Friedrichas Nietzsche (1844-1900) - vienas įtakingiausių ir kontraversiškiausių filosofų pasaulyje, kurio darbai įeina į filosofijos aukso fondą. Jis tapo naujos, „neklasikinės“ filosofijos ir „atviro“ mąstymo simboliu, atspindinčiu esminius pastarojo šimtmečio Vakarų filosofinės sąmonės pokyčius. Nietzsche's filosofija, kupina scientizmo, natūralizmo, evoliucionizmo ir reliatyvizmo bruožų, būdingų jo laikmečiui, kartu kritikavo savo epochą bei jos kultūrą, pabrėždamas neigiamus jos aspektus. Šiame straipsnyje panagrinėsime Nietzsche's asmenybės tobulėjimo filosofiją, jo įtaką ir interpretacijas.
Nietzsche's filosofijos reinterpretacijos priežastys
Pranašiški šio genialaus filosofo žodžiai, jog „kai kurie žmonės gimsta tik po mirties“, pirmiausia taikytini jam pačiam, nes niekas iš didžiųjų XIX a. pabaigos mąstytojų taip nepaveikė postmoderniosios mąstysenos, kaip šis, sunkiai įspraudžiamas į akademines schemas, klasikinės filosofijos mitologemų naikintojas. Nedaug pasaulinėje filosofijoje tekstų, kurie žaižaruojančiu intelektu, kone tobula kalba, giliamintiškumu ir magiška įtaigos jėga taip veiktų skaitytoją. Šie tekstai patrauklūs dėl jų universalumo, sprogstamosios galios, „atvirumo“ pasauliui, sugebėjimo išsivaduoti nuo dirbtinių mąstymą varžančių apribojimų.
Foucault rašė, kad Nietzsche pagausino filosofinių polėkių skaičių. Jis domėjosi viskuo - literatūra, istorija, politika ir pan. Jis ieškojo filosofijos visur. Jo mįslinguose tekstuose poetiniai, eseistiniai ir, glaudžiai susiję su asmeniniais išgyvenimais, egzistenciniai aspektai neretai slepia jo radikalių filosofinių idėjų turinį.
Būdamas tiesioginis Schopenhauerio sekėjas Nietzsche plėtojo pagrindinius voliuntaristinės filosofijos principus. Tačiau pasyvus Schopenhauerio koncepcijos pobūdis jau neatitiko naujos ideologinės ir kultūrinės Vokietijos padėties po 1870 m. Todėl ją keičia reliatyvistinė Nietzsche’s „gyvenimo filosofija“ (Lebensphilosophie), jautriai atspindinti to meto kultūros raidos prieštaringumą, iracionalių jėgų visuomenėje stiprėjimą, eschatologinius motyvus, lyginamųjų studijų, žmogaus būties ir asmenybės kūrybinės saviraiškos problemų aktualėjimą. Remdamasis ontologinėmis Schopenhauerio nuostatomis jis formuoja naują su žmogaus būtimi susijusią neklasikinę filosofiją teikdamas jai solidų teorinį pamatą. Mąstytojas atskleidžia naujas sąvokos gyvenimas interpretacijos perspektyvas. Iracionalius Vakarų visuomenėje, kultūroje, filosofijoje, religijoje mene vykusius procesus Nietzsche permąsto remdamasis jautriausiais dvasiniais išgyvenimais.
