Kai vasaros oras lepina skaisčiais saulės spinduliais ir noras būti gryname ore nustelbia kitas veiklas, pats laikas susitikti bendraminčiams ir leistis į žygį pėsčiomis.
Vasaros šventės - tai puiki proga ne tik pailsėti, bet ir sustiprinti bendruomenės ryšius. Šiluvos seniūnijos bendruomenės labai draugiškai sutaria, dažnai bendradarbiauja ir dalyvauja viena kitos organizuojamuose renginiuose.
Vienas tokių renginių - Žemčiūgų šventė Betygaloje, kuri jau trečią kartą sukvietė bendruomenės narius. Taip pat, Šiluvos kultūros centro tautinių šokių kolektyvas „Aušrinė“ džiugino dalyvius Sujainių miestelio šventėje - „Skinsiu raudoną rožę“. Šiluviškiai susirinkusiuosius džiugino šypsenomis, geru nusiteikimu ir, žinoma, išskirtiniais savo šokių pasirodymais.
Tradicijos gyvuoja ne tik per šventes, bet ir per bendrus projektus. Kaimų bendruomenė „Berteškiai“ įgyvendino projektą „Kaimo bendruomenių veiklos stiprinimas“, kurio metu kartu su kaimų bendruomene „Saugailiai“ suorganizavo vienos dienos išvyką į Mingės kaimą Šilutės rajone. Ramonų kaimo bendruomenės 40 dalyvių, projekto „Kompleksinės paslaugos šeimai“ lėšomis, vyko į kelionę už rajono ribų.
Rugpjūčio 10 d. kaimų bendruomenė „Anžiliai“ surengė šventę „Gimtinės takeliu“. Šventėje dalyvavo ne tik šiuo metu gyvenantys kaime, bet ir išvykę į Klaipėdą, Pasvalį, Radviliškį. Renginyje dalyvavo apie 70 žmonių.
Katauskių kaimo bendruomenė šiais metais vykdo projektą „Katauskių kaimo bendruomenės kultūros savitumo išsaugojimas, tradicijų tęstinumas“. Tai rodo, kad bendruomenės siekia ne tik linksmintis, bet ir išsaugoti savo kultūrinį identitetą.
Šventės metu prisimenamos ir svarbios temos. Susirinkę į kūrybinės dienos popietę prisiminėme saugaus eismo taisykles ir pasitikrinome, ar gerai jas žinome. Kiekvienas dalyvis išsitraukė po klausimą iš kibirėlio „Niekad nepamiršk!“ ir pasitikrino, ar gerai atsakė pagal šalia vokelyje esantį teisingą atsakymą.
Kartais, prisiminus praeitį, kyla įvairių minčių ir apmąstymų apie gyvenimo pasirinkimus. Vienas personažas, vardu Graužinis, dalijasi savo išgyvenimais su Marija Petrovna:
„Aš pats esu nelaimingas, gal dar šimtą kartų nelaimingesnis negu tamsta. Atleisk man ir neteisk manęs dėl jaunystės prasikaltimų. Štai dabar aš gyvenimo pavergtas, sulaužytas, senas, vienas, vienas ir nelaimingas. Kaip nevertas aš tada buvau tamstos meilės, taip dabar - pasigailėjimo. Tikėkit, Marija Petrovna, kad niekas daugiau manęs nebemylėjo, kaip ir aš nieko, ir kad ne tamsta, tai neverta buvo man ir gimti. O tamstą aš ir mirdamas atminsiu. Sudiev!“
Marija Petrovna atsakė:
