Basųjų karmeličių ordinas, įkurtas Ispanijoje 1562 m., Lietuvoje veikia nuo 1638 m. Šalį okupavus sovietams, ordino veikla nutraukta. Nuo 1994 metų Lietuvoje atkurtas Paštuvos Šv. Juozapo ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės Basųjų karmeličių vienuolynas kartu su visa Bažnyčia šventė šią iškilmę. Paštuvos Šv. Juozapo ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės vienuolynas / R. Tenio nuotr. Paštuvos kel. 45 kieme ramiai svyruoja pušys, trumpam suskamba varpai, šalia vienuolyno viena sesė darbuojasi bityne, netoliese tykiai tyvuliuoja Nemunas. Aplink dvelkia ramybe.

Šioje gamtos idilėje Kauno rajone nuo 2000-ųjų veikia kontempliatyvus Šv. Juozapo ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolynas. Vienuolyną apgaubė ruduo./ R. Tenio nuotr. Kaune - nuo 1994-ųjų. Basųjų karmeličių ordinas 1562 m. buvo įkurtas Ispanijoje, o Lietuvoje veikia nuo 1638 m.

Priorė pasakojo, kad į Kauno rajoną basosios karmelitės pirmą kartą atvyko 1994 m. liepos 11 d., per Šv. Benedikto šventę. Pasak jos, po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo susidarė grupelė moterų, norinčių pasišvęsti Dievui pagal karmelitiškąjį dvasingumą. Jos kreipėsi į tuometinį Kauno arkivyskupą kardinolą Vincentą Sladkevičių ir į Basųjų karmelitų ordino generalinį vyresnįjį, siekdamos atkurti Lietuvoje basųjų karmeličių vienuolyną.

1994 m. liepą į Kauno rajoną iš Didžiosios Britanijos atvyko 3 vienuolės: s. Marija Juozapa (vienuolyno Kauno rajone įkūrėja), s. Įsikūnijimo Marija ir s. Meivis Teresė. Po kelių mėnesių prisijungė ir sesuo Ana Marija iš Kroatijos. „Taip prasidėjo basųjų karmeličių istorija Kauno rajone esančiame vienuolyne“, - sakė vyresnioji sesuo Nijolė Marija.

Iš pradžių vienuolės įsikūrė buvusioje Paštuvos parapijos klebonijoje, šalia medinės bažnytėlės ir tik 1999 m. gruodžio 24 d. persikraustė į ką tik pastatytą naująjį vienuolyno pastatą (arch. Regimantas Andriuškevičius). Vienuolynas suprojektuotas taip, kad jo centre yra koplyčia, kuri apšviečiama tekančios ryto saulės šviesa, o vakaro saulėlydis prasiskverbia per visą koplyčios vidaus erdvę.

„Apvalus vienuolyno pastatas reiškia ostiją - Kristaus simbolį. Kristus yra mūsų gyvenimo centras“, - dalinosi vyresnioji sesuo Nijolė Marija.

Vienuolynas suprojektuotas taip, kad jo centre yra koplyčia, kuri apšviečiama tekančios ryto saulės šviesa, o vakaro saulėlydis prasiskverbia per visą koplyčios vidaus erdvę. „Apvalus vienuolyno pastatas reiškia ostiją - Kristaus simbolį. Kristus yra mūsų gyvenimo centras“, - dalinosi vyresnioji sesuo Nijolė Marija.

Dievo siurprizas

Paprašome papasakoti, kaip vyresnioji sesuo Nijolė Marija atkeliavo į vienuolyną. Ji atskleidė, kad pirmą kartą su basosiomis karmelitėmis susitiko 1996 m. vasarą. „Ieškojau pašaukimo. Buvau aplankiusi apaštalinius vienuolynus, o tada pirmąkart atvykau į kontempliatyvųjį vienuolyną Paštuvoje, kur daug tylos, vienumos, susikaupimo ir visas gyvenimas daugiausiai vyksta vienuolyno teritorijoje“, - sakė pašnekovė.

Netrukus ji ėmė artimiau bendrauti su šio vienuolyno priore, susirašinėti laiškais, lankytis vienuolyne ir 1999 m. gruodžio 8 d., sesuo Nijolė Marija oficialiai įstojo į basųjų karmeličių vienuolyną.

