ĮVADAS
Antiochijos vyskupas ir kankinys Ignotas (kitaip dar vadintas Teoforu - Dievo Nešiotoju) imperatoriaus Trajano laikais (pasak Harnako, po 110 m.) buvo suimtas ir iš Sirijos nugabentas į Romą žvėrims sudraskyti.
Jis buvo po apaštalo Petro antrasis Antiochijos vyskupas, tikras apaštalų įpėdinis ir tarnyste, ir dvasia.
Supančiotas ir sargybinių prižiūrimas Ignotas kelionėje parašė septynis laiškus Romos ir Mažosios Azijos bendruomenėms.
Juose dėkoja už svetingumą ir įkvėptais žodžiais skelbia tikėjimą.
Romiečius prašo, kad nemėgintų jo išlaisvinti, nesutrukdytų jam tapti kankiniu, tikru Jėzaus liudytoju.
Septyni Ignoto laiškai apie 380 metus buvo suredaguoti ir papildyti.
Atradus daugiau rankraščių, specialistams pavyko sugrįžti prie autentiško teksto.
Šiandien laiškų tikrumas nebekelia abejonių.
Itin reikšminga ir kankinio Polikarpo rekomendacija: „Jie (laiškai) kupini tikėjimo bei kantrybės; jie pilni mūsų Viešpaties vertų pamokymų“.
Laiškų stilius iš tiesų originalus - tarsi ekstatiško mokytojo giesmė.
Poetinis polėkis ir ilgesingas veržimasis į Jėzų: Ignotas aistringai laukė kankinio mirties (visiškai negalvodamas apie garbės vainiką).
Su apaštalu Pauliumi jis galėjo tarti: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“.
Ignotas, kaip ir šv. Paulius, mėgsta vartoti vad. mistinio vietininko linksnį „Jėzuje Kristuje“ („jame“).
Jis reiškia - „vienybėje“ su Jėzumi Kristumi ir dėl jo nuopelnų“.
Apreiškimo knygos žodžiais galėtume pasakyti, kad Ignotas „niekada nepaliko savo pirmosios meilės“.
Ne veltui Nyčė kartą užsiminė apie bukolinį ankstyvosios krikščionybės atspalvį.
Ignotas turėtų būti vaizduojamas su nevystančiu žiedų vainiku rankose.
Labai svarbus dar vienas momentas: Ignotas, priešingai platonizmo doktrinoms, neniekina nei medžiagos, nei kūno.
Jam visa apšviečia Jėzaus įsikūnijimas.
Išganymas jam pirmiausiai atgimimas, mirties nugalėjimas.
Meilė ir tikėjimas: pamatinės krikščioniškos vertybės
1Dėl Dievo aš branginu jūsų mylimiausiąjį vardą, kurį įgijote savo teisia prigimtimi pagal tikėjimą ir meilę Kristui Jėzui, mūsų Gelbėtojui.
Jūs esate Dievo sekėjai, esate priėmę naująjį gyvenimą Dievo kraujyje, tobulai atlikę jums skirtą uždavinį.
3Dievo vardu aš priėmiau gausingą jūsų bendriją Onesimo, neapsakomos meilės vyro asmenyje.
Jis kūnu yra jūsų vyskupas.
Trokštu, kad jį mylėtumėte dėl Jėzaus Kristaus ir visi būtumėte į jį panašūs.
Pagarba ir vienybė bendruomenėje
1Dėl mano pagalbininko Buro, Dievo valia jūsų diakono, visais atžvilgiais garbingo vyro, - aš norėčiau, kad jis pasiliktų su manimi jūsų ir jūsų vyskupo garbei.
O dėl Kroko, verto ir Dievo ir jūsų akyse pagarbos, - jį priėmiau kaip jūsų meilės pavyzdį, ir jis buvo man visokeriopa paguoda.
Tegul Jėzaus Kristaus Tėvas laimina jį kartu su Onesimu, Buru, Eupalu ir Frontonu.
Juos matydamas, regiu jus visus meilės žvilgsniu.
2Trokštu visuomet džiaugtis jumis, kiek esu to vertas.
1Aš jums duodu pamokymų ne todėl, kad manyčiau esąs kažin kas.
Jei ir esu supančiotas dėl (Kristaus) Vardo, tai dar nesu tobulas Jėzuje Kristuje.
Tik dabar pradedu savo mokinystę ir kreipiuosi į jus kaip į bendramokslius.
Man reikia, kad būčiau jūsų pateptas (kovai) tikėjimu, paskata, kantrybe ir romumu.
