Įvadas
Žmogaus tragedija yra neatsiejama nuo mirties suvokimo. Šiandien ir jos vis dar nepraranda aktualumo: jas stato šiuolaikiniuose teatruose, literatūros mokslas tyrinėja tragedijos formą, herojaus charakterius, jausmų raišką, recepciją Renesanso ir Baroko laikų dramose.
1. Jausmų ir poetikos samprata
Pirmiausia apibrėžiama "jausmų" ir "poetikos" sąvokų reikšmė. "Poetikos" terminas šioje disertacijoje vartojamas, turint omenyje stilistines priemones. Stengiamasi išryškinti, kaip ir kokiomis priemonėmis Seneka atskleidžia herojaus jausmus tragedijose. Daug sudėtingesnis uždavinys - atsakyti į klausimą, kas yra jausmai ir emocijos.
Šios ir nevienareikšmės sąvokos. Lietuvių kalboje savas žodis "jausmas" ir tarptautinis "emocija" yra sinonimai, todėl, tyrinėjant herojaus jausmų raišką Senekos tragedijose, nesistengta išryškinti aisių sąvokų skirtumų. Lietuvių kalbos žodyne teigiama, kad "emocija yra psichinis išgyvenimas, susijaudinimas, jausmas". Jausmas lietuvių kalboje turi tris reikšmes: "1. malonus ar nemalonus pergyvenimas, emocija: Jausmu, arba emocija, vadinamas žmogaus pergyvenimas savo santykio su tuo, ką jis pažįsta ir veikia. Liūliakumo jausmas. 2. Supratimas, nuovoka. Pvz.: šiuo klausimu jis neturi jokio jausmo ir įmanymo. 3. Pojūtis. Pvz.: Jį pamoko palietimo jausmas, kurs padeda jo ausims". Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje apie du terminus yra labiau išskiriama. "Emocija" (lot. emoveo - judinu, jaudinu) apibrėžiama kaip subjektyvus išgyvenimas, apibūdinantis reikšmingus žmogaus poreikiams (motyvacijai) įvykius, reiškinius, situacijas ir skatinantis veikti atsižvelgiant į juos. Tai savimi raiška. Idealai, įsitikinimai, elgesio normos, tik tapę jausmo objektu, realiai skatina žmogaus veiklą. Esant aplinkybėms meilės jausmas sukelia džiaugsmą, pasididžiavimą mylimuoju, simpatiją jo draugams, sielvartą dėl nelaimės, apmaudą dėl klaidos, pavydą ir kita. Šiomis aplinkybėmis ir skatina į jas nukreiptus veiksmus.
Jau prieš 2500 metų Platonas ir Aristotelis tyrinėjo, kokia yra jausmų prigimtis. Vėliau jausmų analizei didelį dėmesį teikė stoikai, Ciceronas, Seneka, Plutarchas. Pasak šiuolaikinių psichologų Cheshire'os Calhoun ir Roberto C. Solomono, daugelis šiuolaikinių teorijų emocijas analizuoja dviem aspektais: fiziologiniu ir kognityviniu (pastarasis apima suvokimą, įsitikinimus). Kognityvinis aspektas emocijas identifikuoja kaip tam tikrą emocijų rūšį, kuri apima ir "atitinkamų" aplinkybių supratimą. Šiuolaikiniai filosofai didžiausią dėmesį kreipia į emocijų kognityvinę pusę, tyrinėja, koks yra ryšys tarp emocijos ir įsitikinimo. Pavyzdžiui, jei žmogus sumiaurėja, vadinasi, jis įsitikinęs, kad situacija yra nepatogi, arba jei žmogus myli, tiki, kad jo mylimasis yra geriausias žmogus. Pasak Ch. Calhoun ir R. C. Solomono, daugelis šiuolaikinių teorijų emocijas analizuoja dviem aspektais: fiziologiniu ir kognityviniu (pastarasis apima suvokimą, įsitikinimus). Kognityvinis aspektas emocijas identifikuoja kaip tam tikrą emocijų rūšį, kuri apima ir "atitinkamų" aplinkybių supratimą. Šiuolaikiniai filosofai didžiausią dėmesį kreipia į emocijų kognityvinę pusę, tyrinėja, koks yra ryšys tarp emocijos ir įsitikinimo. Pavyzdžiui, jei žmogus sumiaurėja, vadinasi, jis įsitikinęs, kad situacija yra nepatogi, arba jei žmogus myli, tiki, kad jo mylimasis yra geriausias žmogus.
