Nuo medžių kaštonų alėjoje iš lėto, lyg bijodami užsigaut ar užgauti jau rudeniškai pasišiaušusią žolę, krito dideli geltoni lapai. Kartais į žemę pokšteldavo koks kaštonas ir čia pat sužibdavo blizgios rudos jų akutės. Virš medžių ilgomis virtinėmis, tarsi dejuodami ir nenorėdami atsisveikinti, vaiskiai mėlynu dangumi skrido paukščiai.
Mėlynoji ragana jau senokai sėdėjo atsirėmusi į kaštono kamieną. Akys klaidžiojo miško takeliais, žvilgsnis klydinėjo medžių šakomis ir lapų kilimu. Ant jo kelių padėjusi galvą miegojo Rausvoji. Saulės spinduliukai kur ne kur prasimušdami pro lapų lają bėgiojo sesers veidu. Keisti būna žmonių veidai kai jie miega - jie praranda visus valios pastangomis įbrėžtus bruožus - griežtumą, santūrumą, dirbtinę šypseną. Raganos veidas visad išlikdavo toks pat - ar ji miegojo, ar žiūrėjo didelėmis mėlynomis akimis iš po juodų tankių blakstienų.
Rausvoji tingiai pramerkė akis ir pusiaumirka pasižiūrėjo į seserį. Tiek daug ji norėjo jai papasakoti - apie Paryžių, apie šilto raguolio kvapą ryte, apie tą šaliku apsitūlojusį dailininką, kuris taip puikiai tapė praeivių portretus, apie tai, kaip grindiniu smagiai kaukši aukštakulniai bateliai… Apie labai labai daug ką.
- O žinai, - tyliai ištarė ji seseriai. - Viskas, kas turi įvykti, jau buvo ateityje. Kiek įvairių dalykų bijom, tik todėl, kad nežinom kaip jie baigsis - įsimylėt, laikyti egzaminą, pasakyti gerą žodį. Nežinom, kaip sureaguos, kaip pasiseks. Tačiau tie dalykai, įvykiai jau buvo ateity. O tik mūsų valia, kaip nueisim iki to BUVO.
Seniai labai seniai, ramios pievos pakraštyje gyveno ryškiai raudona boružėlė, vardu Jūratė. Ji buvo jau didelė boružėlė: mokėjo skraidyti aukštai ir plačiai, praskrisdama visuomet mandagiai pasisveikindavo su gėlytėmis, o dienai pasibaigus mėgdavo tiesiog pasėdėti ir pasimėgauti besileidžiančios saulės spinduliais.
Vieną dieną, skrisdama virš pievos, Jūratė pastebėjo, kad oras vėsesnis nei įprastai, o ir gėlės nebežydi - pamažu gulasi ant žemės ir užmiega.„Šalta darosi… Nu čia dabar. Godai tai nepatiks.“
Kas ta Goda? Goda buvo jos geriausia draugė - putli, sultinga braškė. Ji augo sau ant tvirto stiebo ir kvepėjo saldžiausiai visoje pievoje. Vasarą jos dvi netikėtai susidraugavo ir beveik kasdien susitikdavo pasidalinti pievos naujienomis ar paskaičiuoti kiek spalvų yra ant pro šalį skrendančių drugelių sparnų.
Taigi, netrukus Jūratė pasiekė savo draugę braškę, kuri žiūrėjo sau ramiai į tolį nieko neištardama.„Goda, kas atsitiko?“ - susirūpinusi paklausė Jūratė.„Jaučiu, kad artėja vasaros pabaiga“, - tyliai tyliai ištarė braškė. - „Saulė nebe taip šildo, daug uogų jau nuskintų. Netrukus ateis laikas ir man atsisveikinti“.Jūratės mažytė širdelė suvirpėjo. Jai labai patiko žaisti su Goda ir ji nenorėjo, kad vasara baigtųsi. „Nenoriu! Ką darysime, kai vasara baigsis?“ - paklausė Jūratė.„Nežinau…“ - teištarė Goda.
