Vienas akivaizdžiausių sutrikusios žarnyno veiklos požymių - nuolatinės virškinimo problemos. Tai apima tokius simptomus, kaip pilvo pūtimas, dujos, pilvo spazmai, vidurių užkietėjimas ir (arba) viduriavimas, pykinimas ir vėmimas, nesuvirškintas maistas išmatose.

Dietistė Laura Pušinskienė teigia, kad atsiradęs maisto produktų, kuriuos anksčiau valgėte be problemų, netoleravimas, pvz., pieno produktų, kiaušinių, riešutų ir pan., alergijos yra aiškus žarnyno sutrikimo požymis.

Žarnyno pralaidumo sutrikimai ir nesuvirškintas maistas

Specialistės teigimu, tokie žarnyno veiklos sutrikimai gali atsirasti dėl padidėjusio žarnyno pralaidumo. Kai žarnyno barjeras pažeistas, nesuvirškintos maisto dalelės gali patekti į kraujotaką ir potencialiai sukelti imunines reakcijas ar uždegimą. Pašalinus dirgiklius ir atstačius žarnyno barjerą, atkuriama tolerancija.

Maisto alergijai būdingas odos uždegimas. Daugelį lėtinių odos ligų, tokių kaip aknė, egzema, psoriazė ir rožinė, lemia žarnyno veiklos sutrikimai. Išgydžius žarnyną ir sumažinus uždegimą bei į kraują patenkančių antigenų kiekį, gali pagerėti šios varginančios odos būklės, pavyzdžiui, Hašimoto tiroiditas, reumatoidinis artritas, vilkligė.

Maisto produktų netoleravimas ir dirbtiniai saldikliai

Dietistė L. Pušinskienė teigia, kad visame pasaulyje sparčiai auga maisto priedų naudojimas ir manoma, kad ateityje jų naudojimas dar labiau padidės. Vis daugiau tyrimų rodo, kad dirbtinių saldiklių, įskaitant acesulfamą K, aspartamą, sachariną, sukralozę, ciklamatą ir neotamą, vartojimas yra susijęs su žarnyno veiklos sutrikimais, disbakterioze. Nekaloringų dirbtinių saldiklių daugiausia randama gaiviuosiuose gėrimuose, užkandžiuose, saldainiuose be cukraus ir pieno produktuose. Jų vartojimas turi didelę reikšmę žmogaus žarnyno bei medžiagų apykaitos ligų išsivystymui.

Be to, prasta žarnyno sveikata blogina gebėjimą tinkamai įsisavinti maistines medžiagas. Dėl to gali trūkti vitaminų, mineralų, baltymų, riebalų rūgščių ir kitų medžiagų, o tai sukelia tokius simptomus, kaip lėtinis nuovargis, „smegenų rūkas“. Manoma, kad nereguliarūs mitybos įpročiai, tokie kaip pusryčių praleidimas, vakarienė vėlai ir vėlyvas valgymas, prisideda prie nutukimo ir kitų medžiagų apykaitos sutrikimų.

Virškinimo fermentų svarba

Mes valgome maistą, bet mūsų organizmas pasisavina ne patį maistą, o jame esančias maistingąsias medžiagas. Kad šios medžiagos būtų įsisavinamos, maistas turi būti suskaidytas į sudėtines dalis: amino rūgštis (iš baltymų), riebalų rūgštis ir cholesterolį (iš riebalų), gliukozę (iš angliavandenių), taip pat vitaminus, mineralus ir kitus svarbius junginius. Už šį skaidymo procesą atsakingi virškinimo fermentai, kuriuos gamina kasa, plonoji žarna, skrandis ir net seilių liaukos. Be jų maistas lieka nesuvirškintas, todėl organizmas negali tinkamai pasisavinti net pačių geriausių maisto produktų.

Kodėl gali trūkti virškinimo fermentų?

