Socialinės psichiatrijos atsiradimas buvo glaudžiai susijęs su visuomenės industrializacija, miestų infrastruktūros ir socialinių-ekonominių klasių atsiradimu. Būtent XIX amžiuje Europoje ir JAV, atsiradus specializuotų psichiatrijos ligoninių, į kurias buvo sutelkiami visomis psichikos ligomis sergantys pacientai, kaupėsi psichiatrijos mokslo ir praktikos žinios. Tokiose ligoninėse formavosi akademinė psichiatrija, nes šių ligonių specialistai stebėdami ir aprašydami įvairias patologines būklės, nustatė psichikos ligų dėsningumus, bandė atrasti naujų gydymo metodų. Dažniausiai tokios ligoninės buvo statomos toli nuo miestų, jose buvo gydoma ir slaugoma neretai po keletą tūkstančių pacientų. Dauguma jų - visą likusį gyvenimą.
Toks institucinės globos modelis rėmėsi vadinamąja „totalinė globa“ - patenkinti visus paciento poreikius (medicinius, psichologinius, socialinius, kultūrinius, dvasinius ir kt.). Manyta, kad pacientas turi būti pasyvus globos priėmėjas ir slaugomasis. Aplink psichiatrijos ligonines formuodavosi savotiška uždaros bendruomenės infrastruktūra su savo mokykla, bažnyčia, dirbtuvėmis ir net kapinėmis. Tai formavo bendruomenės nuostatą, kad psichikos ligoniai geriausiai gali prisitaikyti tik izoliuotuose, specialiai jiems pritaikytuose aplinkose, maksimaliai specialistams prižiūrint ir kontroliuojant. Taip pat buvo formuojama klaidinga nuostata, kad psichikos ligos yra nepagydomos. Kartu visuomenėje plito idėjos, kad eugenika (teorija, teigianti, kad genetikos principais atliekant sveikų ir tobulesnių individų dirbtinę atranką, skatinant juos toliau dauginti, ir sustabdant nesveikųjų dauginimąsi, galima gerinti žmogų kaip biologinę rūšį. Termino autorius britų antropologas Franciskas Galtonas) gali pakeisti visuomenės sveikatos problemų paplitimą, ypač proto ir psichikos sveikatos problemų. Tai padėjo pagrindus neigiamoms nuostatoms proto ir psichikos negalę turinčių asmenų atžvilgiu. Ir XX a. viduryje tai konsteliavosi žiauriausiu istorijoje būdu, kai eugeniką buvo pradėta taikyti praktikoje nacistinėje Vokietijoje bei kitose valstybėse.
Nuo 1939 m. pokario bendruomenės psichiatrijos raida Vakarų Europoje ir JAV buvo kaip atsakas į šiuos karo nusikaltimus. Jos vertybės buvo priešingos nacių socialinės psichiatrijos vertybėms - deinstitucionalizacija ir neįgaliųjų socialinė integracija - ir rėmėsi socialinių bei elgesio mokslų pasiekimais.
Deinstitucionalizavimas - tradicinių psichiatrijos pagalbos įstaigų skaičiaus mažinimas lygiagrečiai plėtojant bendruomeninę pagalbą. Didelių psichiatrijos ligoninių deinstitucionalizacija prasidėjo JAV 1955 m. Ją paskatino veiksmingų vaistų psichozės simptomams kontroliuoti atsiradimas, pakitusios visuomenės ir valdžios nuostatos į žmones su psichikos negale, socialinės infrastruktūros didėjimas, pagalbos tarnybų kūrimasis. Visuomenės ir administracijos nuostatoms keistis didelės įtakos turėjo Irvingo Gofmano darbai apie psichiatrijos ligonines ir stigmą. Taip pat teigiamas postūmis, kuriantis bendruomenės psichiatrijai, buvo pacientų teisių gynimo judėjimai. Kai kurie jų tapo antipsichiatrijos judėjimais su radikaliais reikalavimais uždaryti visas psichiatrijos institucijas, nes vertino psichikos sutrikimus kaip normalų atsaką į „išprotėjusią“ visuomenę, ir tai nepadėjo geresnės kokybės paslaugų sukūrimui bendruomenėje. Dalį pacientų neplaninga deinstitucionalizacija išvadavo iš institucijų, tačiau „įkalino“ bendruomenėje, kurioje jie tapdavo benamiais ir baigdavo gyvenimą atskirtyje ir izoliacijoje.
