Klimakterinis laikotarpis, dažnai vadinamas menopauze arba klimaksu, yra natūralus moters gyvenimo etapas, žymintis reprodukcinės funkcijos pabaigą ir perėjimą į nevaisingą laikotarpį. Tai sudėtingas biologinis procesas, kurio metu organizme vyksta hormoninės, fiziologinės ir psichologinės permainos. Nors menopauzė yra neišvengiama, jos simptomai gali sukelti nepatogumų ir turėti įtakos gyvenimo kokybei. Šiame straipsnyje detaliai aptarsime klimakterinio laikotarpio etapus, simptomus ir įvairius būdus, kaip palengvinti šį pereinamąjį etapą.
Terminologija ir etapai
Kalbant apie menopauzę, svarbu suprasti susijusius terminus:
- Menopauzė - tai menstruacinio ciklo išnykimas, žymintis vaisingo moters gyvenimo periodo pabaigą. Ji nustatoma retrospektyviai, praėjus 12 mėnesių nuo paskutinių menstruacijų.
- Perimenopauzė - tai laikotarpis iki menopauzės ir pirmieji metai po jos. Šiuo metu pasireiškia endokrininiai, klinikiniai ir biologiniai simptomai, rodantys artėjančią menopauzę. Dažniausiai moterys patiria menstruacinio ciklo reguliarumo, kraujavimo trukmės ir gausumo pakitimus. Ciklas gali būti trumpesnis ar ilgesnis, gali varginti kiti simptomai, tokie kaip karščio bangos, naktinis prakaitavimas, makšties sausumas, ir premenstruacinio sindromo simptomai. Šie pakitimai gali išsivystyti dėl kiaušidžių funkcijos ir hormonų produkcijos svyravimų. Kai kurioms moterims šis laikotarpis gali trukti net iki 5-10 metų iki menopauzės.
- Premenopauzė - tai laikotarpis prieš paskutinį menstruacinį ciklą, dažniausiai 1-2 metus prieš menopauzę.
- Klimakterinis periodas - tai bendras moters amžinis laikotarpis, pereinant iš reprodukcinio į nevaisingą laikotarpį. Šis laikotarpis apima ne tik perimenopauzę, bet ir laiką iki ir po jos.
- Postmenopauzė - terminas, kuriuo apibūdinamas laikotarpis iškart po paskutinio menstruacinio ciklo, neatsižvelgiant į tai, ar menopauzė natūrali, ar sukelta.
- Priešlaikinė menopauzė - menopauzė, kuri prasideda esant amžiui, daugiau nei du standartiniai nuokrypiai nuo nustatyto populiacijos vidutinio amžiaus. Praktikoje priešlaikine menopauzė laikoma menopauzė, prasidėjusi moteriai iki 40 metų.
- Sukelta menopauzė - menopauzė dėl chirurginio kiaušidžių pašalinimo ar jatrogeninio kiaušidžių pažeidimo (pvz., sukelto chemoterapijos ar spindulinės terapijos).
Menopauzė yra natūralus moters gyvenimo etapas, kai kūnas pradeda pereiti į kitą hormoninės veiklos fazę. Tai natūralus biologinis procesas, pasireiškiantis dėl kiaušidžių funkcijos išsekimo, tačiau daugybė moterų susiduria su nepageidaujamais perimenopauzinio ir menopauzinio laikotarpio simptomais, sutrikdančiais kasdienį gyvenimą. Menopauzė yra natūralus moters gyvenimo etapas, žymintis reprodukcinio laikotarpio pabaigą. Ji oficialiai nustatoma tada, kai menstruacijų nebūna 12 iš eilės einančių mėnesių ar net ilgiau. Klimaksas (arba klimakterinis laikotarpis) - tai simptomų kompleksas, natūralus pereinamasis etapas moters gyvenime, žymintis lytinės brandos pabaigą ir perėjimą į vyresnį amžių. Šis laikotarpis dažniausiai prasideda apie 45-50 gyvenimo metus, tačiau gali pasireikšti ir anksčiau ar vėliau. Klimaksas nėra staigus įvykis. Menopauzės laikotarpis yra skirstomas į kelis etapus: premenopauzinis ar perimenopauzinis laikotarpis, menopauzė ir postmenopauzė. Menopauzė yra hormoninis procesas, kuriam būdingas kiaušidžių veiklos išsekimas. Kiaušidėse nustoja gamintis estrogenai ir progesteronas, todėl nebevyksta ovuliacija, dėl ko nutrūksta ir menstruacijos.