Įdomu, kad iš septynių vaikų šeimos kilusi priorė Nijolė Marija - ne vienintelė vienuolė šeimoje. Jos jaunesnė sesuo Jūratė taip pat vienuolė.

„Su seserimi pasidžiaugiame, kad Dievas turi gerą humoro jausmą, nes pirmiau Jis pašaukė jauniausią seserį, kuri įstojo į Panevėžio Dievo Apvaizdos apaštalinį vienuolyną ir tik po kurio laiko Dievas pakvietė mane. Tai - Dievo siurprizas!“, - šypsodamasi pasakojo vyresnioji sesuo Nijolė Marija ir pridūrė: „Mums gera su seserimi būti pašauktoms į vienuolinį gyvenimą, jaučiame didelį palaikymą viena kitai ir nuoširdžią bendrystę“, - pridūrė pašnekovė.

Vyresnioji sesuo Nijolė Marija šalia tapomų ikonų./ R. Tenio nuotr.

Nustatyta dienotvarkė - 365 dienas per metus

Paštuvos bendruomenės basosios karmelitės turi savo dienotvarkę, kuri nesikeičia ištisus metus - 365 dienas per metus.

Pasak priorės, Basųjų karmelitų Ordino įkūrėja šv. Jėzaus Teresė Avilietė norėjo, kad dienotvarkėje būtų išlaikyta pusiausvyra tarp maldos, darbo ir poilsio valandų, taip pat tarp vienumos ir seseriškų susitikimų.

Dienotvarkėje yra nustatyta: kėlimosi laikas (6 val. ryto), Šv. Mišių ir Valandų šventimo laikas; dvasinio skaitymo, darbo, valgymo laikai, dvi maldos valandos ir rekreacijų valandos. Paskutinė bendra malda prasideda 20.30 val., po jos diena artėja į pabaigą.

„Žinoma, sulaukiame besistebinčiųjų, kaip sugebame „ištverti“ monotonišką kasdienybę. Jiems atsakau, kad Dievas toks kūrybingas ir išradingas, kad per beveik 22-jus vienuolystės metus kiekvieną dieną Jis dovanojo vis ką nors naujo maldoje, bendruomenės gyvenime, susitikimuose su apsilankančiais svečiais“, - atviravo vyresnioji sesuo Nijolė Marija.

Švč. Sakramento adoracija sekmadienį, ketvirtadienį, pirmaisiais mėnesio penktadieniais bei kiekvieno mėnesio 13 d.

Pagal Ordino tradiciją šeštadieniais ir per Mergelės Marijos iškilmes bei šventes arba jų išvakarėse po Vakarinės iškilmingai giedama „Salve Regina“.

Neturi atostogų

Paštuvos Basųjų karmeličių vienuolyne šiuo metu yra 13 sesių, davusių amžinuosius įžadus. Visos jos lietuvės, išskyrus s. Mariją Juozapą, gimusią Škotijoje. Kadangi tai kontempliatyvus vienuolynas, šios vienuolės gyvena itin uždarą gyvenimą, daug laiko skiria maldai, už vienuolyno ribų išvyksta retai, tik esant būtinoms, svarbioms priežastims. Tiesa, priorei patikėta dalyvauti šio vienuolyno federacijos, esančios Didžiojoje Britanijoje, susirinkimuose.

Pasiteiravus ar vienuolės turi atostogas, vyresnioji sesuo vienuolė atskleidė: „Mes neturime įprastų atostogų, vietoj jų būna savaitinės rekolekcijos, kurių metu seserys gali apsigyventi tolėliau nuo vienuolyno esančiame svečių namelyje.“

Pragyvenimui vienuolės prisideda savo rankų darbu: daro atvirukus, rožinius, vaškines žvakes, tapo ir siuvinėja ikonas, siuva ir siuvinėja liturginius drabužius, kopinėja bitučių suneštą medų, už auką priima apsigyventi pasauliečius vyrus ir moteris rekolekcijoms, pabuvimui su Dievu vienumoje.

Siekdamos, kad žmonės kuo daugiau susipažintų su karmelitų šventųjų gyvenimais, dvasingumu, vienuolės prieš kelerius metus pradėjo leisti jų raštus. Dienos šviesą jau išvydo šios knygos: šv. Jėzaus Teresės „Tobulumo kelias“, šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės „Laiškai“, šv. Kryžiaus Jono „Šviesos ir meilės posakiai“ bei tėvo karmelito Iain Matthew „Dievo įsiveržimas. Dvasinė kelionė su šv. Kryžiaus Jonu“. Ruošiamasi išleisti ir brandžiausią I. Matthew veikalą „Gyvoji meilės liepsna“.

