Vaiko kalbos ir mąstymo raida yra glaudžiai susijusi. Kalba - tai instrumentas, per kurį žmogus atskleidžia savo požiūrius ir nuotaikas. Žodžiai gimsta bendraujant su aplinka, žaidžiant, klausantis įvairių kūrinių ir nuolat girdint vaizdingą suaugusiųjų kalbą. Vaiko žodynas priklauso nuo to, kokius žodžius jis girdi savo aplinkoje.
Tautosakos lobynas gali suteikti daug geros medžiagos vaikų žodynui gausinti. Lietuvių tautosaka, ypač patarlės ir priežodžiai, padeda turtinti vaikų žodyną vaizdingais veiksmažodžiais, epitetais, jaustukais ir frazeologizmais. Daug naujų žodžių, posakių ir žodžių sąskambių vaikai sužino iš pasakų. Pasaka yra įgimta vaiko reikmė, todėl ji tinka ne tik auklėjimui, bet ir kalbai ugdyti. Vaikas, klausydamas pasakų, sužino apie negirdėtus dalykus ir daiktus, jo kalba tampa turtingesnė ir gyvesnė.
Vaizdinė leksika liaudies kūryboje
Lietuvių liaudies pasakose apstu žodžių (bei jų junginių), kuriems būdingi emociniai ekspresiniai priedai. Šie žodžiai skyla į dvi pagrindines atšakas: į žodžius, žadinančius emocijas, ir žodžius, keliančius vaizdą. Žodžius, itin aktyvinančius vaizduotę ir keliančius joje gyvus vaizdinius, vadiname vaizdine leksika. Yra žodžių, kurie labiau aktyvina mūsų vaizduotę, negu jausmus.
Pavyzdžiui, jeigu pasakysime "eina", "važiuoja", "stovi", "guli", mūsų vaizdiniai nebus itin ryškūs. Kas kita, jeigu bus pasakyta: "kūprina", "darda", "stūkso", "drybso". Šie pastarieji veiksmažodžiai kelia labai gyvus atliekamų veiksmų vaizdus. Vaizdinė leksika nuo emocinės skiriasi tuo, kad čia žodžio reikšmės užribyje vyrauja vaizduojamasis - gamtos garso ar judesio mėgdžiojamasis - elementas, o ne jausmo žadinimas.
Labai daug vaizdingų yra veiksmažodžių, tačiau yra daug vaizdingų ir kitų kalbos dalių, pavyzdžiui, daiktavardžių: "drimbaila", "dribšas", "kriokla", "gerkliūgas". Žodžių vaizdingumas labai glaudžiai susijęs su konkretumu: kuo jie konkretesni, tuo vaizdingesni. Rūšinis žodis visuomet vaizdingesnis už žodį, reiškiantį giminę, pavyzdžiui, "vilkas" vaizdingiau nei "žvėris", "klevas" vaizdingiau nei "medis".
Patarlės ir priežodžiai vaikams
Patarlėms ir priežodžiams būdinga metaforinis reikšmės perkėlimas, hiperbolės, personifikacijos. Daugumos patarlių ir priežodžių leksika buitinė. Vadinamąja žemąja leksika neretai sustiprinamas jų komiškumo efektas.
Patarlės sintaksiškai yra baigtas sakinys, o priežodžiais laikomi ir tradiciniai palyginimai. Šie tautosakos žanrai gali būti puikiu įrankiu ugdant vaikų kalbos jausmą, vaizduotę ir kūrybines galias. Vaikai, klausydami vaizdingos, kupinos metaforų, palyginimų, hiperbolių kalbos, intuityviai perima savo gimtosios kalbos subtilybes.
Pavyzdžiai iš liaudies išminties:
- Atsisuk veidu į saulę ir šešėlis liks tau už nugaros.
- Dievas davė dantis, duos ir duonos.
- Iš tos pačios gėlės gyvatė daro nuodus, o bitė medų.
- Jei kiekvieną dieną suvalgai po vieną obuolį, gali užmiršti kelią pas gydytojus.
Vaizdinga, estetinė, emocinė literatūra, ypač pasakos ir smulkioji tautosaka, lavina natūralų vaiko smalsumą, vaizduotę ir kūrybines galias. Jos dėka vaikas sužino ne tik tautos papročius, tradicijas, bet ir lavėja jo kalbos jausmas.
Kakė Makė mokosi gražaus bendravimo. Ką pasakė Kakė Makė?
Gamtos garsų svarba vaikų kalbos ugdymui
Nors tiesiogiai gamtos garsus imituojančių patarlių su konkrečiais pavadinimais nėra daug, tačiau pati tautosaka, ypač pasakos ir smulkioji tautosaka, yra kupina vaizdinės leksikos, kuri dažnai susijusi su gamtos garsais ir judesiais. Tai padeda vaikams geriau suprasti ir įsivaizduoti įvairius reiškinius.
Pavyzdžiui, veiksmažodžiai kaip "darda" ar "kriokla" tiesiogiai asocijuojasi su tam tikrais gamtos garsais ar judesiais. Tokia vaizdinga kalba ne tik praturtina vaiko žodyną, bet ir ugdo jo gebėjimą kurti ryškius vaizdinius.
Gamtos garsai ir vaikų žodynas
Vaiko žodynas priklauso nuo to, kokius žodžius jis girdi savo aplinkoje. Gamtos garsai, kuriuos vaikas girdi kasdien, gali tapti puikiu pagrindu kalbos ugdymui. Mokant vaikus atpažinti ir įvardyti gamtos garsus, galima naudoti įvairius liaudies kūrybos elementus, kurie padeda šiuos garsus perteikti vaizdingai.
Intensyviai klausydamas pasakų ir smulkiosios tautosakos, vaikas intuityviai perima savo gimtosios kalbos subtilybes. Vaizdinga kalba, kupina metaforų ir palyginimų, lavina jo kalbos jausmą ir padeda geriau suprasti aplinkinį pasaulį.
| Veiksmas/Reiškinys | Vaizdingas žodis/posakis | Asociacija su gamtos garsu |
|---|---|---|
| Važiavimas | Darda | Traukinio, vežimo riedėjimo garsas |
| Kritimas/Judėjimas | Kriokla | Vandens kritimo, upelio čiurlenimo garsas |
| Judėjimas (negrabiai) | Drimbaila | Sunkių daiktų vilkimo ar griuvimo garsas |
Lietuvių liaudies patarlėms ir priežodžiams būdingas metaforinis reikšmės perkėlimas, hiperbolė ir personifikacija. Dauguma jų naudoja buitinę leksiką, kuri neretai sustiprinama komiško efekto. Patarlės yra sintaksiškai baigti sakiniai, pamokantys ar apibendrinantys, o priežodžiai gali būti trumpesni, išreiškiantys vertinimą ar replikas.
