Nijolė Ščiukaitė - estrados dainininkė, kurios gyvenimas neatsiejamas nuo muzikos, dainų ir kelionių. Jos kūrybinis kelias, nors ir vingiuotas, visada turėjo vieną tikslą - atsidavimą muzikai ir klausytojams. Šiame straipsnyje panagrinėsime jos biografiją, kūrybinį kelią ir pasiekimus.
Vaikystės aistra muzikai
„Visas mano gyvenimas - tai muzika, dainos, kelionės. Nuo pat mažens labai mėgau dainuoti, deklamuoti eilėraščius. Kartais eilėraščius paversdavau dainomis - pritaikydavau liaudiškos dainos motyvus. Ypatingai mėgau koncertuoti, ypač tada, kai susirinkdavo daugiau klausytojų, - pasakoja Nijolė. - Kai susirinkdavo svečiai, mane užkeldavo ant kėdutės, o aš su malonumu atlikdavau programą - neprašoma. Šioje srityje rodžiau didelę iniciatyvą.“
Dainuoja nuo vaikų darželio. Pirmi jos pasirodymai - stovint ant kėdės ir iš aplinkinių laukiant susižavėjimo šūksnių bei plojimų.
Kūrybinio kelio pradžia
„Tuomet dainavau mokykloje, muzikos mokytojas mane paskatino stoti į tuometinį Šiaulių muzikos technikumą. Baigusi jį dirbau pagal paskyrimą - tais laikais tai buvo būtina. Vėliau prisijungiau prie Šiaulių estradinio kolektyvo. Galiu teigti, jog tuomet prasidėjo mano kūrybinis kelias, - prisimena estrados primadona N. Ščiukaitė.
1959 m. baigė Šiaulių 6-ąją vidurinę mokyklą, 1961 m. - Šiaulių muzikos technikumo vokalinio skyriaus dainavimo klasę. Buvo paskirta dirbti į Šiaulių rajono Daugėlių statybinių medžiagų kombinato kultūros namus. Dirbo su vaikų meno kolektyvais, kurį laiką buvo kultūros namų direktorė. Dainavo Šiaulių statybos tresto estradiniame ansamblyje, koncertavo su Šiaulių simfoniniu orkestru.
Šiauliai - lietuvių estrados sostinė. Lietuvių estrados sostinės vardu kažkada buvo tituluojami Šiauliai. To įrodymas - pirmasis lietuvių estrados atlikėjų konkursas Vilniuje 1963 metais. Tame konkurse ryškiausi buvo du kolektyvai, ir abu iš Šiaulių: Šiaulių statybos tresto ir „Elnio“ gamyklos estradiniai ansambliai. Tais pačiais metais prie Lietuvos valstybinės filharmonijos buvo nuspręsta įkurti profesionalų estradinį ansamblį, jam vadovauti iš Šiaulių buvo pakviestas Teisutis Saldauskas, o jis pasiėmė savo saviveikliniame ansamblyje jau dainavusius šiauliečius Ziną Jurgutytę, Nijolę Ščiukaitę, Juozą Garbenį, Adolfą Jarulį.
„Nemuno žiburiai“ ir kelionės po pasaulį
„Po poros metų mūsų visą kolektyvą pakvietė dirbti į Filharmoniją. Pavadino mus „Nemuno žiburiais“. Dar po kiek laiko atsidūriau Juozo Tiškaus vadovaujamame bigbende, vėliau jis tapo estrados ansambliu. Su šiuo ansambliu nuėjau labai ilgą kūrybinį kelią.“
1963 m. spalio mėnesį pradėjo dirbti LSSR valstybinės filharmonijos estradiniame ansamblyje „Nemuno žiburiai“. Po metų buvo pakviesta dainuoti Juozo Tiškaus vadovaujamame Lietuvos estradiniame orkestre, kuris 1965 m. performuotas į ansamblį „Estradinės melodijos“. Jame liko dirbti ir dainavo 30 metų. Per šį laikotarpį drauge su ansambliu „Estradinės melodijos“ dalyvavo Lietuvos kultūros ir meno dekadose Maskvoje, Baltarusijoje, Rusijos Federacijoje, tarptautinėse estradinėse programose „Auksinis ruduo-79“, „Draugų melodijos-80, 81“, tarptautiniuose festivaliuose „Sopotas-74“, „Bratislavos lyra-76“.
