jausmas, kad vaikas nebėra „normalus“, jo šeima nėra „ideali“, o jis pats „niekam nereikalingas ir nieko nevertas“.

Kaltė - kuo vaikai mažesni, tuo jie dažniau jaučiasi kalti. Tačiau bent dalį kaltės sau prisiima visi vaikai. Tam įtakos turi vaiko raidos stadija. Vaikai iš prigimties egocentriški, t.y. jie jaučiasi esantys visa ko centre. Kadangi neretai tėvai ir pykstasi dėl vaikų auklėjimo, todėl vaikas ir gali jaustis tėvų ginčų priežastimi.

Baimė kyla dėl to, kad sumažėja saugumo jausmas, pasaulis „slysta iš po kojų“, niekuo negalima pasitikėti, nes patys artimiausi ir svarbiausi žmonės jį „išduoda“. Vaikai rimtai pradeda bijoti būti patys palikti tėvų: „Jeigu tėvų tarpusavio meilė baigėsi, tai ar negali kada nors baigtis tėčio ar mamos meilė man?“. Be tėvų vaikai neišgyventų ir tai labai natūrali baimė, pagrįsta instinktu išlikti.

Pyktis kyla dėl tėvų elgesio - jų konfliktų, nebendravimo, per didelio jų dėmesio ir mėginimų nureikšminti situaciją. Vaikai pyksta paprastai ant abiejų tėvų, nes abu jie vienodai svarbūs.

Gilūs skausmas ir liūdesys dažniausiai pasireiškia kūno simptomais - ligomis. Vyresni vaikai gali užsidaryti savo pasaulyje - įninka į knygas, filmus ar kompiuterinius žaidimus, kad prarastų realybės jausmą ir tuomet nejaustų to liūdesio ir skausmo.

Kai mes matome, kad vaikas verkia, nes ilgisi išėjusio tėčio ar mamos, nereikėtų jo raminti sakant „viskas bus gerai“ ar „tėtis greitai grįš“. Vaikui reikia suaugusiojo supratimo ir patvirtinimo, kad jo skausmas ir ilgesys yra normalūs ir priimtini jausmai, kad bet kokios emocijos, ar tai būtų ašaros ar pyktis (tinkamai išreikštas) yra priimtinos ir geros. Jam svarbu matyti ir suprasti, kad ir suaugęs liūdi taip pat kaip ir jis. Taigi, leiskime vaikui išgyventi visas emocijas, tačiau taip pat labai svarbu neleisti vaikams manipuliuoti susidariusia situacija.

Dažnai, jausdami kaltę dėl skyrybų, tėvai leidžia vaikui nedaryti vienų ar kitų pareigų ar ignoruoja elgesio problemas. Analogiškai tuo pat metu ir vaikui reikia tėvų, kurie būtų itin kantrūs, rūpestingi ir dėmesingi, kokie iki šiol dar ir nebuvo.

Kaip padėti vaikams išgyventi tėvų skyrybas?