2Tačiau meilė draudžia man nutylėti apie jus, - tad ėmiausi mokyti, kad gyventumėte pagal Dievo mintį.
1Taigi jums privalu susiderinti su savo vyskupo mintimi, kaip, beje, ir darote.
Jūsų garbus, Dievo vertas presbiteratas suderintas su vyskupu kaip kitaros stygos.
Todėl jūsų giesmėje Jėzui Kristui skamba santarvė ir darni meilė.
2Būtų šaunu, kad visi jūsiškiai įsijungtų į chorą, darniai giedantį Dievo melodiją vienybėje, kad skambėtų vienas balsas Jėzaus Kristaus vardu, skirtas Tėvui, o jis išgirstų bei pažintų iš jūsų gerų darbų jus esant jo Sūnaus narius.
1Jei aš per tokį trumpą laiką taip susibičiuliavau su jūsų vyskupu, ir tas artumas nebuvo žmogiškas, o dvasinis, tai juo labiau jums linkiu didesnio prieraišumo, panašiai, kaip Bažnyčia atsidavusi Jėzui Kristui, o Jėzus Kristus Tėvui, idant visa gyvuotų vienybės sąskambiu.
2Te niekas neklysta: kas nėra šventovės viduje, tas pats praranda Dievo duoną.
Jei dviejų žmonių bendra malda turi tiek galios, tai kokia galinga turi būti vyskupo ir visos Bažnyčios malda!
3Kas vengia susirinkimo, tas jau yra pagautas puikybės ir pats save pasmerkė.
Juk parašyta: „Dievas priešinasi išpuikėliams“ (Pat 3, 34).
1Ypač tuomet, kai kas mato vyskupą tylint, privalo jį itin gerbti, nes kiekvienas šeimininko siunčiamas tvarkyti namų, turi būti priimtas kaip šeimininkas.
Todėl aišku, kad į vyskupą reikia žiūrėti kaip į patį Viešpatį.
Atsargumas nuo klaidingų mokymų ir puikybės
1Kai kurie klastingi žmonės įprato visur skelbti Vardą.
Deja, jie tai daro savaip ir Dievo nevertu būdu.
Tokių reikia vengti nelyginant žvėrių.
Tai pasiutę šunys, kandantys iš pasalų.
Sergėkimės jų, nes jų įkandimas vargiai pagydomas.
1Tegul niekas jūsų nesuklaidina, kaip, beje, ir nesileidžiate klaidinami, būdami visiškai atsidavę Dievui.
Tarp jūsų neįsikerojo jokia nesantaika, galinti jus nualinti, vadinasi, jūs gyvenate pagal Dievo valią.
Aš esu jūsų permaldaujamoji auka ir save atnašauju, efeziečiai, už jūsų Bažnyčią, kuri bus garbinga per amžius.
2Kūniškieji žmonės negali daryti dvasios darbų, o dvasiniai žmonės - kūno darbų, kaip tikėjimas negali pagimdyti netikėjimo darbų, o netikėjimas - tikėjimo.
1Aš sužinojau, kad kai kurie atėjūnai turėjo pasitraukti, nes jie skleidė netikusį mokslą.
Jūs neleidote sėti jo tarp jūsų.
Jūs užsikimšote ausis, kad nepatektų jų sėkla.
Jūs esate Tėvo šventyklos akmenys, paruošti Dievo Tėvo statiniui, užkelti aukštyn Jėzaus Kristaus keltuvu - kryžiumi, o lynu jums buvo Šventoji Dvasia.
Jūsų tikėjimas iškelia jus į aukštumą, o meilė - tai jūsų kelias Dievop.
2Jūs visi esate bendrakeleiviai, Dievo nešėjai ir šventyklos nešėjai, nešate Kristų ir šventenybes, visaip išpuošti Jėzaus Kristaus priesakais.
Malda, atgailą ir Kristaus sekimas
1Nepaliaudami melskitės už kitus žmones.
Juk juose gyva atsivertimo viltis, kad galėtų atrasti Dievą.
Pagelbėkite jiems tuo, kad jie galės pasimokyti iš jūsų darbų!
2Vietoj jų rūstybės parodykite romumą, vietoj pasigyrimų - nusižeminimą, vietoj piktžodžiavimų pasižymėkite maldomis, vietoj suklydimų tvirtai laikykitės tikėjimo, vietoj žvėriškumo elkitės švelniai ir venkite sekti jų pėdomis.