Nijolė ėmė įrašinėti dainas, jas grojo radijo stotys, buvo išleista ne viena muzikinė plokštelė. Ilgos kelionės ir sėkmingai įveikti dainų konkursai skirtingose pasaulio šalyse moteriai padėjo pajusti gyvenimo pilnatvę ir suteikė didelį džiaugsmą.
„Turėjome pasisekimą Maskvoje - mus kvietė į tarptautines estrados programas. Vieni žymiausių - „Auksinis ruduo“ ir „Draugų melodijos“. Buvo kviečiami atlikėjai iš socialistinių šalių, o mūsų ansamblis jiems visiems akomponuodavo. Dainuodavome ir patys, - sako Nijolė Ščiukaitė ir teigia, jog tuomet išvažinėjo kone visus didžiuosius Rusijos miestus. - Turbūt nėra vietos, kurioje būtume nebuvę. Lietuvoje buvome reti svečiai. Gastrolės trukdavo ir po tris mėnesius - keli mėnesiai, praleisti Azijoje, Kaukaze, Urale, prie Baikalo. Važinėjome po pasaulį su lietuviška daina.“
Buvo koncertavusi ne tik daugelyje sovietinio bloko šalių, bet ir Australijoje, JAV, Mongolijoje.
Apdovanojimai ir įvertinimas
1974-iais N. Ščiukaitė pelnė LSSRS nusipelniusios artistės vardą ir dainavo tarptautiniame festivalyje „Sopotas“. „O dar po poros metų atstovavau Lietuvą festivalyje „Bratislavos lyra“. Ne kartą buvau pripažinta geriausia dainininke. 1993-iais man buvo įteikta Antano Šabaniausko premija, o 1996-iais buvau apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ketvirtojo laipsnio ordinu, - garbingais pasiekimais dalijasi 80-ojo jubiliejaus sulaukusi moteris.
1975 m. suteiktas LSSR nusipelniusios artistės vardas. Po dviejų dešimtmečių ji buvo apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ketvirtojo laipsnio ordinu.
1974 metais Nijolė Ščiukaitė pelnė LSSR nusipelniusios artistės vardą ir dainavo tarptautiniame festivalyje „Sopotas“. Po poros metų ji atstovavo Lietuvą festivalyje „Bratislavos lyra“ ir ne kartą buvo pripažinta geriausia dainininke. 1993 metais jai buvo įteikta Antano Šabaniausko premija, o 1996 metais ji buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ketvirtojo laipsnio ordinu.
Nijolė Ščiukaitė - estrados dainininkė, kurios gyvenimas neatsiejamas nuo muzikos, dainų ir kelionių. Jos kūrybinis kelias, nors ir vingiuotas, visada turėjo vieną tikslą - atsidavimą muzikai ir klausytojams. Šiame straipsnyje panagrinėsime jos biografiją, kūrybinį kelią ir pasiekimus.
Dainų prasmė ir lietuviškas repertuaras
„Prasmė, vidinė šilumas ir savitumas - štai kas man visada rūpėjo. Visada norėjau, kad mano atliekamos dainos būtų prasmingos. Norėjosi žmonėms kažką pasakyti, ne vien tik padainuoti pagal gražiai skambančią melodiją. Man labai patikdavo baladės, daug jų esu sudainavusi.“
Nijolei Ščiukaitei visada rūpėjo prasmė, vidinė šiluma ir savitumas. Ji norėjo, kad jos atliekamos dainos būtų prasmingos ir kažką pasakytų žmonėms. Jai labai patikdavo baladės, kurių ji yra sudainavusi daug.
Nors estrados dainininkė daug laiko praleisdavo ne Lietuvoje ir atlikdavo rusų kompozitorių sukurtas dainas, jos sudainuotų dainų archyve - ir žinomiausi lietuvių kompozitorių kūriniai.
„Raudonikio „Raudona rožė“ ir „Krantų gėlė“ - šias dainas sudainavau pirmoji. Jas visi žino ir šiandien, - džiaugiasi didžiąją gyvenimo dalį scenoje praleidusi N. Ščiukaitė.
Atlikėją vis dar stebina, kad daugeliui klausytojų įstrigę keli jos atlikti šlageriai: „Skinsiu raudoną rožę“, „Keturiasdešimt kaštonų“, „Senelis“, „Mes išliksim jauni“, „Po svyruokliu beržu“. Be jų, N. Ščiukaitės repertuare - per šimtą rimtų kūrinių.
