Ieškojau šios temos „Tėvų darželyje“, tačiau neradau, tad sugalvojau, kad būtų smagu pasidalinti gimdymo istorijomis. Visiškai natūralu, kad moterys, laukdamos vaikelio, nori kuo daugiau sužinoti apie gimdymą, kaip viskas vyksta, kad galėtų geriau pasiruošti, o ne laukti nežinioje.
Didžiausią žinių bagažą šeima turėtų gauti iš nėštumą prižiūrinčių specialistų: akušerės, gydytojo akušerio ginekologo, šeimos gydytojo. Tačiau taip pat turime labai geras alternatyvas: seminarus, pamokėles, paskaitas. Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikoje įsikūrusi Akademija šeimai, kurios paskaitose labai aktyviai dalyvauja moterys ir jų artimieji. Šiais laikais moteris ir jos artimieji turi galimybę pasiekti daug įvairių kanalų, kuriuose gali pasiskaityti įvairias gimdymo istorijas. Skausmas gimdymo metu - visiškai natūralus jutimas. Visame pasaulyje gimdymų be skausmo ar su mažesniu skausmu yra vos 3-5 proc. Medikų komanda, esanti šalia, yra pasiruošusi padėti moteriai gimdymo metu. Atvykusios į nėščiųjų profilaktinius tyrimus nebijokite užduoti klausimus prižiūrintiems specialistams, negalvokite, kad klausimai yra kvaili ar netinkami.
Pasiruošimas gimdymui
Nėra nieko nuostabaus, kad prieš gimdymą kyla daug klausimų ir nerimo. Svarbu suprasti, kad kiekvienas gimdymas yra individualus. Kai kurios moterys laukia gimdymo kaip išganymo, kitos bijo netikėtų scenarijų. Svarstydamos apie gimdymą, moterys dažnai galvoja apie tai, kaip jos jausis, ar pavyks viską atlikti teisingai, ar bus pakankamai jėgų. Baisu visai nebuvo, o ir iki tol gimdymo visai nebijojau. Budama nescia ziurejau Cezario video, skaiciau istorijas del savisvietos, buvo idomu. Kazkaip nesuprantu ko bijo tos, kurios dar nera gimdziusios. Kaip galima bijoti to, ko nesi patyrusi? Ir nescia kaskart to paties klausdavau. Bijoti galima zemes drebejimo, cunamio ar pasaulio pabaigos. O cia, bent jau asmeniskai man, buvo tik didziulis nekantrumas kuo greiciau pamatyt savo issvajota, islaukta, sapnuose ismyluota leliuka.
Viena iš svarbiausių gimdymo pasiruošimo dalių - savišvieta. Moterys, kurios skaito gimdymo istorijas, žiūri vaizdo įrašus, skaito knygas, jaučiasi labiau pasirengusios ir ramiau laukia šio įvykio. Tai padeda suprasti, kas gali nutikti, kokius pojūčius gali tekti patirti ir kaip su tuo tvarkytis. Svarbu suprasti hormonų veiklą ir nuotaikų kaitas nėštumo metu, nes tai yra normalus procesas.
Kai kurios mamos dalijasi savo patirtimi, kad svarbu ne tik pasiruošti fiziškai, bet ir psichologiškai. Kai kurios moterys, net ir patyrusios sunkius gimdymus, džiaugiasi savo vaikais ir yra dėkingos už šią patirtį. Svarbu prisiminti, kad tai yra laikina, ir po gimdymo viskas pagerės.
Gimdymo istorijos: skirtingi scenarijai
Yra labai skirtingų gimdymo istorijų, nuo natūralių gimdymų iki cezario pjūvio. Kiekviena moteris patiria gimdymą savaip, ir nėra vieno teisingo būdo tai padaryti. Svarbiausia - saugumas ir vaiko bei motinos sveikata.