Virškinimo fermentų trūkumas gali būti tiek rimtų ligų, tiek kasdienio gyvenimo būdo pasekmė. Štai pagrindinės priežastys:

• Ligos ir medicininės būklės: Kasos sutrikimai, tokie kaip cistinė fibrozė, pankreatitas ar kasos vėžys, tiesiogiai mažina fermentų gamybą. Plonosios žarnos gaurelių pažeidimai, ypač sergant celiakija ar Krono liga. Disbiozė ir kiti žarnyno mikrobiotos disbalansai.
• Neakivaizdūs, bet svarbūs veiksniai: Virškinamojo trakto sutrikimai dėl maisto netoleravimo, žarnyno pralaidumo, parazitų ar infekcijų. Senėjimas, kuris dažnai susijęs su sumažėjusia skrandžio rūgšties gamyba ir bendru fermentų aktyvumu. Lėtinis stresas, kuris paveikia visą virškinimo sistemą - nuo fermentų gamybos iki žarnyno judrumo.

Kaip atstatyti virškinimo fermentų pusiausvyrą?

Virškinimo fermentų veikla gali būti atstatyta ar bent jau ženkliai pagerinta kompleksiškai:

• Mitybos keitimas: Daugeliui padeda natūrali ir priešuždegiminė mityba - pavyzdžiui, Paleo tipo dieta. Ji gali sumažinti uždegimus, padėti atkurti mikrobiotos balansą, pagerinti maistinių medžiagų įsisavinimą.
• Sąmoningas valgymas: Maisto virškinimas prasideda ne skrandyje, o galvoje. Todėl: valgykite neskubėdami, ramioje aplinkoje, gerai sukramtykite maistą, venkite valgymo streso būsenoje („bėgdamas nuo tigro“ režime virškinimas sustoja).
• Streso valdymas: Kadangi lėtinis stresas smarkiai slopina virškinimo fermentų gamybą, svarbu: praktikuoti atsipalaidavimo technikas, reguliariai ilsėtis, gerai miegoti.

Ar man reikia virškinimo fermentų papildų?

Papildomi virškinimo fermentai gali būti naudingi, jei natūralūs metodai nepadeda iki galo. Pirmiausia verta pasikonsultuoti su gydytoju arba atlikti išmatų tyrimą, kuris gali parodyti, kaip gerai virškinamas maistas, ar fermentų pakanka, ar nėra nesuvirškintų maisto likučių.

Dažniausi fermentų trūkumo simptomai:

• Pilvo pūtimas, dujos po valgio;
• Sunkumo jausmas skrandyje;
• Greitas sotumo jausmas po kelių kąsnių;
• Matomi maisto gabalėliai išmatose.

Malabsorbcijos sindromas

Pavadinimas kilęs nuo prancūzų kalbos žodžio "mal" (liga) + "absorbcija" - sutrikusios rezorbcijos žarnyne sindromas. T. y. simptomų kompleksas, pasireiškiantis dėl sutrikusios vienos ar kelių maisto medžiagų rezorbcijos plonosiose žarnose. Šis sindromas gali būti pirminis (paveldimas) ir antrinis (įgytas).

Malabsorbcijos požymius gali sukelti daugelis ligų ar patologinių būklių. Jų metu paprastai pasireiškia riebalų išsiskyrimas su išmatomis (steatorėja) ir įvairūs riebalų, riebaluose tirpių vitaminų, kitų vitaminų, baltymų, angliavandenių, mineralinių medžiagų ir vandens absorbcijos sutrikimai. Tai atsitinka dėl bent trijų virškinimo funkcijų sutrikimų: 1) maisto medžiagų hidrolizės į mažesnes molekules, kurios jau gali būti absorbuojamos ir transportuojamos žarnų gleivinės ląstelėse, sutrikimai; 2) žarnyno (pagrindinai plonojo) absorbcinių galimybių sumažėjimas; 3) nenormalus absorbuotų medžiagų transportavimas.

Šiaip jau maisto medžiagų absorbcija pagrindinai vyksta viršutinėje plonųjų žarnų dalyje (išimtis yra vit.B12 ir tulžies rūgštys, kurios absorbuojamos apatinėje plonųjų žarnų dalyje). Absorbcija storosiose žarnose yra minimali.

Malabsorbcijos reiškiniai išsivysto veikiant įvairiems mechanizmams. Veikiant vieniems iš jų, sutrinka ertminis virškinimas. Taip būna pirminio ar antrinio kasos nepakankamumo metu, trūkstant tulžies rūgščių, po gastrektomijos ir pan. Kitais atvejais pakenčiamas maisto medžiagų transportas žarnų gleivinės ląstelėse, dar kitais atvejais - pvz., sutrikus limfos nutekėjimui - sutrikdomas riebalų transportas jau po to, kai jie yra praėję gleivinės ląstelių barjerą.