Kada tikėtis menopauzės?
Menopauzė dažniausiai prasideda apie 51 metus. Šis laikotarpis gali svyruoti nuo 39 iki 59 metų, nors 95 proc. moterų prasideda 45-55 metais. Vėlyvuoju reprodukciniu laikotarpiu, t. y., iki menopauzės prefazės, pradeda mažėti inhibino B koncentracija, padidėja folikulus stimuliuojančio hormono (FSH) koncentracija, o estrogenų koncentracija išlieka nepakitusi. Vis dėlto liuteininės fazės metu progesterono koncentracija mažėja. Tai lemia vaisingumo sumažėjimą. Menstruacinio ciklo metu tebevyksta ovuliacija, tačiau folikulinė fazė sutrumpėja (sutrumpėja ir mėnesinių ciklas).
Moterys dažniau pastebi menstruacinio ciklo pailgėjimą (dažnai iki 40-50 ciklo dienų), kuris pasireiškia jau perimenopauzės laikotarpiu (perimenopauzės pradžios laikotarpis vidutiniškai prasideda apie 47 metus). Šiuo laikotarpiu būdingi hormonų koncentracijos svyravimai, ankstyvoje folikulinėje fazėje FSH būna padidėjęs. Mėnesinių ciklas ilgėja, atsiranda praleistų mėnesinių, amenorėja, daugėja anovuliacinių ciklų. Kuo dažnesni nereguliarūs ciklai, tuo labiau svyruoja FSH ir estrogenų koncentracijos: nuo menopauzėi būdingų iki premenopauzinių koncentracijų. Keičiasi ir kraujavimo intensyvumas. Daugeliui moterų kraujavimas sumažėja, tačiau pasitaiko ir gausaus (>80 ml) ir ilgo (>7 dienas) kraujavimo epizodų, kurie siejami su anovuliaciniais ciklais.
Nors tikslaus modelio, leidžiančio nustatyti menopauzės tikimybę, nėra, tyrimai rodo, kad moterys, kurioms buvo pasireiškusi amenorėja ne trumpiau nei 3 mėnesius, gali tikėtis menopauzės per 4 ateinančius metus.
Simptomai
Klimakterinis laikotarpis turi reikšmingą poveikį tiek fizinei, tiek emocinei sveikatai. Vienas pagrindinių poveikių yra kaulų tankio mažėjimas. Estrogenas atlieka svarbų vaidmenį palaikant kaulų stiprumą, todėl jo kiekio sumažėjimas gali lemti osteoporozės išsivystymą ir padidintą kaulų lūžių riziką. Be to, menopauzė turi įtakos širdies ir kraujagyslių sveikatai. Gali būti paveikta ir emocinė sveikata, nes hormoniniai svyravimai gali sukelti nuotaikos svyravimus, dirglumą, depresiją ar nerimą.
Menopauzė paveikia skirtingas kūno funkcijas ir sistemas, todėl jos simptomai gali būti įvairūs. Vienas iš dažniausiai pasitaikančių simptomų yra karščio bangos - staigus šilumos pojūtis, kuris gali apimti veidą, kaklą ir viršutinę kūno dalį, pasireiškiantis kartu su prakaitavimu ir širdies ritmo pagreitėjimu. Kitas simptomas yra makšties sausumas, kuris gali sukelti diskomfortą ar net skausmą lytinių santykių metu. Dėl šios priežasties moterys dažnai susiduria su sumažėjusiu lytiniu potraukiu. Menopauzę taip pat dažnai lydi nuotaikų kaita, depresija, nerimas, nuovargis, sumažėjusi motyvacija ir energijos stygius.
Moteris perimenopauziniu laikotarpiu dažniausiai vargina:
- Fiziniai simptomai: nereguliarus mėnesinių ciklas, vazomotoriniai reiškiniai - karščio bangos, naktinis prakaitavimas, raumenų ir sąnarių skausmai, galvos svaigimas, vidurių pūtimas, ūžimas ausyse, kraujo spaudimo svyravimai, padidėjęs kūno svoris ir sulėtėjęs metabolizmas.