Natūralus gimdymas
Viena iš gimdyvių pasakoja: „Man buvo tik ką prasidėjusi 36 savaitė. Buvo pirmadienis. Ryte dar nuėjau pas ginekologę. Pasvėrė, pamatavo pilvuką, paklausė tonusiukų. Viskas kaip ir gerai. Sekantį vizitą paskyrė po 2 savaičių. Sakė, tada jau galėsiu gimdyti. Vakare sėdėjom su vyru, žiūrėjom filmą. Ir tik užejo toks staigus skausmas ir praejo. Nuėjus į tualetą pastebėjau truputį kraujo. Išsikviečiau greitąją. Maniau, kad vėl gal gimda susitraukinėt pradėjo, nes prieš porą savaičių teko irgi dėl negausaus kraujavimo ligoninėje pagulėti. Nuvykom į ligoninę. Pamatavo tonusus, sąrėmių nepaiso. Liepė eit gult ir pabandyt užmigt. Buvo kažkur 22 val. ir apie 22:30 man pradėjo skaudėti pilvo apačią, panašiai kaip prieš mėnesines. Nuėjau 24 val. pas budinčią, sakau skauda, negaliu užmigt. Vėl einam tonusų matuot. Sako: nėra jokių sąrėmių, eik miegot. Na einu vėl į palatą. Jau buvau bepradedanti snausti, kaip staiga kad užeis toks skausmas, atsikėliau iš lovos ir vandenys nubėgo. Vėl einu pas budinčią, sakau: jau skambinu vyrui, visa laiminga, sakau, gimdau jau. Bet tu nevaziuok, buk namie. O paskui kad užejo sąrėmiai. Eina sau. Va čia man buvo baisiausia, nes labai skaudėjo. Nukeliavom į gimdyklą. Nuskausminamųjų negavau, nes kaklelis jau buvo visiškai atsidaręs. Na ir ką. Atvažiavo vyras, dalyvavo gimdyme. Nes šiaip man baisoka buvo, labai norėjau, kad kažkas šalia būtų. Leido skatinamuosius. Na, nemeluosiu, skausmai ne iš maloniųjų. Bet po 4 stūmimų, 4:20 pagimdžiau savo angeliuką. Kadangi nežinojau kas bus, nes visą laiką slėpėsi. Iškart klausau kas? Sako mergytė!!!!!! Vyras net apsiverkė iš laimės. O aš kažkaip neturėjau jėgų verkti. Akušerė paklausė, ar čia man pirmas gimdymas, nes sako, kaip pirmam labai jau lengvai pagimdei. Plyšimas buvo tik vienas, todėl galėjau sėdėti ir šiaip greit užgijau. Tai vat. Nes kai jau leido gimdyt, ta prasme, jau gulėjau ant stalo, pradėjo retėti sąrėmių intervalas. Ta prasme, užeina sąrėmis kokią minutę ir paskui kokias 7 min ramu. Aha, viskas gerai lelytei buvo. Mus pagal skalę įvertino 8. Mes ligoninėje praleidom 5 dienas, nes mažajai buvo gelta.“
Kita gimdyvė pasakoja: „Sąrėmiai prasidėjo vakare, tad dar nuėjau išissiplauti galvą, išsimaudyti, nes neaišku, kiek laiko teks praleisti gimdymo namuose. Po to nuėjau miegoti, bet naktis buvo nerami, kas pusvalandį sąrėmiai ir bėgiojimas į WC, taip sulaukiau ryto. Su vyru atsikėlėme, pasakiau, kad po pusryčių važiuosime gimdyti. Vyras nustebo, nes galvojo, kad nuo pat pradžių būna dideli skausmai, sako, tu per gerai jautiesi, kad gimdytum. Papusryčiavome, vyras nuvažiavo į parduotuvę, nupirko vandens, šokoladų (galvojau sesutėm atsidėkoti po šokoladą). Nuvažiavome į gimdymo namus, ten atėjo gydytojas, apžiūrėjo, sako 2 cm atsidarymas, o 1,5 cm atsidarymas buvo