„Neskubėk tamsta, - tarė Marija Petrovna, nekrutėdama iš vietos. - Tamsta man apsakei savo trumpą biografiją - nejaugi neįdomu išgirst ir manąją? Mano biografija dar trumpesnė: aš senmergė!“
Graužinis prisimena savo jaunystės svajones:
„Šiandien, Marija Petrovna, vaikščiodamas po miestą, išgirdau sode muziką ir įėjau paklausyti. Orkestras griežė kažkokį valsą, dargi pavadinimo nesužinojau, tačiau ši melodija taip man įsmego širdin ir taip visą laiką virpino jausmus, jog atrodė, lyg kas verkte verkė apgailestaudamas mano taip menkai susidėjusį gyvenimą. Jos klausant prieš mane vėl atsivėrė senas, seniai pamirštas svajonių pasaulis, ir vėl panorau būt jaunas - svajot, mylėt. Parūpo pamėgint laimės, kovot, kopt aukštyn, slyst žemyn ir vėl kopt...“
Marija Petrovna primena jo patriotiškumą:
„Palauk, Graužini! - pertraukė jį Marija, - juk tamsta buvai toks karštas patriotas lietuvis, gyvenai tokiomis prakilniomis svajonėmis, skelbei idėjas! Tikėjais pažadinsiąs iš ilgo miego savo tėvynę Lietuvą, norėjai ją išvaduot iš svetimųjų globos. Atmenu, su velioniu Viburiu net kažkokią lietuvišką gramatiką rašėte. Kurgi visa tat dingo? Per tuos dvidešimt metų aš nepraleidau neperskaičiusi nė vienos žinutės, nė vienos telegramos iš Kauno ir Vilniaus: vis tikėjaus, kad išgirsiu apie tamstą, apie tamstos prakilnius darbus. Galop maniau sužinosiu nors apie mirtį karšto laisvės kovotojo, rašytojo ar publicisto. Bet veltui.“
Graužinis atskleidžia savo nusivylimą:
„Tokia jau mano laimė, Marija Petrovna: viskas virto kitaip, ne pagal svajones. Žmoneliai! Ne, Marija Petrovna, kam veidmainiauti, nuo savo sąžinės nepabėgsi: niekuomet netraukė jie manęs, o dabar ir dar labiau. Jei apie juos kadaise daug ir kalbėjau, tai vien tik tų laikų tokia mada apsikrėtęs. Mano supratimu, buvo reikėję imtis pirma Lietuvos inteligentijos, ne žmonelių. Nieko gera man savieji žmoneliai nedavė, dargi atvirkščiai - išdildė jie iš manęs visus prigimties suteiktus prakilnius pajautimus, padarė mane plokščią kaip lenta, bailų, aklą fanatiką ir dar pačioj jaunystėj, pačiame proto veiklume ir dvasios jausmingume išnaikino manyje visą žmogaus savimylą... Paskiau daug dvasios pajėgų padėjau, kol visa tai užkalėjau, o šaknys užsiliko ir iki šios dienos... Jei kas ir trauktų dabar mane Lietuvon, tai vien tie kalnai kalneliai, pievos, tamsūs šilai, mėlynuojančios girelės, upės, žodžiu, tik Lietuvos gamta, kuri sukrovė mano sieloje gražų krištolą, bet kurį aptemdė ir apnešė dumblu tautiečių būdas... Iš mokyklos ir maža teišnešiau; daugiau man davė gamta, knygos, pirmosios pažintys su gražiai išauklėtomis mergaitėmis, o ne pedagogai... Keista, Marija Petrovna, kada suaugęs, pasenęs žmogus skundžiasi savo auklėtojais... Bet taip yra...“
Abu ilgai tyli, apmąstydami gyvenimą.