Su emocijų tyrimu susiję dar du svarbūs klausimai. Pirma, kaip atskirti emocijas nuo kitų psichinių fenomenų. Pavyzdžiui, René Descartes ir Davidas Hume teigė, kad emocijos ir jutiminis suvokimas yra analogiški fenomenai. Pasak Francis Hutcheson ir William James, emocijos yra tam tikra suvokimo rūšis. Kita emocijų tyrinėjimo problema yra emocijų klasifikacija į bendrus tipus. Kol kas nerasta vieno principo, pagal kurį būtų galima suklasifikuoti visas emocijas. Pagal objektą (pakili nuotaika, nerimas), arba, pasak Hume, į ramius (estetinis džiaugsmas, malonumas) ir smurtinius (įniršis). Šiai paplitęs skirstymas į teigiamus (malonius), neigiamus (nemalonius) ir neutralius. Pavyzdžiui, teigiami: džiaugsmas, energingumas, euforija, simpatija, aktyvumas, pasitenkinimas, palaima, susižavėjimas, smalsumas, malonumas, ramybė, humaniškumas, meilė, laimė, švalumas, triumfas, pergalė etc. Taigi žmogaus jausmų ir emocijų yra labai daug, todėl apibrėžta, kokie jausmai tyrinėtini šioje disertacijoje. Vienas svarbiausių Senekos tragedijose jausmų yra pyktis, kurio analizei filosofas skyrė traktatą ir visose savo tragedijose aprašo šį jausmą. Garda ir kaltė taip pat yra neatsiejami jausmai nuo antikinės tragedijos. Gėdą ir šio jausmo įvairius aspektus, be to didžiulį, pyktį, kaltę graikų tragedijose, epe, lyrikoje, Aristotelio, Platono ir sofistų veikaluose tyrinėjo Douglas L. Cairnsas. Vienas reikšmingiausių darbų, skirtas gėdos ir kaltės tyrimams graikų literatūroje, yra Doddso monografija "Graikai ir Iracionalumas". Senekos tragedijose dažnai aprašomas baimės jausmas, kurį poetas išryškina, vaizduodamas kosmoso ir žemės katastrofas, pomirtinio pasaulio baisumus. Tai rašiusio poeto Lukrecijaus poemoje "Apie daiktų prigimtį". Mirties baimė ir jos nugalėjimas Seneka atskleidžia "Ethos Herkulyje". Čia poetas pateikia stoikišką ramybės mirties akivaizdoje pavyzdį. Dezintegracinę baimę Senekos tragedijose pirmieji pastebėjo ir aprašė Denisas Henry ir Elisabeth Henry.