Virškinimo fermentų ar pernešėjų inaktyvavimas taip pat gali sukelti malabsorbcijos reiškinius - pvz., antibiotikai chlortetraciklinas, neomicinas arba paraaminosalicilo rūgštis slopina lipidų hidrolizę ir sukelia steatorėją. Riebalų apykaitą sutrikdo ir pernelyg didelis kalcio bei magnio druskų kiekis maiste. Didelę reikšmę turi ir morfologiniai plonųjų žarnų gleivinės pokyčiai bei jų peristaltikos pagreitėjimas ar sulėtėjimas.

Klasifikacija:

1. Pirminiai malabsorbcijos sindromai (paveldimi):
   1. Disacharidų (laktozės, sacharozės ar izomaltozės) netoleravimas (disacharidazių trūkumas);
   2. Monosacharidų (gliukozės, galaktozės, fruktozės) netoleravimas;
   3. Aminorūgščių rezorbcijos sutrikimas (Hartnupo liga);
   4. Vitaminų rezorbcijos sutrikimai (pvz., vit.B12, folinės rūgšties ar kt.).
2. Antriniai (įgyti) malabsorbcijos sindromai:
   1. Gastrogeninis (po gastrektomijos, esant gastritui, skrandžio vėžiui);
   2. Pankreatinis (dėl pankreatito, kasos vėžio ir pan.);
   3. Hepatogeninis (dėl įvairių kepenų veiklos sutrikimų);
   4. Enterogeninis (dėl žarnyno patologijos);
   5. Endokrininis (pvz., cukrinio diabeto metu, esant hiper- ar hipotireozei ir kt.);
   6. Jatrogeninis (gydytojo sukeltas - pvz., naudojant kai kuriuos antibiotikus, vidurius liuosuojančius vaistus, citostatikus, po spindulinės terapijos ir pan.).

Įvairios kilmės malabsorbcijos sindromai turi daug bendrų bruožų: jų metu dažniausiai dingsta apetitas, mažėja kūno masė, išpučiamas pilvas, silpsta raumenys, tuštinamasi neįprastos spalvos ar konsistencijos išmatomis. Vaikams jie dažniausiai pasireiškia pastoviu viduriavimu su steatorėja: vaikas nepriauga svorio, stebima hipotrofija ir išsekimas, atsilieka jo vystymasis.

Kartu pasireiškia ir specifiniai malabsorbcijų požymiai: pvz., sutrikus baltymų absorbcijai, vyrauja edemos ir ascitas. Riebalų absorbcijos sutrikimai sukelia riebaluose tirpstančių vitaminų avitaminozes. Pvz., vit.D trūkumas gali lemti pokyčius kauluose, hipokalcemija gali sukelti parestezijas ar net traukulius. Folinės rūgšties ir vit.B12 absorbcijos sutrikimai sukelia megaloblastinę anemiją. Jei malabsorbcijos sindromo metu pasireiškia nesulaikomas viduriavimas ir didelis skysčių ir elektrolitų netekimas, tai gali būti pavojinga net gyvybei.

Celiakija

Tai yra žarnyno veiklos ir absorbcijos sutrikimas, sukeliantis išsekimą, kai maistui vartojamos grūdinės kultūros ir iš jų pagaminti produktai (kviečiai, rugiai, avižos ir kt.). Ši patologija sutinkama Europoje, Australijoje ir Šiaurės Amerikoje. Moterys serga dažniau už vyrus. Didelę reikšmę turi paveldimumas. Istoriškai pradžioje buvo galvojama, kad žarnyno gleivinės atrofiją sukelia javuose esantis baltymas gliadinas, kuris toksiškai veikia gleivinę. Vėliau imta galvoti, kad celiakija yra fermentopatija, kurios metu stebimas ląstelių fermentų - specifinių aminopeptidazių - nepakankamumas. Dabartiniu metu celiakija laikoma imunologine liga.