mėnesį. Sako, greitai dar negimdysi, gali dar važiuoti namo, bet man buvo neramu, tad sakau, nevaziuosiu. Tada atliko klizmą, dabar kiek žinau, vandens klizmų beveik nedaro. Nuvedė į gimdyklą ir joje laukiau gimdymo. Skausmas vis stiprėjo, bet kaklelis neatsidarinėjo. Tada nusprendžiau pasiprašyti epidūro ir nesikankinti. Vandenys dar nebuvo nubėgę, o kaklelis buvo atsidaręs 3 cm, buvo 13:30. Tada prakirpo vandenis ir įvedė kateterį į nugarą, suleido epidūro vaistukų dozę, pastatė laselinę ir uždėjo juostą ant pilvo, vaikučio būklės stebėjimui. Po kelių minučių skausmas dingo, bet prieš pat epidūrą sužinojau, kad kitoje gimdykloje gimdyvei po epidūro dingo sąrėmiai, tai išsigandau, bet jau nebebuvo kur dingti, tai epidūro neatsisakiau ir labai džiaugiuosi. Per tą laiką, kai nejaučiau skausmo, suvalgiau pusę šokolado, nes pasijutau alkana. Su vyru juokavome, jis filmavo. Apie 15:30 vėl pradėjau jausti skausmą, bet tas skausmas jau buvo su noru stangintis. Vyras pakvietė gydytoją, paprašiau dar nuskausminamųjų, bet apžiūrėjo ir pasakė, kad viskas, vaistų jau neleis, nes gimdau. Tada vyras išėjo iš gimdyklos, nes buvome taip susitarę, jis jautrus, negali matyti, kai aš kankinuosi, tai nenorėjau, kad jis kankintųsi. Gydytoja liepė atsigulti ant sono ir stengtis nestumti. Taip nežinau kiek laiko gulėjau, paskui vyko pasiruošimas gimdymui, apmovė kažkokias kojines ilgas, parodė kaip reikia įsikibti, paklausė ar moku taisyklingai stumti ir viskas prasidėjo. Neatsimenu kiek kartų stūmiau, bet nesisekė išstumti, tada gydytoja truputį paspaudė pilvą per patį stanginimąsi ir užgimė galvytė, tada dar vienas stanginimasis ir dukrytė jau padėta ant pilvo, buvo 17:10. Visi nustebo, kad tokia didelė, svėrė 4.308 kg. Dyg net nepasvėrusi sako virš 4 kg svėrs. Tada paklausė koks vardas, pasakiau Liepa, net nepajutau kaip iš džiaugsmo pradėjo riedėti ašaros. Tada paėmė dukrytę, man buvo tik įbrėžimas, bet viena siūlė teko sukabinti. Suleido vėl epidūro nuskausminamųjų dozę, bet akušerė neturėjo laiko laukti, kol jie suveiks, o ir suveikė po gerokai ilgesnio laiko negu pirma dozė, dar per sąrėmius. Tai ta siūlytė sukėlė didžiausią skausmą, nes be jokio nuskausminimo, o kitoje gimdykloje jau gimdė kita gimdyvė, akušerė turėjo skubėti pas ją. Po visko išvežė į pogimdyvinę palatą, dukrytę atnešė tik maždaug po valandos ir iki šiol nežinau, kodėl taip ilgai jos man neatnešė. Tada pirmą kartą pamaitinau ir nuvežė į palatą. Dukrytė buvo rami, ištisai miegojo, tekdavo žadinti, kad pabustų pavalgyti. Pati irgi jaučiausi gerai, jau antrą parą mus išleido namo. Pagal Apgar skalę įvertino 9 - 10. Tai va, tų gimdymų skirtingų yra.“
