Tai, kaip vertiname save, nulemia mūsų santykį su pasauliu, gebėjimą spręsti problemas ir formuoti sveikus santykius su kitais žmonėmis.
„Vaikystėje ugdoma savivertė daro įtaką ateityje ypač svarbiems asmenybės bruožams: pasitikėjimui savimi, savarankiškumui, sprendimų ieškojimui sudėtingose situacijose, iššūkių bei nesėkmių priėmimui,“ - sako psichologė M. Vitalija Mikutaitienė.
Vaiko savęs vertinimas iki 11-12 m. priklauso nuo tėvų ir kitų suaugusiųjų požiūrio ir elgesio su juo. Vėliau paauglystėje pasitikėjimą savimi lemia bendraamžių vertinimas ir pačio savęs supratimas ir priėmimas. Taigi, kuo anksčiau pastebėsite vaiko žemą savivertę ir imsitės veiksmų, tuo bus lengviau ateityje.
Tėvų vaidmuo formuojant vaiko savivertę
Tėvams tai pakankamai sudėtingas uždavinys, nes jie turi leisti vaikui patirti nesėkmes nenuvertindami, palaikydami, parodydami supratimą.
Ugdant vaikus svarbus ir tėvų pavyzdys. „Pirmiausia pradėkime nuo to, kaip patys tėvai reaguoja į patiriamas klaidas, nes, kaip sakoma, vaikai yra tėvų atspindys. Šiuo atveju svarbu iš tėvų pusės nebijoti parodyti, jog ir jie patys klysta, priimti klaidą kaip mokymosi galimybę, nepasiduoti. Juk pradžioje vaikai daugiausiai ir mokosi iš tėvų,“ - sako psichologė M. Vitalija Mikutaitienė.
Deja, dalis tėvų negali šio uždavinio tinkamai atlikti ir užsiima hipergloba. Tai veda prie liūdnų padarinių: nors tą akimirką vaikas ir lieka laimingas, tačiau ateityje jam bus sunku pačiam įveikti iššūkius, nesėkmę jis bus linkęs priimti kaip nepakeliamą kančią, patirs daugiau streso.
Nesėkmės svarba vaiko ugdyme
Nesėkmė - svarbi tema, kuri aktuali ir kalbant apie mokyklą. „Lygiai taip pat kaip ir tėvams, mokytojui svarbu parodyti, kad jam ir pačiam gali kilti sunkumų, jis gali suklysti, tačiau klaidos nepadaro mūsų prastesniais.
Vienas iš pagrindinių mokytojo uždavinių - stiprinti vaikų bendradarbiavimo įgūdžius, mokyti suprasti bei priimti kiekvieną, nepriklausomai nuo jo socialinio statuso ar gabumų.
Mokykite nebijoti nesėkmių. Nesureikšminkite nesėkmių - juk jų nepatiria tik tie, kurie nieko nedaro: „Nieko tokio, kitą kartą pavyks“, „Bandymas buvo neblogas, bet pamėginkime dar kartą“, „Man tai pavyko tik po trijų mėnesių treniruočių, tad tau tikrai neblogai sekasi!“. Skatinkite vaiką nenuleisti rankų, bandyti vėl ir vėl, kol pavyks įvykdyti užduotį.
Leiskite mokytis iš klaidų. Net jei turite galimybę ištaisyti vaiko klaidas, neskubėkite to daryti: skatinkite jį patį rasti atsakymus, sprendimus ir geresnes idėjas.
Palaikykite vaiką kad ir kas nutiktų. Klaidos ir nesėkmės - natūrali mokymosi proceso dalis. Vaikui labai svarbu žinoti, kad Jūs nelaikote jo nevykėliu, todėl parodykite vaikui tiek meilės ir palaikymo kiek tik galite - apsikabinimų ir pokalbių iš širdies niekada nebus per daug.
Vaikams su nepagrįstai aukšta saviverte sunkiau sekasi bendrauti, nes jie laiko save pranašesniais už kitus. Turintys nepagrįstai aukštą savivertę vaikai nėra pasiruošę sunkumams ir nesėkmėms, nes yra įpratę prie lengvų pergalių: tėvų pagyrimų už smulkmenas, liaupsių už niekuo neišsiskiriančius pasiekimus. Todėl susidūrę su rimtesne konkurencija ar iššūkiais bei suvokę, kad nėra tokie puikūs, kaip visuomet įsivaizdavo, gali imti nebeasitikėti savimi, puti į depresiją.