Pirminė celiakija paprastai atsiranda pirmaisiais gyvenimo metais. Vaikams prasideda pastovus viduriavimas, kai suvalgoma maisto, kuriame yra gliadino - duonos, makaronų, manų ar avižinės košės, sausainių ir kitų miltų gaminių, konditerijos gaminių, paštetų, pieniškų dešrelių ir pan. Progresuojant ligai, sutrinka daugelio maisto medžiagų rezorbcija, vaikai išsenka, vystosi dehidratacija. Būdingas labai gausus tuštinimasis blyškios spalvos išmatomis su riebalais. Per parą išsiskiria 1-1,5 kg ir daugiau išmatų (norma - 80-100 g). Koprogramoje vyrauja riebiosios rūgštys ir muilai. Celiakijos metu išsivysto antrinė eksudacinė enteropatija - per žarnyno sieneles iš organizmo šalinasi baltymai, kraujyje vystosi hipoproteinemija ir atsiranda antrinė edema. Buvo pastebėta, kad ilgai trunkančios celiakijos metu 10-15% vaikų per 8-10 metų išsivysto žarnų navikai. Pagrindinė profilaktinė (ir gydomoji) priemonė celiakijos metu - nevartoti maisto produktų, kuriuose yra gliadino.

Naujausi mokslininkų tyrimai rodo, kad celiakija gali būti susijusi ir su tam tikromis ligomis: reumatoidiniu artritu, I tipo cukriniu diabetu, skydliaukės funkcijos sutrikimu, sistemine raudonąja vilklige ir kt.

Vaikams celiakija dažniausiai pasireiškia pilvo diegliais, vidurių pūtimu, sutrikusiu tuštinimuisi ir nemalonaus kvapo išmatomis. Sergantieji skundžiasi bendru nuovargiu, šiek tiek trinkančiu virškinimu, išsipūtusiu pilvu, į kurį daugelis nekreipia dėmesio. Svoris gali ir nekristi, netgi padidėti. Kadangi sergant organizmas negali pasisavinti reikiamų mineralų, ima retėti kaulai, pakinta dantų emalis. Šiai ligai būdinga ir burnos gleivinės opelės, odos bėrimas, nuotaikų kaita, dirglumas, raumenų mėšlungis, kaulų ir sąnarių skausmai, o moterims - sutrikęs menstruacijų ciklas. Celiakijos diagnozė patvirtinama klinikiniais simptomais ir tyrimais, kuriuos atlieka alergologai. Pirmiausia rekomenduojama atlikti kraujo tyrimą ir nustatyti šiai ligai būdingus antikūnus, kam yra alergiškas organizmas. Nustačius celiakiją, žmogus turi visą gyvenimą laikytis specialios dietos, valgyti maistą, kuriame nėra glitimo. Antraip pradėjus vartoti jo turinčių produktų simptomai vėl atsinaujina.

Tropinė spru

Tai savotiškas progresuojantis enteritas su pastoviu viduriavimu, absorbcijos žarnyne sutrikimais, sukeliantis sunkią distrofiją, folinės rūgšties deficitinę anemiją, vidaus sekrecijos liaukų veiklos sutrikimus, kalcio netekimą. Šį pavadinimą gavo todėl, kad jis išsivysto žmonėms, apsilankiusiems tropinėse šalyse (dažniausiai serga turistai, kariškiai, darbininkai užsieniečiai ir kt.). Šis sindromas kartais išsivysto praėjus keliems mėnesiams ar net metams po vizito tropikuose. Vietiniams tropikų gyventojams susirgimas paprastai pasireiškia neryškia forma. Šis susirgimas dažnas Karibų jūros baseino šalyse, tačiau nepasitaiko Jamaikoje. Nors ir keista, tačiau Afrikos dalyje, esančioje į pietus nuo Sacharos dykumos, jis taip pat nepasireiškia. Šis susirgimas yra endeminis (serga daugiau nei 10% vietos gyventojų) Pietų Indijoje.

Tropinė spru yra lėtinis infekcinis enteritas, sukeliamas enteropatogeninės floros. Specifinis sukėlėjas neišskirtas. Ligonių išmatų pasėliuose išauga keletas patogeninių mikrobų rūšių (iš Escherichia coli, Klebsiela pneumonia klasių ir kt.). Apie tai, kad ši liga yra infekcinė, liudija tai, kad kartais kyla jos epidemijos (Indijoje, Birmoje ir kt.), o taip pat tai, kad ją išgydo ilgalaikis plataus veikimo spektro antibiotikų naudojimas.