Dar viena gimdyvė dalijasi: „Pirmąjį turėjau tokį, kad ačiū, antrą kartą nelinkėčiau net nemylimam ir nemėgstamam žmogui... Bet aš pirmojo gimdymo subtilybių niekam nepasakoju, tai jau praeitis, viskas giliai nustumta ir pamiršta, džiaugiuosi sveiku ir gražiu sūnumi. O dėl laimingų ir lengvų gimdymų, tai mano antrasis toks ir buvo, galėčiau ir šiandien tai pakartoti. Tikrai būna lengvų gimdymų. Su pirmuoju greitai pagimdžiau ir su antruoju neužtrukau.“
„Justą pagimdžiau 34 sav., o Martinuką 41 ar 43 sav., nes kaip iš tiesų yra, tai velnias žino. Laukiau gimdymo kaip išganymo, visais būdais bandžiau nusilakstyti, kad tik pagreitinti tą datą, bet niekas nepadėjo, mažylis užsispyręs sėdėjo sau pilvely ir nei krust lauk lyst. Mama kaip tik atvažiavus buvo, dieną nutrainiojus ją po parduotuves, tai vakare gulėjau. Numigau dar porą valandelių. Maniškis pažadino juokdamasis: „Ko miegu ar nakti ka žadu veikti?“. Apie skausmelius ir nepatogumus jau ir nebekreipiau dėmesio, visai buvau susitaikius su jais ir jau atrodė, kad amžinai būsiu neščia. Mama dar filmus žiūrėjo, aš mandarinu atsinesus privalgiau. Kaskart maudydama vis nueinu į WC su tokia viltim, nu gal kas naujo bus, gal kamštis pasirodys. Kaip ramu, taip ramu. Išissimaudžiau, vis skaudena, pilvukas kietėja, bet nepasakyčiau, kad reguliariai. Sėdžiu su mama ir kalbu, ko laukti, laukti, kol vandenys nubegs ar ne. Besitrindama nutariu, kad gal dėl viso ko važiuojam iki ligoninės, tai bent patikrins mus, nes jau smalsu neįspėjamai buvo, kas vyksta. Pasakiau vyrui, tai tas nepatikėjo net, kad galėčiau gimdyti. Nuvažiavom neskubėdami į ligoninę. Prie ligoninės parūkiau, aš pasivaikščiojau, nueinam, susirandam kurgi tas skyrius. Paguldo į palatą, tai buvo 1 valanda. Pradeda pildyt dokumentus, stebi tonius. Klausiam ar kas vyksta, tai sako: „Tuoj pažiūrėsim, bet greičiausiai važiuosit dar namo“. Skausmai jau intensyvėja. Apžiūri mane, o jau 5 cm, tai jau nuteikė, kad prasidėjo. Mane palieka, tik kada pagimdysiu neprognozuoja, sako, greičiausiai dieną. Pasiūlo dujas, dar atsisakau. Potai aišku, jau priimu pasiūlymą. Užpildo dokumentus, pasiprašau išeiti kavos atsigerti. Ateina po kelių minučių, o aš jau ardausi skausmai intensyvūs, dujas vis kvepuoju. Pažiūri dar kartelį, o jau 9 cm. Aš gimdžiau 17 val. Finale buvo CP, bet gime pati nuostabiausia dukrytė, gavom 10 balų.“
Cezario pjūvis
Viena iš mamų pasakoja apie savo patirtį su cezario pjūviu: „Nuo pradžių tai žinojau. Gal nuo pat pastojimo. Pati turiu problemų su klubų sąnariais, tai dėl to ir CP buvo. O dabar apie vaikiuko gimimą. Buvo sekmadienio popietė, kažkur 4-5 val. po pietų. Aš begulėdama lovoj pradėjau bėgiot į tualetą, bet jokių papildomų skausmų nejaučiau. Bet tarp tų bėgiojimų vis valgyt norėjau ir labai kažko troškint pradėjo. Po to jau vėliau, vakare nuėjom su vyru miegot. Žinojau, kad prieš gimdymą sąrėmiai reguliarūs pasidaro. Tai kažkas panašaus kaip sąrėmiai prasidėjo (nors jų būdavo ir