- Psichologiniai simptomai: nuotaikų kaita, depresija, emocijų labilumas, negebėjimas susikaupti, sutrikęs miegas ir sunkumai užmiegant. Tai vadinamieji ankstyvieji estrogenų stokos požymiai, dažniausiai prasidedantys perimenopauzės laikotarpiu ir besitęsiantys iki 3-5 metų po menopauzės.
Praėjus 3-5 metams, gali pasireikšti:
- Krūtų pokyčiai, sausėja oda, lūžinėja nagai, retėja plaukai, vargina šlapimo nelaikymas, dažnas šlapinimasis, makšties sausumas ir skausmingi lytiniai santykiai, sumažėjęs libido.
- Vėlyvieji požymiai - osteoporozė, širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, demencija, pusiausvyros sutrikimai, osteoartritas, kuris pasireiškia vėliau, praėjus 10 ir daugiau metų nuo menopauzės pradžios.
Vienas iš pirmųjų klimakso požymių - pasikeitęs mėnesinių ciklas. Menstruacijos tampa nereguliarios: gali atsirasti ilgesni tarpai tarp jų, kraujavimas būna tai gausesnis, tai silpnesnis, o kai kuriais atvejais atsiranda tarpmenstruacinis kraujavimas. Staigus šilumos pojūtis, plintantis per veidą, kaklą ir viršutinę kūno dalį, dažnai lydimas prakaitavimo, širdies plakimo ir net lengvo galvos svaigimo, tai vienas iš pagrindinių klimakso simptomų. Naktinis prakaitavimas, tai stiprus prakaitavimas miego metu, kuris dažnai pažadina iš miego ir priverčia keisti drabužius ar net patalynę. Daugelis moterų klimakso metu skundžiasi nuolatiniu nuovargiu ir motyvacijos stoka. Klimakso laikotarpiu daugelis moterų patiria miego sunkumų. Miego kokybę blogina naktinis prakaitavimas, nerimas, emociniai svyravimai. Klimakso metu labai dažni emociniai pokyčiai: moterys tampa jautresnės, greičiau supyksta, gali jaustis liūdnos ar susierzinusios be aiškios priežasties. Estrogeno kiekio sumažėjimas daro tiesioginę įtaką gleivinių būklei: jos tampa mažiau drėgnos ir elastingos. Dėl to makšties gleivinė gali tapti jautri, lengvai sudirginama ar net sukelti skausmą lytinių santykių metu. Klimakso metu labai dažni emociniai pokyčiai: moterys tampa jautresnės, greičiau supyksta, gali jaustis liūdnos ar susierzinusios be aiškios priežasties. Moterys klimakso metu dažnai pastebi sunkumus susikaupti, įsiminti informaciją ar aiškiai mąstyti. Tai susiję su estrogenų poveikiu smegenų veiklai, ypač atminties ir dėmesio centrams. Estrogenai turi reikšmės ne tik reprodukcinei sistemai, bet ir raumenų bei kaulų sveikatai. Kai kuriais atvejais klimaksas pažymi ir osteoporozės - kaulų retėjimo - pradžią, dėl kurios kaulai tampa trapesni ir labiau linkę lūžti.
Perimenopauzinė hormonų terapija
Pakaitinė hormonų terapija (PHT) - kol kas efektyviausias būdas gydyti menopauzės nulemtus vazomotorinius simptomus. Pagerėjimas jaučiamas vos tik pradėjus gydymą. Vėlyvųjų simptomų (širdies ir kraujagyslių ligų ir osteoporozės) prevencijai PHT nėra rekomenduojama. PHT gydymą rekomenduojama pradėti perimenopauziniu laikotarpiu, kai moteris labiausiai vargina ankstyvieji menopauziniai simptomai, ir tęsti 5-10 metų. PHT skirti nerekomenduojama vyresnėms nei 60 metų moterims, o tęsti - moterims, sulaukusioms 70 metų ir daugiau.
PHT apima estrogenų vartojimą, estrogenų ir progestinų (sudėtinių preparatų) vartojimą, tibolono ar estrogenų ir selektyvių estrogenų receptorių moduliatorių (SERM) vartojimą. Deja, ne visoms moterims tinka PHT. PHT kontraindikacijos: aktyvi kepenų liga, ūminė intermituojanti porfirija, onkologinės gimdos gleivinės ligos, krūties vėžys, kepenų latakų ligos, buvusi venų ar arterijų trombozė, širdies ir kraujagyslių ligos, neaiškios kilmės kraujavimas iš gimdos, otosklerozė, aktyvi sisteminė raudonoji vilkligė.