3Pasistenkime tapti jų broliais kilnumu, būkime Viešpaties sekėjai.
Argi jis neiškentėjo skriaudos?
Argi jis nebuvo apiplėštas ir pažemintas?
Tegu tarp jūsų neatsiranda velnio žolės!
1Atėjo paskutiniai laikai.
Tad sielokimės ir baiminkimės, idant Dievo kantrybė nepavirstų mūsų pasmerkimu!
Arba bijokimės ateinančios rūstybės, arba pamilkime šiandien duodamą malonę; pasirinkime viena iš dviejų, kad tik atrastume tikrąjį gyvenimą su Jėzumi Kristumi.
2Juk be jo niekas jums neturi vertės.
Dėl jo nešioju pančius - dvasinius perlus.
Tobulėjimas tikėjime ir meilėje
1Aš žinau, kas esu ir kam rašau.
Aš - pasmerktasis, o jūs - apdovanoti gailestingumu; aš esu pavojuje, o jūs - gavę sustiprinimą.
2Jūs gyvenate pakeliui tiems, kurie pasmerkti mirti keliauja Dievop; jie įšvesti dalyvauti slėpiniuose su Pauliumi, kuris buvo pašvęstas, pripažintas šlovingu ir vertai vadinamas palaimintuoju.
Norėčiau žengti jo pėdomis, kad atrasčiau Dievą.
1Stenkimės dažniau susirinkti Dievo Eucharistijai ir šlovinimui.
Mat, jums dažniau renkantis draugėn, griaunamos šėtono pajėgos ir vieningu tikėjimu žlugdomas ardomasis jo veikimas.
Ištvermingas tikėjimas.
1Visa tai neliks jums paslėpta, jei tobulai tikėsite Jėzumi Kristumi ir jį mylėsite.
Tokia gyvenimo pradžia ir pabaiga.
Pradžia yra tikėjimas, o meilė - užbaiga.
O šiųdviejų vienybė - pats Dievas.
Visa kita skirta papildymui.
2Kas išpažįsta tikėjimą, negali nusidėti, o kas myli - negali nekęsti.
Medis atpažįstamas iš jo vaisių (plg. Mt 12, 33), taigi, kas išpažįsta priklausąs Kristui, turi būti atpažintas ir iš darbų.
Tyla ir veiksmai: tikro tikėjimo išraiška
1Geriau tylėti ir būti, nei kalbėti ir nebūti.
Gražu mokyti, jei tik vykdoma, kas skelbiama.
Tačiau tėra vienas mokytojas, kuris „pasakė, ir taip įvyko“ (Ps 32, 9).
Jo tyloje padaryti darbai verti Tėvo garbės.
2Kas turi Jėzaus žodį, tikrai gali išgirsti ir jo tylą, kad taptų tobulas, ir veiktų sava kalba, ir būtų atpažintas iš savo tylos.
3Viešpačiui nėra nieko paslėpta, jam akivaizdžios mūsų paslaptys.
Viską darykime taip, tarsi jis gyventų tarp mūsų.
Atsisakymas pasaulio pagundų ir netikrų mokymų
1Neapsigaukite, mano broliai: tie, kurie griauna šeimas, nepaveldės Dievo karalystės.
2Jeigu taip darantys kūnu pasmerkti mirti, tai juo labiau tie, kurie klaidingu mokymu ardo Dievo tikėjimą, už kurį Jėzus Kristus buvo nukryžiuotas.
1Viešpačiui buvo patepta galva, kad paskleistų savo Bažnyčiai nemirtingumo kvepėjimą.
Nesiduokite patepami šio pasaulio piktojo kunigaikščio kvapu, kad jis nenusivarytų jūsų į nelaisvę, toli nuo jūsų laukiančio gyvenimo.
2Kodėl gi mes nenorime tapti protingi, priimdami Dievo pažinimą, kuris yra Jėzaus Kristaus?
1Mano dvasia yra auka ant kryžiaus; jis yra papiktinimas netikintiems, bet mums - išgelbėjimas ir amžinasis gyvenimas.
„Kur išminčius? Kur tyrinėtojas?“ (1 Kor 1, 20).
2Mūsų Dievas Jėzus Kristus buvo Marijos išnešiotas pagal Dievo planus ir kilęs iš Dovydo sėklos bei Šventosios Dvasios.
Danguje sušvito žvaigždė, skaistesnė už visas žvaigždes.
Jos šviesa buvo neapsakoma, o jos netikėtas pasirodymas sukėlė nuostabą.
