Garsi 1934 m. Lochneso pabaisa (kartais trumpiau - Nesė) - mistinis didžiulis gyvūnas ar gyvūnų grupė, tariamai gyvenanti Lochneso ežere Škotijoje. Kartu su ječiu Nesė yra labiausiai žinomas gyvūnas kriptozoologijoje. Daugelis mokslininkų ir kitų ekspertų mano, kad esami įrodymai, pagrindžiantys būtybės egzistavimą, yra neįtikinantys, ir laiko pranešimus apie tai, kad Lochneso pabaisa buvo pastebėta, gandais arba nesusipratimais, kai žinomi gyviai ar gamtiniai reiškiniai palaikomi Lochneso pabaisa. Biologų nuomone, ežero ekosistema negalėtų išlaikyti net vieno tokio dydžio gyvūno, jau vien dėl maisto trūkumo. Kadangi gandai apie ją sklando jau kelis šimtmečius, reiktų manyti, kad gyvūnas arba labai senas, arba jų yra keli ir ten dauginasi. Nepaisant to, legenda apie šį gyvį pasaulyje išlieka populiari.
Šiam tariamam gyviui apibūdinti dažnai naudojama mažybinė forma - Nesė (angl. Nessie). Viena populiariausių versijų apie Nesės prigimtį yra tai, kad šis gyvis yra iki šių dienų išlikęs pleziozauras - ilgą kaklą turėjęs vandens roplys, išnykęs kreidos-terciaro masinio rūšių išnykimo metu. Šios idėjos šalininkai remiasi tuo, kad žuvis latimerija, kuri, kaip manyta, išnyko tuo pačiu metu, 1938 m. buvo atrasta iš naujo.
Istorinės užuominos ir legendos
Lochneso pabaisos istorija yra vienas seniausių Škotijos mitų. Pirmą kartą ji minima 565 metais, kai airių vienuolis šv. Kolumba nubaidė milžinišką pabaisą ir taip išgelbėjo žmogaus gyvybę Nesės upėje, kuri teka į Lochneso ežerą. Katalikų legendoje pasakojama, kad šv. Kolumba nubaidė milžinišką pabaisą ir taip išgelbėjo žmogaus gyvybę Nesės upėje, kuri teka į Lochneso ežerą. Įdomu tai, kad atvykėliai iš senovės Romos pirmaisiais mūsų eros amžiais, rado keltų statytas akmens skulptūras. Meno dirbiniuose buvo vaizduojamos įvairios vietinės gyvūnijos veislės - nuo pelių iki elnių. Vienos pavaizduoto gyvūno jie atpažinti nesugebėjo.
Įtarimai, kad Škotijoje iš tiesų egzistuoja mitinė būtybė, labiausiai sustiprėjo XIX amžiuje. Tuomet padaugėjo liudininkų, esą savo akimis mačiusių vandens monstrą. Pirmasis modernus pabaisos „pastebėjimas“ buvo užfiksuotas 20 a. 4 deš. 1933 metų pavasarį vietiniame laikraštyje „Inverness Courier“ buvo publikuota istorija, kurioje ponas ir ponia Mackay papasakojo apie susidūrimą su Lochneso pabaisa. Pasirodžius laikraščiui, ši Škotijos vietovė sulaukė neregėto turistų antplūdžio. 1933 metų rugpjūtį trys stovyklautojai išvydo virš vandens paviršiaus iškilusius kauburius. Jie lėtai judėjo vandenyje, lyg rangytųsi milžiniškas vikšras. Po šio įvykio Nesę ežere žmonės išvydavo reguliariai. Kai kurie liudininkai teigė matę įtartinas tamsias dėmes ant vandens, bet neatsirado nė vieno, kuris būtų matęs visą Lochneso pabaisos kūną.
Garsiosios nuotraukos ir jų tyrinėjimai
1934 metais daugelis patikėjo, kad Londono gydytojo dr. Roberto Kennetho Wilsono nuotrauka, kurioje matyti į pleziozaurą panašus padaras su ilgu kaklu, išnyrantis iš tamsių vandenų. Garsioji nuotrauka, kurioje 1934 m. gerbiamas chirurgas pulk. R. K. Wilsonas, kaip manyta, užfiksavo pabaisos kaklą ir galvą. Tačiau 1994 metais R. K. Wilsonas prisipažino, kad tą nuotrauką padirbo. Jokių faktinių įrodymų, kad Nesė egzistuoja, mes neturime iki šiol.
