Antanas Škėma - vienas iš įdomiausių išeivijos prozininkų ir dramaturgų, savo vakarietiškumu, moderniu bei savitu, tačiau gan sudėtingu požiūriu atnešęs nemažai naujovių į pokario lietuvių literatūrą. Svarbiausias jo, kaip kūrėjo, uždavinys - autentiškai perteikti egzistencinę būtį. Vienas garsiausių šio rašytojo kūrinių „Balta drobulė“ - tai klasikinis, lietuvišku modernizmu persmelktas tekstas.
Romano centre - žmogus, menininkas, kūrėjas, ieškantis savęs, kūrybos esmės ir prasmės - Antanas Garšva. Ši romano ištrauka - tai vidinis Garšvos monologas, kuriame padrikos mintys, abejonės ir nuojautos nusako dramatišką pagrindinio veikėjo jauseną. Jis diena iš dienos dirba uždaroje erdvėje - lifte. Todėl visai nekeista, jog šiam, meniškos prigimties žmogui, kyla išraiškingi ir spalvingi monologai.
Graikų mitologija sako, kad trys senutės moiros verpia žmonių ir netgi dievų likimo siūlą. Tačiau nuo paties žmogaus priklauso, kaip jis sutiks savo lemtį: kovodamas ar susitaikydamas, ir kokiu keliu pasuks į lemties tašką: aplinkiniu ar tiesiausiu. Menininkai yra tie žmonės, kurie daugiausia supranta už kitus ir pasirenka nesusitaikymo kelią. Šiuo atveju pagrindinis romano veikėjas Antanas Garšva yra išeivijos poetas, kurį slegia sunki dvasinė kančia.
Dvasinei kančiai išsakyti neužtenka paprastų žodžių, todėl A. Škėma pasinaudojo „sąmonės srauto“ forma. Nagrinėjant ištraukos simbolius, formuojasi nevienareikšmės interpretacijos. Pavyzdžiui, skeveldros, kurios Garšvai nesiklijuoja, imituoja sudraskytą, suvarpytą niujorkiečio - lietuvio gyvenimą. Sunkių gyvenimo vingių mėtomas, iš vienos vietos į kitą, pagrindinis romano veikėjas galų gale atsiduria išsvajotoje šalyje Amerikoje, tačiau ir čia neranda nei gyvenimo laimės, nei kūrybinio įkvėpimo.
Suvokiant skeveldras platesne prasme, jos atspindėtų dvidešimtojo amžiaus pasaulį. Vykstant pasauliniams karams, bei vėliau Šaltajam karui, visuomenė buvo supainiota, pradėjo saugotis netgi savo giminių, tai įtakojo žmonių susvetimėjimą. Tautos buvo suskaldytos, jas lipdyti pirmieji pradėjo menininkai, ypač rašytojai.
Skeveldros Garšvai - tai naujo eilėraščio gimimas. „Skeveldros liečia viena kitą. Negaliu jų sujungti, lyg vaikas, dėliojantis kartonines iškarpas: kelias, kalnai, stirna.“ Kiekviena atskira skeveldra - lyg nauja idėja, bet kaip jas visas apjungti į vieną reikšmingą kūrinį romano veikėjui, tai paslaptis.
Antanas Garšva dirba liftininku viename didžiausių Niujorko viešbučių. Jį slegia uniforma, bukinantis automatiškas darbas, vienatvė, trauminės vaikystės bei karo ir pokario patirtys, kamuoja egzistenciniai klausimai, kūrybinės kančios.
Keista Garšvos ramybė. Šitoks darbas, kai per dieną su tavimi dviejuose kvadratiniuose metruose pabūna šimtai žmonių, kai tu žinai, jog daktaras tau konstatavo ligą, kai tavo moteris kenčia, prispausdama tau sąžinę, bet kuriam kitam žmogui tokia gyvensena tikrai nesuteiktų ramybės, nesuteikia ir Garšvai. Vien jau sekant sumišusias veikėjo mintis, pastebint jų pakrikumą, galima teigti, jog jis tikrai nėra ramybės būsenoje.
„Vienišas žmogus keltuve, kuris medituoja, nusitvėręs rankenos.“ Medituojama visiškoje tyloje, geriausia vienumoje. Garšvai nuo tos minties net baugudarosi, todėl jis nusitvėręs keltuvo rankenos, kuri jungia uždarą ir slegiančią keltuvo erdvę su visu kitu pasauliu, lyg dvasinį su materialiuoju. Kaip teigia pats veikėjas: „Pragare leidžiama svajoti apie prarastą rojų. <…> Ir tada jau - pasaka apie rojų, kuris virto rojumi, nes buvo prarastas“, tuomet rankena - tai riba tarp turimo ir prarasto. Tik praradus kažką, svajoji apie tai, vedinas gilių jausmų. Taigi, prarastos svajonės - sudužusios skeveldros, jas išgyvenus, gimsta poezija.
