Paulius Kovas - tai ne tik kapitonas, bet ir lektorius, mokytojas bei rašytojas. Jo patirtis, įgyta plaukiojant laivais ir vadovaujant didelėms komandoms, leidžia jam dalintis unikaliomis įžvalgomis apie lyderystę, verslą ir gyvenimo iššūkius.
Pagal Pauliaus Kovo filosofiją, kapitono laive svarbiausia yra esmė, o smulkmenos - antraeiliai dalykai. Kapitono užduotis - spręsti esminius uždavinius, o smulkmenos, nors ir svarbios, tėra priedas. Šis principas yra ne tik laivybos, bet ir verslo bei gyvenimo pagrindas.
Jo knyga „Gyvenimas audroje“ pasakoja apie kelionę, apie Odisėją, kuri sužavi daugelį skaitytojų. Viena iš pagrindinių knygos idėjų - misijos svarba. Tai ypač aktualu tiems, kurie save laiko būsimais vadovais ir lyderiais. Paulius teigia, kad kiekvienas gali tapti tokiu kapitonu savo komandai, savo įmonei, paskui kuriuo seks žmonės, nepaisant aplinkybių - ar tai būtų štilis, ar audra.
Pauliaus patirtis apima darbą laivuose su komandomis, kuriose buvo daugiau nei 120 narių, tarp jų ir daugelis įmonių vadovų, kurie tapo eilinius jūreiviais. Tarp jo komandos narių buvo ir žinomi žmonės, tokie kaip Robertas Dargis ir Vygaudas Ušackas, kurie laive atliko jūreivių pareigas. Laivyno hierarchijoje viskas yra aišku ir suprantama. Jūra turi gydomąją galią, ir visi, išlipdami į krantą, jaučiasi atsigavę.
Laive galioja griežta tvarka: virš jūreivio yra kapitonas, virš jo - jūra, o virš viso to - Dievas. Kapitonas prilygsta vadovui, tačiau jo statusas laive yra specifinis, kurio ne visada turi įmonės vadovas. Daugelis vadovų siekia turėti kapitono statusą ir tokią įtaką, kokią turi kapitonas laive.
Kaip įmonės vadovui tapti kapitonu? Marinistinėje tematikoje populiari frazė „Kapitonas laive yra pirmas po Dievo“ iš įgulos pozicijos atrodo labai aukštai. Tačiau iš kapitono perspektyvos, jis yra antras, ne Dievas. Dažnai vadovai „susidievina“, pasikelia, o jų pavaldiniai tampa tarsi vergais ar nieko vertais žmonėmis. Šis posakis padeda suvokti savo vietą ir neleisti pasikelti.
Kiekvienas kareivis nori tapti generolu. Ar siekti pirmumo, nebūtinai tapti Dievu, yra blogai? Šis posakis grąžina žmones ant žemės ir priverčia pažvelgti į save. Dažnai, gavus aukštesnes pareigas, pasikeičia žmogaus mąstymas ir elgesys. Daugiausiai problemų kyla tiems vadovams, kurie „susidievina“. Kapitonas yra lyderis. Įgula renkasi, su kuo plaukti, taip pripažindama vadovą arba atmesdama jį. Krante žmonės dažniau renkasi darbo vietą dėl atlyginimo ar kitų priežasčių, bet ne dėl paties vadovo.
Jei darbuotojai rinktųsi darbovietę pagal vadovą, jie iš karto žinotų jo nuostatas ir vadovavimo ypatybes. Tuomet nereikėtų keisti nemėgstamo darbo. Kaip sužinoti, kad tai tas tinkamas vadovas? Susikalbėjimas ir supratimas iš pusės žodžio. Daugelis organizacijų užsako seminarus, skirtus komunikacijai ir bendravimui, nes šiuo metu įmonėse dažnai veikia „sugedusio telefono“ principas. Kai žmonės patenka į kapitono įgulą, jie dažniausiai supranta vienas kitą iš pusės žodžio, todėl komunikacijos problemų nekyla, nes jie kalba ta pačia kalba.
Jei bet kokio dydžio organizacija rinktųsi žmones pagal principą, kaip renkama įgula į jachtą, kur visi supranta vienas kitą ir kalba ta pačia kalba, nereikėtų komunikacijos seminarų. Kapitonas gali pradėti sakyti instrukciją, ir dar prieš ją pabaigdamas, jūreiviai jau juda atlikti manevrą, nes jie žino, ką jis norėjo pasakyti. Taip taupomas laikas.