anksčiau), aš vis į laikrodį žiūrėjau. Skausmai po truputį stiprėjo ir dažnėjo. Vyrui pasakiau, jau tikriausiai laikas. O šis tikriausiai nieko apie tuos gimdymus nesuprasdamas sako, gal dar nevažiuok į ligoninę, palaukim rytą. Bet po to suprato, kad čia rimta. Išsikviečiau greitąją, į ligoninę nuvažiavom gal apie 1 nakties, jau, nes va ilgokai aš tuos sąrėmius stebėjau. Nuvykus užpildėm krūvą popierių. Pakliuvom į gimdymo skyrių, ten paklausė judesius, perrengė ir išvežė į operacinę. Ten įvedė kateterį į šlapimo takus, nes kaip sakiau, labai troškino, tai tikriausiai dėl to. Ai, dar pamiršau, kai tik atvažiavom į ligoninę, bepildydamos dokumentus man kažkokį vaistų suleido. O dabar toliau. Paklausė kiek sveriu, uždėjo kaukę, na, čia tokia narkozė. Linksmas papuolė anesteziologas, tai sako: „Dabar pamiegosi“. Tai aš ir užmigau. Atsibudau tik reanimacinėj palatoj, tai ir nesupratau, ar vaikiukas mano pilvelyje, ar jau nebe. Kaip po CP, tai negalėjau pažiūrėt. Kai atėjo tas pats anesteziologas pažiūrėt, kokios būklės atsibudau. Tai klausia: „Ar išsimiegojai?“. Aš jam sakau, kad šeip, tai išvis nemiegojau. Dabar tai prisiminus net juokas ima. Dar prisimenu, klausiau kas gimė, o jis tai nežinojo, nes nesulaukė kol vaikutis ateis, visą tai pabaigt paliko ginekologams. Perkėlė mane po to su tikrai didžiuliais skausmais į pogimdyvinę palatą. Atėjus ginekologui sužinojau, kad turiu sveiką dukrytę. Po lašalinėm prabuvau gal kokį pusdienį dar. Tada panašiai ir pamačiau savo Eimutį. Žinau, kad po tos operacijos tai net šipsotis negalėjau. Skambinu seseriai pasakyt apie vaikutį, ji ten kažką pajuokavo, kad geriau jausčiaus, o man toks jausmas, kad ten viduj viskas tuojau plyš. Bet nieko neplyšo. Antrą dieną jau liepė keltis ir išėmė tą kateterį. Tai truputį buvo skausmų su tuštinimuisi. Leido po truputį nuskausminamus. Atrodo, 5 dieną išleido į namučius. Su siūlų išėmimu tai problemų nebuvo ir tikrai neskaudėjo, kaip kitos sako. Išėmė dar ligoninėje būnant su vaiku. Tikėjausi, kad nebepabodo skaityti, na, trumpiau nesugebėjau. O jei kam nors būtų kas įdomu, tikrai papasakosiu, kas įdomu, jei mokėsiu ir suprasiu.“
Kita istorija apie CP: „Terminas buvo nustatytas rugpjūčio 1d., tačiau dukrytė neskubėjo pas mus... Po vizito pas gydytoją paskyrė skatinimą rugpjūčio 8d. Taigi rugpjūčio 6d. kaip ir visada tvarkiausi po namus ir laukiau grįžtančio vyro. Kadangi oras buvo gražus, vakare dar išėjom pasivaikščioti po parką, kaip ir kiekvieną dieną nuo 35sav. kamavo paruošiamieji, visur maudė, tai nebekreipiau dėmesio. Apie 23val nuėjom miegoti, negalėjau užmigti, vis blaskiausi, varčiausi nuo vieno sono ant kito. Kaip pagaliau pavyko užsnūsti, pajutau tokį stiprų skausmą pilvo apačioje, kad net pasokau. Nesupratau kas nutiko, pasižiūrėjau į valandas, laikrodis rodė 2 