Komunistinėse valstybėse socialinė psichiatrija rėmėsi dispanserio modeliu. Vienoje ligoninėje buvo koncentruojamos visos paslaugos tiek stacionarinės, tiek ambulatorinės. Pacientų srautų diferenciacijos nebuvo. Personalas buvo paskirtas aptarnauti pacientus, gyvenančius tam tikroje teritorijoje (apylinkėje). Psichiatrai teikdavo ambulatorinės konsultacijas, kai kur būdavo įsteigtas dienos stacionaras. Aktyvi pacientų priežiūra bendruomenėje būdavo vykdoma vadinamųjų „patronažinių“ slaugytojų. Bendruomenės psichiatrija buvo labai ideologizuota ir siekė psichiškai neįgalių žmonių ir tiesiog kitaip mąstančių piliečių totalinės kontrolės. Po komunistinės sistemos žlugimo, daugelis bendruomenės psichiatrijos užuomazgų, tarp jų ir teigiamai vertinamų, deja, taip pat žlugo. Pvz., saugaus darbo vietų skaičius Lietuvoje psichikos ir proto negalės asmenims nuo 1990 iki 2004 m. sumažėjo daugiau nei 10 kartų. Tik per pastarąjį dešimtmetį vėl kuriasi bendruomenės psichiatrijos įstaigos, telkiasi jose dirbantys specialistai. Pradėti mokyti naujų specialybių darbuotojai (socialinio darbo, ergoterapijos ir kt.). Daugiausia jų iniciatyva kuriamos sutrikusios psichikos pacientams naujos socialinės integracijos galimybės.
Komunikacijos svarba ir kokybė globos įstaigoje
Komunikacijos kokybė XXI amžiuje tampa vis aktualesnė. Šiandien medikai ir kitų specialybių atstovai intensyviai bendrauja su įvairiais žmonėmis. Kiekvienas norėtume, kad kontaktai su kitais žmonėmis būtų visapusiškai naudingi ir darnūs. Komunikacija yra procesas, be kurio sunkiai įsivaizduojami bet kokie santykiai tarp žmonių. CUSP: efektyvus paciento ir šeimos bendravimasJos metu keičiamasi informacija, bendraujama, diskutuojama, dalijamasi emocijomis. Tai yra tarsi ryšys, kurio pagalba santykiai tarp žmonių įgauna formą ir prasmę. Savaime suprantama, kad komunikacija yra neišvengiama gydymo įstaigoje. Komunikacija slaugoje - tai dialogas: įvykis, kai bendrauja žmogus su žmogumi. Tai atvejis, kai į veiksmą įtraukiamas pacientas. Kad ir kuria slaugos teorija remsimės, visos teorijos pritaria, kad slauga - tai procesas, kai bendrauja žmogus su žmogumi. V. Henderson, viena iš svarbiausių XX amžiaus antrosios pusės slaugos mokslininkų, pabrėžia, kad žmogų (pacientą) reikia vertinti ne tik biologiniu (fiziologiniu), bet ir psichologiniu, socialiniu, dvasiniu aspektais.
Abipusiai geri gydytojų, slaugytojų, pacientų santykiai buvo dėmesio centre visais laikais. Jie priklausė nuo medicinos plėtros, sociokultūrinių to laikotarpio ypatumų. Siekiant bendro supratimo, komunikacija yra priemonė bendrai veiklai ir bendrų tikslų siekimui ar poveikio darymui. Komunikacijos apibrėžimų įvairovė atspindi aspektinį komunikacijos suvokimą ir nagrinėjimą skirtingose mokslo ir praktinės veiklos srityse. Kaip pastebi B. Grebliauskienė, komunikacija - nenutrūkstamas, nebaigtinis ir integralus procesas. Siekiant bendro supratimo, komunikacija nėra savitikslė.
Bendravimo Svarba ir Lygmenys
Išskiriami trys pagrindiniai žmonių bendravimo lygiai: asmeninis, tarpasmeninis (dviejų ar daugiau žmonių), masinis (bendravimas per informacines priemones). Bendravimo tikslas yra suprantamai suteikti informaciją, pasikeisti idėjomis, išsakyti savo mintis. Siuntėjas - pirminės informacijos siuntėjas. Gavėjas - pacientas. Jam skirta informacija, kurią jis turi suprasti ir iššifruoti. Šiuo atveju slaugytojai siunčia informaciją savo pacientui ir pacientas turi ją iššifruoti. Suprasti bendravimo elementus yra labai svarbu, nes dažnai sunkumai bendraujant slaugytojui ir pacientui kyla dėl tam tikrų šių elementų nesilaikymo. Pagrindinė gero bendravimo taisyklė yra pasistengti žinią perduoti taip, kad ji būtų suprasta teisingai. Informaciją pateikti taip, kad...