Marija Petrovna klausia apie praeities pasirinkimus:
„Taip, pone Adomai, - ilgai tylėjusi prabilo Marija Petrovna, - dabar abu mudu seni ir nelaimingi. O buvo kitokie laikai. Atvirai pasakyk man dabar, Graužini, dabar jau abiem vis tiek: dėl ko tamsta manęs tada nevedei, bet diplomatiškai pabėgai, kada aš tamstą pamilau visa savo širdimi? Dėl ko?“
Graužinis prisipažįsta:
„Nekalbėk apie tai Marija Petrovna, nereikia! - ir Graužinis, pusiau nuo jos nusigręžęs, viena ranka atsirėmė į suolą ir nulenkė galvą. - Man širdį skauda, aš negaliu to prisiminti. Aš pats tada kaip meška sulaužiau savo laimę, sulaužiau, nes nebuvau jos vertas. Aš ne meilės tada troškau, ne tamstos, ne žmonos draugės ieškojau, bet norėjau vien tuščios garbės, norėjau įsiskverbt į tamstų namus, norėjau susiartinti su miesto didikais ir turtuoliais. Ir vis tai dariau dėl savo tuščios garbės. Kai visa tai pasiekiau ir atsigrįžau atgal, pamačiau, jog ne tuo keliu nuėjau, jog daug ką svarbesnio ir brangesnio palikau užpakaly aplenkęs. O ateitis man atrodė tokia plati ir tokia šviesi, jog tikėjaus surasiąs tiesųjį kelią ir pasidarbuoti. Niekuomet aš nepamiršiu, Marija Petrovna, to vakaro, kada turėjau su tamsta paskutinį pasikalbėjimą. Kaip šiandien atmenu didelį, gražiai išpuoštą saloną, parkete paklotus brangius patiesalus, tigrų kailius. Atmenu ant sienų brangiuose rėmuose įstatytus tamstos giminės portretus, aukštas palmes, žydinčias gėles, brangios veislės šunį, išsitiesusį ant gražaus kilimo, brangų pianiną ir ant jo pasirėmusią apsiašarojusią tamstą... Atmeni, apsižvalgiau aš tada aplinkui ir nustebau: viskas buvo, ko aš taip troškau ir ko ilgą laiką siekiau - ir pinigai, ir turtas, ir garbė, ir puiki karjera, ir graži turtinga sužadėtinė; tik sumeluok vieną žodį, pasakyk "myliu", ir viskas būtų buvę mano. Bet mane tada prakaitas išmušė, širdis krauju apsipylė, kai pamačiau savo idealo tuščią aukso dugną. Ir aš pabėgau.“
Vėl abu tyli. Graužinis apmąsto savo gyvenimo prasmę:
„Apskritai, Marija Petrovna, - tęsė toliau Graužinis, kai salone kažkas it padūkęs ėmė kaip kūju per mygtukus daužyti, - išgyvenau aš pasauly per penkias dešimtis metų ir nežinau, kam aš gyvenau, ko ieškojau ir kuri šiame pasauly mano misija. Jaunystės dienomis degiau visokiomis idėjomis, kai buvau vienas - traukė draugijon, troškau meilės. Draugijoj nuobodavau, o pasiekęs meilę, tik trumpą laiką, bet ir tai ne visai buvau. laimingas: veikiai ėmiau aimanuot, analizuot, pradėjo mane stumt toliau nuo draugijos, nuo žmonių atskiran kambarėlin, prie knygomis ir popieriais užversto staliuko, prie nepabaigtos lietuvių gramatikos; galop ir pats nepamačiau, kaip, meilės nustojęs, vėl ėmiau kankintis ir gailėtis, ir vėl mano siela ėmė nerimti ir instinktyviškai kažko ieškot. Ir tada tik, Marija Petrovna, pamačiau, kad ne tuomet buvau laimingas, kai mylėjau ir buvau mylimas, bet tada, kai meilės siekiau. Paragavęs meilės, kurį laiką buvau nurimęs dėl prigimties - josios tobulybių, maniau, kad tik joje žmogus visai tegali atsiekti savo uždavinį. Paskiau vėl nei iš šio, nei iš to pasileidau į platų, kultūra užnuodytą pasaulį - visuomenę, ieškojau vien tuštybių, norėjau per kitų sprandus pasiekti kitokios laimės sostą; o jį pasiekęs pamačiau, kad