Kaip tik tuo metu netoliese grakščiai stovėjusi aukšta geltona saulėgrąža pasilenkė ir nusišypsojo. „Neliūdėkite mergaitės. Vasaros pabaiga dar nereiškia, kad baigiasi viskas, kas gera. Tai tik reiškia, kad ateina pokyčiai. Bet kiekvienas metų laikas gali pasiūlyti ką nors nuostabaus“.„Aš tai puikiai suprantu, saulėgrąža. Esu mačiusi vieną rudenį ir žinau kur įsikurti, kai atšals. Tačiau kas nutiks Godai?“ - Paklausė Jūratė. - „Ar vasarai pasibaigus jos neliks?“
Apvalus auksinis Saulėgrąžos veidas švytėjo šiluma. Ji suprato draugės susirūpinimą, ir švelniai atsakė:„Godai, kaip ir visoms braškėms, laikas kaboti ant stiebo baigsis, ji jau atliko savo užduotį - užaugo didelė ir stipri, o kitais metais iš jos subrandintų sėklų užaugs nauji braškių krūmeliai. Jie vėl žydės, ir vėl užderės braškės, kurios papuoš laukus bei įsilies į spalvingą vasarinį šurmulį!“
Goda, išgirdusi Saulėgrąžos žodžius, susimąstė. „Nauja pradžia. Man tai patinka“, - pasakė ji, didžiuodamasi, kad taip gerai užaugo.Jūratė atsiduso, kiek palūkėjo.„Šaunuole, Goda, - padrąsino ją ir boružėlė Jūratė. - „Žinai ką? Aš pasirūpinsiu, kad naujai išdygusios braškės kitą vasarą pievoje praleistų taip pat smagiai kaip ir tu.“Braškytė nusišypsojo.
Miško karnavalas | Pasakos vaikams prieš miegą anglų kalba | Pasakos
Atsisveikinusi su Goda, boružėlė Jūratė patraukė į miško gilumą. Dienoms bėgant ji stebėjo kaip rudens lapai tapo auksiniai. Jie taip gražiai supdamiesi leidosi žemyn, o nusileidę atrodė lyg spalvotas patalas. Besigrožėdama ji surado ir žiemai besiruošiančių boružėlių būrį.„Pasiruošusi?“ - paklausė viena iš būrio.„Pasiruošusi!“ - atsakė Jūratė ir prisijungusi prie būrio nusiteikė žiemos poilsiui.
Vaikystė - nerūpestinga ir lengva, kaip drugelis. Žmogus užauga lydimas gražiausių pasakų. Jose tiek daug gerumo, grožio ir spalvų. Kiekvieną rudenį mūsų darželio priešmokyklinio ugdymo grupių vaikučiai apsilanko Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Ten vaikus pasitinka knygelės, žaidimai ir įvairios atrakcijos. Vyr. bibliotekininkė Violeta Murauskienė visada atvira bendroms edukacijoms. Jų metu vaikai ne tik mokosi klausytis ir suprasti pasakas, bet ir patys muzikuoja pagyvindami jas.
Spalio 26 d. „Spalviukų“ grupės ugdytiniai, kartu su pedagogėmis, buvo pakviesti į muzikinę edukaciją „Rudenėlio pasaka“. Dar nespėjus peržengti bibliotekos slenksčio, vaikus džiugiai nuteikė rudens gėrybėmis išdekoruota lauko aikštelė. Viduje visus nuotaikingai pasitiko vyr. bibliotekininkė Violeta Murauskienė. Edukacijos metu vaikai dainavo daineles: „Rudenėlio kelias“ (muz.ir žodž. E. Tolvaišienės), „Obuolys” (muz. ir žodž. I. Šeduikienės), šoko, muzikavo įvairiais instrumentais. Klausėsi pasakos „Moliūgas ir pelė“, eilėraščio „Ruduo“ (J. Ambrulaičio). Baigiantis edukacijai visi buvo pakviesti į dirbtuvėles, kur galėjo pasidaryti moliūgo karūnėlę. Atsisveikinant „Rudenėlis“ visus vaikus pavaišino sodo obuoliais. Džiaugiamės bendryste ir tikimės, kad dar daug gražių akimirkų patirsime kartu.