Jei PHT kontraindikuotini, rekomenduojami alternatyvūs būdai menopauzės sukeltiems simptomams slopinti. Jeigu moterims rekomenduojama PHT, reikia tinkamai parinkti estrogenų vartojimo būdą, progesteronų reikalingumą. Moterims, kurių gimda nėra pašalinta, kartu su estrogenais rekomenduojama skirti progestinų endometriumui apsaugoti (siekiant sumažinti endometro hiperplazijos riziką). Tomms moterims, kurioms praeityje atlikta histerektomija, galima skirti vien estrogenų; yra duomenų, kad tokioms moterims PHT tinka skirti ilgesnį laiką.
Estrogenų skiriama įvairios formos - geriamieji, purškiamieji, pleistrai, geliai, makšties tabletės, makšties žiedai. Vaginaliniai estrogenai paprastai skiriami makšties gleivinės atrofijos sukeltiems simptomams gydyti; norint kartu gydyti ir vazomotorinius simptomus, rekomenduojama rinktis kitą estrogenų formą. Vartojant mažų dozių vaginalinius estrogenus, progestinų skirti nereikia. Be to, vaginaliniai estrogenai ne tik sumažina genitourinarinį pomenopauzinį sindromą, bet ir turi teigiamą poveikį esant pasikartojančioms šlapimo takų infekcijoms. Transderminis pleistras yra susijęs su mažesne trombozių rizika, turi mažesnį poveikį lipidų apykaitai (palyginti su geriamaisiais estrogenais).
Progestinai gali būti skiriami cikliškai arba nepertraukiamu režimu. Skiriant cikliškai, po nutraukimo pasireiškia kraujavimas, nuotaikų kaita. Todėl daugelis autorių rekomenduoja rinktis nepertraukiamą režimą. Mikronizuoti progesteronai siūlomi kaip pirmojo pasirinkimo preparatas (100-200 mg). Gali būti skiriami ir kiti progestinai: medroksiprogesterono acetato 2,5-10 mg (vartojant kartu su konjuguotais estrogenais nepertraukiamu režimu, gali padidinti krūties vėžio riziką), didrogesterono 10 mg, ciproterono acetato 1 mg, vartojant transderminį pleistrą - noretisterono acetato 0,125-0,25 mg. Yra moterų, kurios geriamųjų ar tranderminių progestinų netoleruoja, tada rekomenduojama naudoti intrauterininę sistemą su levonorgestreliu. Populiarūs sudėtiniai preparatai (estrogenai ir progesteronai), kuriuos vartoti moteriai paprasčiau, nebūna nutraukimo kraujavimų.
Konjuguoti estrogenai kartu su SERM skiriami vazomotoriniams simptomams mažinti ir osteoporozės prevencijai, tačiau jie nerekomenduojami kaip pirmojo pasirinkimo preparatas. Kadangi SERM apsaugo gimdos gleivinę nuo hiperplazijos, kartu skirti progesterono preparatų nereikia. Tiesa, būtina nepamiršti, kad SERM didina venų trombozės riziką. Tibolonas skiriamas vazomotoriniams simptomams mažinti, tačiau yra mažiau efektyvus, palyginti su preparatais, turinčiais estrogeno. Jis šiek tiek padidinta krūties vėžio ir infarkto riziką vyresnėms nei 60 metų moterims.
Moterys, kurios vartoja PHT, turėtų reguliariai lankytis pas ginekologą ir atlikti rutininę krūtų patikrą dėl padidėjusios krūtų ir gimdos gleivinės vėžio rizikos.
Apie 45 proc. moterų, vartojusių PHT, ją sėkmingai nutraukia iš karto. Likusi dalis skundžiasi atsinaujinančiais vazomotoriniais simptomais. Tokiais atvejais PHT rekomenduojama sumažinti palaipsniui (pvz., po 1 tabletę per savaitę).