Viplio (Whiple) liga

Šia liga dažniausiai serga Kaukazo gyventojai savo amžiaus ketvirtajame-penktajame dešimtmetyje, dažniausiai vyrai (vyrų/moterų santykis 10:1). Elektroniniu mikroskopu sergančių šia liga žmonių daugelio organų makrofaguose ir tarp jų (tame tarpe ir plonųjų žarnų gleivinėje) buvo rasti bent 25 skirtingi sukėlėjai, iš kurių eksperimentuose pavieniui nei vienas šios ligos nesukelia. Imunologinių tyrimų metu buvo rasta, kad šios ligos metu susidaro antikūnai prieš streptokokus ir A,B,C ir G grupių bei prieš Shigella flexneri. Šios ligos sukėlėjai yra labai atsparūs antibiotikams. Viplio ligos metu pasireiškia ne tik malabsorbcijos sindromas, bet pakenčiami taip pat oda, CNS, sąnariai, širdis, inkstai, plaučiai ir kepenys. Jos metu pasireiškia migruojantis poliartritas, neurologiniai pokyčiai, širdies nepakankamumas ir visi malabsorbcijos požymiai - diarėja, steatorėja, pilvo skausmai, pūtimas ir kt.

Bakterinės floros žarnyne sukeltas malabsorbcijos sindromas

Išsivysto, kai viršutinėje plonųjų žarnų dalyje atsiranda pernelyg gausi bakterinė flora, susidedanti tiek iš anaerobinių, tiek ir iš aerobinių mikroorganizmų. Šiaip jau plonųjų žarnų ertmė normaliai nėra sterili, tačiau bakterijų kiekį čia reguliuoja visa eilė fiziologinių mechanizmų (nuolatinė plonųjų žarnų peristaltika, normalus skrandžio sulčių rūgštingumas, imunoglobulinai, kuriuos sekretuoja gleivinės ląstelės ir kt.). Pernelyg gausi mikroflora atsiranda asmenims, kuriems vystosi stazė žarnų spindyje (striktūros, peristaltikos sutrikimai ir kt.), yra pooperacinės būklės kartu su hipo- ar anacidine būkle, denervuotų žarnyno segmentų buvimas, imuninis nepakankamumas ir t.t. Šio sindromo metu malabsorbcija išsivysto dėl to, kad: 1) pasidauginę mikrobai suvartoja daug svarbių maisto medžiagų; 2) jie sukelia tulžies rūgščių dekonjugaciją ir bakterinį riebiųjų rūgščių dehidroksilinimą, dėl ko sutrinka riebalų rezorbcija; 3) išsivysto bakterinis lipazės inaktyvinimas; 4) bakterinės veiklos metu susidaro hidroksilintos riebiosios rūgštys, kurios pakenkia žarnų epitelio ląsteles. Šias ląsteles taip pat žaloja ir bakterijų proteazės. Plonųjų žarnų gleivinėje randami uždegiminiai infiltratai.

Disacharidazių deficitas

Disacharidazės, iš kurių svarbiausia yra laktazė, išsiskiria žarnų gleivinės ląstelėse. Įgimti laktazės deficitai yra retesni, negu įgytas laktazės trūkumas. Dažniausiai jie išsivysto juodosios rasės atstovams. Trūkstant laktazės, laktozė neskaldoma į gliukozę ir galaktozę. Neabsorbuota laktozė padidina osmozinį slėgį žarnyne, dėl ko vystosi vandens diarėja ir malabsorbcija. Kai laktazės trūkumas yra paveldėtas, jis išryškėja vaiką pradėjus maitinti pienu - jie auga viduriuodami vandeningomis išmatomis, jiems pučia pilvą. Nustojus duoti pieną ar pieno produktus, malabsorbcija praeina. Suaugusiems laktazės nepakankamumas gali atsirasti po virusinių ar bakterinių infekcijų, o taip pat po kitų sunkių virškinimo trakto susirgimų. Nepaisant klinikinių ligos požymių, mikroskopiškai šios patologijos metu nerandama pakitimų žarnų gleivinėje.