2. Herojus ir jo jausmai
Senekos tragedijų herojų jausmus būtų daug sunkiau suprasti, neatsižvelgus į stoikų jausmų sampratą, kuria grindžiama Senekos jausmų teorija. Ankstyvieji stoikai (Zenonas, Kleantas, Chrizipas) įvardijo keturis pagrindinius jausmus: džiaugsmą, liūdesį, troškimą ir baimę. Tai blogio suvokimas, troškimas - į ateityje būsimo gėrio suvokimas, baimė - į būsimo blogio suvokimas. Kadangi jausmai yra impulsai, jie baigiasi veiksmu, jei nėra išorinio sutrukdymo. Pyktis laikomas ne tik skausmo, bet ir troškimo rūšimi. Pykdamas žmogus pritaria įspūdžiui, kad turėtų keršyti. Tai sprendimas, kuris pirmiausia skatina ir ugdo pyktį, yra toks: jis nuskriaudė mane, arba jis įžeidė mane. III a. pr. Kr. stoikai teigė, kad idealus žmogus neturi būti nesąmoningai valdomas jausmų. Tai sukelti įspūdį, bet išmokyti žmogų atpažinti savo jausmus ir ugdyti teigiamus: valią (vietoj aistros), atsargumą (vietoj baimės), džiaugsmą (vietoj džiaugimo). Vėliau jis gali apmąstyti ir protu suvaldyti savo neigiamus, egoistiškus jausmus, pašalindamas juos valios jėga. Aristotelio nuomonei dėl pamatuotų, atitinkamų jausmų Seneka nepritaria. Tai jausmai. Žmogus turėtų sutramdyti savo jausmus juos apmąstydamas. "Saikingi jausmai", pasak Senekos, yra absurdiška mintis, panašiai kaip pasakymas "saikinga beprotybė". Aistros yra iracionalios, jausmai negali būti sumažinti, suvaldyti - jie gali būti tik pakeisti racionaliu reagavimu. Seneka filosofiniuose veikaluose daug dėmesio skiria baimei ir liūdesiui, jausmams, kurie dominuoja žmogaus gyvenime iki mirties. Mirties baimė yra paradoksali: baimė saugo gyvybę, bet ji pagrobia gyvenimą. Tai "pamesti protą", netenkama racionalumo ir dvasinės ramybės. Seneka teigia, kad bijoma labiausiai to, kas nesuprantama. Klaidingai suvokiant mirtį kaip blogį, negalima išsivaduoti iš baimės ir sielvarto. Mirtis yra gamtos dėsnis, mirties supratimas yra dalis mokslo apie gamtą.
Kadangi Seneka pabrėžė emocijų reikšmę, jo tragedijose herojaus jausmai yra nepaprastai išryškinti, apie savo jausmus herojai nuolat pasakoja ir jie poeto aprašomi, pasitelkus įvairias retorines, poetines priemones, todėl pasirinkta tema: herojaus jausmų raiška Senekos tragedijose.
Personažų emocijas graikų tragedijose tyrinėjo Doddsas, Adkinsas, Cairnsas mokslininkai buvo kritikuojami būtent dėl neteisingo jausmų nustatymo. Išnagrinėti visi pagrindiniai Senekos tragedijų herojų jausmai, kurie skatina dramos veiksmą. Taip pat nebuvo ištirta, kokie herojaus jausmai kokiam tipui tragedijoms būdingi, kokia jausmų vieta tragedijoje. Galiausiai nebuvo atliktas sistemingas tyrimas, kaip ir kokiomis priemonėmis Seneka atskleidžia ir charakterizuoja herojaus jausmus.
3. Tyrimo objektas ir metodai
Tyrimo objektas yra Senekos aštuonios pilnai išlikusios tragedijos: "Trojietės", "Paėmė Herkulis", "Medėja", "Fedra", "Edipas", "Agamemnonas", "Tiestas" ir "Etos Herkulis". Šios aštuonios tragedijos turi pradžią, pabaigą, choro partijas ir visas tragedijoms reikiamas dalis, todėl jas galima analizuoti kaip vientisus kūrinius.
Finikietės netinka, nes jos neturi pradžios, pabaigos, choro partijų, nes ji neturi visų tragedijoms reikalingų dalių. Oktavija - istorinė drama, vienintelė išlikusi fabula praetexta, kur vaizduojami ne graikų mitologiniai herojai, o romėnų istoriniai asmenys. Šiuolaikiniai mokslininkai Oktaviją Senekai nepriskiria. Joje aprašomi 62 metai po Kr. įvykiai. Čia vienas iš personažų yra Seneka, kurio pamokymai neklauso imperatorius Neronas ir nužudo savo žmoną Oktaviją.