Alternatyvūs menopauzės simptomų gydymo metodai
Visoms moterims artėjant menopauziniam laikotarpiui rekomenduojama sveikiau valgyti, geriau gyventi ir daugiau judėti. Kalbant apie subalansuotą mitybą, svarbu užtikrinti pakankamą vitamino D, kalcio kiekį, mažinti suvartojamos druskos kiekį, palaikyti tinkamą cholesterolio koncentraciją. Tiek vazomotoriniams, tiek psichologiniams simptomams mažinti rekomenduojama daugiau laiko leisti gamtoje, aktyviai dalyvauti socialiniame gyvenime, užsiimti mėgstama veikla. Reguliariai sportuojant ne tik stiprinama kaulų ir raumenų sistema, bet ir pagerėja miego kokybė.
Ankstyviesiems menopauzės simptomams palengvinti gali būti naudojami fitopreparatai iš kekinių blakėžudžių (lot. Cimifuga racemosa) ekstrakto, sojų ir raudonųjų dobilų preparatai. Daugiausiai duomenų galima rasti apie izoflavonus - genisteiną ir daidzeiną, esančius sojų pupelėse ir lęšiuose. Tai fitoestrogenai, kurie jungiasi su estrogenų receptoriais ir sukelia nedidelį (panašų į estrogenų) poveikį. Kol kas diskutuojama dėl šių preparatų klinikinės reikšmės, nors yra duomenų, kad fitoestrogenai sumažina naktinį prakaitavimą ir karščio bangų intensyvumą. Kekinių blakėžudžių ekstrakto preparatai pasižymi kiek kitokiu veikimo mechanizmu: jungiasi ne prie estrogenų receptorių, bet veikia kaip dopaminerginės, noradrenerginės, serotoninerginės ir gabaerginės medžiagos.
Norint sumažinti šlapinimosi dažnį, reikėtų vengti ne tik kavos ir kitų kofeino turinčių gėrimų, bet ir greipfruktų, apelsinų, pomidorų. Miegui pagerinti svarbi miego higiena - miegoti reikėtų gerai išvėdintoje, tamsioje patalpoje, susikurti miego rutiną. Seksualiniam gyvenimui pagerinti, rekomenduojami vandens pagrindu pagaminti lubrikantai, o reguliarūs ir neskausmingi lytiniai santykiai pagerina urogenitalinio trakto kraujotaką.
Moterims, kurios kenčia dėl ryškių psichologinių simptomų, gali būti skiriami antidepresantai kartu su psichoterapija. Antidepresantai, pavyzdžiui, paroksetinas, mažina ne tik psichologinius simptomus, bet ir karščio pylimus. Oksibutininas (naudojamas dirglios šlapimo pūslės gydymui) daro teigiamą poveikį karščio bangų dažniui, tačiau reikalingi detalesni tyrimai šiam efektui patvirtinti.
Daugiau nei pusė moterų, esančių menopauzėje ir postmenopauzėje, skundžiasi skausmingais lytiniais santykiais - dispareunija. Patirdamos stiprų skausmą, neretai jos atsisako turėti lytinius santykius. Mažėjant estrogenų kiekiui plonėja makšties gleivinė, ir makšties sienelės tampa mažiau elastingos. Kinta normali makšties mikroflora, nes gleivinę dengiančio epitelio ląstelės vis mažiau kaupia glikogeno. Natūralūs makšties „gyventojai“ - pieno rūgšties bakterijos - vis mažiau glikogeno paverčia pieno rūgštimi, dėl ko sumažėja vidinės makšties terpės rūgštingumas ir išskyros tampa šarminės. Susidarius palankioms sąlygoms daugintis patogeninėms bakterijoms ir grybeliams, makštyje labai sumažėja išskyrų, todėl makšties gleivinė tampa sausa ir trapi. Dėl visų šių veiksnių moterys jaučia makšties sausumą, niežulį, o kartais skausmą ar net deginimą. Pats pirminis ir paprasčiausias būdas pagelbėti - naudoti pakankamą lubrikanto kiekį lytinių santykių metu arba vietinį estrogenų turintį preparatą: kremą, ovulę, žvakutę. Vis populiaresnės tampa hialurono rūgšties ar PRP injekcijos į makštį, kurių dėka atstatoma drėgmė ir makšties gleivinė pasidaro elastingesnė, pranyksta niežėjimas, skausmas. Jeigu skausmingų lytinių santykių priežastis yra makšties uždegimas, kerpligė ar psoriazė, moteriai skiriami antibiotikai ar hormonų turintys kremai, tepalai, PRP injekcijos. Lytinio gyvenimo kokybę įtakoja ir skausmas, atsiradęs dėl nugaros, klubų problemų, gimdos slinkimas ir iškritimas, dirgliosios žarnos sindromas. Tokiu atveju turi būti gydomos pagrindinės priežastys. Jeigu skausmas santykių metu atsiranda dėl randų po operacijų, chemoterapijos ar švitinimo, rekomenduojama fizioterapija arba masažai.
