Krizinis nėštumas - Lietuvoje mažai tyrinėta problema. Trūksta tyrimų, kurie atskleistų moterų, išgyvenančių nėštumo krizę, pagalbos poreikį ir jos pobūdį. Kokybiniu tyrimu atskleidžiamas moterų, patiriančių krizinį nėštumą, pagalbos poreikis.
Krizinio nėštumo metu moterys būtų norėjusios: psichologinės pagalbos, galimybės aptarti sprendimą su gydytojais, objektyvios informacijos apie abortą ir žmogaus gyvybės pradžią, aborto neskatinimo ir paskatinimo motinystei. Situaciją galėjo pakeisti problemos sprendimo paieška, vaiko gimimui palanki žinia, autoritetingas patarimas ir gydytojų informacija apie abortą.
„Kasdienybėje krizinį nėštumą išgyvenančios moterys ar šeimos vis dar pernelyg dažnai paliekamos spręsti savo skaudulius vienos. Corona virusas jų situaciją blogina iš esmės, todėl nepaprastai svarbu, kad giliai savyje paslėpto ir dažnai nebylaus skausmo ir asmeninių netekčių jūra mažėtų, kad krizės akivaizdoje kiekvienas iš mūsų būtume įgalinti rasti geriausius sprendimus. Akivaizdu, kad krizės sprendimo būdai reikalauja ne pavienių veiksmų, o visuomeninių ir institucinių pastangų sutelkimo. Būtina sukurti prevencinę sistemą: tinkamą etinį kontekstą, aktyviai plėtoti medicininių, psichologinių, finansinių, socialinių, teisinių paslaugų tinklą, suteikiantį stabilias atramas moteriai, vyrui ir šeimai. Tai sudėtingas procesas, reikalaujantis įvairiapusių įžvalgų, tad tegul visi XXI a. keliai ir mūsų diskusijos veda žmogų į žmoniškumą,“ - sveikindama praktinės-mokslinės konferencijos „Valstybės pareiga padėti moterims krizinio nėštumo situacijoje: galimybės ir problemos“ dalyvius, sakė šios konferencijos globėja ponia Diana Nausėdienė.
Krizinio nėštumo situacijos Lietuvoje
Per 2019 metus Lietuvoje buvo atlikti 6436 nėštumo nutraukimai. 3196 - dirbtiniai.
„Informacinė sistema SVEIDRA turi tiek trūkumų, tiek privalumų. Dėka duomenų, kurie yra įvedami į šią sistemą, galima žymiai tikslesnė diagnozė, aborto atlikimo būdas, komplikacijos, tikslesnis moters amžius bei gyvenamoji vieta, galimybė atskirti ne Lietuvos gyventojas. Bet SVEIDRA turi ir trūkumų, joje nerasite detalios aborto priežasties, kodėl moteris atliko nėštumo nutraukimą, nėra informacijos apie buvusius abortus ir turimus vaikus.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto, Sveikatos psichologijos katedros doc. dr. Giedrė Širvinskienė sako, kad nėštumo, gimdymo ir motinystės tema jai artima tiek kaip mokslininkei, tiek kaip praktikuojančiai psichologei. „Konsultuodama moteris matau jų išgyvenamas asmenines ir santykių krizes, kai tėvai ar mylimieji spaudžia moterį daryti abortą. Tos, kurios pasidavė spaudimui, pripažįsta, kad abortas taip ir neatnešė laukto palengvėjimo, bet paliko didelę tuštumą ir nenusakomą sielvartą“, - prieš konferenciją kalbėjo doc. dr.
Psichologės nuomone, labai neteisinga, kai niekas iš specialistų nėra įpareigotas suteikti informacijos apie galimą pagalbą. „Specialistas net ir norėdamas, negali to padaryti, nes nėra valstybiniu mastu išvystytos krizinio nėštumo pagalbos sistemos, o tik pavienės nevyriausybinės iniciatyvos. Valstybė turėtų užtikrinti teisę moterims ir jų šeimų nariams į kompleksinę pagalbą krizinio nėštumo bei perinatalinių netekčių atvejais. Būtina organizuoti motinystės sveikatos priežiūrą taip, kad būtų laiku pastebėti krizinio nėštumo atvejai, o moterys nukreipiamos reikalingai pagalbai,“- sakė doc. dr.
