Gegužės 14-oji Lietuvoje minima kaip Pilietinio pasipriešinimo diena. Šią dieną prisimenamas vienas svarbiausių pasipriešinimo sovietinei okupacijai simbolių - Romas Kalanta. 1972 m. gegužės 14 d. Kauno muzikinio teatro sodelyje devyniolikmetis jaunuolis Romas Kalanta, apsipylęs benzinu ir sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, susidegino.
Šis drąsus ir tragiškas poelgis išgąsdino Lietuvos komunistų partijos (LKP) ir Valstybės saugumo komiteto (KGB) pareigūnus. Jie slapta palaidojo R. Kalantą. Tačiau tai nesustabdė tautos pasipriešinimo. Įvykis išprovokavo jaunimo neramumus, kurie R. Kalantos laidotuvių dieną peraugo į spontaniškas eitynes Laisvės alėja.
Romas Kalanta - Lietuvos Laisvės šauklys, savo gyvybę paaukojęs vardan Lietuvos Laisvės. Jis gimė 1953 m. vasario 22 d. 1963-1971 m. Romas mokėsi Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje. Mokslai jaunuoliui nelabai sekėsi. Bendraklasiai teigė, kad ir pats R. Kalanta, nors ir išmokęs pamoką, dažnai atsisakydavo atsakinėti, nes nematė prasmės. 1971 m. mokyklą turėjo baigti, tačiau neišlaikęs chemijos, geometrijos ir fizikos abitūros egzaminų perėjo mokytis į vakarinę mokyklą. Tuo pačiu metu dirbo Kauno „Aido“ fabrike (Vilijampolėje), kuris gamino vaikiškus baldus, vežimėlius ir įvairius muzikos instrumentus: metalofonus, lūpines armonikėles ir kita.
Paskutiniais gyvenimo metais išryškėjo Romo nusivylimas gyvenimu, piešiniuose kartojosi aukos motyvas, vaizduojamas kryžius, ugnis ir žmogus. Ketinimą nusižudyti liudija tokios 1972 m. asmeninėje užrašų knygelėje įrašytos frazės: „vis nesiryžtu, nors reikia tai padaryti būtinai“, ,,mirtis man bus šventė, lauksiu jos ir sulaukiu“, „laiškus sudeginsi ir iš manęs liks pelenų krūvelė“. Jo užrašų knygelėje liko ir paskutinis įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“.
Pilietinio pasipriešinimo diena taip pat primena apie visą Lietuvos partizaninį karą, trunkantį nuo 1944 iki 1953 metų. Šis laikotarpis žymi nereguliarų savanorių pasipriešinimą sovietinei okupacijai. Partizanai - tai savo valstybę gynusi Lietuvos kariuomenė. Ją sudarė nereguliarūs savanorių daliniai, kurių kariai turėjo laipsnius, buvo suskirstyti į būrius, kuopas ir net batalionus.
Vienos didžiausių kautynių tarp Lietuvos partizanų ir sovietinės kariuomenės įvyko 1945 m. gegužės 16 d. Kalniškės miške. Ankstų gegužės 16-osios rytą NKVD kariuomenės 1-ojo Pabaltijo fronto 220-asis pulkas atakavo Lietuvos kariuomenės Alytaus ulonų pulko puskarininkio Jono Neifalto partizanų būrį. Žūtbūtinės kautynės vyko visą dieną. Priešas šaudė iš minosvaidžių, sunkiųjų kulkosvaidžių, naudojo šarvuočius ir žvalgybinę aviaciją. Partizanai, nors ir patyrę nuostolių, atmušinėjo priešo atakas. Baigiantis šoviniams partizanai išsiveržė iš apsupties, palikdami mūšio lauke 44 žuvusius ir bent 10 kartų daugiau nukautų priešų. Pats vadas Lakūnas su 17 kovotojų iš apsupties prasiveržė. Netrukus suorganizavo naują partizanų būrį, slapyvardį pakeitė į Sakalas ir toliau narsiai kovojo iki žūties 1945 m. lapkričio 20 d.
1944 m. rudenį, praslinkus frontui ir paskelbus mobilizaciją, dauguma jaunų vyrų pradėjo slapstytis. 1945 m. gegužės 6-18 d. Šakių apskrities Barzdų, Jankų ir Paežerėlių valsčiuose (dabar - Šakių r. sav. ir Kazlų Rūdos sav.) NKVD pasienio kariuomenės daliniai vykdė karines operacijas, kurias parengė NKVD Šakių apskrities skyrius, gavęs duomenų apie partizanų dislokacijos vietas. Gegužės 6 d. į minėtus valsčius buvo pasiųsti kariniai būriai. Be smogiamųjų būrių, sudarytos ir specialios karinės grupės besitraukiantiems partizanams persekioti. 1945 m. gegužės 12 d. Jančių girininkijos Valkų miške, visą dieną trukusioje kovoje, partizanai atrėmė čekistų puolimą.
1945 m. balandžio mėnesį vadovavimą partizanams perėmė Jurgis Valtys-Lokys, turintis karinį išsilavinimą. Lietuvos kariuomenės kapitonas. Jo nurodymu, stovykla paruošta žiedinei gynybai: iškasti apkasai, įrengtos papildomos žeminės, kuriose galėjo gyventi iki 200 kovotojų, kurie tuo metu slapstėsi namuose. Į stovyklą atvykdavo iškviesti viršininkų.