Makšties sausumas yra labai dažnas reiškinys ir pasireiškia 70 proc. moterų po menopauzės. Neseniai atlikto tyrimo, kuriame dalyvavo 8 000 moterų, metu nustatyta, kad daugiau nei pusė apklaustųjų patyrė makšties sausumą po menopauzės, o 41 proc. teigė, kad dėl to seksas tapo skausmingas. Tyrimo metu taip pat paaiškėjo, kad 25 proc. moterų po menopauzės prarado seksualinį pasitikėjimą ir kad tiek moterims, tiek jų partneriams buvo sunku apie tai kalbėti. Kaip anksčiau minėta, rekomenduojama vartoti lubrikantą, gelbsti vietiniai estrogenų turintys preparatai, hialurono rūgšties ar PRP injekcijos į makštį. Rekomenduojama vengti muilo, dušo želės, kremų, burbulinių vonių - visko, kas gali sukelti makšties dirginimą.
Vaisingumas ir menopauzė
Moters vaisingumas sumažėja po 40 metų, o sulaukus 50-ies siekia tik 1 proc. Moterims, kurioms menopauzė prasidėjo iki 50 metų, rekomenduojama efektyvia kontracepcija naudotis 2 metus po paskutinių menstruacijų, o moterims, kurioms menopauzė prasidėjo 50 metų ir vyresnėms, - bent metus. PHT nėra kontracepcijos metodas (išimtis, jei endometro protekcijai naudojama intrauterininė sistema su levonorgestreliu), todėl moterims perimenopauzės ar ankstyvuoju menopauziniu laikotarpiu turi būti pasiūlytas efektyvus kontracepcijos metodas.
Nors menopauzė reiškia menstruacijų pabaigą, pirmojo etapo metu - perimenopauzėje - moteris vis dar gali pastoti, nes ovuliacija gali vykti net ir nereguliarių ciklų metu. Premenopauzės metu senėjančiose kiaušidėse mažėja folikulų. Jie tampa atsparesni folikulus stimuliuojančiojo hormono (FSH) poveikiui. Susilpnėjus folikulo augimui, mažėja estrogenų kiekis. Dėl to hipofizėje daugiau skiriasi FSH, o jis stimuliuoja naujų folikulų brendimą, kurie galutinai nesubręsta ir neįvyksta ovuliacija.
Ciklai nereguliarūs, jų trukmė varijuoja daugiau nei 10 dienų ribose, tarp labai ilgų ciklų gali įsiterpti itin trumpų (dėl sulėtėjusio folikulų brendimo gaminasi mažiau estrogenų, geltonkūnis formuojasi vėliau, išsiskiria mažiau progesterono, todėl kaip atsakas į sumažėjusį progesterono kiekį per kai kuriuos ciklus greičiau išsiskiria FSH ir LH, dėl ko ovuliacija įvyksta anksti ir ciklas esti trumpas). Dažni anovuliaciniai ciklai, kurių trukmė gali siekti 45-90 dienų (dėl progresuojančio folikulų savaiminio sunykimo jų vystymasis nevisavertis, sumažėja folikulų kiekis, todėl neišsiskiria reikiamas LH kiekis ir nevyksta ovuliacija). Sutrumpėjusi liuteininė (poovuliacinė) fazė dėl susilpnėjusios geltonkūnio veiklos.
