Laktacija - tai žindančios motinos pieno liaukose vykstantis pieninio pieno gamybos procesas, kuris prasideda po gimdymo. Pienas gaminasi pieno liaukose dėl hipofizės hormono prolaktino veikimo ir išsiskiria tik maitinant. Žindant mechaniškai dirginami spenelio receptoriai, susidarę nerviniai impulsai per hipotalamą veikia užpakalinę hipofizės dalį, kuri išskiria hormoną oksitociną. Oksitocinas, su krauju patekęs į pieno liaukas, sukelia jų mioepitelinių ląstelių susitraukimus, dėl to pienas iš alveolių išteka į latakėlius.
Jei kūdikio maitinimas krūtimi nenutraukiamas, moters laktacija trunka kelis mėnesius, kartais ir kelerius metus. Per parą motinos pieno liaukose pasigamina 1-1,5 l pieno (daugiausia 4 l). Laktacijai turi įtakos paveldimumas, žindančios motinos sveikata, persirgtos ligos, mityba, pakankamas skysčių vartojimas.
Naminių gyvulių laktacija po gimdymo iš pradžių didėja, vėliau mažėja. Karvė per laktaciją duoda 5000-8000 kg (daugiausia 14 000 kg) pieno. Ji daugiausia pieno duoda po apsiveršiavimo pirmo mėnesio pabaigoje ir antrą mėnesį. Ožka per laktaciją duoda 300-400 kg pieno. Karvių, kumelių, ožkų laktacija gerokai sumažėja prasidėjus naujam nėštumui. Laikotarpis nuo laktacijos pradžios iki užtrūkio vadinamas laktacijos periodu.
Mitybos svarba laktacijos metu
Laktacijos laikotarpiu kalė turi suėsti, suvirškinti ir rezorbuoti labai didelius maisto medžiagų kiekius, kad pieno liauka susintetintų pakankamą kiekį pieno, kuris reikalingas šuniukų sparčiam augimui ir vystymuisi. Dauguma pramoninių pašarų šių reikalavimų neatitinka, dažniausiai būna limituota pašaro energinė vertė.
Šėrimo rekomendacijos
Jeigu maitinimo periodu pablogėja kalės įmitimas, tai reiškia, kad jos raciono sudėtyje nepakanka energijos. Tokiu atveju, pašarą reikia pakeisti kaloringesniu arba, energinei vertei padidinti, reikia papildomai 100 g vartojamo pašaro pridėti po valgomąjį šaukštą riebalų (15 ml). Šis papildas energinę vertę pakelia 30 proc. Didesniais kiekiais riebalų vartoti nerekomenduojama, nes gali sumažėti pašaro suvartojimo kiekis ir organizmas negaus kitų būtinų maisto medžiagų.
Pienas pieno liaukoje gali pasirodyti prieš 4-5 dienas iki gimdymo. Kalė pradeda ruošti lizdą iki gimdymo likus 24 valandoms. Kalė susikaupia, patogiai įsitaiso ir, likus 12 valandų iki gimdymo, atsisako pašaro. Maitindama šuniukus kalė turi turėti laisvą priėjimą prie geriamo vandens. Kalė turi gauti pakankamą kiekį pašaro, kad nepablogėtų jos įmitimas. Pašaro poreikis priklauso nuo šuniukų skaičiaus vadoje.
Savaitės) kalei papildomai reikia po 220 kcal energijos kiekvienam kilogramui šuniukų masės. Šie poreikiai patenkinami ir tada, kai kalei už kiekvieną šuniuką sušeriama papildomai po 25 proc. pašaro daugiau. Pavyzdžiui, kalė iki nėštumo pradžios suėsdavo po 300 g pašaro per parą. Jos vadoje yra 8 šuniukai.
Energijos poreikis priklauso ne tik nuo šuniukų skaičiaus vadoje, bet ir nuo šuns veislės, kūno masės ir temperamento. Laktacijos laikotarpiu energijos poreikis per parą gali siekti 8600 kJ energijos, 101 g baltymų, 22 g riebalų, 160 g lengvai įsisavinamų angliavandenių (krakmolo, cukraus), 12 g ląstelienos, 6 g kalcio, 5 g fosforo, 2200 TV vitamino A, 160 TV vitamino D, 45 mg vitamino E, o trečiąją-ketvirtąją laktacijos savaitę ši norma 50 proc. didesnė.