Vienas iš žymiausių partizanų vadų buvo Jonas Žemaitis-Vytautas. Jis 1945 m. birželį įstojo į partizanų gretas. Kovą už laisvę pradėjo 1945 m. pavasarį ir net 9 metus ginklu gynė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo siekį. 1948 m. birželio 19 d. prie Kryžkalnio įvyko Vakarų Lietuvos partizanų srities vadovybės posėdis, kurio metu buvo įkurta Vieninga laisvės kovos sąjūdžio organizacija, srities vadas J. Žemaitis-Žaltys pradėjo eiti sąjūdžio vado pareigas. Nuo 1948 m. birželio 20 d. iki arešto 1953 m. gegužės 30 d. J. Žemaitis rašydamas vartojo tik Vytauto slapyvardį. Šis slapyvardžio pasirinkimas yra labai simboliškas, nes Vytauto Didžiojo valdymo rezultatas - išugdytas lietuvių tautos valstybingumo poreikis, tokius tikslus kėlė ir J. Žemaitis. 2009 m. minint Jono Žemaičio-Vytauto 100-ąsias gimimo metines, Lietuvos Seimas Joną Žemaitį-Vytautą paskelbė ketvirtuoju prezidentu - taip, kaip ir buvo numatyta laikinojoje partizanų konstitucijoje, 1949 m.
Kitas svarbus partizanų veikėjas - Adolfas Ramanauskas-Vanagas. 1945 m. balandžio 25 d. jis tapo partizanu. Iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. 1945 m. vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu. 1946 m. tapo Merkio rinktinės vadu. 1947 m. rudenį išrinktas Dainavos apygardos vadu, o 1948 m. išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. 1949 m. vasarį Minaičių kaime Adolfas Ramanauskas-Vanagas dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaracija. Adolfas Ramanauskas-Vanagas paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pirmuoju pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje - Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis, apdovanotas pirmojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi. 1951 m. iš susirgusio Lietuvos vyriausiojo partizanų vado Jono Žemaičio, kaip jo pirmasis pavaduotojas, perėmė LLKS Tarybos pirmininko ir Ginkluotųjų pajėgų vado pareigas. Nuo 1952 m. pabaigos, nutrūkus ryšiams su vyriausiąja vadovybe, slapstėsi su šeima. Okupantų kankintas ir nužudytas.
Partizanų archyvų paieška ir išsaugojimas yra itin svarbus atkuriant istorijos visumą. Atgimimui prasidėjus, partizaninio karo dalyviai, ryšininkai, rėmėjai ėmėsi kovotojų žūties vietų, palaikų užkasimo duobių, slaptų kapų, ginklų, bunkerių paieškų. Daugelis archyvų dar partizaninio karo metais pateko okupantams. Antra tiek jų buvo surasta vykstant melioracijai ir pražuvo vien dėl to, kad pateko į blogas rankas. Tačiau pastarųjų metų patirtis nuteikia viltingai: dokumentai vis dažniau surandami ir patenka į Lietuvos ypatingąjį archyvą, restauratorių rankas, o svarbiausia - yra plačiai aprašomi žiniasklaidoje.
Tapatybės iššūkiai, susiję su partizanų slaptumu, persmelkia visus dokumentus. Baimindamasis sukelti pavojų šeimai ir giminaičiams, laisvės kovotojas kaip įmanydamas slėpė savo ikipartizaninio laikotarpio tapatybę, siekė, kad žūties atveju nebūtų atpažintas jo veidas ir kūnas, ir lygiai tuo pačiu metu dėjo pastangas, kad abi tapatybės - senoji ir naujoji - neliktų pamirštos mylimųjų, artimųjų, pažįstamų lūpose bei širdyse. Naująją - kovotojo - tapatybę partizanų raštuose lydėjo asmens gimimo data; antroji, tokios pat svarbos, buvo įstojimo į laisvės kovotojų gretas diena. Slapyvardžiai buvo keičiami kiekvieną kartą, kai į priešų rankas gyvas pakliūdavo partizanas, ryšininkas ir juo labiau - ryšių įgaliotinis, kuris gabendavo vadų žodinius pranešimus. Vienu metu kovotojas galėdavo turėti du slapyvardžius - sakytinį (dar vadinamą šaukiamuoju) ir rašytinį (kartais vadinamą nuolatiniu).
2010 m. vasario 16 d. buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdis (LLKĮS), jungiantis akademinės bendruomenės narius, kraštotyrininkus, kūrėjus ir visus geros valios žmones, kurie puoselėja 1944-1953 m. partizaninio karo istoriją. LLKĮS veiklos kryptys apima susitikimus su laisvės kovotojais, kompleksinius partizaninio karo vietų tyrimus, vasaros stovyklas „Laisvės kovų atmintis“, viešas paskaitas ir sąskrydžius. LLKĮS narės pasirašė deklaraciją, kurioje pabrėžiama, kad visas laisvės kovų palikimas yra vienodai reikšmingas ir privalo būti išsaugotas ateities kartoms; visi laisvės kovų istoriją menantys dokumentai priklauso lietuvių tautai ir turi būti laisvai prieinami; nutarta, kad su sovietinėmis struktūromis bendradarbiavusių asmenų slėpimas prieštarauja lietuvių tautos ir valstybės interesams; kad partizaninio karo vietoms turi būti skiriamas valstybinis dėmesys; o pilietinis ugdymas turi užimti deramą vietą švietimo sistemoje.
Pasipriešinimas- partizanų ryšininkai
Šiandien, praėjus daugybei metų, svarbu nepamiršti tų, kurie kovojo už Lietuvos laisvę. Pilietinio pasipriešinimo diena - tai proga prisiminti Romo Kalantos auką, pagerbti visus Lietuvos partizanus ir kitus pasipriešinimo dalyvius, stiprinant pilietiškumą ir tautinę savimonę.