Gausios mėnesinės, nereguliarūs kraujavimai: Dėl ilgai išliekančios aukštos estrogenų koncentracijos (užsitęsusių anovuliacinių ciklų metu) ir/arba pakitusio estrogenų bei progesterono santykio gimdos gleivinė išveša iki tokio laipsnio, kad viršutinis jos sluoksnis nebegali išsilaikyti ir pradeda atsisluoksniuoti (prasideda netikrosios mėnesinės). Tai lemia gausias užsitęsusias iki 7-15 dienų mėnesines ar nereguliarų tepimą, kraujavimą. Nereguliarūs kraujavimai apie ovuliaciją ar liuteininės fazės pabaigoje gali būti susiję su žema estrogenų ir progesterono koncentracija kraujyje. Kadangi moteris gali kraujuoti ir ovuliaciniu laikotarpiu (vadinamieji ovuliaciniai kraujavimai), kiekvienas kraujavimas premenopauzėje, išskyrus kraujavimą pakilusios BKT fazėje, traktuojamas kaip vaisingas laikotarpis. Labai trumpos mėnesinės kartais būna ženklas, kad ovuliacija įvyks ypač anksti, o ciklas bus trumpas. Dėl užsitęsusių nereguliarių kraujavimų būtina pasikonsultuoti su gydytoju - jie gali būti ligos požymis.
Gydytojas paaiškina perimenopauzės požymius
Gimdos kaklelio gleivių požymiai premenopauzėje tampa mažiau aiškūs. Gleivės esti negausios, nesikeičiančios išvaizdos. Dėl natūralaus senėjimo gimdos kaklelyje mažėja gleives gaminančių kriptų, todėl vaisingo tipo gleivių susidaro mažai, jų gali pasirodyti labai trumpą laiką (pvz., vos pusdienį). Dėl nepakankamos estrogenų koncentracijos moterį gali varginti makšties sausumas. Kartais dėl svyruojančio FSH kiekio ilgesnį laiką išsiskiria daug estrogenų - tai sąlygoja padidėjusią gimdos kaklelio gleivių sekreciją. Taigi neretai būna sunku nustatyti gleivių piką. Anovuliacinių ciklų metu gali nebūti nuoseklaus gleivių kitimo etapų.
Bazinė kūno temperatūra perimenopauzės laikotarpiu yra vienintelis požymis, patvirtinantis įvykusią ovuliaciją, todėl ją matuoti labai svarbu. BKT leidžia užfiksuoti tiek vėluojančią, tiek labai ankstyvą ovuliaciją. BKT kreivė esti "šokinėjanti", kartais dvifazė, kartais vienfazė. Kartais subrendusi kiaušialąstė neatsipalaiduoja iš folikulo, tačiau vis vien gaminasi progesteronas, dėl ko būna trumpalaikis temperatūros pakilimas. Šis reiškinys vadinamas subrendusio, neplyšusio folikulo sindromu.
Apibendrinimas
Menopauzė daugeliui moterų sukelia tiek fizinių, tiek emocinių pasikeitimų, tačiau tai nereiškia, kad prasideda blogesnis gyvenimo etapas. Menopauzė pasireiškia laikotarpiu, kai moteris turi daug vaidmenų visuomenėje ir šeimoje - yra paauglių mama, rūpinasi senstančiais tėvais, yra veikli ir aktyvi darbo rinkoje. Rekomenduojama šiuo pereinamuoju laikotarpiu daugiau laiko skirti sau, susidėlioti naujus siekius ir įgyvendinti sveiko gyvenimo būdo principus.
Menopauzė - neišvengiamas gyvenimo etapas, kuriam reikia ruoštis. Dėl menopauzės simptomų prastėjant savijautai ir, tuo pačiu, gyvenimo kokybei, reiktų pasikonsultuoti su gydytojais. Be pakaitinės hormonų terapijos, priklausomai nuo simptomų, specialistai rekomenduoja psichoterapiją, gydomąsias mankštas, tinkamą darbo ir poilsio režimą, racionalią mitybą. Menopauzės metu moterims rekomenduojama vartoti maistą arba maisto papildus, kuriuose gausu natūralių medžiagų - fitoestrogenų, savo struktūra panašių į estrogenus. Labiausiai ištirti ir plačiausiai vartojami iš jų yra izoflavonai, daugiausiai randami sojos pupelių ir raudonųjų dobilų sudėtyje. Šių augalų preparatus galima naudoti kaip alternatyvą pakaitinei hormonų terapijai toms moterims, kurios dėl tam tikrų priežasčių negali ar nenori vartoti pakaitinės hormonų terapijos.
Būtina prisiminti, jog kiekvienas organizmas yra individualus, tad ir atsakymas į pokyčius kūne taip pat yra individualus. Jei tam tikras augalinis preparatas tinka vienai moteriai, tai nereiškia, kad jo poveikis bus vienodai efektyvus kitai.
tags: #pastojimas #klimakteriniu #laikotarpiu