Dėl jam būdingo įžvalgumo, nesitenkinimo klasikiniais racionalistinėje Vakarų filosofijoje viešpatavusiais principais Nietzsche tapo vienu nuosekliausių Vakarų mąstymo tradicijos (nuo Sokrato iki Hegelio), kurią jis traktavo kaip banalų plebėjišką dualizmą, kritikų ir reformatorių. Jo „gyvenimo filosofija“ yra mėginimas iš esmės pakeisti klasikinėje metafizinėje Vakarų filosofijoje vyravusias nuostatas, paneigti abstraktų stebimąjį racionalistinės filosofijos pobūdį, jos atsainų požiūrį į žmogaus būties problemas. Turėdamas įgimtą mistifikatoriaus talentą, Nietzsche mėgo šokiruoti filisterio sąmonę dygia ironija, pabrėžtinu vertinimų paradoksalumu, hiperbolėmis, aršiais išpuoliais prieš nusistovėjusias kultūros, meno, moralės normas, visuotinį pripažinimą įgavusius autoritetus ir idealus. Jis šaipėsi iš savo pernelyg patiklių skaitytojų, teikdamas jiems dviprasmes išvadas, miglotas ir nerealias idėjas, kurių pats niekada rimtai nevertino. Kaip ne kartą yra pats prisipažinęs, rimčiausiems reiškiniams mėgo „prisegti juokdario uodegą“. Šis ironiškas aristokratiškumas, romantinis ezoterinis žaidimas prieštaravimais sudarė vieną svarbiausių Nietzsche’s mąstysenos bruožų.
Mannas aiškino, kad skaityti Nietzsche’ę yra savotiškas menas, kur visiškai neleistinas tiesmukumas, grubumas, kur, atvirkščiai, būtinas nepaprastas proto lankstumas, ironijos jausmas, įsigilinimas. Kas suvokia Nietzsche’ę tiesmukai, priima tai, ką jis sako „kaip galutinę tiesą“, kas tuo patiki - tam geriau jo neskaityti. Neretai jis netgi užsidėdavo, vėliau jam tapusę lemtingą bepročio kaukę, kurį slėpė kitokį nei iprastinis požiūrį į pasaulį ir žinojimą.
Įvairiausioms idėjinėms kryptims priklausantys Nietzsche’s šalininkai (nors tarp jų ir Nietzsche’s skelbiamų idėjų kartais atsiranda didžiulė praraja) jo idėjas sureikšmindavo dažnai vienpusiškai. Todėl daug kas susidarė supaprastintą filosofo ir jo idėjų vaizdą. Kiekviena istorinė situacija ir socialinė grupė savaip vertino Nietzsche’ę, tarsi piešė savus filosofo portretus, kurie stebino nepanašumu tiek vienas į kitą, tiek ir į modelį (originalą). Jo veikaluose įkvėpimo ieškojo daugelis garsių XX a. kultūrininkų.
Kita vertus, falsifikuodami filosofo kūrybinį palikimą, jo autoritetu dangstėsi netgi fašizmo ideologai. Dėl šio politinio Nietzsche’s idėjų diskreditavimo ir vulgarizavimo susidomėjimas jo kūryba po Antrojo pasaulinio karo gerokai susilpnėjo. Tačiau praslinkus keliems dešimtmečiais ėmė kilti nauja Nietzsche’s idėjų atgimimo banga, kurią skatino 1961 m. išleistas Heideggerio dvitomis veikalas „Nietzsche“. Jame filosofas traktuojamas kaip paskutinis didis Vakarų mąstytojas nuvainikuojantis nuo Descartes’o laikų klestėjusį metafizinį mąstymą, kuris ignoravo pamatines būties problemas. Po metų Prancūzijoje pasirodė G. Deleuze knyga Nietzsche et philosophie („Nietzsche ir filosofija“), kuri atvėrė naujas daugelio jo idėjų interpretacijos galimybes.