Visi kiti šviesuliai kartu su saule ir mėnuliu apjuosė rateliu šitą žvaigždę, o ji savo spinduliavimu nustelbė visus.
3Žmonės susirūpino, iš kur atsiradusi ši naujenybė.
Tuomet sutrupėjo visokie burtai ir visi pikto pančiai.
Buvo panaikintas neišmanymas, ir sugriuvo senoji karalystė, kai Dievas apsireiškė žmogaus pavidalu, kad paskelbtų amžinojo gyvenimo naujieną.
Kas buvo Dievo nuspręsta, ėmė pildytis.
Išganymo planai ir vienybė Kristuje
1Jeigu Jėzus Kristus palaikys mane jūsų maldomis ir jei bus tokia (Dievo) valia, antrajame laiške, kurį ketinu jums parašyti, aš paaiškinsiu Išganymo planus[3], apie kuriuos pradėjau kalbėti ir kurie liečia naująjį žmogų, Jėzų Kristų.
Jie glūdi jo tikėjime ir meilėje, jo kančioje ir prisikėlime.[4]
2Geriausia, jei Viešpats man apreikš…, kad kiekvienas atskirai ir visi bendrai, dėl malonės, išplaukiančios iš jo vardo, susivienytumėte tame pačiame tikėjime ir Jėzuje Kristuje.
Jis kūnu yra kilęs iš Dovydo giminės, jis - žmogaus sūnus ir Dievo Sūnus.
1Aš esu jūsų išpirka[5], skirta už jus ir tuos, kuriuos Dievo garbei esate pasiuntę į Smirną.
Iš jos rašau jums, dėkodamas Viešpačiui ir mylėdamas Polikarpą, kaip myliu ir jus.
2Melskitės už Sirijos Bažnyčią, iš kur supančiotas esu gabenamas į Romą.
Nors buvau vienas iš paskutiniųjų tenykščių tikinčiųjų, tačiau esu palaikytas vertu patarnauti Dievo šlovei.
Meilės ir tikėjimo santarvė
1Sužinojęs, kad jūsų meilė gražiai klesti pagal Dievo valią, apsidžiaugiau ir nusprendžiau prabilti į jus Jėzaus Kristaus tikėjimo dvasia.
2Kadangi buvau pagerbtas Dievui mieliausiu vardu[6], - nors ir nuolat supančiotas, - apgiedu Bažnyčias, linkėdamas jums vienybės su Jėzaus Kristaus, mūsų amžinojo gyvenimo, kūnu ir dvasia, tikėjimo ir meilės santarvės, už kurią nėra nieko brangesnio, o svarbiausia - vienybės su Jėzumi ir Tėvu; ji mus apgins nuo visų šio pasaulio kunigaikščio kėslų.
Pagarba vyskupui ir vienybė Bažnyčioje
Pagarba vyskupui.
1Jums netinka piktnaudžiauti savo vyskupo jaunatve: atsižvelgdami į Dievo Tėvo valdžią, rodykite jam visokeriopą pagarbą.
Aš žinau, kad jūsų šventieji presbiteriai nesistengia pasinaudoti jo regimuoju jaunumu, bet kaip išmintingi Dievo išmintimi tarnauja jam, - o iš tikro ne jam, bet Jėzaus Kristaus Tėvui, visų Vyskupui.
2Šlovindami jį, mus pamilusį, privalome būti klusnūs be jokio veidmainiavimo.
Antraip mes apgaudinėtume ne regimąjį vyskupą, bet neregimąjį.
1Vadinasi mums tiktų ne tik vadintis krikščionimis, bet jais ir būti.
Nors kai kurie nuolat kalba apie vyskupą, tačiau viską daro, nepaisydami jo.
Dvejopa prigimtis ir Dievo ženklas
1Visi dalykai turi tikslą, o mūsų akys regi abu dalykus: mirtį ir gyvenimą.
Ir kiekvienam skirta žengti į savo vietą.
2Panašiai esama dvejopų monetų: vienos priklauso Dievui, kitos pasauliui, ir kiekviena turi savo žymenį.
Kurie netiki - nešioja pasaulio žymenį, o tikintieji, gyvenantys Jėzaus Kristaus meile, nešioja Dievo Tėvo žymenį.