1. Nevengti kalbėtis su vaiku apie esamą situaciją, svarbu jam pasakyti, kad „kartais man būna labai liūdna dėl išsiskyrimo su mama/tėčiu ir gali atrodyti, kad geriau apie skyrybas su manim nekalbėti, tačiau svarbu kalbėtis apie tai, kas rūpi ar sunku. Tada sunkumas mažėja“. Svarbu patikinti vaiką, kad jis gali užduoti įvairius su skyrybomis susijusius klausimus kiekvieną kartą, kai jie kyla, ir jeigu mes iš karto nežinosime atsakymo, nieko tokio. Galime pagalvoti ir vėl grįžti prie užduoto klausimo.
2. Kiek įmanoma labiau įtraukti vaiką į planuojamus pokyčius: tėvai (geriau abu) turi atvirai su vaikais pakalbėti ir paaiškinti jiems susidariusią situaciją, kad vaikas turėtų aiškumą apie tai, kas vyksta ir apie tai, kas bus su juo. Užtikrinkime vaiką, kad abiem tėvais jis gali pasikliauti. Svarbūs klausimai: Su kuriuo iš tėvelių vaikas gyvens? Kur gyvens tėvelis (mamytė)? Kada ir kaip matysis su tėveliu (ar mamyte), kuris išsikraustys? Kaip matysis su seneliais, pusbroliais, pusseserėmis ar tetomis? Kaip atostaus? Ir pan. Leiskime ir pačiam vaikui užduoti rūpimus klausimus. Jei vaikas ne iš karto juos užduoda, ir vėliau raskime progą su juo pasikalbėti apie tai, kas jį neramina. Nuraminkime vaikus. Patikinkime savo vaiką, kad nors suaugusieji ir nebegyvens kartu, jie visada liks tėvais ir rūpinsis juo.
3. Kuo mažiau konfliktuoti vaiko akivaizdoje: nederėtų viso skyrybų proceso metu ir po to, kaltinti antrą pusę dėl skyrybų. Labai svarbu suprasti, kad kol jaučiamas užslėptas pyktis, nusivylimas ar kiti panašūs jausmai sutuoktiniui, šiuos jausmus reikia atskirti nuo savo, kaip tėvų vaidmens. Kartais tai lengviau pasakyti nei padaryti, tad pakliuvus į tokių jausmų pinkles reikėtų nebijoti kreiptis profesionalios pagalbos. Tai būtų didelė parama tiek vaikui tiek patiems tėvams susigaudyti savo jausmuose. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad vaiko santykiai su tuo tėvu, su kuriuo gyvena priklauso nuo santykių su antruoju iš tėvų. Tam reikia kad abu tėvai palaikytų santykius, jei ne teigiamus, tai bent neutralius. Priešingu atveju beveik neįmanoma išvengti lojalumo konflikto. Tokia dilema gniuždo vaiką ir neigiamai veikia jo santykius su abiem tėvais.
4. Nepaversti vaiko konfliktų įrankiu: vaikui sunkiausia girdėti replikas, kad jis „visai kaip tėvas ar motina“, „tik tavo zyzimo man dabar ir betrūko“, įvairius kaltinimus mamai ar tėčiui, taip pat būti atsakingu už tėvų emocinius sunkumus.
5. Prasidėjus skyrybų procesui tėvai pirmiausiai turėtų atsigręžti į save. Vienas svarbiausių dalykų, įtakojančių vaiko savijautą skyrybų metu ar po jų yra tai, kaip jo tėvai ir kiti artimieji tuo metu elgiasi. Tėvai turėtų rūpintis savimi tiek emocine, tiek socialine bei finansine prasme. Rūpintis savimi emociškai reiškia, kad tėvai turi pripažinti daugybę juos užplūdusių jausmų. Tai nėra lengva. Jie gali jausti pyktį, susirūpinimą, kaltę, nesaugumą, depresiją, baimę, gali jaustis vieniši ir praradę savitvardą. Kartais tėvai jaučiasi nuvylę savo vaikus ir ima abejoti savo saviverte. Taip pat gali atsirasti įvairių neracionalių baimių, pvz.: kad vaikas nustos juos mylėti. Šie visi jausmai nuolat maišosi ir tai yra normalu ir natūralu. Norint padėti savo vaikui su tokiais jausmais reikės susitvarkyti ir juos pergyventi.
6. Suteikti vaikui galimybę kuo dažniau matytis su abiem tėvais ir po skyrybų. Nepaisant to kiek laiko vaikas leidžia su kiekvienu iš tėvų, po skyrybų jis turi dvejus namus. Tėvai turėtų suprasti, kad niekuomet nereikia vertinti ar kritikuoti kito tėvo namų. Reikėtų sutarti dėl bendrų taisyklių abiejuose namuose. Ko gero, daugumoje šeimų tai nėra taip paprasta, tačiau svarbu kad vaikas jaustų tėvų atsakomybę už tai. Tėvas, negyvenantis kartu su vaiku turėtų vaikui skirti savo namuose vietą, kuri priklausytų būtent jam. Tai gali būti atskiras kambarys, ar kambario kampas (priklausomai nuo galimybių), tačiau vaikas jausis svarbus, žinodamas, kad jis taip pat priklauso tiems namams. Nelaikykime vaiko “svečiu” savo namuose. Vaiką galima įtraukti į visus ruošos darbus (ar tai būtų kambarių tvarkymas ar pietų ruošimas. Jeigu esi mama ar tėtis, nereiškia, kad apie savo asmeninį gyvenimą gali pamiršti. Kur kas geriau, jei vaikas kasdien matys besidžiaugiantį gyvenimu tėvą (mamą), kuris savo vaikui gali duoti kur kas daugiau emocinio palaikymo.

Tėvams tarpusavyje bendrauti dažnai trukdo seni konfliktai, kaltės jausmas ir baimė prarasti ryšį su vaiku arba kitaip tariant vaiko meilę. Vaikams pakankamai sunku pereiti nuo šeimos santykių, kur sistemoje buvo mama-tėtis-vaikas prie diadinių santykių, kai sistema sudaryta iš dviejų: mama-vaikas arba tėtis-vaikas. Kartais būna, kad pats vaikas nenori susitikti su vienu iš tėvų. Tai reiškia, kad nesąmoningai vaikas sprendžia vidinį konfliktą bausdamas tėvą/mamą dėl skyrybų arba išreiškia pyktį ir nuoskaudą, kad jį paliko (nesąmoningai paverčia vieną iš tėvų kaltu ir blogu, o kitą - nekaltu ir geru). Vaikas lyg atsisako vieno iš tėvų tam, kad galėtų laisvai būti su kitu.

Vaikui, kuris myli abu tėvus ir tuo pačiu neturi tam teisės, tampa labai sunku: „mama laukia iš manęs, kad aš kartu su ja nustosiu mylėti tėtį, o tėtis to paties laukia santykyje su mama. Ypatingai sunki situacija vaikams kyla tada, kai po skyrybų tėvai visai nustoja bendrauti tarpusavyje ir vaikai tampa žinučių nešiotojais: „pasakyk tėvui, kad jis dar nesumokėjo…“, „pasakyk mamai, kad Kalėdas švęsi su manim“ ir t.t. Gali būti, kad išsiskyrus lieka daug nuoskaudų tarp suaugusiųjų, tačiau svarbu rasti kitus suaugusius, kuriems tėvai galėtų išlieti savo nepasitenkinimą ir neužkrautų jomis savo vaikų.

Skyrybos yra nelengvas periodas visiems šeimos nariams, visi išgyvena įvairiausius jausmus ir svarbu su savo išgyvenimais nelikti vieniems ir nepalikti vienų vaikų.

tags: #pirmagimis #vyrui #panika

• Daugiau informacijos apie Baby City Akcijos
• Vaikų teisių apsauga ir tėvų atsakomybė
• Skaitykite apie saugias keliones vaikams
• Kaip numegzti naujagimio megztuką
• Kaip pasirinkti tinkamą kūdikio lovytės aukštį