ir čia ne tai, kad ir čia yra niekniekių niekniekis, - ir tada jau, kaip sraigė įsitraukęs savo kevalan, išgyvenau dvidešimt metų. Paskutiniu laiku buvau vien tos nuomonės, kad visa žmogaus laimė tegali būti tiktai ramybėj, bet šiandien, išgirdęs sode muziką ir aplankęs Viburio kapą, vėl palikau be nuomonės ir vėl nebežinau, ko stvertis... Dargi jokia nelaimė mane per tą laiką nebuvo aplankiusi, kuri dažnai priverčia žmogų susimąstyti, pataisyti savo gyvenimą, sugrįžt į tikresnį kelią.“
Marija Petrovna išsako savo požiūrį į laimę:
„Per anksti mudu gimę, pone Adomai, mums reikėjo ateiti į šį pasaulį kokiais dviem trimis šimtais metų paskiau... tada tai mes gal visai būtume atlikę savo misiją ir mirę laimingi. Dabar ne mes čia šeimininkaujam, ne mes patys save valdome, tik mus laimė blaško taip kaip jūra skiedrą. Mes nesame leisti tai kovai, kuri dabar verda visame pasauly, o tik tai gyvenimo ramybei, kuri ateis žemėn tik po kokio keleto šimtų metų. Ir juo arčiau bus žmonija prie siekiamojo tikslo, juo mažiau rasis į mus panašių nepavykėlių. Ir man, pone Adomai, regis, kad visos žmonijos laimė bus ramybėj. Juk visi šie karai, judėjimai, sukilimai, galop visi mokslo vyrų ir genijų išradiniai ar ne to siekia, kad toliau taip nebevargtų, taip nebesikankintų žmogus. Išeik, pone Adomai, kada nors saulei leidžiantis į didelį kalną, pamiršk visus kasdieninius rūpesčius ir nuo jo pažvelk į dūmuose rūkstančius miestus, į plačius sodžius ir žmonių gyvenimukais nustatytus laukus - ar ne viskas tau sakys apie tą ramybę, kuri įsiviešpataus rasit dar tik tolimoj ateity, kada žmogus savo išradiniais atsipalaiduos nuo sunkaus fizinio darbo, nukariaus gamtą, o pats paliks tikras jos karalius. Galop pasakys tau tai kiekvienas paukštelis, kiekvienas dangum plaukiąs debesėlis. Ar ne ramybės instinktu babiloniečiai statė savo bokštą, o Egipto faraonai piramides, ar ne tam tikslui krauna rifus okeanuose koralai?“
Graužinis klausia, ką daryti:
„Tai kas gi daryti, Marija Petrovna, ko gi galų gale stvertis?“
Marija Petrovna pataria:
„Kas daryti? Užeik, sakau, pone Adomai, saulei leidžiantis ant aukšto kalno ir paklausyk gamtos, ji pati pasakys tau, kas daryti. O jei tu jau tiek atbukęs ir prisivaręs, jog nebesuprasi jos kalbos, tai štai mano patarimas: gulk pagrindan "palmėms" augti; gulk, bet taip išsitiesk, taip prisitaikink, kad vienas užimtum dviejų trijų vietą, kad ant tavęs dar milijonai guls, bet be dviejų trijų žmonių.“
Graužinis apmąsto šiuos žodžius.
Graužinio mintys sukasi apie jo gyvenimo pasirinkimus ir ieškojimus. Jis supranta, kad siekė tuščios garbės, o ne tikros meilės ir laimės. Dabar jis ieško naujos krypties, svajodamas apie gamtos grožį ir ramybę.
Jo mintyse skamba Marijos Petrovnos žodžiai:
"O jeigu jau taip prisivarei ir nusilpai, tai gulk pagrindan "palmėms" augti, bet taip išsitiesk, taip prisitaikink..."
Jis supranta, kad svarbiausia yra rasti savo vietą ir prisitaikyti, neprarandant savęs.
Galų gale, jis supranta, kad visos žemiškos vertybės - pinigai, garbė, sėkmė - yra laikinos ir ne tokios svarbios, kaip vidinė ramybė ir gamtos harmonija.
Jo supratimas apie laimę keičiasi: tai ne pasiekimai ar pripažinimas, o buvimas gamtos dalimi, ramybės ir harmonijos atradimas.