Nietzsche’s idėjų atgimimui didžiulį poveikį turėjo postmodernioji prancūzų filosofija, kurios lyderiai (Foucault, Derrida, Deleuze’as, Lyotard’as, R. Barth’as) Nietzsche įvardijo reikšmingu klasikinės Vakarų mąstymo tradicijos reformatoriumi. Pagal tyrinėjimų, skirtų iškiliausiems praeities mąstytojams skaičių, Nietzsche dabar varžosi su Kantu, Laozi, Konfucijumi, Heideggeriu, Foucault, Derrida, Kierkegaardu ir Zhuangzi. Nietzsche’s idėjų įtakos didėjimo negalima laikyti atsitiktiniu reiškiniu, kadangi slenkant dešimtmečiams vis labiau aiškėja neblėstantis daugelio anksčiau nesuprastų jo idėjų aktualumas. Į šiuos labai nevienareikšmius klausimus padeda atsakyti italų mokslininkų G. Coli ir M. Montinari naujai parengtas pilnas kritinis Nietzsche’s raštų leidimas ir Nietzsches - Archiv publikacijos. Jos padeda „apvalyti“ autentišką filosofo kūrybinį palikimą nuo daugybės „pataisymų“, perdėm šališkų interpretacijų, netgi atviro jo tekstų ir minčių falsifikavimo, kuris būdingas ankstyviesiems naciams simpatizavusių A. Boimlerio ir filosofo sesers E. Förster-Nietzsche parengtiems raštų leidiniams. Reikšmingo epistoliarinio palikimo, laiškų, juodraščių, darbinių knygų variantų paskelbimas ir lyginamoji jau žinomų tekstų analizė padeda susikurti objektyvesnį Nietzsche’s idėjų vaizdą.
Dabartinėje humanistikoje formuojasi naujas požiūris į Nietzsche’ę ir kūrybinį jo palikimą. Įtakingas hermeneutinės filosofijos šalininkas H.-G. Gadameris studijoje Das Drama Zaratustras („Zaratustros drama“, 1986) Nietzsche’ę vadina „minties eksperimentuotoju“, atskleidusiu naują filosofijos epochą, ir „genialiu psichologu“, sugebėjusiu prasiskverbti į žmogaus psichiką. Filosofo tekstus jis aiškina kaip savitas užšifruotas parodijas, kuriose išorinis metaforinis sluoksnis slepia tikrąją Nietzsche’s filosofinių poetinių idėjų esmę.
Pagrindinės Nietzsche's asmenybės tobulėjimo idėjos
Nietzsche’s filosofija yra sudėtinga ir daugiasluoksnė, tačiau joje galima išskirti kelias pagrindines asmenybės tobulėjimo idėjas:
Valia galiai (Will to Power)
Valia galiai yra esminė Nietzsche's filosofijos sąvoka. Tai nėra tik noras dominuoti ar kontroliuoti kitus, bet veikiau pagrindinis gyvenimo principas - instinktyvus siekis augti, plėstis ir įveikti save. Kiekvienas žmogus, pasak Nietzsche's, turi valią galiai, kuri skatina jį siekti tobulumo ir realizuoti savo potencialą.
Antžmogis (Übermensch)
Übermensch, arba „Antžmogis“ - dar vienas garsus F. Nietzsche's terminas, apibūdinantis žmogų, kuris įveikė save ir pasiekė aukštesnį sąmonės ir egzistencijos lygį. Antžmogis yra tas, kuris atmeta tradicinę moralę ir sukuria savo vertybes, pagrįstas savo stiprybe ir kūrybiškumu.
Amžinasis sugrįžimas (Eternal Recurrence)
Amžinasis sugrįžimas yra minties eksperimentas, kuriame klausiama, kaip jaustumėtės, jei turėtumėte išgyventi savo gyvenimą vėl ir vėl, identiškai, be galo daug kartų. Nietzsche teigė, kad tikras Antžmogis priimtų šią mintį su džiaugsmu, nes jis myli savo gyvenimą tokį, koks jis yra, su visais jo džiaugsmais ir skausmais. Ši idėja skatina žmogų gyventi autentiškai ir pilnai, nes kiekviena akimirka yra svarbi.
Krikščionybės kritika
F. Nietzsche antiKRISTAS - tai galingiausia krikščionybės ir jos propaguojamos „vergų moralės“ kritika. Ši knyga, kurios pavadinimą tiksliau reikėtų versti „Anti-krikščionybė“, yra vienas skandalingiausių ir aštriausių F. Nietzsche kritikavo krikščionybę už tai, kad ji skatina silpnumą, nuolankumą ir atsisakymą nuo žemiškų malonumų. Jis teigė, kad krikščionybė yra „vergų moralė“, kuri trukdo žmogui realizuoti savo potencialą ir tapti Antžmogiu. „Dievas mirė“ - viena iš daugelio plačiai žinomų vokiečių filosofo, kritiko, poeto, rašytojo, kompozitoriaus ir genialaus mąstytojo Friedricho Wilhelmo Nietzsche (1844-1900 m.) tezių, prilipdžiusių jam ateisto etiketę, nors ji simbolizuoja tik tragišką jo viso gyvenimo tikrojo tikėjimo ir dieviškumo paiešką.