Skeptikai mano, kad Lochneso pabaisos legenda buvo kurstoma turizmo verslo, nes įvairios fotografijos, kuriose neva užfiksuota pabaisa, buvo darytos vietinių gyventojų ir turistų. Vėliau paaiškėdavo, kad šios nuotraukos suklastotos arba jose įamžinta visai ne Nesė, o viso labo rąstas, antis ar besimaudantis dramblys. „Neilas Clarkas, paleontologijos profesorius iš Glazgo, sulygino Nesės pasirodymų grafikus su klajojančio cirko judėjimo trajektorijomis, ir paaiškėjo, kad žmonės matė ne ką kitą, kaip besimaudančius dramblius. Kai plaukia dramblys, jis būna iškišęs straublį, ir matyti pora kuprų, t. y. jo galva ir nugara“, - LRT radijo laidoje „60 minučių“ pasakoja G. Klimenka.
Šiuolaikinės paieškos ir teorijos
Nepaisant skeptikų nuomonių, paieškos tęsiasi. Vienas iš naujausių atradimų padarytas 2013 m., kai palydovas užfiksavo paslaptingą maždaug 30 metrų šešėlį su milžiniškais pelekais Lochneso ežere. Panašumas į Lochneso pabaisą buvo toks neįtikėtinas, kad daugelis sutiko, kad nuotraukoje iš tikrųjų užfiksuotas jos atvaizdas. Buvęs jūrininkas, 43-ejų Keithas Stewartas Lochneso ežero dugne sonaru netikėtai atrado beveik 300 metrų gylio siaurą plyšį - tokiame laisvai galėtų tilpti ir būtoji ar nebūtoji Nesė. Pastaruoju metu turistus po Lochneso ežerą plukdantis K. Stewartas paslaptingą dugno plyšį aptiko už 15 km į rytus nuo Inverneso, naudodamasis pažangiausiu sonaru. Jo atradimas iškėlė galybę klausimų. Koks iš tikrųjų yra vieno garsiausių planetos ežerų gylis? Kodėl plyšys atrastas tik dabar? Atradimas iškėlė galybę klausimų. Koks iš tikrųjų yra vieno garsiausių planetos ežerų gylis?
Giliausiu Britanijos ežeru iki šiol buvo laikomas Lochmoraro ežeras - kito būto ar nebūto vandens baisūno, praminto Moragu, buveinė. Šio ežero gylis - 305 metrai. Lochnesas - antrasis pagal gylį (244 metrai). Tačiau K. Stewarto sonaras parodė, kad Lochneso dugne, ko gero, žioji kažkoks plyšys, mat vienoje vietoje gelmės matavimo įrenginys rodė 267 metrus. K. Stewarto kolegos jau spėjo atrastą plyšį pakrikštyti Keito Pragarme (angl. - Keith Abyss). „Iki šiol netikėjau tomis pasakomis apie Nesę, - atviravo vyriškis. - Bet prieš dvi savaites naujausioje sonaro pateiktoje dugno išklotinėje pastebėjau kažkokį ilgą dugno objektą tarytum su kupra. Tai mane labai suintrigavo. O paskui atkreipiau dėmesį į kažkokią tamsią dėmę maždaug pusiaukelėje tarp Klansmano viešbučio ir Drumnadrochito - paaiškėjo, kad tai kažkoks plyšys ar įduba. Ežero dugną sonaru skenuoju ne pirmą kartą, bet anksčiau nieko panašaus nebuvau užfiksavęs. „Kol kas sunku tiksliai pasakyti, koks yra mano atrasto plyšio ilgis, bet aš keletą kartų jau buvo grįžęs virš tos gelmės ir atlikau pakartotinius matavimus.“
„Mistinės pabaisos buvo ieškoma ir tokiose vietose kaip Urkuharto įlanka, - pasakoja škotas. „Viena aišku - reikia daugiau ir išsamesnių stebėjimų, - pripažįsta atradimo autorius. - Vis dėlto, sutikite, tai pasiutusiai intriguoja. Anksčiau K. „Iki šiol manėme, kad ežeras yra 244 metrų (810 pėdų) gylio, o dugne turi 6 metrų skersmens daubą, - pasakoja jis. „Kas žino, gal Lochneso dugne yra ir daugiau neatrastų plyšių? Gal net dar gilesnių plyšių? Nepamirškite, kad Lochnesas yra ant didžiulio litosferos plokščių sprūdžio, kuris driekiasi nuo Norvegijos iki Kanados, - atkreipia dėmesį G. Campbellas. - Štai, pavyzdžiui, 2013 m. ežero dugne buvo juntamas 2,4 balo pagal Richterio skalę žemės drebėjimas. Reikia rimtai ir nuodugniai tyrinėti ežero dugną.“
Tyrėjai iš Naujosios Zelandijos analizavo šio ežero vandens mėginius ir iš juose randamų DNR dalelių bandė nustatyti visus telkinyje gyvenančius gyvūnus ir augaliją. „Mėginiuose yra dideli kiekiai ungurių DNR. Loch Nese ungurių yra itin daug, jų DNR radome praktiškai visose mėginių ėmimo vietose - jų išties daug. Taigi, ar tai yra dideli unguriai? Naujoji ungurių versija neįtikina ilgiausiai Loch Neso pabaisą „medžiojančio“ Steve`o Felthamo: „12-metis berniukas galėtų pasakyti, kad Loch Neso ežere yra ungurių.“
Kas iš tiesų formuoja baimę, kas pelnosi iš „šešėlio“ ir ar Baltijos valstybės-tik šachmatų figūros?