val. nakties. Na ka, pamaniau, jei jau niekas nebesidaro daugiau, reikia mėginti toliau miegoti. Pasiverčiau ant kito sono ir pajutau šiltą srovę tekančią per kojas. Tada supratau, kad JAU. Pažadinau vyrą, sakau: „Vandenys nubego, šiandien turėsim dukrytę pagaliau“. Pasiskambinau į ligoninę, liepė būti namuose, kol galėsiu kentėti skausmą arba kol sąrėmiai bus kas 5 min. Taigi nuėjau dar į dušą nusimaudyti, vyras padėjo nusikarpyti kojų nagus. Apsitvarkėm naujas dar truputį ir apie 6val ryto iškeliavom į ligoninę, kadangi sąrėmiavau jau kas 5 min. Ligoninėje užpildėm visus dokumentus, patikrino kaklelį, atsidarymas tik 2cm ir vėl išsiuntė namo. Namie sėdėjau jau kiek begalėjau kentėti... Apie 12val. vel važiavom į ligoninę, kaklelis jau buvo 4cm atsidaręs, taigi nusiuntė į gimdyklą. Sąrėmiai jau buvo kas 4min ir tokie, kad teko vemti iš skausmo. Gimdykloj dar mėginau šokinėti ant kamuolio, bet neilgai, nes tiesiog nebegalėjau ištverti skausmo. Paskui kvepavau dujom, gulėjau vonioj, bet nepadėjo niekas. Truputį prieš 16val. liepė pasiruošt kaklelio patikrinimui (vyrui pasakiau, kad po patikrinimo prašysiu epidūro, nes jau atsijunginėju per sąrėmius). Akušerė pažiūrėjo kaklelį ir nieko nesakius išėjo, likau nesupratus nieko. Tačiau po kelių minučių sugrįžo su pamainos vyr. akušere, kuri dar kartą patikrinus kaklelį pasakė, kad jau pilnas atsidarymas (mano akušerė pagalvojo, kad blogai patikrino, nes negalėjo patikėti, kad taip greitai pasiekiau 10cm). Aišku, epidūrui per vėlu, bet tai aš apsidžiaugiau, nes tikėjausi, kad maximum už valandos mano kankynės bus baigtos ir mano brangenybė jau bus su manim. Deja, deja, labai klydau. Truputį po 16val. pradėjau stumti ir taip iki 19:55. Per sąrėmį mažytės galvytė pasimatydavo, bet pasibaigus sąrėmiui suvažiuodavo atgal. Apie 19val. keli gydytojai pasitarė, nusprendė, kad reikia skatinamųjų, taigi pastatė laselinę. Tačiau išstumti vis nepavyko... Apie 19:45 pradėjo stoti dukrytės širdelė. Pamenu pilna palata gydytojų ir kad mane pradėjo karpyti. Kai sukarpyt po pirmo stūmimo vyras pasakė, kad jau mato mažytės galvytę, kad sukaupčiau visas jėgas ir stumčiau toliau, taigi per antrą sąrėmį stūmimui atidaviau visas jėgas kiek buvo likę po 4 val. stūmimo.“
Dar viena istorija, kurioje gimdymas baigėsi CP: „Apie 2 val. nakties susapnavau, kad man lygtais skauda ir jaučiuosi tokia šlapia. Tai nuėjau į WC ir pastebėjau, kad nubego vandenys. Tada atėjau į kambarį, uždegiau šviesą ir sakau vyrui: „Jau laikas“. Jis: „Ką, jau laikas mašiną į servisą varyti?“ (kaip tik buvo užrašęs 8 val. ryte mašiną į servisą). Sakau: „Nea, nubego jau vandenys“. Jis sako: „O ką daryt reikia?