Nietzsche's įtaka
Daręs įtaką visiems svarbiausiems XX ir XXI amžiaus mąstytojams ir ištisoms moderniosios filosofijos tendencijoms, F. Nietzsche's idėjos padarė didelę įtaką egzistencializmui, postmodernizmui, feminizmui ir kitoms filosofinėms srovėms. Jo darbai įkvėpė rašytojus, menininkus ir politikus visame pasaulyje. Nietzsche's įtaka jaučiama O. Spengleriui, R. Pannwitzui, A. Sweitzeriui, K. Jaspersui, M. Heideggeriui, T. Mannui, S. Zweigui, H. Hesse’i, H. Ibsenui, J. Londonui, R. Rolland’ui, A. Malraux, A. Camus ir kitiems, kurie Nietzsche’ę laikė „naujojo humanizmo“ idėjų skelbėju, socialdemokratinio judėjimo šalininku, egzistencializmo pirmtaku ir pan.
Nietzsche's filosofijos interpretacijos
Dėl Nietzsche’s tekstams būdingo mįslingumo, paradoksalumo ir fragmentiškumo itin sudėtingas uždavinys atkurti autentišką filosofo paveikslą bei jo skelbiamų idėjų visumą. Įvairiausioms idėjinėms kryptims priklausantys Nietzsche’s šalininkai (nors tarp jų ir Nietzsche’s skelbiamų idėjų kartais atsiranda didžiulė praraja) jo idėjas sureikšmindavo dažnai vienpusiškai. Todėl daug kas susidarė supaprastintą filosofo ir jo idėjų vaizdą. Kiekviena istorinė situacija ir socialinė grupė savaip vertino Nietzsche’ę, tarsi piešė savus filosofo portretus, kurie stebino nepanašumu tiek vienas į kitą, tiek ir į modelį (originalą).
Pokario metais vyravęs „maištautojo“, „tradicinių vertybių naikintojo“, „didžiojo imoralisto“, „išprotėjusio genijaus“ vaizdinys užleidžia vietą naujam pagarbiam požiūriui į Nietzsche’ę, kaip į vieną reikšmingiausių klasikinės Vakarų mąstymo tradicijos kritikų ir reformatorių. Jis vadinamas „naujojo humanizmo idėjų skelbėju“, „gyvenimo filosofijos“, „neklasikinės filosofijos“, egzistencializmo pradininku, įtakingu kultūrologu, meno filosofu, postmodernizmo pranašu ir pan.
Puikus Nietzsche’s filosofijos žinovas ir interpretatorius Jaspersas teigė, jog yra du geri būdai filosofo idėjoms pažinti. Pirmasis - aprėpti Nietzsche’s idėjų visumą, nepaisant jų chronologinės raidos. Antrasis - jo asmeninio gyvenimo peripetijų, refleksijos ypatumų bei ligos pažinimas. Pirmuoju atveju susiduriame su belaike sistema, kuri turėtų padėti suprasti filosofo mąstyseną. Tačiau kyla klausimas - ar Nietzsche sukūrė filosofinę sistemą? Juo labiau, kad dauguma tyrinėtojų pabrėžia „nesistemingą“ jo filosofijos pobūdį.