„Pasekmės yra neprognozuojamos nei laiko atžvilgiu, nei kokiu būdu jos pasireikš - depresija, savigrauža ar nevaisingumu. „Konsultuodami moteris, kurios nutraukė nėštumą, pastebime, kad ši patirtis ypač žaloja moteris, sukelia daug skausmo ne tik joms, bet ir jų artimiesiems, todėl siekiame, kad visos moterys, svarstančios apie nėštumo nutraukimą, gautų savalaikę psichologinę pagalbą.
„Įveikusios krizinę situaciją, moterys sugrįžta padėkoti. Jos dėkoja už tai, kad toks centras apskritai egzistuoja, kad kritinėje gyvenimo situacijoje neliko vienos. „Kada sprendžiasi kažkieno likimas, išvysti šį pasaulį ar ne, ypatingai svarbus yra palaikymas. Kartais reikia tiek nedaug, kad galėtum atnešti kardinalių pokyčių į kito žmogaus gyvenimą. Mano atveju, pakako tik keleto palaikančių sakinių mano mamai. Ir nors nepažįstu šio žmogaus, esu jam be galo dėkinga, kad mano mama pakeitė savo sprendimą ir šiandien esu čia. Vertinu galimybę būti. Tad kiekvienas esame pašauktas nelikti abejingu. Išdrįskime apsidairyti aplink, pakalbinti kitą, nepraeiti pro šalį tada, kai jaučiam, kad žmogui yra sunku.
Pagalbos poreikis ir jos pobūdis
Ieškodami atsakymo į klausimą „Ką išgyvena moterys svarstydamos apie abortą, kokios joms pagalbos labiausiai reikėjo tuo metu?“, atlikome retrospektyvų tyrimą „Pagalbos poreikis krizinio nėštumo metu“. Jame giluminio interviu metodu tirtos moterys, kurios po aborto patiriamų išgyvenimų kreipėsi pagalbos į krizinio nėštumo programą. Išanalizavus tyrimo duomenis išaiškėjo, kad nėščiųjų, svarstančių apie abortą išgyvenimai gali būti apibūdinti tokiomis kategorijomis: 1) išgąstis, 2) neturėjimas su kuo pasidalyti išgyvenimais, 3) stiprus vidinis pasipriešinimas, 4) prievartinis apsisprendimas abortui. Čia pateikiu tik sausas išvadas, tačiau daugkartinis transkribuotų interviu skaitymas nebuvo lengvas darbas. Skaitant moterų pasakojimus jautėsi auganti įtampa, kaip jos blaškėsi, nerasdamos artimųjų nei atjautos, nei paramos. Vyrai dažniausiai tylėdavo, nusišalindavo, pareikšdami: „čia tavo reikalas“ arba dar blogiau, gąsdindavo jog paliks jas, jei moteris nuspręs pasilikti kūdikį. Teigti, jog moteriai nereikia papildomų konsultacijų, reiškia žiūrėti į šią problemą visiškai ne iš moters, ypač atsidūrusios bėdoje, pozicijos. Moteris renkasi abortą ne iš gero gyvenimo. Ji yra atsidūrusi blogoje ar labai blogoje situacijoje. Aplinkybių užspęsta dažniausiai ji nemato kitos išeities.
Didelę įtaką apsisprendžiant turi stiprus emocinis ryšys, pasitikėjimas patariančiu žmogumi.
Pagalbos sistemos ir tarptautiniai įsipareigojimai
Kairo konferencijoje dalyvavo ir Lietuva, kuri pasirašė galutinį dokumentą, tokiu būdu prisiimdama tarptautinius įsipareigojimus šioje srityje. „Tarptautiniu lygiu sutariama, kad valstybės įsipareigojo nelaikyti abortų šeimos planavimo priemone bei mažinti abortų skaičių. O būdai, kaip tai daryti, priklauso nuo individualaus šalies pasirinkimo.
„Labai svarbu žinoti, kad nei Kairo konferencija, nei jos veiksmų planas, nei vėlesni JTO įsteigto Tautų vystymosi fondo nutarimai nereikalauja iš valstybių narių garantuoti teisę į abortą ar jį skatinti kaip šeimos planavimo priemonę. Laisvos visuomenės instituto teisės ekspertui pritarė ir nevyriausybinės Alliance Defending Freedom advokatė Lois McLatchie teigdama, kad nėra žmogaus teisės į abortą, yra žmogaus teisė į gyvybę. „Nė vienai motinai niekada nereikėtų jausti, kad ji yra viena ir be vilties. Nė vienam vaikui niekada neturėtų būti draudžiama gyventi dėl amžiaus, ūgio, vietovės ar priklausomumo. Mes galime sukurti visuomenę, kuri su kiekvienu asmeniu, susijusiu su nėštumu, elgiasi pagarbiai.