Jei peržvelgsime Nijolės Ščiukaitės repertuarą, tai jame gausu lietuvių kompozitorių B. Gorbulskio, V. Telksnio, A. Raudonikio, M. Tamošiūno, M. Vaitkevičiaus, M. Noviko, T. Makačino, o ir paties J. Tiškaus dainų. Iš užsienio kompozitorių Nijolė ypač buvo pamėgusi kompozitorius S. Kolodžerį ir I. Sveikas.
Gyvenimas su Juozu Tiškumi
„O visą kūrybinį gyvenimo kelią nuėjau su Juozu Tiškumi. Jis buvo „Estradinių melodijų“ vadovas. Taip pat jis buvo mano gyvenimo draugas, visada jį gerbiau ir mylėjau. Myliu ir dabar, nors jau keturiolika metų Juozo nebėra su manimi.“
Apie mylimą vyrą jautriai kalbanti Nijolė prisipažįsta, jog J. Tiškaus mirtis įtakojo jos kūrybinės ir koncertinės veiklos pabaigą. „Kai Juozas mirė, nebegalėjau eiti į sceną - pabaigiau savo kūrybinę ir koncertinę veiklą. Be jo buvo labai sunku dainuoti, daina nebeskambėjo taip, kaip anksčiau. Kaip aš juokiuosi - užlūžo gerklėje, tikriausiai, - Delfi pasakoja estrados primadona. - Tiesa, vėliau dar kurį laiką dirbau B. Dvariono muzikos mokykloje, buvau dainavimo mokytoja. Su vaikais iš viso dirbau 16 metų. Šis kūrybinis darbas taip pat buvo labai gražus. Aiškinau jiems ne tik tai, kaip reikia kvėpuoti, tačiau ir kaip perteikti tekstą, kaip įsijausti į dainą ir ją suprasti.“
2006-aisiais mirus vyrui kompozitoriui Juozui Tiškui (g. 1929 m.) dainininkė surengė atsisveikinimo koncertą ir nuo tada mikrofoną į rankas paima itin retai. Moteris ne kartą yra sakiusi: „Užstrigo gerklėje giesmė. Negaliu dainuoti.“
Vyras Juozas Tiškus (1929-2006), ilgametis Filharmonijos orkestro ir ansamblių vadovas.
Dabartinis gyvenimas
„Pasak N. Ščiukaitės, vaikai norėdavo dainuoti anglų kalba, tačiau ji visuomet skiepijo meilę lietuvių kalbai. Tačiau laikui bėgant ėmė varginti nugaros, sąnarių skausmai, todėl palikau mokytojos darbą. Dabar aš vos galiu vaikščioti - niekur nebeišeinu. Deja, bet yra kaip yra, - atsidūsta gyvenimą muzikai ir kūrybai pašventusi Nijolė. - Gyvenu koronaviruso sąlygomis jau du metus. Tačiau visą gyvenimą labai daug važinėjau, labai daug keliavau - visada pasiilgdavau namų. Grįžti į namus po gastrolių būdavo didžiausia šventė. Savo namus myliu ir dabar - visiškai nesijaučiu suvargusi. Man gera juose. Dabar čia visas mano pasaulis.“
Nijolė Ščiukaitė turi daug draugų, kurie ją lanko ir susiskambina. Ji nesiskundžia, nors sveikatos norėtųsi turėti šiek tiek daugiau. Ji gyvena septintame aukšte, iš kur atsiveria puikūs vaizdai. Ji stebi visus metus laikus iš aukštai ir prisimena, kaip atsikėlus į šį butą, po langais augantys beržai buvo ką tik pasodinti, o dabar jai jie septintame aukšte šakomis moja.
O vienatvės ji nebijau, nes jai ji visai nebaisi. Aš labai gerai jaučiuosi viena.“
Nors estrados dainininkė daug laiko praleisdavo ne Lietuvoje ir atlikdavo rusų kompozitorių sukurtas dainas, jos sudainuotų dainų archyve - ir žinomiausi lietuvių kompozitorių kūriniai.
Nuo jaunystės vasaras mėgsta leisti sodyboje prie Struipio ežero (Utenos r.). „Tai vieta, kur žiūrint į tyvuliuojantį ežerą pailsi ir kūnas, ir siela. O kiek ten grybų ir uogų pririnkta“, - džiaugėsi N. Ščiukaitė.
Dainininkė juokaudama negaili priekaištų dabartiniams scenos apšvietėjams ir operatoriams.
Garsiausi dainininkės atliekami hitai:
- „Keturiasdešimt kaštonų“
- „Senelis“
- „Mes išliksim jauni“
- „Po svyruokliu beržu“
- J. S. Bacho „Ariozo“
- „Raudona rožė“
- „Krantų gėlė“