Ką turi padaryti vadovas, kad darbuotojai ar jūrininkai jo klausytų ir norėtų išgirsti? Kodėl žmonės nesupranta vadovo? Dažnai ne dėl to, kad jis blogai kalba, o todėl, kad nenori suprasti. Tai dažnai lemia vadovo veiksmai.
Į įgulos atrankas ateina žmonės, net neburiavę. Pokalbio metu atsiskleidžia jų savybės ir vertybės: pirma - noras plaukti lenktynine jachta visiškame diskomforte; antra - fizinės ir psichologinės savybės, leidžiančios tai padaryti; trečia, svarbiausia - tikslas, dėl ko visa tai daroma. Šis principas taikomas ir darbuotojų atrankai: ar norėtum su šiuo žmogumi plaukti toje pačioje kajutėje?
Vadovas ar kapitonas turi būti lyderis, netgi charizmatiškas lyderis. Jo sprendimai turi būti teisingi, sumani ir drąsūs, ypač priimant nepopuliarius sprendimus. Lyderis turi turėti stuburą, suvaldyti emocijas. Gerą lyderį lydi didžiadvasiškumas - gyvenimo siekis, misija, į kurią jis veda žmones. Įmonė, dirbanti tik dėl pelno, ilgainiui pasmerkta žlugti. Įmonė, turinti misiją, išgyvens visas negandas ir krizes.
Verslas ir pelnas eina koja kojon. Kaip suformuoti misiją, kad ji būtų aukščiau už pelną? Organizacija turi kurti gėrį žmonijai. Tik tada vadovas bus didžiadvasiškas, matys toli į priekį. Kad tokia misija taptų realybė, vadovas turi nuolankiai tarnauti visiems: darbuotojams, klientams. Vadovas turi būti altruistas. Tai atsispindi ir bendravime su klientais. Kaip vadovai gali reikalauti iš pavaldinių, kad jie tarnautų klientui, jei patys yra žeminami vadovo?
Vadovas turi rodyti pavyzdį. Tik tada, kai vadovas pradeda tarnauti darbuotojams, jie pradeda tarnauti kitiems. Ir tai nėra tarnystė dėl pinigų. Vadovas turi būti altruistas iš vidaus. Turi būti malonu atlikti savo darbą ir tarnauti žmonėms.
Laive būti altruistu gali būti lengviau, nes kyla išgyvenimo klausimai, pavojai jūroje greičiau suformuoja komandą. Žemėje veikia socialinis spaudimas, pinigų poreikis, tačiau nėra gyvybei pavojaus. Nereikia idealizuoti kapitonų - jūroje, kaip ir žemėje, būna visokių vadovų.
Kapitono tikslas - padaryti iš nepažįstamų žmonių komandą, kad jie jaustųsi saugiai ir suprastų, jog priklauso vienas nuo kito. Laive gali įvykti katastrofa, jei komanda nesusiformavusi ir nenori klausyti kapitono. Komanda jūroje susiformuoja greitai dėl išorinio spaudimo, ypač artėjant audrai. Tačiau ir štiliu metu gali nutikti baisiausi dalykai. Kapitono vaidmuo padidėja ne audros metu, o kai reikia suvaldyti psichologinę įtampą, kai nėra ką veikti. Kiekvieną kartą norint pasiekti išskirtinių rezultatų, susivienyti kaip komandai, reikia išorinio purtymo. Kartais įtampa kuriama dirbtinai.
Laive, versle, valstybėje reikalingas ryškus charizmatiškas lyderis su aiškia misija. Kiekvienas darbuotojas ar pilietis turi gyventi ta misija. Jie patikės misija tik tuomet, jei patikės vadovu. Vadovai turi imtis veiksmų, kad taptų lyderiais.
Daugelis vadovų ieško išorinių dirgiklių ar spaudimo, kad konsoliduotų žmones. Tačiau tai nėra lyderystė. Tokie vadovai pamiršta, kad jie yra tik „pirmas po Dievo“. Charizmatišku lyderiu gimstama nėra - žmogus gali tobulėti. Svarbu užčiuopti altruizmo pradą, kuris eina iš širdies.
Prieš ateinant į laivą, kapitonas kalbasi su kiekvienu įgulos nariu, aiškina žaidimo taisykles. Jei pasirenki sėsti į laivą, sutinki su taisyklėmis. Vadybiniame gyvenime pritrūksta aiškių žaidimo taisyklių, susitarimo ir lūkesčių išsakymo. Todėl nėra susiderinimo, kas laive yra neišvengiama.