„Visos šios knygos lietuvių kalba leidžiamos pirmą kartą“, - pažymėjo vyresnioji sesuo Nijolė Marija.

Ikonas tapo jau 20 metų

Vyresnioji sesuo Nijolė Marija pasakojo, kad dar prieš pasirinkdama vienuolinį gyvenimą, labai norėjo išmokti tapyti ikonas. Ir šis jos noras išsipildė.

„Apie šį meną tuomet nebuvo daug informacijos, ikonos buvo labiau siejamos su Rytų Bažnyčios menu ir mažiau pažįstamas katalikų bažnyčioje. Po pirmųjų įžadų 2002 m. priorė pastebėjusi, kad mėgstu piešti, pasiūlė lankyti ikonų tapymo kursus Kaune, kuriuos vedė brolis pranciškonas Karlas iš Italijos. Tai tarsi 2 pašaukimai: vienuolinis gyvenimas ir ikonų tapymas“, - kalbėjo vyresnioji sesuo Nijolė Marija.

Ji akcentavo, kad ikona yra tapoma tik su malda ir yra skirta tik maldai. „Kai žmonės kalba, kad būtų gražu pasikabinti ikoną kambaryje kaip paprastą paveikslą, atsakau, kad tuomet negaliu jiems tapyti ikonos, nes tai - ne paveikslas. Ji skirta maldai“, - dalinosi pašnekovė.

Vyresniosios sesers Nijolės Marijos tapomos ikonos: kairėje - Jėzus Kristus, dešinėje - šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė./ R. Tenio nuotr.

Prieš tapant ikoną visada sukalbama ikonografo malda. „Kad Viešpats vestų tapančiojo ranką! Ikonos tapymo metu būnu susikaupime, ramybėje, laikas praskrieja akimirksniu“, - atskleidė vienuolė.

Viena ikona - pas Popiežių Pranciškų

Jos darbo kambaryje - daugybė ikonų tapymo reikmenų: įvairiausių spalvų pigmentai iš Italijos, ikonų eskizai, lentos, kiškio klijai ir pan. Beje, ikonose pigmentas nemaišomas, norimas atspalvis išgaunamas su kiaušinio tempera. „Ikonų tapymas - sudėtingas", - teigė sesuo Nijolė Marija.

Pašnekovė atviravo, kad nutapytų ikonų jau nebeskaičiuojanti, norintiems įsigyti ikoną tenka palaukti. Vienos ikonos nutapymas užtrunka kelis mėnesius, priklausant nuo aplinkybių, gali užtrukti ir ilgiau.

Ikonas užsisako kunigai, pasauliečiai, o vieną ikoną turi net Popiežius Pranciškus! Per vizitą Lietuvoje, Šiluvos Dievo Motinos ikoną, tapytą sesers Nijolės Marijos, jam padovanojo Lietuvos vyskupų konferencija.

Priima pasauliečius

Paštuvos Basųjų karmeličių vienuolyne galima kelioms dienoms apsigyventi pasauliečiams: moterims ir vyrams.

Seserys vienuolės rekolekcijų neveda, tačiau atvykstantys svečiai gali patys organizuoti rekolekcijas su kunigu ar palydėtoju, rengti konferencijas, atvykti grupelėmis, šeimomis ar pavieniui pabūti vienumoje, melstis kartu su sesėmis vienuolėmis.

Kadangi vienuolynas priklauso Šv. Jokūbo piligrimų kelio objektams, čia netrūksta piligrimų. Atvyksta ieškantieji pašaukimo, norintieji dvasinio pokalbio, o Šv. Mišiose kasdien laukiami visi norintieji.

Atvykstantys svečiai apgyvendinami 10-tyje svečių kambarių, primenančių celes. Kiekvienas kambarys turi savo vardą - šventąjį globėją.

„Svečių kambariai pavadinti Karmelio šventųjų vardais. Juk džiugu pasakyti: „Gyvenau pas tokią šventąją ar tokį šventąjį“, - šypsodamasi pažymėjo vienuolė Nijolė Marija.