Šios yra skirstomi į dvi kodeksų grupes: A ir E. Oktavija yra tik A grupėje. Kitos devynios tragedijos yra abiejuose kodeksuose. Tai Laurenciano bibliotekoje. Daugiau nei 1204 metai po Kr. E kodekse Senekos tragedijos išdėstytos tokia tvarka: Hercules, Troades, Phoenissae, Medea, Phaedra, Oedipus, Agamemnon, Thyestes, Hercules. A kodekse tragedijų eiliakumas ir pavadinimai šiek tiek skiriasi: Hercules furens, Thyestes, Thebais, Hippolytus, Oedipus, Troas, Medea, Agamemnon, Octavia, Hercules Oetaeus. Viduramžiais visoje Europoje vyravo A grupės Senekos tragedijų kodeksai. Vilniaus universitete (1579-1773) Senekos tragedijos buvo skaitomos taip pat iš A grupės kodeksų nuorašų. Studijų metu Vilniaus universitete retorikos klasėje nuo 1614 iki 1622 metų kasmet buvo skaitomos lotyniškai Senekos tragedijos: Medea, Hercules furens, Thyestes et Thebais, Hyppolitus, Oedipus, Troas, 1711 metais - Senekos Medea, Thyestes et Thebais, Hyppolitus. Vilniaus universiteto biblioteka buvo įsigijusi vieną seniausių leidinių - Senekos tragedijas inkunabulų rinkinyje: Lucius Annaeus Seneca, Tragediae, cum commentario Gelli Bernardini Marmitae et Danielis Caietani.
Šios iš lotyniško Senekos Tragedijų leidimo, kurį 1986 metais parengė Otto Zwierleinas, sugretinęs A ir E grupių kodeksus.
4. Antikinių vardų formų vartojimas
Čia reikia pridėti dar keletą žodžių dėl antikinės vardų formų vartojimo. Šis klausimas buvo ne kartą keliamas ir diskutuojamas, bet niekada nebuvo prieita prie vieningos nuomonės, todėl rašoma įvairiai. Dabar populiarus principas Graeca - graece, Latina - latine. Šis principas taip pat turi trūkumų, nes nevienija visų antikinės vardų rašybos. Tradiciškai Senekos tragedijų personažų vardai rašomi pagal lotynišką tarimą, o ne tiesiogiai lotyniški tikriniai vardai per lotynų kalbą ar graikiški tikriniai vardai per graikų kalbą. Tai reiškia, kad Senekos tragedijų personažų vardai rašomi perduodant lotynišką tarimą, o ne tiesiogiai lotyniški tikriniai vardai per lotynų kalbą ar graikiški tikriniai vardai per graikų kalbą. J. Jablonskis siūlė vartoti dvi formas. Kiekvienoje epochoje skirtingi autoriai tikriniai vardai buvo perimami savaip, vadovaujantis skirtingais transkripcijos principais. Aš nediskutuosiu, o remsiuosi dabar populiariu principu: Graeca graece, Latina latine. Nesant vieningos nuomonės, manau, kad toks skirstymas yra geriausias. Kodėl gi negalėtume vartoti dvejopą formą? Be to, lietuvių kalboje tokia vartosena nėra retenybė, šiuo transkripcijos principu parašytas Dalios Dilytės aukaotomsios mokykloms skirtas vadovėlis "Antikinė literatūra". Todėl šioje disertacijoje rašau Senekos tragedijų personažų vardus, remdamasi lotynišku tarimu, kuris susiformavo vėlyvoje Antikoje ir Viduramžiais, be to, iki šiol šiuo principu studentai mokomi skaityti lotyniškai Vilniaus universitete. Transkribuoju iš lotynų kalbos Faedra į Fedra, Oedipus į Edipas, o iš graikų kalbos Φαίδρα į Faidra, Οἰδίπους į Oidipas etc.
Disertacijai pasirinkta tema Lietuvos literatūrologijos, teatrologijos moksle yra visai nauja. Šiuolaikiniai literatūrologai paprastai tyrinėja herojaus jausmus, nesigilindami į jų vietą tragedijoje, tarpusavio ryšius, reikšmę visam tragedijos veiksmui, paliekamos nuošalyje ir jausmų atsiradimo priežastys. Senekos tragedijos dar nėra pakankamai ištirtos.