Prieš keletą metų teko lankytis Vokietijoje ir susipažinti su šioje šalyje įgyvendinama „Nėščiųjų konsultavimo“ valstybine programa. Vokietijoje abortus reglamentuoja Baudžiamasis kodeksas ir nuo 1995 m. priimtas įstatymas „Pagalba išvengiant ir įveikiant konfliktus nėštumo metu“. Vokietijoje moters, siekiančios aborto, konsultavimas, kurio metu išsiaiškinamos priežastys, kodėl moteris nori nutraukti nėštumą, ir pagalbos, galinčios panaikinti šias priežastis suteikimas, laikomas privaloma sąlyga, užtikrinančia moters laisvo apsisprendimo įgyvendinimą. Nutraukti nėštumą vien dėl to, kad trūksta pinigų vaikui auginti ar stogo virš galvos, ar dar blogiau, moteris patiria smurtą, valstybės požiūriu yra nepateisinama, valstybė privalo padaryti viską, kad šias kliūtis pašalintų. Vokietijoje valstybės įsteigtų ir išlaikomų konsultacinių tarnybų tikslas išsiaiškinti tikrąsias nėštumo nutraukimo priežastis, kurioms pašalinti yra įsteigtas specialus fondas.
Aborto pasekmės moters sveikatai
„Psichinės sveikatos sutrikimai. Mokslinėje spaudoje pateikta tikrai daug duomenų, tačiau reikia pabrėžti, kad moterys nevienodai patiria šios sutrikimus. Viena žymiausių JAV mokslininkių, dirbančių su šiomis problemomis, P. K. Coleman su bendraautoriais atliko sisteminę analizę „Abortai ir psichikos sveikata: kiekybinė sintezė“, (Abortion and mental health: quantitative synthesis), kurioje mokslininkai susistemino patirto aborto ir psichinių negalavimų sąsajų metaananalizes, jos publikuotos mokslinėje spaudoje nuo 1995 iki 2009 metų. Tyrimo rezultatai parodė, kad moterims, kurioms buvo atliktas abortas, iki 81 proc. padidėjusi psichikos sveikatos sutrikimų rizika, iš kurių 10 proc. Apibendrindama atliktą darbą P. K. Coleman ir kt. pateikia išvadą: „Šioje apžvalgoje pateikiamas didžiausias kiekybinis su abortais susijusios rizikos psichikos sveikatai įvertinimas pasaulinėje literatūroje. Abejojant tradicinių apžvalgų išvadomis, rezultatai atskleidė vidutiniškai arba labai padidėjusią psichikos sveikatos sutrikimų riziką po aborto.
Mūsų atliktame tyrime, kuriame kokybiniu giluminio interviu būdu buvo apklaustos abortą išgyvenusios moterys, savo išgyvenimus po aborto įvardija kaip norą pabėgti nuo problemos, bandymą atsiriboti nuo netekties, mintis apie negimusį vaiką, aborto prisiminimus, atminties sutrikimus, susitikimo su vaikais vengimą, užsisklendimą, kančią dėl negalėjimo išsipasakoti, baimę, blogą savijautą, verksmą, neapykantą, kaltę, žemą savivertę, vėlesnį netekties suvokimą ir pokyčių pajutimą, mirties išgyvenimą, netikėjimą ir nepasitikėjimą Dievu.
Kalbant apie fizinę sveikatą, tai įrodymais pagrįsta, kad patirtas abortas yra susijęs su priešlaikinio gimdymų rizika, ypač gimdant iki 28-32 nėštumo savaitės. Priešlaikinio gimdymo rizika didėjo su abortų skaičiumi, o ryšio stiprumas didėjo mažėjant nėštumo laikui gimdymo metu. G. Saccone su bendradarbiais neseniai atliko 36 tyrimų (bendras tirtų moterų skaičius 1 047 683 moterų) metaanalizę. Visoje populiacijoje moterims, kurioms anksčiau buvo atliktas abortas, buvo gerokai didesnė priešlaikinio gimdymo rizika, palyginti su kontroline grupe.