Po gimdymo kalei duoti ėsti nerekomenduojama, turi praeiti apie šešios valandos. Kalei reikia duoti švaraus geriamo vandens. Manų, avižų kruopų sriubos. Pradedant ketvirtąja diena po gimdymo, laktuojančiai kalei sudaromas racionas pagal tokią struktūrą: mėsos (neriebi II kategorijos) - 45 proc., kruopų, duonos - 45 proc., pieno - 5 proc., daržovių - 5 proc. energijos poreikio per parą.
Tai skatins pieno išsiskyrimą. Maistas neturi būti šaltas ir priešingai - karštas. Nuosėdomis kavos su pienu ir medumi (vienas arbatinis šaukštelis medaus pusei litro vandens) tris kartus per dieną. Jeigu įtariamas vitamino C trūkumas, laktuojančioms kalėms per parą reikia duoti po vieną tabletę askorbo rūgšties su gliukoze arba uogų sirupo, kuriame gausu askorbo rūgšties. Patariama duoti po šaukštą augalinių aliejų per parą.
Mirtingumą. Neturėtumėme pamiršti, kad nėštumo laikotarpiu ir laktacijos periodu pakinta kalių poreikiai maisto medžiagoms ir jų patenkinimui bus naudojamos organizme sukauptos maisto medžiagų atsargos. Šeriant nepilnaverčiais pašarais, sumažės apsivaisinimas, blogiau išsivystys embrionai, nepakankamai išsivystys pieno liauka, o laktacijos metu bus mažiau gaminama pieno. Sumažėjimas.
BARF mitybos principai
Natūralus šėrimas (vadinamasis RAW) vis labiau populiarėja, tačiau dažnai yra neteisingai interpretuojamas („aš irgi šeriu RAW, verdu košes kasdien“), apipinamas mitais („taigi nuo žalios mėsos šuo piktas bus“), paverčiamas ypatingai sudėtingu procesu („šitoj porcijoj trūksta B grupės vitaminų ir yra šiek tiek per daug geležies, hmmm, reikia patikrinti tas 20 lentelių kur turiu ir dar perskaičiuoti šuns kūno svorį“)“ ar pernelyg supaprastinamas („cha, 5 metus duodu tik jaučio nuopjovas ir viskas ok, o ką?“). Tai nėra raketų mokslas (išskyrus atvejus, kai šunys serga inkstų, kepenų, širdies ligomis - tokiu atveju arba laabai domėkitės racionu ir klausykite veterinaro, arba teks rinktis specializuotą sausą maistą). BARF koncepcija - viso sumedžioto ir neapdoroto gyvūno suvartojimas. Kadangi retas šuns šeimininkas turi galimybę sušerti visą gyvūną, jie priversti sudarinėti racioną numatydami įvairias atskiras sudedamąsias dalis. BARF atstovai mano, kad šuo - oportunistinis mėsėdis, tad šunys gauna ne tik žalios mėsos, tačiau ir daržovių, grūdinių produktų, vaisių, žolelių ir papildų (paprastai kuo natūralesnių).
Šeriant „plėšrūno modeliu“, mėsa nepjaustoma - šuniui sudaromos sąlygos kramtyti, graužti ir pan., kas yra naudinga dantims. Papildai nerekomenduojami, nors kartais šunims duodama žuvų taukų. BARF atveju šuo gauna 80 proc. gyvuliniųės kilmės ir 20 proc. augaliniųės kilmės produktų (jei šuo gauna grūdinių produktų, augalinė dalis gali sudaryti 25-30 proc.) BARF atstovai atlaidžiau žiūri į smulkintą mėsą. Kartais komercinis ėdalas maišomas su žaliu (toks šėrimo būdas gan populiarus auginant sportinius ar darbinius šunis). Jei nėra sveikatos problemų, dėl tokio šėrimo nenutiks nieko blogo, tačiau rekomenduojami du atskirai šėrimai - pvz., sausas maistas ryte, mėsa - vakare.