“. Sakau: „Kaip tai ką, į ligoninę važiuoti“. Tai susiruošėme į ligoninę. Pusė trijų nakties jau buvome priėmamajame. Tai priėmė mane budinti akušerė, kol užpildė dokumentus ir 3 val. nakties jau gulėjau gimdykloje. Akušerė, kuri priėmė mano leliuką, buvo . Tai patikrino mane ir sako: „Kaklelis jau 4 cm atsidaręs“. Tai taip gimdykloje prabuvau iki 5 val. ryto, kol pradėjau prašyti nuskausminamųjų. Akušerė patikrino ir sako: „Na, dar palaukime kokį 40 min. ir tada suleisiu nuskausminamuosius, nes sako, sąrėmiai tik dabar susinormalizavo“. Tai po 40 min. akušerė patikrina ir sako: „Va, jūs jau gimdote“. O...“
Statistiniai duomenys ir tendencijos
Per pastaruosius 20 metų į gerą pusę keitėsi nėščiųjų ligos. Pavyzdžiui, 2014 metais net 64 proc. Lietuvos nėščiųjų nesirgo bendrosiomis ligomis, kai prieš du dešimtmečius tokių moterų buvo tik apie 40 proc. Lietuvos nėščiųjų širdies ir kraujagyslių sistemos ligos sumažėjo net triskart. Tačiau specialistai pastebi, kad ne tik cukrinio diabeto apskritai, bet ir nėščiųjų diabeto atvejų skaičius pasaulyje auga. Stebint nėščiųjų sveikatą, per pastaruosius 20 metų labiausiai išaugo būtent gestacinio diabeto atvejų skaičius.
Šiandien skamba neįtikėtinai, tačiau 1934 metais Lietuvoje gimė apie 60 tūkst. naujagimių. Dauguma jų kaimuose: šalies miestams teko tik 15 proc. naujagimių. Nuo Nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje gimstamumas tolydžio mažėjo, nors naujagimių mirtingumo kreivės poslinkiai buvo tik teigiami. 2014 metų duomenimis, Lietuvoje užregistruoti 27 872 gimdymai, gimė daugiau nei 30 tūkst. Mažėjant gimdymų skaičiui, gimdyvių ir nėščiųjų amžius kopė į viršų. „Aiškiai daugėja moterų, kurios gimdo būdamos vyresnės nei 30 metų - 43,3 proc. Dvigubai padaugėjo gimdyvių, kurių amžius siekia 40 ir daugiau metų. Tuo metu 20-24 metų amžiaus grupėje gimdyvių skaičius susitraukė net tris kartus.“
Nėštumo metu rūko 5 proc. Nėščiosios organizmo vidiniai veiksniai - bendrosios nėščiųjų ligos, medžiagų apykaitos ypatumai, gyvenimo būdas - stipriai lemia būsimo naujagimio sveikatą. Tyrimai rodo, kad daugelyje Europos šalių daugiau nei 40 proc. moterų rūkė nėštumo metu. Tai susiję su susiformavusiu įpročiu iki nėštumo. Lietuvoje šis skaičius mažesnis - tik 5 proc. Tačiau Šiaurės Airijoje rūko apie 15 proc., Prancūzijoje - 17 proc., Škotijoje - 19 proc. Visavertė mityba nėštumo laikotarpiu turi įtakos ir motinos, ir vaisiaus sveikatai. Pastaruoju metu JAV, Vakarų Europos ir net Azijos šalyse gausėja nutukusių jaunų žmonių. Tuo metu Lietuvoje jaunos moterys yra lieknesnės nei jų motinos. „Tačiau pastaraisiais metais ir Lietuvos merginų kūno masės indeksas didėja. Net ir normalaus nėštumo metu moteris priauga 4-6 kg pasyviosios kūno masės - riebalinio audinio.“
Išvados ir patarimai