Abetalipoproteinemija

Ši malabsorbcijos forma yra šeiminė ir perduodama kaip autosominis recesyvinis požymis. Jos pagrindą sudaro įgimtas metabolizmo sutrikimas, dėl kurio nesugebama sintetinti apoproteinų, reikalingų lipoproteinų “išnešimui” iš žarnų gleivinės ląstelių. Laisvos riebiosios rūgštys ir monogliceridai, susidarantieji po maisto riebalų hidrolizės, patenka į absorbuojančias gleivinės ląsteles ir yra normaliai reesterifikuojami, tačiau iš jų nesintetinami chilomikronai. Dėl to trigliceroliai susilaiko ląstelėse, sukeldami lipidinę jų vakuolizaciją. Dėl to vystosi hipolipidemijos, kurių metu sumažėja chilomikronų, prebetalipoproteinų (VLDL) ir betalipoproteinų (LDL). Dėl esencinių (būtinų) riebiųjų rūgščių absorbcijos sutrikimų pakinta eritrocitų membranos. Liga jau vaikystėje pasireiškia diarėja su steatorėja.

Ką daryti, kai maistas virškinamas blogai?

Sveikatos specialistai nerekomenduoja mažinti svorio aktyvinant tuštinimosi funkciją. Tiesiog patariama sveikai maitintis ir vartoti daugiau produktų, kuriuose yra gausu ląstelienos. Moksliniai tyrimai rodo, kad gausus ląstelienos vartojimas yra efektyvus sprendimas ilgalaikiam svorio netekimui. Be to, ląstelienos daug vartojantis žmogus natūraliai dažniau tuštinsis. Tai taip pat geras sprendimas kenčiantiems nuo vidurių užkietėjimo.

Vidurių užkietėjimas sukelia išmatų kaupimąsi žarnyne, dėl ko juntamas nemalonus sunkumas arba pilvo pūtimas. Dėl to žmogus gali jausti, tarytum priaugęs svorio.

Tuštinimasis ir svorio netekimas

Pasituštinęs žmogus gali netekti labai nedaug svorio. Tai priklauso nuo žmogaus, tačiau apskritai tas pokytis nėra didelis. Tuštinantis iš organizmo pasišalina ir dujos. Dėl to sumažėja pilvo pūtimas, ir žmogus gali jausti, jog tarsi neteko šiek tiek svorio. Tačiau svarbu prisiminti, kad svoriui įtakos turi daug veiksnių: tai nėra vien rodiklis, kiek maisto pateko į organizmą, ir kiek suvirškinto jo pasišalino. Su tuštinimusi siejamas svorio netekimas yra laikinas. Taip yra todėl, kad organizmas nuolat virškina maistą. Be to, iš organizmo su išmatomis pasišalinusias atliekas žmogus laipsniškai pakeičia maistu, kurio daugiau suvalgo.

Kiek organizmui užtrunka visiškai suvirškinti maistą ir jį išmatų forma pašalinti, tiksliai suskaičiuoti labai sunku. Tam yra dvi priežastys: nelengva sekti maisto judėjimą virškinimo sistema, be to, kiekvienas žmogus ir maistas yra skirtingas. Galima tik apytiksliai suskaičiuoti, kad sveikam suaugusiam žmogui pavalgius, maistui prireikia maždaug 4-5 valandų pasišalinti iš skrandžio ir apie 30-40 minučių nukeliauti per žarnyną. Skrandyje esančios rūgštys ir enzimai apvirškina maistą, kuris vėliau patenka į žarnyną. Čia jį dar labiau apdoroja bakterijos. Organizmas pasisavina naudingas medžiagas, o visa kita pašalina kaip atliekas.

Tačiau išmatos nėra tik nesuvirškintas maistas. Jose taip pat yra:

• Vandens;
• Maisto, kurio organizmas negali suvirškinti ar pasisavinti;
• Bakterijų;
• Negyvų ląstelių;

Taigi, atskiro žmogaus išmatos skirsis priklausomai nuo to, kiek skysčių jis vartoja, bei nuo jo valgomo maisto. Vartojant daugiau skysčių, visadalių grūdų, vaisių ir daržovių, išmatos yra minkštesnės.

Kiek išmatų paprastai yra organizme?