Kaip ugdyti ir stiprinti vaiko savivertę: praktiniai patarimai
Vaiko savivertei labai daug įtakos turi tėvai ir artimiausia aplinka, nes savivertė formuojasi visų pirma per atgalinį ryšį: net ir labai talentingas vaikas nepasitikės savimi, jei bus nuolat kritikuojamas tėvų ar mokytojų.
Pagirkite vaiką. Pagyrimai, apsikabinimai, pergalės šokis ar bet koks kitas įvertinimas yra būtent tas atgalinis ryšys, kuris įprasmina vaiko pastangas ir suteikia jam pasitikėjimo. „Šaunuolis!“, „Tau puikiai pavyko“, „Aš didžiuojuosi tavo pastangomis“, „Man labai patinka tai, ką tu padarei“ - visi šie žodžiai yra labai svarbūs.
Patikėkite vaikui užduotis. Būdamas atsakingas kad ir už nedidelius darbus, vaikas jausis visaverčiu, reikalingu ir naudingu šeimos nariu. Kad ir ką darytumėte, ieškokite būdų kaip į veiklą įtraukti vaiką. Pavyzdžiui, galite paprašyti vaiko padėti išrūšiuoti skalbinius: kurie tamsūs, kurie šviesūs (be to, tai ir visai smagus ugdantis žaidimas!).
Leiskite vaikui rinktis ir dalyvauti priimant sprendimus.
Rinkitės tinkamus žodžius. Vietoj to, kad sakytumėte, kad vaikas yra „negabus matematikai“, verčiau sakykite „Matematikai reikia skirti daugiau laiko nei anglų kalbai“. Labiau akcentuokite ne rezultatą, o tikslą, vaiko pastangas ir tobulėjimą. Kol vaikas mažas, susilaikykite nuo bet kokios kritikos ar priekaištų: juk daugelį dalykų vaikas daro pirmą kartą, todėl natūralu, kad rezultatas negali būti tobulas.
Diekite tinkamas vertybes. Vaikas neturėtų vertinti savęs (ir kitų) per išvaizdą, turimus žaislus ar mobilaus telefono modelį. Visų pirma, tai daro vaiką pažeidžiamą: juk visada atsiras gražesnių ar turinčių geresnį telefoną. Tai nereiškia, kad vaikui komplimentų sakyti negalima, tačiau jie turi turėti atsvarą.
Mokykite vaiką pažinti savo stipriąsias ir silpnąsias savybes. Labai svarbu, kad vaikas realiai suvoktų savo galimybes, mokėtų išnaudoti savo stipriąsias puses ir per daug nesikrimstų dėl silpnųjų.
Skatinkite bendradarbiauti, o ne konkuruoti. Mokykite vaiką bendradarbiauti, padėti kitiems ir nebijoti priimti kitų pagalbos, jei jos reikia. Pademonstruokite komandinio darbo privalumus, kuomet išnaudojamos kiekvieno stipriosios savybės. Pavyzdžiui, žaiskite skirtingų rungčių estafečių žaidimus: kas greičiausiai bėga? Kas yra vikriausias? O kas stipriausias?
1. Meilė, saugumas ir dėmesys. Mažiems vaikams labai reikalingas tėvų ir kitų juos supančių žmonių atidumas, vaiko poreikių atliepimas ir dėmesys. Visų visų pirma ikimokyklinio amžiaus vaikas turi jaustis mylimas ir saugus draugiškoje, padedančioje, palaikančioje aplinkoje.
2. Padrąsinimas. Augdami vaikai vis daugiau gali patys, mokosi susigalvoti tikslą ir jį įvykdyti, įveikti kylančius sunkumus, rasti tinkamus sprendimus. Taip jie ieško bei randa būdų saviraiškai, gali pasidžiaugti pasiekimais ar smagia veikla.
3. Palaikymas. Vaikui labai svarbus tėvų, šeimos palaikymas, bendras pasidžiaugimas patikusia veikla, įveiktais sunkumais, įdėtom pastangom. Būtina atsižvelgti į individualias vaiko charakterio savybes ir pakoreguoti tėviškus lūkesčius. Kritika ir pagyros turėtų būti laiku ir vietoje, o vaikas turėtų turėti erdvės veikti savarankiškai.