Visame pasaulyje yra daugybė pabaisų, gyvenančių vandenyje, tačiau iš jų įspūdingiausia - legenda apie Lochneso ežero pabaisą arba Nesę, kaip ją vadina vietiniai Škotijos gyventojai. Legendinė pabaisa esą didžiąją savo gyvenimo dalį leidžia ežero dugne ir labai retai išnyra į paviršių. Kada tai nutiko pirmą kartą, nėra žinoma. Yra išlikusių duomenų, kad Lochneso pabaisa ežero gelmėse gyveno nuo 565 m. pr. Kr. 1960 metų balandį britas Timas Dinsdale sukūrė 2 minučių filmą, kuriame užfiksuota ežere plaukiojanti pabaisa. Vyras paskyrė visą savo gyvenimą fenomeno tyrimams, dalyvavo 56 ekspedicijose, į kurias dažniausiai leisdavosi vienas. Jis tvirtino, kad porą kartų matė Nesės galvą ir kaklą, bet to nepavyko nufilmuoti.
„Savaitgalį bus pasitelkta dar niekada Lochneso ežere nenaudota tyrimų įranga, kad atskleistų šių paslaptingų vandenų gelmes, - prieš paieškas rašė komanda savo interneto svetainėje. - Tarp įrangos bus ir termovizoriniai dronai, kurie infraraudonųjų spindulių kameromis sudarys termovizinius vandens vaizdus iš oro, nes tai gali būti labai svarbus komponentas nustatant bet kokias paslaptingas anomalijas.“ „Galiausiai, akustiniams signalams po vandeniu aptikti bus naudojamas hidrofonas, kuriuo bus klausomasi bet kokių Nesę primenančių garsų, taip pat bus naudojamos kitos paieškos technologijos“, - pridūrė komanda. Be kitų metodų, paieškų dalyviai taip dvi dienas stebėjo ežero paviršių, manydami, kad pabaisai kada nors reikės išlįsti į paviršių įkvėpti oro.
Nors savaitgalio rezultatų komanda dar nepaskelbė, paaiškėjo keletas vykdytos paieškos detalių. Pranešama, kad penktadienį, komandai ruošiantis darbui, jie išgirdo iš ežero sklindančius daug žadančius neįprastus garsus“. „Mes visi šiek tiek susijaudinome, - BBC pasakojo Alanas McKenna iš tyrimų grupės „Loch Ness Exploration“. Fosilijose yra trijų metrų ilgio suaugusiųjų gyvūnų kaulų ir dantų. Ekspertai teigė, kad šie gyvūnai atsirado vėlyvojo Triaso laikotarpiu. Kalbant apie Lochneso pabaisą, ji yra škotų folkloro dalis. Teigiama, kad ji gyvena Loch Neso ežere Škotijos aukštumose. Lochneso monstras dažnai apibūdinamas kaip didelis, ilgakaklis ir su vienu ar daugiau iš vandens kyšančių kauburėlių - gana panašus į pleziozaurus. Dabar mintis, kad Nesė galėjo egzistuoti, kilo po to, kai buvo rastos fosilijos 100 milijonų metų senumo upių sistemoje, kuri dabar yra Maroko Sacharos dykuma. Straipsnio bendraautorius Davidas Martillas sakė: „Mane stebina tai, kad senovės Maroko upėje buvo tiek daug mėsėdžių, kurie gyveno vienas šalia kito. Dr. Longrichas, kitas tyrimo autorius, sakė: „Mes iš tikrųjų nežinome, kodėl pleziozaurai buvo gėlame vandenyje. Tai šiek tiek prieštaringa, bet kas gali tai pasakyti, kadangi mes, paleontologai, visada juos vadinome „jūriniais ropliais“, tai jie turėjo gyventi jūroje? Jame buvo rašoma: „Pleziozaurai neapsiribojo jūromis, jie gyveno gėluose vandenyse. Tačiau iškastiniai duomenys taip pat rodo, kad po beveik 150 milijonų metų paskutiniai pleziozaurai pagaliau išmirė tuo pačiu metu kaip ir dinozaurai, prieš 66 mln.“
Lochneso pabaisos, dar žinomos Nesės vardu, bumas praėjo. Žmonėms mitai atsibosta, todėl ir šią legendą keičia kitos. Taip teigia paranormalių ir mistinių reiškinių tyrinėtojas, teologijos magistrantas Gabrielius Klimenka. „Dabar „ant bangos“ Čiupakabra ir panašūs dalykai“, - sako jis. Skeptikai mano, kad Lochneso pabaisos legenda buvo kurstoma turizmo verslo, nes įvairios fotografijos, kuriose neva užfiksuota pabaisa, buvo darytos vietinių gyventojų ir turistų. Vėliau paaiškėdavo, kad šios nuotraukos suklastotos arba jose įamžinta visai ne Nesė, o viso labo rąstas, antis ar besimaudantis dramblys.