Garšva romane kritikavęs Vaidilionį už jo nudailintus, nuoseklius, grakščius eilėraščius, panašiai šioje ištraukoje juokiasi iš antikos poeto, filosofo Platono: „Ir tu man truputėlį juokingas, Platone, sudėliojęs savo idėjas lyg nuobliuotas lentas tvarkingoje lentpjūvėje.“ Platono kūryba savo idėjomis panaši į Balzako. Gyvi siužetai, kenčiantys charakteriai. Tačiau O. Balzako pasaulyje šalia kentėjimo ir beprotybės atsiranda dar vienas visuomenės dievaitis - pinigai. Todėl Garšva Platonui „leidžia“ pradėti vėl iš naujo.
Taigi, kad ir kiek pasaulis besikeistų: „Kartos praeina ir ateina kitos. Ir kentėjimas, ir beprotybė, ir nesuradimas“, menininkų dalia, kančios ieškojimas, norint išreikšti save, išlieka ta pati.
Kančia - Garšvos pasirinkimas: „Aš nenoriu ramybės. Noriu kančios.“ Kentėdamas jis tikisi nenužmogėti, netapti didmiesčio mechanizmo sraigteliu. Poetas nori kurti, kūryba - menininko gyvenimas. Tobulai kančiai Antanas ryžtasi atsisakyti Elenos meilės. Meilė - aukščiausias jausmas, jos atsisakius, pajuntama aukščiausia kančia. Skaudindamas Eleną Garšva nežino, ar elgiasi teisingai, ir aukščiausiuoju nebepasitiki: „Ne visais keliais praeina Kristus ir iškelia įspėjančią ranką“. Nepaisant šios minties pagrindinis romano veikėjas, tarsi kreipiasi į jį pagalbos: „Mano Kristau, aš lenkiuosi prieš Tave, nes Tu ilgėjaisi pasakos.“ Kaip jau įprasta, pasakos dažniausiai baigiasi laimingai. Ko Garšva tikisi iš Kristaus? Pagalbos ir palankios veikėjui baigties? Tai lyg ir prieštarauja subjekto pasirinktai kančiai. Galutinių išvadų čia padaryti neįmanoma, nes tai sumišusio žmogaus minčių srautas, sklindantis giliai iš pasąmonės.
Garšvai visada „užkliūva“ kruopštus detalumas: „Mažytėse krautuvėse detaliai surūšiuojami didesnieji ir mažesnieji apelsinai.“ Jam juokinga šitokia tvarka, juokingas ir Platonas. Tačiau jį užklumpa „negeras nuojautimas“, kai ši tvarka sugriaunama: kankintojų rankos be akmenų, juodos žvakės sidabrinėse žvakidėse, moteris, nusipudravusi lyg pirmą kartą, ir raudonas kilimėlis. Šis gi visada buvo raudonas, tik šį kartą po Garšvos kojom jis reiškė kažką daugiau. Ar tai kraujo, ar tai pragaro simbolis, bet kuriuo atveju įžvelgiama kančia. Nieko nepakeisi, tokia Visatos tvarka.
Romaną „Balta drobulė“ galima laikyti A. Škėmos autobiografijos šešėliu. Tai mintys ir išgyvenimai, sekioję rašytoją pilkų didmiesčių gatvėmis, tarp pilkų apdulkėjusių dangoraižių, pilkuose prirūkytuose parkuose. Rašytojas ilgisi Lietuvos, lietuviškos kultūros. Išsvajotoji šalis Amerika - neaiškus kultūrų kratinys, tik naikinantis žmonių dvasingumą. Čia aukščiausias dievas - pinigai, turtas, valdžia. Tuo ir modernus šis romanas, kad nagrinėja filosofinius būties ir likimo klausimus, psichologines temas, charakterio augimą, arba nykimą.
Antanas Škėma (1910-1961) - vienas reikšmingiausių XX a. lietuvių literatūros kūrėjų, novatoriškai laužęs nusistovėjusias pasakojimo normas. Jo kūryba artima avangardui. Škėma vaidino, režisavo spektaklius, mėgo modernųjį meną. Emigravęs į JAV, vaidino išeivijos teatro trupėse, režisavo.