„Amerikos psichologų asociacijos darbo grupės ataskaitoje „Psichinė sveikata ir abortas“ teigiama, jog yra nustatyta sąsaja tarp smurto ir aborto. 2013 m. publikuotas Wokoma ir kt. Abortą galima laikyti smurto rizikos indikatoriumi. Vadinasi, galima daryti prielaidą, kad moteris, kuri siekia aborto, galimai patiria smurtą. Taip pat galima daryti prielaidą, jog moters sprendimą rinktis abortą negalima laikyti laisvu, jei nėra nustatyta, kad ji nepatiria prievartos ar smurto artimoje aplinkoje.
„Labai svarbu žinoti, kad nei Kairo konferencija, nei jos veiksmų planas, nei vėlesni JTO įsteigto Tautų vystymosi fondo nutarimai nereikalauja iš valstybių narių garantuoti teisę į abortą ar jį skatinti kaip šeimos planavimo priemonę. Laisvos visuomenės instituto teisės ekspertui pritarė ir nevyriausybinės Alliance Defending Freedom advokatė Lois McLatchie teigdama, kad nėra žmogaus teisės į abortą, yra žmogaus teisė į gyvybę.
„Nė vienai motinai niekada nereikėtų jausti, kad ji yra viena ir be vilties. Nė vienam vaikui niekada neturėtų būti draudžiama gyventi dėl amžiaus, ūgio, vietovės ar priklausomumo. Mes galime sukurti visuomenę, kuri su kiekvienu asmeniu, susijusiu su nėštumu, elgiasi pagarbiai.
Laisvos visuomenės institutas jau ne pirmus metus organizuoja pilietinę akciją „Renkuosi gyvybę“, kuri yra viena iš „Kiekviena nauja gyvybė yra svarbi“ iniciatyvų, skirtų apsaugoti gyvybę nuo jos pradėjimo momento. Šių metų praktinė mokslinė konferencija „Valstybės pareiga padėti moterims krizinio nėštumo situacijoje: galimybės ir problemos“ yra viena iš „Renkuosi gyvybę“ iniciatyvų, kuria norima priminti, kad kiekvienas pradėtas žmogus turi teisę gimti, gyventi ir sulaukti žmogaus orumą atitinkančios medicininės pagalbos.
Laisvos visuomenės institutas buvo įkurtas 2013 metais, pilietine iniciatyva, tai pelno nesiekianti, nevyriausybinė organizacija, kurios misija - informuoti ir telkti visuomenę bei dalyvauti teisėkūros procese, puoselėjant pamatinius bendrojo gėrio elementus. Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. paštu ir gauti LVI sutikimą.
„Esame atlikę keletą tyrimų - tiek apklausų, tiek giluminių interviu. Neteko sutikti moters, kuri būtų teigusi, kad jai buvo labai lengva nuspręsti ir pasiryžti nutraukti nėštumą“, - teigia Vytauto Didžiojo universiteto Santuokos ir šeimos studijų centro vyriausioji mokslo darbuotoja prof. dr. Ar tikrai sprendimas nutraukti nėštumą visada yra „laisvas ir privatus“? Kokios yra aborto pasekmės moters psichinei ir fizinei sveikatai? Ar moterys pakankamai informuojamos apie rizikas? Apie tai - pokalbis su B. Obeleniene. Viešojoje erdvėje dažnai kartojama, kad moteris, kuri kreipiasi į medikus dėl nėštumo nutraukimo, jau yra visiškai apsisprendusi ir jokių papildomų konsultacijų jai nereikia. Tokie pareiškimai yra labai neatsakingi. Sprendimas rinktis abortą nėra lengvas. Moteris suvokia ir dažnai labai gerai žino, kad ji atsikratys ne nėštumo, ne jai nepatogios būsenos, bet vaiko. Esame atlikę keletą tyrimų - tiek apklausų, tiek giluminių interviu. Užsienio šalyse atlikti reprezentatyvūs tyrimai taip pat patvirtina, kad tai nėra lengvas sprendimas moteriai. Pavyzdžiui, P. Coleman ir bendraautorių atliktame tyrime „Moterų emociniai išgyvenimai po aborto: kokybinė jų patirties sintezė“ net 67,5 proc. dalyvavusių moterų teigė, kad abortas buvo vienas iš sunkiausių sprendimų jų gyvenime. V. Vanagienės „Sveikatos mokslų“ žurnale publikuotame straipsnyje „Moterų požiūris į kontraceptines priemones ir nėštumo nutraukimą“ iš tirtų moterų, atvykusių nutraukti nėštumą į sveikatos įstaigą, 36,6 proc. jų teigė, kad šis sprendimas labai sunkus, jį priimti šiek tiek sunku - 16,7 proc. ir lengva 16,7 proc. moterų. Taigi daugumai moterų tai tikrai nėra lengvas apsisprendimas.