„Manau, kad praėjo Nesės bumas. Nesės fenomeną mes galime vertinti veikiau kaip urbanistinę legendą, taigi ją tiesiog keičia kitos legendos. Praktiškai kiekviena didesnė šalis turi kokias nors savo pabaisas. Pavyzdžiui, Rusija turi Brosno ežero pabaisą, vadinamą Brosna. Kriptidus (neatpažintus arba mitinius gyvūnus - LRT.lt) keičia kiti kriptidai. Dabar „ant bangos“ Čiupakabra ir panašūs dalykai“, - teigia G. Klimenka.
„Skeptikai paprastai sako, kad tai - vietinių viešbučių ir apskritai turizmo verslo atstovų kurstomas mitas. Buvo begalė bandymų padirbinėti Nesės pėdsakus, fotografuoti pačią Nesę, tačiau mokslininkai, darę tyrimus, niekada nieko nerado. O turistai arba vietiniai gyventojai visada mato Nesę ir ją fotografuoja. Žinoma, vėliau paaiškėja, kad nuotraukos padirbtos arba nufotografuota antis, rąstas arba dar kas nors.“
„Paauglystėje tikėjau, o dabar laikausi daugiau skeptiškos pozicijos, nes tos teorijos, kurias kelia kriptozoologai, nėra patikimos. Pavyzdžiui, populiariausia teorija, kad Nesė yra plezeozauras - toks dinozauras, išlikęs iki mūsų laikų. Tačiau ežeras yra pakankami mažas, kad ten išsilaikytų plezeozaurų populiacija. Yra atlikta daug patikimesnių tyrimų. Pavyzdžiui, Neilas Clarkas, paleontologijos profesorius iš Glazgo, sulygino Nesės pasirodymų grafikus su klajojančio cirko judėjimo trajektorijomis, ir paaiškėjo, kad žmonės matė ne ką kitą, kaip besimaudančius dramblius. Kai plaukia dramblys, jis būna iškišęs straublį, ir matyti pora kuprų, t. y. jo galva ir nugara. Yra begalė bandymų pagrįsti, kodėl žmonės matė ne Nesę, o kažkokius kitokius reiškinius, kuriuos palaikė mitine būtybe.“
Vaizdo įraše, kurį praeitą savaitę padarė Islandijos gyventojas Hjörturas Kjerúlfas, įamžinta paslaptinga būtybė, plaukianti Jokulsos a Fiolumu upėje šalies rytinėje dalyje. Jau po savaitės šis sutvėrimas tapo tikra sensacija ir nuo šiol plaukioja interneto platybėse. Atsiranda manančių, jog šis vaizdo įrašas - įrodymas, jog legendinė pabaisa, pavadinimu Lagarfljótsormurinn - islandiškasis Lochneso ežere gyvenančio gyvio variantas, tikrai egzistuoja. Spėjama, kad milžinišką gyvatę primenanti pabaisa gyvena Lagarfljouto ežere, kuris yra 40 kilometrų ilgio ir 112 metrų gylio. Nuo tada, milžiniškas kirminas buvo pirmą kartą pastebėtas 1345 metais, apie jį laikas nuo laiko pasirodo vis naujų žinių. Tačiau Lagarfljótsormurinn pabaisos ekspertas tvirtina, jog šis vaizdo įrašas - klastotė. Tarptautinio kriptozoologijos muziejaus Portlande vadovas Lorenas Colemanas labai domisi Islandijoje gyvenančia pabaisa ir išsamiai ją aprašė savo knygoje „Field Guide to Lake Monsters and Sea Serpents“. L. Colemanas teigia esąs sunerimęs dėl to, kaip vaizdo medžiagoje vaizduojama pabaisa, ir tvirtina, jog šį kartą visuomenei pateikta klastotė.