Biografijos štrichai, darię įtaką filosofijai
Nietzsche gimė 1844 m. Prūsijai pavaldžioje Saksonijoje, Rekene, netoli Leipcigo, subtilaus ir išsilavinusio liuteronų pastoriaus šeimoje, kuri buvo kilusi iš lenkų dvarininkų giminės. Reformacijos metu po katalikų persekiojimų šeima, anot bobutės pasakojimų, persisėmė protestantizmu ir atvyko gyventi į Vokietiją. Friedrichas labai lauktas šeimoje vaikas ilgai nekalbėjo ir vaikystėje buvo labai tylus. Būsimajam filosofui buvo penkeri metai, kai po nelaimingo atsitikimo psichine liga susirgo ir mirė vos 36 m. sulaukęs jo tėvas. Mažasis brolis Jozefas po nervinio priepuolio taip pat po kelių valandų mirė. Šie sukrėtimai labai paveikė jautraus Friedricho pasaulėjautą. Praslinkus daugeliui metų paskutinėje neužbaigtoje knygoje Ecce Homo, grįždamas mintimis į vaikystės metus, Nietzsche rašė, kad tuomet jis numirė tėvo asmenyje.
Šeima netrukus persikėlė į Naumburgą, kur kartu su seserimi Elisabetta tetų globojamas Friedrichas leido vaikystės dienas, čia pradėjo lankyti pradinę, po jos - privačią parengiamąją mokyklą, daug dėmesio skyrė muzikavimui, puikiai skambino pianinu. Dešimties metų jis įstojo į Naumburgo gimnaziją ir išsiskyrė unikaliais sugebėjimais. Kaip neeilinių gabumų mokinys 1858 m. gavo siuntimą tęsti mokslus garsioje filologinės pakraipos (prie Naumburgo) Pfortos mokykloje, kurią buvo baigę F.G. Klopstockas, Fichte, broliai Schlegeliai, Novalis, L. Ranke. Ten viešpatavo pietizmas, puoselėjamas asketiškų liuteroniškų idealų. Vasarą mokiniai keldavo penktą, o žiemą - šeštą valandą ryto. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas lotynų, prancūzų kalboms, religijai, istorijai, matematikai.
Vėliau Bonos universitete du semestrus studijavo filologiją ir teologiją, paskui išvyko paskui mokytoją klasikinės filologijos profesorių F. W. Ritschlį (kuris jam buvo „vienintelis asmeniškai pažįstamas genialus mokslininkas“) ir tęsė studijas Leipcigo universitete. Kaip ir E. Rhode, jis tapo garsiausiu Ritschlio mokiniu. Tačiau ilgainiui filologija jį vis mažiau domina, vis labiau traukia filosofija ir kitos humanistikos sritys. Leipcige Friedrichas susižavėjo Schopenhaueriu ir Rytų filosofija. Jis vadina Schopenhauerį “niūriu genijumi”, tėvu, kuris jam atveria naujo nepažįstamo jaudinančio pasaulio horizontus. Mintis, kad prieš šešis metus šis gyvenimo filosofijos šauklys dar buvo gyvas ir jų keliai galėjo susikirsti jį jaudina.
Baigęs universitetą, 24 metų amžiaus Nietzsche Ritschlio pastangomis 1869 m. gavo kvietimą, nors dar neapgynęs disertacijos, vadovauti kaip profesoriui klasikinės filologijos katedrai Bazelio universitete. Savo rekomendacijoje garsusis filologas rašė: „Tarp jaunų talentų atsiskleidusių mano akyse per 39 metus, aš nemačiau nei vieno, kuris toks jaunas būtų išsiskyręs tokia branda, kaip minėtas Nietzsche. Jei jam skirta ilgai gyventi - duok Dieve jam tai! - pranašauju, kad ilgainiui jis vyraus vokiečių filologijoje“. Kaip Bazelio universiteto profesorius jis gavo Šveicarijos pilietybę. Nors nuo tol beveik visą sąmoningą gyvenimą nugyveno užsienyje, tačiau savo dvasia buvo suaugęs su jį pagimdžiusia ir išpuoselėjusia vokiečių kultūra. Pedagoginis darbas Nietzsche’i sekėsi, jis tapo studentų numylėtiniu ir profesoriavo dešimtmetį - iki pamišimo.
tags: #nietzsches #asmenybes #tobulejimo #koncepcija #kupranugaris #liutas