Svečių kambariai turi vardus. Galima apsistoti Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresės, Šv. Marijos Magdalenos de Paci, Šv. Kryžiaus Teresės Benediktos, Šv. Teresės Margaritos, Šv. Kryžiaus Jono ir kt. kambariuose./ R. Tenio nuotr.

Už vartelių prasideda klauzūra - privati erdvė, kur gali įeiti tik vienuolės, vyskupas, Šv. Sosto atstovas, o prireikus - darbininkai./ R. Tenio nuotr.

Ar pasikeitė vienuolynų misija per tiek amžių?

„Nors vienuolių veikla atrodo mažai matoma, tačiau kaip vienas šventasis pasakė, vienuolių maldų dėka - pasaulis vis dar laikosi. Fizinėmis akimis rezultato lyg ir negalime pamatyti, tačiau reikia turėti jautrią, klausančią širdį, tada išgirsime Dievo veikimą. (...) Dabar žmonėms labiausiai trūksta gyvojo Dievo patirties, kad jis yra tas, kuris dovanoja tikrą meilę, tikrą džiaugsmą ir tikrą viltį. Linkiu visiems tai patirti“, - atsisveikindama tarė vyresnioji sesuo Nijolė Marija.

Šalia vienuolyno draugiškai ošia pušys. Kartais čia prabėga stirna ar kiškis./ R.

Basųjų karmelitų ordinas, įkurtas Ispanijoje 1562 m., Lietuvoje veikė nuo 1638 m. Šalį okupavus sovietams, ordino veikla nutraukta. Iš užsienio į Lietuvą ordino atkurti suvažiavusios vienuolės 1994 m. laikinai įsikūrė buvusioje Paštuvos parapijos klebonijoje. Naująjį vienuolyną basosioms karmelitėms suprojektavo architektas Regimantas Andriuškevičius. 1996 m. arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pašventino kertinį vienuolyno akmenį, o 2000 m. - ir naująjį vienuolyną. Šiandien čia gyvena keliolika seserų. Vienuolyno durys atviros visiems, kurie nori pabūti ramybėje ir pasimelsti.

Šv. Juozapo Iškilmės dieną Paštuvos Basųjų karmeličių vienuolyne lankėsi apaštalinis nuncijus arkivyskupas dr. Georgas Gansweinas. Džiaugiamės, kad arkivyskupas rado laiko mus aplankyti. Kartu šventėme Eucharistiją. Po šventinės liturgijos nuncijus, pabendravęs su susirinkusiais vienuolyno bičiuliais, pietavo kartu su bendruomene. Dalinamės susitikimo akimirkomis bei šv. Mišiose pasakyta homilija.

JE arkivyskupo Georg Ganswein homilija Brangios seserys, Šiandien švenčiame šventojo Juozapo, Švenčiausiosios Mergelės Marijos Sužadėtinio iškilmę. Sausio 9‒13 dienomis mūsų bendruomenėje vyko kanoninė vizitacija ir priorės bei patarėjų rinkimai. Kanoninei vizitacijai vadovavo Ordino sekretorius seserims tėvas Rafalas Wilkowskis OCD ir Didžiosios Britanijos karmeličių asociacijos prezidentė sesuo Shelagh Banks OCD. Pasibaigus vizitacijai įvyko priorės ir patarėjų rinkimai, kuriems šįkart vadovavo Karmelitų ordino generalinis vyresnysis tėvas Miguelis Márquez Calle. Vienuolyno vyresniąja trejų metų kadencijai išrinkta sesuo Kūdikėlio Jėzaus ir Gailestingosios Meilės Alė Marija OCD.