Neįmanoma nustatyti, kiek tiksliai išmatų yra organizme tam tikru metu. Apytikriai paskaičiuota, kad per dieną suaugusio žmogaus organizme yra pagaminami 128 gramai išmatų. Tačiau kiekvienas žmogus yra individualus. Jeigu žmogus per dieną tuštinasi du ar tris kartus, vidutinis išmatų kiekis veikiausiai bus mažesnis. Vidutinį žmogaus išmatų kiekį gali lemti:

• Mityba, ypač ląstelienos vartojimas;
• Tuštinimosi dažnumas;
• Kūno dydis;
• Skysčių vartojimas;

Vartojant daugiau ląstelienos, paprastai padidėja ir išmatų svoris. Aukštesnių ar daugiau sveriančių žmonių išmatų svoris paprastai yra didesnis. Be to, jeigu geriate daugiau skysčių, išmatų svoris taip pat augs, nes su išmatomis iš organizmo pasišalins daugiau skysčių. Sulaikant tuštinimąsi, išmatos gali tapti sausesnės ir sunkesnės. Todėl geriausia tuštintis vos tik kai atsiranda noras, kadangi minkštesnėms ir daugiau skysčių turinčioms išmatoms bus lengviau pasišalinti iš organizmo.

Ar laikantis dietos žmogus tuštinasi daugiau?

Laikantis sveikos dietos, paprastai vartojama daugiau vaisių, daržovių ir visadalių grūdų. Visuose šiuose produktuose yra daug ląstelienos. O gausesnis ląstelienos vartojimas padidina išmatų svorį ir skatina reguliaresnį tuštinimąsi. Dėl to dietos besilaikantis žmogus gali dažniau tuštintis. Tačiau svarbu nepamiršti, kad bet kokiam svorio sumažėjimui tokiu attei atveju įtakos turi kiti mitybos aspektai, o ne dažnesnis tuštinimasis.

Egzistuoja nemažai dietų, kuomet rekomenduojama vartoti daugiau baltymų. Mėsa yra vienas dažniausių baltymų šaltinių, tačiau organizmui gali būti sunkiau ją suvirškinti nei kitus maisto produktus. Be to, laikydamasis tokių dietų, žmogus gali nesuvartoti organizmui pakankamo ląstelienos kiekio. Ląsteliena suteikia išmatoms tūrio, o be jos išmatos gali būti skystos. Be to, ląstelienos stoka gali sukelti vidurių užkietėjimą.

Dietos, kuomet vartojama daug ląstelienos, gali paskatinti žarnyno veiklą. Tokios dietos yra veganiška dieta, vegetariška dieta ir Viduržemio jūros regiono dieta. O dietos, kurių laikantis suvartojama mažai ląstelienos, todėl žmogus gali tuštintis rečiau, yra ketogeninė dieta, Paleo dieta ir Atkinso dieta.

JAV ligų kontrolės ir prevencijos centrai (CDC) rekomenduoja laikytis subalansuotos dietos ir sveikai maitintis. Tai būtų geriausias būdas sulieknėti. Laikantis subalansuotos dietos reikėtų vartoti vaisių, daržovių, visadalių grūdų, liesos mėsos, žuvies, kiaušinių, pupelių ir riešutų. Patartina riboti sočiųjų riebalų, perdirbtų maisto produktų bei gausaus druskos ir cukraus vartojimą. Norint sulieknėti, svarbu per dieną suvartoti tiek kalorijų, kiek jūsų organizmui reikia. Taip pat svarbu kasdien būtų fiziškai aktyviems. Taip pat svarbu, laikantis dietos, tinkamai išmatuoti savo svorį. Efektyviausia svertis kiekvieną dieną tuo pačiu metu be drabužių ir geriausia pasituštinus.

Patarimai, kaip užtikrinti sveiką tuštinimąsi

Atsipalaiduokite ir skirkite tuštinimuisi laiko. Stenkitės tuštintis kasdien tuo pačiu metu, pavyzdžiui, po pusryčių. Tačiau ne visi žmonės tuštinasi kasdien. Sveikas tuštinimosi spektras yra nuo trijų kartų per dieną iki trijų kartų per savaitę. Tačiau kelionės, stresas, nėštumas, medikamentai ir ligos gali paveikti įprastinį tuštinimosi procesą. Svarbu įsiklausyti į organizmo siunčiamus signalus. Svarbu tuštintis tuomet, kai norima, tačiau organizmo prievartauti nevalia. Žarnyno veiklą gali paskatinti lengva fizinė veikla. Būtent tokia veikla ir sveika mityba gali užtikrinti sveiką ir reguliarų žarnyno išsivalymą. Taip pat svarbu gerti pakankamai skysčių ir vartoti pakankami ląstelienos. Esant vidurių užkietėjimui, gali padėti laisvinantys vaistai. Kartais vidurių užkietėjimą sukelia kokia nors sveikatos problema. Jeigu kovoti su vidurių užkietėjimu nepadeda mitybos pokyčiai ir fizinė veikla, būtina kreiptis į gydytoją.