„Informuoti apie „nėštumo nutraukimo žalą moters sveikatai, fizinę ir moralinę žalą abiem sutuoktiniams“. Kalbant apie privalomos pateikti informacijos prieš intervenciją turinį, reikia pabrėžti, jog nėra apibrėžtų kriterijų, kuriais vadovaujantis būtų galima įvertinti, ar moteris geba suprasti pateikiamą informaciją. Formalus sutikimo aborto procedūrai formos pasirašymas etine prasme neleidžia teigti, kad moteris suprato, ką ji pasirašė. Moterų, kurios kreipėsi pagalbos į vieną krizinio nėštumo centrą Lietuvoje, buvo paprašyta užpildyti anoniminę apklausos apie LIS prieš abortą anketą. „Neprisimenu, ar pasirašiau, buvau ištikta streso“; „Neprisimenu“; „Deja, bet tuo metu buvau stipriai emociškai susijaudinusi ir, jei atvirai, prisimenu tik dokumento pasirašymo faktą. Kas ten buvo parašyta, negaliu pasakyti. Man regis, tai buvo paciento sutikimas atlikti procedūrą. Tačiau galiu ir klysti“; „Neprisimenu, ar kažką pasirašiau. Taigi galima daryti prielaidą, kad siekiančios nėštumo nutraukimo moterys Lietuvoje gali būti nepakankamai informuotos priimti LIS. Tai - tik viena medalio pusė.
Kodėl, jūsų supratimu, taip priešinamasi pasiūlymui, kad moterys gautų informaciją apie galimybę konsultuotis? Atidžiau reikėtų pasižiūrėti, kas tam priešinasi. Jie skelbiasi esantys moterų reprodukcinių teisų gynėjais. Tačiau reprodukcinės teisės nesukuria teisių objekto ir prievolės jas įgyvendinti. 1994 m. Kairo konferencijos „Veiksmų programa“, kurioje numatytos visos reprodukcinės sveikatos įgyvendinimo priemonės, nėra konvencija, kurią ratifikavus valstybė privalėtų laikytis visų konvencijoje numatytų sąlygų. Antra, pats reprodukcinės sveikatos ir teisių apibrėžimas prieštarauja pats sau ir prieštarauja lygių galimybių idėjai. Ilgo ir painaus reprodukcinės sveikatos apibrėžimo prasmę galima nusakyti kelias žodžiais: „Reprodukcinės sveikata - tai teisė patirti lytinį malonumą be įsipareigojimų ir pasekmių.“ Pasekmės - šiuo atveju nėštumas ir lytiškai plintančios ligos, kurių išvengti reprodukcinė sveikata siūlo kontracepciją ir abortus. Tačiau tiek hormoninės kontracepcijos, tiek abortų neišvengiamas pasekmes patiria išimtinai moterys. Galima teigti, jog reprodukcinės teisės yra ne kas kita kaip moters seksualumo kontrolės rūšis, moters eksploatacija, įtikinant, kad tai moters pasirinkimo laisvė. Kartoju, nėra ir negali būti pasirinkimo laisvės, jei išlieka bent menkiausia prievartinio pasirinkimo galimybė. Pagalbos moteriai nebuvimas taip pat yra prielaida prievartiniam abortui.
Kaip pastebėjau, pagalbos moteriai krizinio nėštumo metu oponentai neskiria dviejų skirtingų procesų - konsultavimo ir informavimo. Informavimas ir konsultavimas yra ne tas pat. Informuoti gali ir gydytojas prieš procedūrą, tačiau konsultuoti - tik specialiai tam parengtas asmuo. Akušeriai-ginekologai nėra rengiami teikti konsultavimo paslaugas. Abortas gali būti patiriamo smurto artimoje aplinkoje indikatorius.
tags: #pagalbos #poreikis #moterims #krizinio #nestumo #metu