Subproduktai: kepenys (bet kokios rūšies; nors jos filtruoja kenksmingas medžiagas, tačiau jų nekaupia - šios linkusios kauptis riebaliniame audinyje), inkstai (bet kokios rūšies), nevalyti skrandžiai (kartais skiriami prie „normalios“ mėsos ir gali drąsiai sudaryti 15 - -20 proc. gyvūninės kilmės produktų dalies, tačiau dėl mažo baltymų kiekio jie nepakeis raumenų mėsos), širdis (turi tiek raumens, tiek subprodukto savybių, tad jos nerekomenduojama šerti dideliais kiekiais - iki 20 proc.raciono), blužnis, plaučiai (nelabai vertingas produktas maistine prasme, bet labai tinka rajiems šunims, kuriems reikia numesti kelis kilogramus), gerklos (tik pasistenkit pašalinti skydliaukę), smegenys, liežuviai (dėl jų pasakyti sunku - vienur juos vadina subproduktu, kitur skiria prie normalaus raumens, gali būti, kad taip įvyko dėl to, jog žmonių maisto pramonėje jie laikomi "subais"). Nors subproduktai - vitaminų bomba, nepersistenkite su jais (jie sudaro 15 proc. raciono). Organai turi neįtikėtinai daug maistinių medžiagų - vitaminų ir mikroelementų, tačiau per didelis jų kiekis gali sukelti viduriavimą. Kai kurie žmonės kasdien duoda po truputį organų mėsos, kiti - kas kelias dienas.
Jei šuo šeriamas laukiniais gyvūnais, geriau jų mėsą kuriam laikui užšaldyti. Jei norite maitinti laukiniais graužikais (žiurkėmis, pelėmis) ar kiškiniais gyvūnais (kiškiais), užšaldykite juos mėnesiui. Taip pat graužikų galite gauti iš tiekėjų (pasiklausinėkite tarp roplių augintojų), o triušių - iš ūkininkų, šiuo atveju mėsos nereikia taip ilgai šaldyti. Mėsos ir jos produktų apdorojimas žemoje temperatūroje gaminio nesterilizuoja, bet dauguma mikroorganizmų žūva. Mikroorganizmai tampa nebeveiksnūs, nes sutrinka medžiagų apykaita ir pažeidžiama ląstelių struktūra.
Mėsa neturi būti labai liesa, ypač sportuojančiam šuniui. Šeriant natūraliai, riebalai yra pirminis energijos šaltinis. Dėl to jų kiekis mėsoje turi sudaryti 15 - 25 proc. Ilgą laiką šeriant liesa mėsa, šuo bus priverstas energiją gaminti iš baltymų, o organizmui toks būdas pernelyg sudėtingas ir neveiksmingas. Oda ir tešmenys nėra geras riebalų šaltinis, kadangi ten daug jungiamojo audinio (kolageno) ir mažai riebalų. Augaliniai aliejai (išskyrus kokosų) taip pat nėra geras šaltinis, jų paskirtis kitokia. Riebalai į racioną (ypač jei šį reikia pariebinti, kas dažnai nutinka su sportiniais ir darbiniais šunimis) įvedami pamažu (iš esmės protinga adaptacija trunka 2 - 3 mėnesius). Jei po liesos mitybos šuo gaus didelį riebalų kiekį, jam gali išsivystyti kasos uždegimas, atsirasti diarėja. Be to, ruošiantis šunį riebiai šerti ilgesnį laiką, būtina atsiminti, kad prireiks daugiau divalentinių katijonų medžiagų (kalcio, geležies, cinko, vario, mangano) - jie bus prasčiau įsisavinami, ypač kalcis.
Nebūtina stengtis, kad kiekvienas šėrimas būtų subalansuotas. Jei mėgstate analizuoti, maistinių medžiagų kiekį skaičiuokite mėnesiu ar savaiteii. Žali mėsingi kaulai turi sudaryti 10 -15 proc. viso raciono. Venkite šuniui duoti didelius atraminius kaulus - į juos lengvai galima išsilaužyti dantis. Kaulai turi būti mėsoje - tai tausoja šuns skrandį. Neduokite daug kaulų vienu metu - užkietės viduriai (tas balansas atrandamas su laiku, be to, kiekvienam šuniui gali būti individualus). Jeigu gavote „sriubų rinkinių“, kuriuose ant kaulų nėra daug mėsos, kartu paruoškite ir mėsos porciją.
Kalbant apie tai, kokius kaulus duoti, dauguma renkasi vištą. Višta tinka visa ar dalimis - nereikia bijoti jos kūne esančių kaulų, kadangi dauguma šių paukščių užauga greitai ir tie gležni kauleliai, praryti su visu kumpiu, nepadarys žalos. Šeriant kalakutu, geriausia rinktis kaklus ar uodegas. Kalakutų šlaunikauliai dideli ir panašesni į atraminius kaulus. RAW ilgesnį laiką šeriami šunys neturi jokių bėdų ėdami antį ar žąsį.