4. Džiaugsmas atliktu darbu.
5. Laisvė. Vaikui augant palaipsniui turi būti ugdoma laisvė ir atsakomybė rinktis, priimti sprendimus, patirti jų pasekmes. Vaikas turi jausti, kad jis prisideda prie bendro namų ar vaikų grupės gyvenimo, yra visavertis ir visateisis tos grupės narys.
6. Atsakomybė. Vaikui reikia išmokti įveikti sunkumus, klystant pačiam ieškoti ir rasti tinkamų išeičių, patirti, jog kartais pasiseka, kartais - ne, kartais gauni ko nori, o kartais - ne.
Domėkitės vaiku. Kaip jam sekasi, ką jis veikė darželyje, kaip bendrauja su draugais. Klausinėkite jo, kodėl jis pasielgė vienaip ar kitaip, kodėl liūdi.
Įkvėpkite vaiką.
Įvertinkite vaiką žodžiais ir maloniais dalykais. Tegul kiekvieną jūsų vaiko atliktą nedidelį darbelį lydi pagyrimas: „Šaunuolis“, „Darbštuolė“, „Aš tavimi didžiuojuosi“, „Tu mane džiugini!“ Vaikui tokių pagyrimų niekada nebus per daug. Kai vaikui kas nors pasiseka, galite apdovanoti jį kuo nors, ką jis mėgsta - išvyka, žaidimu, jaukiomis namų vaišėmis.
Leiskite veikti ir mokytis iš klaidų. Jei vaikas imasi ką nors daryti ir daro ne visai teisingai, nestabdykite, o pamokykite. Jei vaikas nenori mokytis, spyriojasi, tegul daro savaip. Vėliau raskite jam laiko parodyti, paaiškinkite, ką reiškia nemokšiškai atliktas darbas. Niekada nesijuokite iš vaiko nesėkmės ir nemoralizuokite. Verčiau sakykite jam: „Kitą sykį tau pasiseks geriau“.
Kaip kalbėti su vaikais apie šiandieninę situaciją.
Kada reikia sunerimti?
Vaikas su žema saviverte neigiamai save vertina ir gali nuolat kartoti, kad „esu kvailys“, „nieko nesugebu“. Toks vaikas gali vengti atlikti naujas užduotis, ypatingai tokias, kur reikia rungtyniauti su kitais. Pagirtas jis pasimeta ir netiki, kad komplimentas skirtas būtent jam, jaučiasi jo nevertas.
Ir priešingai - pernelyg aukštą vaiko savivertę signalizuoja sunkumai, kylantys bendraujant su kitais vaikais ar suaugusiais. Jis nepriima savo klaidų, dažnai ieško kaltų aplinkoje.
Pasak „Neuromeda“ specialistės, siekiant išvengti tokio vaiko elgesio, arogancijos, tėvams svarbu tinkamai subalansuoti grįžtamąjį ryšį - ne tik girti vaiką, bet ir kalbėti apie kylančius sunkumus, kurie yra neatsiejama gyvenimo dalis. O jei tėvai pastebi, kad vaiko savivertė itin maža, svarbu nepamiršti jo pagirti, pastebėti bei įvertinti jo pastangas, pastiprinti.
Apibendrindama psichologė sako, kad esminis dalykas - meilės ir saugumo jausmas, padrąsinimai.
Vaikai su nepagrįstai žema saviverte greičiau nuleidžia rankas („vistiek nepavyks“), vengia išbandyti naujus dalykus (nes bijo, kad jiems nepavyks, jie bus sukritikuoti ar - dar blogiau - išjuokti). Tokie vaikai lengviau pasiduoda įtakai, net jei ta įtaka yra bloga ir prieštarauja vaiko vidiniams įsitikinimams.
Žemos savivertės vaikas - tai ne tik nedrąsus, neryžtingas, nerimaujantis socialinėse situacijose vaikas. Norėdamas apsaugoti ir taip trapią savivertę, jis gali atrodyti pasyvus ir niekuo nesidomintis.
Kitas laukas, galintis daryti įtakos vaiko savęs vertinimai, yra socialinės žiniasklaidos platformos su sunkiai suvaldomu turiniu.
tags: #pastaruoju #metu #saviverte #ikimokyklinio #amziaus #vaiku