Dieviškoji santarvė ir pagarba artimui
1Minėtuose asmenyse tikėjimo galia aš išvydau visą bendruomenę ir ją pamilau, todėl raginu: stenkitės viską daryti dieviškojo sutarimo dvasia, vadovaujami vyskupo Dievo vietoje, presbiterių - vietoj apaštalų tarybos ir darbuojantis man itin brangiems diakonams, vykdantiems tarnystę Jėzaus Kristaus, nuo amžių buvusio pas Tėvą ir apsireiškusio pabaigoje.
2Taigi visi, apgaubti tos pačios dieviškos dvasios, gerbkite vieni kitus; niekas kūnišku žvilgsniu tenežiūri į savo artimą.
Visuomet Jėzuje Kristuje mylėkite vieni kitus.
Tegu jumyse nebūna nieko, kas jus galėtų išskirti.
Vienybė su Dievu per Bažnyčią
1Kaip Viešpats nieko nedarė be Tėvo, su kuriuo jiedu viena, - nei savo valia, nei per apaštalus, - taip ir jūs nedarykite nieko be vyskupo ir be presbiterių.
Nesistenkite aukštinti savo darbų, atliktų skyrium.
Viską darykite bendrai, idant būtų vieninga malda, vieningi prašymai, viena dvasia ir viena viltis su meile bei nepriekaištingu džiaugsmu.
Štai ką reiškia Jėzus Kristus, o už jį nėra nieko brangesnio.
Atsisakymas senųjų papročių ir tikėjimas Kristumi
1Nesiduokite suklaidinami neteisingų mokymų ir beverčių senybinių pasakų.
Jei ir šiandien gyvename pagal žydų papročius, tai prisipažįstame dar negavę malonės.
2Iš tikrųjų dieviškieji pranašai gyveno sekdami Kristaus Jėzaus gyvenimu.
Todėl jie ir buvo persekiojami.
1Kai gyvenusieji pagal seną tvarką pažino naująją viltį, jie liovėsi šventę šabą ir pradėjo švęsti Viešpaties dieną.
Juk per Jėzų ir jo mirtį iškilo mūsų gyvenimas, nors kai kurie tai neigia.
Vis dėlto per šitą paslaptį, priimtą tikėjimu, tvirtai laikomės, idant būtume tikrais Jėzaus Kristaus, mūsų vienintelio mokytojo, mokiniais.
Kaip gi mes galėtume be jo gyventi?
Juk ir pranašai, - jo dvasiniai mokiniai, - laukė jo kaip mokytojo.
Gyvenimas Kristuje ir atsižadėjimas blogio
1Nebūkime nejautrūs jo gerumui!
Jeigu jis elgtųsi pagal mūsų pavyzdį - mūsų išvis nebūtų.
Štai kodėl mes daromės jo mokiniais ir mokomės gyventi pagal krikščionybę.
O jei kas nors pasirinktų kitokį - ne krikščionio - vardą, tas nepriklausytų Dievui.
2Tad atsižadėkime piktojo raugo, persenusio ir perrūgusio, tapkime nauju raugu, kuris yra Jėzus Kristus.
Tegu jis pasūdo jūsų gyvenimą, idant niekas jūsų nesugadintų.
3Paikiausia lūpomis išpažinti Jėzų Kristų, o gyventi pagal žydų papročius.
Tvirtas tikėjimas Jėzaus įvykiais
1Visa tai, mylimieji, (rašau) ne todėl, kad būčiau sužinojęs kai kuriuos jūsiškius netinkamai elgiantis, bet menkesnis už jus aš trokštu, kad būtumėte atsargūs ir nesiduotumėte pagaunami tuštybės kabliuku.
Atvirkščiai, nedvejodami tikėkite (Jėzaus) gimimą, kančią ir prisikėlimą, kurie yra įvykę valdant Poncijui Pilotui.
Visus šiuos dalykus iš tiesų ir tikrai patyrė Jėzus Kristus, mūsų viltis.
Meilė ir vienybė kaip krikščioniško gyvenimo pagrindas
1Aš norėčiau visais atžvilgiais pasidžiaugti jumis, kad tik būčiau šito vertas.
Jei esu supančiotas, vadinasi, negaliu būti su jumis sulygintas, juk jūs esate laisvi.
Žinau, kad jūs tuščiai nesididžiuojate, mat jumyse gyvas Jėzus Kristus.
1Stenkitės tvirtai laikytis Viešpaties bei apaštalų pamokymų, idant visa, ką darote, išeitų į gera tiek kūnui, tiek dvasiai, tikėjimui ir meilei, Sūnuje ir Tėve, ir Dvasioje, pradžioje ir pabaigoje kartu su jūsų garbinguoju vyskupu, su brangiuoju jūsų...