Kodėl organizmas netoleruoja tam tikrų produktų?

Labiau savo sveikatą prižiūrintys žmonės paprastai pastebi, kad suvalgę vienokio ar kitokio maisto pasijunta blogiau: pučia pilvą, apima mieguistumas, vangumas, įskausta galvą, sumažėja darbingumas. Kai šie negalavimai pavalgius kyla dažnai, nesunku nuspėti, koks produktas sukėlė tokią būseną. Tačiau tiems žmonėms, kurie nelabai kreipia dėmesį į savo savijautą ir vienu metu vartoja daug bei įvairaus maisto, be abejo, sunku nustatyti negalavimų priežastis. Netgi jei įtaria, nenori keisti nuo vaikystės įgytų mitybos įpročių.

Nors maisto netoleravimo priežastys gali būti įvairios, viena pagrindinių - sintetinių maisto priedų turinčių produktų vartojimas. Turi įtakos ne tik tai, kokios žaliavos naudojamos gaminant produktą, kiek ir kokių papildomų sintetinių medžiagų dedama norint pagerinti jo skonio, aromato, konsistencijos savybes ar pailginti galiojimo terminą. Pavyzdžiui, ilgalaikio vartojimo produktuose gausu E, su mėsa gauname kitų teršalų (antibiotikų, kurie duodami gyvuliams nuo ligų, hormonų, kad greičiau augtų ir kt.). Visa tai patenka į mūsų skrandį su mėsa ar kitu maistu. O kas svetima, nenatūralu, organizmas stengiasi atmesti, todėl kyla alerginių reakcijų. Jeigu nepaisome organizmo siunčiamų signalų ir toliau vartojame produktus, kurie sukelia įvairius negalavimus, ilgainiui galima susirgti autoimuninėmis ligomis, taip pat gastritu, pankreatitu, artritu. Tai sukelia lėtinius uždegimus, skausmus, tarkime, migreną ir kt.

Jeigu organizmas netoleruoja kokio nors produkto, kurį laiką reikėtų jo vengti. Ar organizmas netoleruoja vieno ar kito produkto, galima ištirti keliais būdais. Pats paprasčiausias, bet kartu ir sudėtingiausias būdas - laikytis eliminacinės dietos. Tai reiškia, kad žmogus bent tris mėnesius turi nevartoti produkto, kuris, jo manymu, gali sukelti negalavimus, ir stebėti savijautą. Kiekvieno žmogaus organizmas labai individualus. Jeigu trūksta tam tikrų fermentų, reikalingų vienam ar kitam produktui skaidyti, gali iškart pasireikšti maisto netoleravimo simptomai, kurie panašūs į apsinuodijimo simptomus. Jeigu ilgai vartosime produktų, kurių netoleruoja organizmas, gali kilti stipri alergija, odos problemų (spuogų ir kt.), rastis erozijų, žaizdų skrandyje ir kt. Labai naudinga kartą per savaitę daryti iškrovos dieną, papasninkauti - greičiau valosi organizmas. Pirmas maisto netoleravimo simptomas - viduriavimas. Jeigu tuštinamasi nesuvirškintu maistu, išmatos yra nenormalaus pavidalo, tai - ženklas, kad greičiausiai organizmui kažkoks produktas netinka. Būna, kad vos pažiūrėjus į kavos puodelį ar kitą netoleruojamą maisto produktą supykina, pajuntame šleikštulį. Tai - normali apsauginė organizmo reakcija.

tags: #nestumo #metu #ismatose #nesuvirskintas #maistas

• Intensyvi priežiūra sausai kūdikių odai
• Trečiųjų suinteresuotų asmenų vaidmuo vaiko globos bylose
• Nėštumo testo kasetės naudojimas
• Socialinės globos namų paslaugos
• Nėštumo patologijos