Geras bendravimas, mokėjimas išklausyti ir suprasti kitą, tai gero darbo pradžia. Savo darbe nagrinėsiu moralinių vertybių vaidmenis slaugytojo komunikaciniame procese. Temos pasirinkimo priežastis buvo paremta asmeniniu interesu, siekiu išsiaiškinti slaugytojo bendravimo su pacientu ypatumus, komunikacinius metodus, jų poveikį paciento pasitenkinimui ir komunikacinio proceso efektyvumo įvertinimui VšĮ Utenos apskrities ligoninėje.
Verbalinė Komunikacija
Verbalinis bendravimas - tai tarpusavio sąveika, naudojant kalbos ženklus tarp dviejų ar daugiau žmonių. Geri verbaliniai komunikaciniai įgūdžiai yra pasitikėjimo pagrindas bendrose kalbose tarp žmonių. Kalbant apie paciento slaugą, gydymą, gydytojas ir slaugytoja turi savo techninę kalbą ir specialius žargonus tarp savęs. Todėl, kalbant su pacientu, reikalingas specialus bendravimas, svarbu rinkti žodžius, kurie negąsdintų, nebaugintų. Labai svarbu sekti savikalbę, laikytis bendravimo etikos. Vengti tiesioginių, neigiamų klausimų.
Pokalbio metu slaugytojams svarbu išmokti ne tik kalbėti ir įtikinti, bet ir išklausyti. Klausydami paciento, ne tik stebime jo išorę, bet ir vertiname patį asmenį pagal tai, ką ir kaip jis kalba, elgiasi, kaip sugeba pateikti informaciją, ko nesugeba pasakyti žodžiu, bet mėgina išreikšti gestais, mimika. Stebime jo judesius, vertiname emocinę, psichinę būklę. Verbalinio bendravimo metu medicinos darbuotojai gali parodyti dėmesį, paramą bei artumą. Slaugytojai privalo suvokti paciento emocinę kalbą, t.y. gebėti pastebėti tai, kas vyksta paciento viduje, pajusti, ką jis nutyli, bet rodo visa savo laikysena ir elgesiu. Verbalinis bendravimas padeda užmegzti ryšį ir sukurti saugumo jausmą.
Neverbalinė Komunikacija
Bendravimo procese verbaliai perduodama ir gaunama tik 20-40 proc. visos informacijos. Kita komunikacija vyksta neverbalinėmis priemonėmis: judesiai, mimikos, pozos, eisena ir kt. Didžiausią informacijos dalį iš aplinkos žmogus gauna akių kontakto dėka. Statistika teigia, kad 84 proc. visos informacijos gaunama akių pagalba, 9 proc. - girdima, ir tik 7 proc. gaunama kitų jutimo organų dėka. Tai pabrėžia vizualinio kontakto svarbą. Informaciją gali perdavinėti visas kūnas. Stebime, kokia jo būsena. Turiningas informacijos šaltinis apie žmogaus emocinę būseną yra veido išraiška. Veido išraiška gali perduoti nepritarimą, pasišlykštėjimą, pyktį, susierzinimą, pasitenkinimą, meilę, supratimą. Mūsų veidas parodo nuotaiką, kūnas padeda suprasti jausmų stiprumą, intensyvumą, poza dažniausiai parodo bendrą emocinę būseną (pasyvumą, susidomėjimą, vengimą bendrauti). Kad sakinys yra baigtas, galima suprasti ne tik iš balso, bet ir iš akių kontakto.
Kūno kalboje rankos taip pat svarbios. Rankų judesiais, mostais paprastai kas nors akcentuojama, rankomis apibrėžiamas aptariamas objektas. Užsienio autoriai akcentuoja, jog slaugytojai turi atkreipti dėmesį į savo laikyseną. Tai, kaip jūs judate, įeinate į paciento palatą, ar stovite prie lovos, rodo komunikavimo būdą per kūno kalbą. Liesdama, tai yra neverbaliai bendraudama, slaugytoja gali pranešti pacientui, kad jis yra artimas ir juo rūpinamasi. Slaugytojai uždėjus ranką pacientui ant peties arba laikant jo ranką, pacientui gali būti lengviau išsakyti savo nusiskundimus, paprašyti pagalbos. Liesdamas žmogus gali be žodžių pranešti, kad rūpinasi ir nori padėti. Lietimas turi ypatingą reikšmę sunkiai sergantiesiems pacientams. Tuomet labai svarbu derinti fizinį lietimą su faktine informacija. Tai užtikrina informacijos priėmimo efektyvumą.