BARF mityboje augaliniai produktai sudaro svarbią raciono dalį. Jie turi būti šiek tiek apdoroti, nes šuo neturi pakankamai jų virškinimui reikalingų fermentų. Daržoves reikia susmulkinti ar truputį patroškinti - tačiau termiškai apdorotos daržovės praranda daugiau naudingų medžiagų. Grūdines kultūras galima išvirti ar gerai išmirkyti. Daug kas linkę daržoves ir vaisius sumalti ir užšaldyti nedidelėmis porcijomis. Duodant tik daržovių ir vaisių, jie sudaro 20 proc. Svarbu, kad daržovės sudarytų didesnę dalį augalinės dalies, būtų bent 3 rūšių, o vaisiai - bent 2 rūšių. Nepamiršti kasdien į racioną įtraukti lapinių daržovių. Vaisiai turi būti prinokę ar pernokę, rekomenduojama nulupti jų odeles ir pašalinti kauliukus ir sėklas. Grūdai duodami tais atvejais, jei nepastebima netoleravimo reakcijų. Grūdai dažniau mėgstami tarp sportinių gyvūnų augintojų. Tinka burnočiai, bolivinės balandos, soros, miežiai, avižos, kukurūzai, rugiai, grikiai, soros, ryžiai ir t.t. Dribsnius galima užmerkti ir palikti per naktį, bet geriausiai grūdinės kultūros pasisavinamos juos išvirus. Nerekomenduojama mėsos ir grūdų šerti vienu metu, kadangi dėl tokio mišinio gyvūnui gali pūsti vidurius. Šeriant grūdais, didesnę augalinės dalies sudaro grūdinės kultūros ir daržovės, na ir kokia 20 proc.
Jei šuo sveikas, perėjimas rekomenduojamas staigus, be pasiruošimo. Tiesiog sustabdyti seną racioną ir pradėti naują. Galima- 1 - 2 dienas neduoti gyvūnui ėsti (šuniukui praleisti vieną maitinimą). Pirmiausia pasirinkite vieną mėsos šaltinį (pradedant BARF - ir 1 rūšies daržoves). Pačioje pradžioje esate vietoje, kur pusiausvyra nenaudinga ir beprasmišė. Turite pralaukti šį laikotarpį. Daugelis žmonių pradeda su vištiena, nes ji lengvai virškinama, ją lengva įsigyti ir ji palyginti nebrangi. Tačiau galima pradėti ir su kita mėsa - jautiena ar netgi kiauliena (tik rinktis ne pačią riebiausią mėsą - kad nesutriktų kasos veikla, riebalų kiekis pratinimo metu neturėtų viršyti 10 proc.). Tada parinkite gabalą, tinkantį šuniui. Beje, norma turi būti perpus mažesnė, negu sako rekomendacijos. Jei šuo neėda (pvz., maitintas kotletais su padažu, o badas - ne jūsų nervams) ar viduriuoja, pirmus kartus mėsą galima truputį apkepti/apvirti ar nuplikyti. Po kelių dienų, jei nėra virškinimo sutrikimų, galite duoti kitą mėsos šaltinį. Duokite savaitę prisitaikymui kiekvienam naujam maisto elementui prieš pereinant į kitą. Po kurio laiko vesti subproduktus, vėliausiai - kaulus (minkštus, pvz., vištienos kaklus).