Antanas Škėma, „Balta drobulė“ – Absurdo drama, sąmonės srautas
„Baltoje drobulėje“ nėra aiškios intrigos, vientiso pasakojimo, chronologijos, tai - pasąmonės srautas, įtraukiantis skaitytoją į Garšvos apmąstymus, įvykius, nutinkančius čia ir dabar, ir praeities atsiminimus. Romanas parašytas pasąmonės srautų forma - čia dabartis pinasi su praeitimi, viena kitą papildydamos, iškeliami egzistencijos klausimai, neapsieinama ir be meilės romano. Pagrindinis knygos veikėjas - Antanas Garšva, liftininkas, atsidūręs meilės trikampyje - įsimylėjęs ištekėjusią moterį. Romane skaitytojui leidžiama žvilgtelėti ne tik į Garšvos dabartį, bet ir praeitį, užčiuopti jausmų ir minčių gijas.
Pasąmonės srautai, pulso ritmu sklindantys iš knygos puslapių, painiojo - sunkoka buvo suprasti, kada kalba herojus, kada autorius, o galų gale sutapatini abu - A. Škėma tapo A. Garšva ir atvirkščiai, dingo skiriamieji ženklai. Jautiesi lyg spręstumėte literatūrinį galvosūkį, iki galo išspręsti taip ir nepavyko.
Romano „Balta drobulė“ pagrindinis veikėjas Antanas Garšva yra išeivijos poetas, kurį slegia sunki dvasinė kančia. Jis dirba liftininku Niujorko viešbutyje, jį slegia uniforma, bukinantis darbas, vienatvė, kamuoja egzistenciniai klausimai, kūrybinės kančios ir, regis, jis tuoj, tuoj išprotės.
„Aš tau padovanosiu karneolio žiedą ir užmirštą tramvajaus vagoną Queens aikštėje“, tarė Garšva. „Žiedą nunešiu ryt pas juvelyrą. Jis pritaikys tavo pirštui. Vagoną apžiūrėsime kitą antradienį.“ Elena aplaižė savo sausas lūpas. „Nori gerti?', paklausė Garšva. „Noriu.“ Jis atsikėlė ir susirado savo mėlyną chalatą. Jo nugaros raumenys įsitempė valandėlei. „Aš žinojau, kad tu gulėjai smėlyje šalia manęs, ir aš mačiau tavo nugarą. Ji gėrė vandenį, o Garšva pakėlė nuo grindų „White Horse" butelį ir prisipylė trečdalį stiklinės. Jis išgėrė scotch vienu gurkšniu. Atsisėdo sofoje prie jos kojų. Jis užklojo ją antklode. Dabar ji parodė savo dantis. „Aš sumelavau. Vakar laukiau tavęs. Mačiau tave. Tu stovėjai prie vaistinės.“
„Labai daug mėlynos spalvos tavo kambaryje. Chalatas, užvalkalas, knygų nugarėlės, laikrodis, linoleumas.“ „Nežongliruok. Tu esi labai jaunas, ir aš pavargau. Mano galva tuščia.“ „Manasis bajoras panoro klausytis klavesino. Žinai, mano vyras tyčiojasi.“ „Trupučiuką.“ „Nenorėčiau, kad tyčiotumeisi. Tylėk. Skaičiau tavo eilėraščius. Prašiau savo vyrą, kad nusivežtų tave į Jones Beach. Žinojau, judu susipažinote pas Vaineikius. Žinojau, iš anksto, taip, tu būsi mano. Tu galvoji, šalta kombinacija? Tylėk. Patikėk man, aš nežinau, tikrai nežinau. Teisingai, kai ką buvau apskaičiavusi. Tavo gėrimas šildo. Ne, dabar nebučiuok manęs. Kodėl pirkai jį? Tau reikalinga dirbtinė meilė? Tylėk. Jei nori - gerk. Ir man įpilk.“ „Man sukasi galva. Koks skirtumas? Tikra, dirbtinė - - - Esu tik buvusi gimnazijos mokytoja. Ir mylėjau Vilnių. Vaikščiojau valandomis: Vieną rudenį, žinai, tos populiarios knygos apie metapsichozę, atrodė, visa jau esu išgyvenusi daugelį kartų. Nori, papasakosiu tau, tu juk prašei manęs? Apie mirusių, bajorų galvas? Gerai. Klausyk.“
Romane nagrinėjami filosofiniai būties ir likimo klausimai, psichologinės temos, charakterio augimas arba nykimas, todėl jis laikomas moderniosios lietuvių klasikos tekstu.
tags: #netinkamas #auklejimas #balta #drobule