Pasitaiko pacientų, kurie reiškia nepasitenkinimą dėl asmens erdvės pažeidimo komunikacijos procese. Šie neverbalinės komunikacijos metu, kai kuriems pacientams sukelia priešingą reakciją nei slaugytoja tikisi. Todėl labai svarbu pacientą iš anksto supažindinti, duoti laiko jam suvokti apie tuos komunikacinius ženklus, kurie pažeis jo asmens erdvę ir palies kūną. Šiuo metu. Būtina stengtis kalbėti ta kalba, kurią supranta pacientas. Pokalbio metu nederėtų tvarkyti savo drabužių bei šukuosenos. Stebėkime. Stebėkime kalbėdami, klausydami, kiek jūs įsijautėte į situaciją. Daugelis užsienio autorių mano, kad, priklausomai nuo slaugų sugebėjimo bendrauti, pacientų poreikiai yra patenkinami arba ne. Jei bendravimas su pacientais neefektyvus, jų poreikiai nepilnai patenkinami ir tai gali sukelti įtampą tarp slaugytojos ir paciento.
Tyrimo Rezultatai ir Išvados
Atlikta VšĮ Utenos apskrities ligoninės slaugytojų ir pacientų anoniminė anketinė apklausa. Slaugytojams buvo išdalinta 150 anketų, grąžino 120 respondentų (atsako dažnis 80,0 proc.). Pacientams buvo išdalinta 170 anketų, atsako dažnis 70,6 proc. Gauti duomenys analizuoti SPSS 13.0 programiniu paketu. Ryšiai tarp požymių vertinti Chi kvadrato ((2) bei z kriterijais.
Daugiau kaip pusė Utenos apskrities ligoninės slaugytojų nurodė, kad lengviausia bendrauti su 31-50 m. amžiaus grupės pacientais. Slaugytojų apklausa parodė, jog moterys yra emocingesnės pacientės nei vyrai (atitinkamai 83,9 ir 16,1 proc.). Didžiausią poveikį pacientams bendravimo metu daro malonūs žodžiai (70 proc.), mažiausią - griežtos komandos. Pacientams ir slaugytojams svarbūs tokie verbalinio ir neverbalinio bendravimo veiksniai kaip balso tonas, veido išraiška, prisilietimas. Neurologijos bei traumatologijos skyriaus pacientai slaugytojo prisilietimą laiko svarbesniu nei kitų skyrių pacientai. Dėmesingumą, išklausymą ir supratimą respondentai išskiria kaip svarbiausias bendravimo sudėtines dalis. Apie slaugytojos atliekamą darbą ir elgesį dauguma apklausoje dalyvavusių pacientų atsiliepė teigiamai. Statistiškai reikšmingai dažniau teigiamai slaugytojos darbą vertino neurologijos skyriuje gulintys ir vyriausio amžiaus grupės ligoniai. Daugiau kaip pusei respondentų pavyksta sukurti su slaugytoju pasitikėjimu grindžiamą ryšį. Slaugytojais statistiškai reikšmingai dažniau pasitiki moterys nei vyrai ir vyriausiojo amžiaus pacientai.
Išvados
Pacientų ir slaugytojų tarpusavio bendravimą sąlygoja verbalinės ir neverbalinės komunikacijos supratimas, bendravimo, bendradarbiavimo principų taikymas. Šie veiksniai daro įtaką respondentų pasitenkinimui komunikaciniu procesu.
| Amžiaus grupė | Lengviausia bendrauti | Moterys emocingesnės | Didžiausią poveikį daro | Svarbiausi bendravimo veiksniai |
|---|---|---|---|---|
| 31-50 m. | Taip | 83,9% | Malonūs žodžiai (70%) | Dėmesingumas, išklausymas, supratimas |
| Vyresni nei 50 m. | - | 16,1% | Griežtos komandos (mažiausiai) | - |
tags: #paternalistiniai #santykiai #globos #istaigoje