Šv. Didžioji Teresė Šv. Jėzaus Teresė žinoma kaip didi šventoji, Bažnyčios Mokytoja, palikusi mums neįkainojamos vertės raštus. Ji yra maldos mokytoja, išgyvenusi įvairių mistinių patirčių, taip pat basųjų karmeličių ir basųjų karmelitų bendruomenių steigėja. Kartais ji taip ir vadinama - Didžioji Teresė. Suteikdamas šv. Teresei Bažnyčios Mokytojos titulą, popiežius Paulius VI sakė: „Šv. Teresė gebėjo taip meistriškai perteikti maldos slėpinius, jog nusipelnė būti tarp pačių iškiliausių dvasinio gyvenimo mokytojų.“ Tačiau tiek ją pažinojusių amžininkų pasakojimuose, tiek pačios šv. Skaityti daugiau: Šv. Psalmyne yra vadinamųjų Ziono psalmių. Jos taip vadinamos, nes apgieda šventojo miesto ir Viešpaties kalno ilgesį: „Dievas yra jame, jis nebus sunaikintas“ (Ps 46, 6). Žvelgdamas į miesto puikiąsias sienas psalmininkas priduria: „Apeik aplink Zioną, apsuk ratą; suskaičiuok jo bokštus. Jeruzalė yra didi, nes joje gyvena Viešpats. Kiekvienas izraelietis karštai trokšta bent kartą gyvenime aplankyti Jeruzalės šventyklą ir apvaikščioti jos kiemus. Piligrimas, išvykdamas iš miesto, kuriame buvo apsistojęs galbūt savaitę, kartoja šiuos 84 psalmės žodžius: „Kokios mielos yra tavo buveinės, Galybių VIEŠPATIE! Toliau jis tęsia: „Net žvirblis randa namus ir kregždė sau lizdą, kur laiko savo jauniklius, prie tavo aukurų, Galybių VIEŠPATIE, mano Karaliau ir mano Dieve“ (4 eil.). Piligrimas išvyksta, bet jis tikrai liktų, jei tik galėtų: „Juk viena diena tavo kiemuose yra vertesnė, negu tūkstantis bet kur kitur. Prisimename psalmininką Babilono tremtyje, giedantį giesmes Zionui, nepaisant žiaurių jo pavergėjų įsakymų. Miestas psalmininko širdyje. Jis tegyvena viltimi, kad vienądien sugrįš į jį, ir prižada savo ištikimybę jam tarsi tolimam mylimajam. „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau, tenuvysta mano dešinė! Teprilimpa man liežuvis prie gomurio, jei apie tave negalvočiau, jei Jeruzalės didžiausiu džiaugsmu nelaikyčiau!“ (Ps 137, 5-6). Psalmininko dešinė ranka liečia citros stygas, o lūpos gieda gyrių miestui, kuris priklauso Izraeliui, bet vienądien taps visų tėvyne. Tądien Zionas bus vadinamas Motina, nes visi bus jo vaikai. Viešpats paims tautų knygą ir kiekvieną iš jų įrašys: „Visos tautos gimė jame, nes pats Aukščiausiasis jį įkūrė. Tai pranašystė apie visų tautų sugrįžimą į tą pačią tėvynę. Šis sugrįžimas dar nesibaigė, nes kalbama ne tik apie Judėjoje esantį Zioną, bet ir apie amžinąjį miestą, nužengusį iš dangaus sutikti visų žmonių (plg. Apr 21). Nuo dabar psalmės įgauna krikščionišką kvapsnį ir senovinė piligrimystė tampa nauju keliu pas Tėvą Kristuje. Šia prasme šventasis Kryžiaus Jonas skaito 122 psalmę, jos pirmuosius žodžius jis kartoja prieš mirtį: „Eime į VIEŠPATIES Namus! Tremtyje keliaujame į Dangiškąją Jeruzalę, giedodami senovės piligrimo giesmę. Ji mus sutiprina: „Koks laimingas žmogus, kuris randa užuovėją tavyje, kurio širdis yra vieškelyje į Ziono kalną. Jie eina per Bakos slėnį, laikydami jį šaltinių vieta, tartum ankstyvasis lietus būtų jį pripildęs palaimos. 122 psalmės piligrimo laimė tarsi įsprausta tarp išvykimo ir atvykimo, troškimo ir jo išsipildymo, džiaugsmo būti pakviestam („Man buvo smagu, kai man pasakė: Eime į VIEŠPATIES Namus!“) ir pirmojo žvilgsnio į miestą. Kitaip nei šių laikų piligrimas, galintis akimirksniu užfiksuoti miestą nuotraukoje ir tuoj pat pamiršti jį tarp daugybės kitų prisiminimų, praeities piligrimas, atrodo, norėtų, kad trokštamas reginys būtų amžinai prieš jo akis. Jis tai meistriškai perteikia keliais žodžiais: „Jeruzalė - pastatyta lyg miestas, suaustas tvirtai į viena.