Įmonėse yra darbuotojų, kurie dirba ne pagal taisykles, nėra lojalūs, konkuruoja. Jiems ne vieta laive. Atranka ir žaidimo taisyklių paaiškinimas yra labai svarbus etapas.
Žodžio „problema“ gyvenime nėra. Yra situacija, o situacija turi daugybę sprendimų. Problema neturi sprendimų ir užsidaro. Charizmatiškas lyderis turi paversti visas problemas situacijomis arba sprendimais. Ar galima klausti?
Komandoje žmonės neturėtų bijoti klausti „kodėl?“. Kai kurie vadovai bijo šio klausimo, nori būti tie, kurių žodis paskutinis, tačiau pamiršta, kad kapitono žodis paskutinis, nes jis yra užsitarnavęs pripažinimą ir pasitikėjimą. Bet kuris žmogus turi gauti atsakymą į klausimą „kodėl?“. Jei kyla klausimas „kodėl?“, reiškia, nebuvo padėta suprasti žaidimo taisyklių.
Iš vadovo pusės nereikia nurodinėti žmonėms. Klausimas „kodėl?“ nekiltų, kai žmonės vienas kitą supranta ir nėra „sugedusio telefono“. Kiekvienas žino, ką reikia daryti ir kokia yra organizacijos misija. Klausimas „kodėl?“ nebūtų problema, kai žmonės tiki misija, savo lyderiu, savo kapitonu.
Paulius Kovas (g. 1965 m. balandžio 12 d.) yra žinomas kaip buvęs LNK, „MG Baltic Media“ generalinis direktorius, verslo konsultantas, lektorius ir kapitonas. Jo patirtis jūroje ir versle leidžia jam dalintis vertingomis įžvalgomis apie lyderystę ir komandos formavimą.
Kovo 19 d. Paulius Kovas pristatė savo seminarą „Gyvenimas audroje“ Londono lietuvių bendruomenei. Jis pasidalino savo patirtimi ir požiūriu į verslą, remdamasis jūrinių kelionių metaforomis.
Pauliaus Kovo mokymų metu įmonė tampa jachta, įgula - komandos nariai, o kapitonas - vadovas. Jachta, kaip ir įmonė, juda per įvairias kliūtis: priešines sroves, rablus, audras. Tai kasdienis gyvenimas, krizes ir nesusipratimus, kuriuos reikia įveikti, kad pasiektume tikslą.
Paulius teigia, kad visos krizės anksčiau ar vėliau baigiasi. Svarbu ruoštis kitai krizei, naujam iššūkiui ir išmokti pamokas. Jo žinutė - visos audros praeina, svarbu būti pasiruošus joms.
Pirmoji kelionė jachta Paulių Kovo gyvenime įvyko dar jam negimus, nes abu tėvai buvo buriuotojai. Nuo vaikystės jachtos buvo neatsiejama jo gyvenimo dalis. Disciplina yra būtina norint pasiekti gerų rezultatų, tiek sporte, tiek versle.
Paulius save laiko keliautoju, jam svarbiau jachta kaip transporto priemonė, o ne sportinis buriavimas. Jo kelionės - tai pažinimas savęs, kolegų, aplinkinių žemių.
Paskaitų dalyviai kartais vengia vairuoti laivą, nes nenori prisiimti atsakomybės. Kritinėje situacijoje toks žmogus neprisiims atsakomybės ir darbe.
Paulius Kovas, remdamasis savo patirtimi, ugdo ir įkvepia daugybę mokymų dalyvių. Jo seminarai, paremti asmeniniais išgyvenimais, patirtimi bei daugybe pavyzdžių, padeda suprasti, kaip svarbu komandai turėti aiškią misiją ir pasitikėti savo lyderiu.
Paulius Kovas [2] (g. 1965 m. balandžio 12 d.) - buvęs LNK, bendrovės „MG Baltic Media“ generalinis direktorius, verslo konsultantas, lektorius ir kapitonas. Jo patirtis įmonių valdymo ir jūrininkystės srityse leidžia jam dalintis unikaliomis įžvalgomis.
Paulius Kovas yra vedęs aktorę Nijolę Narmontaitę (g. 1959 m. balandžio 12 d.). Jiedu susipažino LNK televizijoje, kurioje P. Kovas anksčiau dirbo generaliniu direktoriumi.