Išrankaus šuns raciono keitimas gali užtrukti ir pareikalauti kiek išradingumo. Šunys gali puikiai susidoroti su alkiu ir badauti kelias dienas. Su geriau įmitusiais šunimis tai gali trukti ilgiau - iki kelių savaičių, tačiau paprastai labai puikiai suveikia dvi ar trys dienos be maisto. Jei šuo per valandą nesuėda vištos skerdenos, tiesiog paimkit ją ir padėkit į šaldytuvą iki kitos dienos. Viso pereinamojo laikotarpio metu būtina stebėti šuns savijautą ir išmatas. Iš pradžių šuo gali viduriuoti, vėliau, įvedus kaulus, kai kuriems pernelyg užkietėja viduriai. Tai priklauso ir nuo šuns. Pvz., mėsa gali būti užšaldyta, dalinai užšaldyta ar atšildyta. Kai kurie šunys neėda atšildytos organų mėsos ir ryja tik sušaldytą. Šaldyti mėsingi kaulai gerai kramtomi, ypač tinka šunims, kurie dar tik mokosi kramtyti ar kurie maistą pernelyg greit nuryja. Sušalusią mėsą geriausia atitirpinti šaldytuve (ne taip „krenta“ jos kokybė). Geriausia duoti ėsti didelį mėsos gabalą. Jei šuo jo viso negali suėsti, palikite kitam kartui, dar geriau, jei yra galimybės šuniui jį kur nors užkasti ir mėsą „išnokinti“. Šerdami šunį, tas gyvūno dalis, kurios apaugusios plunksnomis ar kailiu, galite arba duoti, arba pašalinti. Tai priklauso nuo jūsų dienotvarkės ir augintinio. Rekomenduojama būti šalia šuns, kol jis ėda. Dauguma šeriančių RAW šunis maitina vakare, tačiau paprastai rekomenduojama, kad šėrimo laikas skirtųsi. Kalbant apie šėrimo dažnį, žmonės jį renkasi pagal savo pomėgius/nuomonę - vieni šeria kas 2 dienas, kiti 2 kartus dienoje (populiariausia - 1 kartas dienoje). Sulaukęs daugiau kaip vienerių metų amžiaus šuo drąsiai gali badauti visą dieną. Laukiniams plėšrūnams taip pat įprasta ilgesnį laiką neprikimšti pilvų. Išvakarėse prieš badavimą šuo prišeriamas, o kitą dieną nieko negauna. Vieni žmonės kartais duoda lengvus pusryčius. Paprastai savaitėje pasninkui skiriama viena diena, kai kas tai praktikuoja dažniau. Tai priklauso nuo šuns.
Rekomendacinė norma - 2-3 proc. (kartais iki 4 proc.) šuns kūno masės. Aktyvesniam ar turinčiam greitesnę medžiagų apykaitą šuniui reikia daugiau maisto. Labai aktyvus šuo artėja prie 3, lėtesnis - 2 proc. Yra dar viena skaičiuoklė - atsižvelgiant į tai, kiek sveria šuo. 1 - 2 kg masės šuniui duodama 10 proc. nuo kūno masės, 3 - 4 kg - 7 proc., 5 - 8 kg - 5 proc., 9 kg - 3 proc., 11 kg ir daugiau 2 proc.
Šuningai kalei šerkite visą skerdeną ar žalius mėsingus kaulus. Vitaminų ir mineralų papildai gali padaryti žalos. Nuo 5 vaikingumo savaitės maisto normą rekomenduojama padidinti 10 proc., o paskutiniame trimestre maisto poreikis padidėja apie 1,5 karto. Paskutines 2 savaites kalę šerti 3 kartus dienoje - tuo metu padidėja spaudimas skrandžiui dėl pilve augančių vaisių. Pirmąją savaitę po gimdymo kalei reikia daugiau kalcio, tad padidinti mėsingų kaulų kiekį. Didžiausias kalcio poreikis bus 3 - 4 sav. Laktacijos metu būtina energijos suteikiantys produktai ir daugiau riebalų. 3 sav. - tinkamas laikas šuniukui pradėti duoti žalio maisto gabalėlius arba faršą. Iki 3 sav. amžiaus šuniukams nereikia kietų maisto dalių. Vėliau mažyliai mėsą čiulpia, o po 6 savaičių jau turi aštrius dantis, kuriais gali draskyti. Kartu prie smulkintos mėsos šuniukams visada duokite skerdenų. Kai šuniukai geba mėsą plėšyti, šėrimą smulkinta mėsa nutraukite. Kadangi šuniukams svarbu gauti pakankamai kalcio, kaulai duodami kasdien. Per daug kaulų šuniukams negalima duoti, tai, kaip ir jų trūkumas, sukelia sveikatos problemas. Iki 10 mėn. 4 - 6 savaičių amžiaus šuniukus užtenka primaitinti 2 - 3 kartus dienoje, kadangi jie vis dar čiulpia mamos pieną. 7 - 8 sav. amžiaus šuniukai nujunkomi. Tada BARF`istai pradeda su mėsa maišyti trintus vaisius ir daržoves, duoti kiaušinių. 4 - 5 mėn. amžiaus šuniukus galima šerti 3 kartus dienoje. Jei šuniukas nuolat atsisako vieno maitinimo, galima pereiti prie dviejų kartų. Šunys virš 6 mėn. Šuniukai paprastai turi neblogą savireguliacijos sistemą, tad daug kas jiems duoda ėsti tiek, kiek jie nori vieno šėrimo metu. Paprastai 8 - 24 sav. amžiaus šuniukams duodama iki 8 proc. jų kūno masės, 24 - 34 sav. - 5 proc., 35 - 52 sav.