“ Ji - tarsi motina. Piligrimas tikriausiai Alyvų kalno šlaituose. Nuo čia žvelgdamas ir prisimindamas visus savo brolius ir seseris, laimina miestą: „Melskitės už Jeruzalės gerovę: Tebūna saugūs, kurie tave myli! Tebūna palaima tavo sienose ir ramybė tavo pastatuose. Savo giminių ir bičiulių labui sakysiu: Tebūna tavyje ramybė! Veikiausiai ši Ziono psalmė, kaip ir kitos, kilo iš Jeruzalėn keliaujančio piligrimo širdies. Mums itin svarbi jos simbolika. Jeruzalė išties yra miestas, į kurį keliauja visa žmonija, į ją nukreiptas kiekvieno žmogaus gyvenimas. Ji yra amžinasis miestas, visų motina - „aukštybių Jeruzalė laisva, ir ji yra mūsų motina“ (Gal 4, 26). Jeruzalė čia, žemėje, - tai miestas, į kurį kopė Žmogaus Sūnus, kad įvykdytų Dievo valią iki pat galo (plg. Lk 18, 31). Aukštybių Jeruzalėn Viešpats pakilo, kad paruoštų saviesiems vietą (plg. Jn 14, 2-30). Šios ir kitos Ziono psalmės kalba ir apie mūsų piligrimystę. Jos mus skatina nuolat prisiminti ir iš naujo atrasti visas džiaugsmo akimirkas, patirtas vykstant pasitikti Kristaus, nubraukti kasdienybės dulkinas apnašas, nugulusias ant mūsų kelionėje. Gyventi - tai žinoti, kad esi kelyje, ir būti tikram, kad tavęs nuolat laukia. Skaityti daugiau: Bruno Moriconi OCD. Psalmininko maldą gyvina daugybė įvairiausių jausmų. Jau minėjome, kad pirminis Psalmyno pavadinimas yra Gyriaus knyga, nes net skausmingiausi maldavimai ar prašymas atleisti yra gyrius Dievui. O Jo garbė, pasak Ireniejaus, yra gyvas žmogus. Tik maždaug dvidešimt pslamių yra gyriaus giesmės siaurąja prasme. Jose žmogus gieda Dievui laisvai, ne dėl kokios nors priežasties, ne ko nors melsdamas sau ar žvelgdamas į save. „Dangūs apsakinėja Dievo garbę, dangaus skliautas skelbia jo rankų darbą“ (Ps 19, 2) - skelbia psalmininkas. Jo balsas skamba visos kūrinijos simfonijoje: „Tegu tau patinka mano žodžiai ir mano mintys, VIEŠPATIE, mano Uola ir mano Atpirkėjau!“ (Ps 19, 15). Psalmininkas nori į šią giesmę įtraukti ir savo klausytojus: „Garbinkite VIEŠPATĮ jūs, dangiškieji, duokite VIEŠPAČIUI šlovę! Skaityti daugiau: Bruno Moriconi OCD. Iš Evangelijos pasakojimo apie dešimtį raupsuotųjų (plg. Lk 17, 11-19), galime išmokti bent trijų dalykų apie dėkingumą. Pirma, nors dėkingumas yra savaiminis jausmas, bet jis nėra toks dažnas (tik vienas iš dešimties raupsuotųjų jį parodė), tad galiausiai jis yra išsiugdytina nuostata. Antra, nors Jėzus yra Viešpats ir vienintelis visada geba veikti laisvai, Jis džiaugiasi, kai Jam parodomas dėkingumas. Trečia, tik sugrįžęs padėkoti raupsuotasis (svetimtautis!) buvo visiškai išgydytas - išgydyti ir jo kūnas, ir siela. Skaityti daugiau: Bruno Moriconi OCD. labai mums padėtumėte, skirdami 1,2 proc. Gyventojų pajamų mokesčio. Viešpats mato kiekvieną grūdelį, kiekvieną lašelį. Jam nėra nesvarbių aukų. Karmelitų ordinų generalinių vyresniųjų laiškas minint Škaplieriaus suteikimo 750 metų jubiliejų. Karmelitų ordinų generalinių vyresniųjų laiškas minint Škaplieriaus suteikimo 750 metų jubiliejų.

tags: #pastuvos #sv #juozapo #ir #sv #kudikelio

• Kastytis Kerbedis: gyvenimo kelias
• Žiūrėkite: Džordana Butkutė – kelias per tris dešimtmečius scenoje
• Smulkiosios motorikos ugdymas žaidžiant
• Audinių kokybė vaikiškoms kelnėms
• Temos kvalifikacijos kėlimui ikikyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų pedagogams