Kalcis ir fosforas yra du mineralai, kurių katėms ir šunims reikia labiausiai. Kalcio vaidmuo formuojant stiprius kaulus ir dantis yra gerai žinomas. Jis taip pat aktyviai dalyvauja kraujo krešėjime, nervinių impulsų perdavime, sekrecijos ir membranų veiklos procesuose. Gyvūnų sveikatai labai svarbu, kad būtų užtikrintas ne tik vystymuisi reikalingas kalcio ir fosforo kiekis, bet ir šių dviejų elementų santykis. Vitaminas D ir vitaminas K tarpusavyje dera geriau nei bet kurie kiti du vitaminai. Kartu jie padeda optimizuoti tinkamą kalcio pasiskirstymą.
Vaistiniai preparatai laktacijos sutrikimams
INDIKACIJOS: Antilact PET rekomenduojama naudoti: pseudonėštumo atveju (laktacija ir nenormalus elgesys), laktacijos laikotarpio pabaigoje - nujunkant, siekiant fiziologiškai atkurti pieno liauką. Nesukelia apetito praradimo!
Sudėtis: vanduo, natrio chloridas, žievės (Uncaria tomentosa Gauruotosios unkarijos džiovinta žievė, maceruota, fruktozė.
Dozės ir naudojimo būdas: gyvūno svoris/dozė mažiau nei 5 kg: 5 lašai; nuo 5 iki 10 kg: 10 lašų; nuo 10 iki 20 kg: 20 lašų; virš 20 kg: 25 lašai. Prieš naudojimą suplakti. AntiLact Pet galima duoti tiesiogiai arba kartu su pašaru, arba ant arbatinio šaukštelio, naudojant lašintuvą. Preparatą reikia duoti 10-15 dienų po nujunkymo, o esant pseudonėštumui, kai tik gyvūnui pasireiškia sutrikęs elgesys, 15 dienų. Naudojimo trukmė - vidutiniškai 15 dienų. Galima kartoti.
Farmakoterapinė grupė: kiti ginekologiniai vaistai. Nuo to hormono priklausomi procesai, pvz., laktacija. Preparatas pagamintas iš didelio tankio polietileno ir silikoninio sandarinimo žiedo.
Perdozavus, pirmasis pasireiškęs simptomas yra vėmimas. Vėmimą skatinantis poveikis priklauso nuo dozės. 10 µg/kg ir daugiau. (ED50) yra 19 µg/kg. Vengti patekimo ant odos ir į akis. Vartojimas nėštumo metu ir žindymo laikotarpiu: Nėštumo metu ir žindymo laikotarpiu šio vaistinio preparato vartoti negalima. Vartojimas vaikams ir paaugliams: Nerekomenduojama vartoti vaikams ir paaugliams iki 18 metų amžiaus.
KŪDIKIO MAITINIMAS ŽINDYMU 🤱🏼 5 klaidos, kurių reikia vengti
Kai kurios kalės antrąją-trečiąją laktacijos savaitę tampa apatiškos ir dirglios. Tada joms reikia duoti po 250-500 mg /per dieną askorbininės rūgšties. Jeigu tokių požymių ir nepastebime, profilaktiškai laikas nuo laiko vitamino C papildas laktuojančioms kalėms yra vertingas.
Pieno sekrecija ir sumažėtų pieno liaukos skausmingumas po atjunkymo. Taip pat galima kalę dienai atskirti nuo šuniukų, neduodant jai pašaro, o nakčiai vėl ją sugrąžinti pas šuniukus ir pašerti. Kalių laktacija trunka 4-6 savaites.
Kalės piene yra apie 7 proc. baltymų, 8 proc. riebalų, 4 proc. laktozės. Tai priklauso nuo šeriamo raciono sudėties.
Pagalbinė medžiaga: CSP. Išsamų pagalbinių medžiagų sąrašą žr. 3. 4. Reikšmingas.
tags: #nuo #laktacijos #kalemss