Vaikelis buvo labai lauktas ir atėjo į šeimą tarpušvenčiu. Tačiau gyvenimas pasikeitė gerokai anksčiau - vos pastojus, per karantiną. Dar būdama pupelės dydžio, mūsų mergytė jau pradėjo „reguliuoti“ gyvenimą: nuotaikas, fizinę savijautą, atitinkamai laisvalaikį. Buvo nelengva pripažinti, kad taip ilgai lauktas džiaugsmas gali atnešti ir nemažai liūdesio, ypač nėštumo pradžioje, ir kaltės dėl to. Supratau, kokia jėga yra hormonai, nes jokių objektyvių priežasčių liūdėti nebuvo. Tiesą sakant, iki nėštumo retai patirdavau liūdesį, o jo metu priimti šį jausmą teko gana dažnai, ypač pradžioje ir pabaigoje. Gimdymas truko apie 12 valandų, mergytė atėjo keliomis dienomis vėliau. Gimdžiau su vyru Santaros klinikose ir šia patirtimi esu patenkinta - buvo nuostabi gydytoja, kuri sunkiausiu momentu atkalbėjo mane nuo nuskausminimo. Dabar šiuo patarimu esu labai patenkinta ir labai savimi didžiuojuosi. Į ligoninę atvykau, kai gimdos kaklelis jau buvo atsivėręs 5-6 cm, sąmoningai kuo ilgiau laiko leidau namuose. Girdėjau, kad atvykus į ligoninę gimdymo veikla kartais aprimsta, nemaniau, kad man taip ir bus. Iškart patekau į gimdyklą ir buvau palikta dar 4 valandoms, kad atsivertų likusieji centimetrai. Deja, po 4 valandų paaiškėjo, kad gimdos kaklelis nuo atvykimo nė kiek daugiau neatsivėrė. Pasiūlė nuleisti vandenis, kad paspartėtų veikla, sutikau. Po poros valandų buvo atsivėręs tik 1 papildomas centimetras. Tuo metu palūžau ir pasirašiau nuskausminimo epiduru dokumentus. Gerai, kad anesteziologo ieškančią akušerę pagavo kita gydytoja ir atėjo su manimi pasikalbėti. Patikrino per sąrėmį, jog jau pilni 7 cm ir audiniai minkšti, sakė, nebeverta imti epidūro. Jeigu norėsiu, galės nuskausminti du kartus kitu būdu - vaistais, kurie veikia pusvalandį, o liko gal kokios 2 valandos iki stangų. Sutikau. Pažadėjo grįžti po valandos, sugrįžo po pusantros. Ir tuomet pasakė, kad jau bene 9 cm atsivėrę, vėlu nuskausminimui, tuoj gimdysiu. Taip gydytoja „pratempė“ mane be nuskausminamųjų ir esu jai už tai labai dėkinga. Vis tik prireikė dirbtinio oksitocino, nes kai sugužėjo 5 medikai (trys gydytojai, ko gero, vienas jų rezidentas, akušerė ir seselė) jau priimti mūsų vaikelį, man vėl sulėtėjo gimdymo veikla. Audinius teko įkirpti, siūti, atsirado hemorojus. Liko dėkingumas savo kūnui ir pasididžiavimas juo. Ir, žinoma, džiaugsmas, šeimai pasipildžius nauju, labai lauktu šeimos nariu. Pirmos dvi savaitės po gimdymo buvo tikrai sunkios, nes nuo kažkokio atsiradusio sauso kosulio iširo siūlės. Be to, labai skaudėjo kirkšnis, net negalėjau ilgai stovėti, ką jau kalbėti apie vaikščiojimą, tad ir ėjimą į lauką. Dar vargino hemorojus. Galiausiai aplankė nelauktas „baby blues“, kai vyrui išeinant, kad ir trumpam, apimdavo jausmas, lyg palieka. Gerėti pradėjo trečią savaitę, o po mėnesio prašviesėjo akyse. Nustojau bijoti ir vaikelio verksmo, nes pirmomis savaitėmis galvodavau, kad vis kažką ne taip darau ar kažko nepadarau, graužė kaltė. Natūralu, padaugėjo kivirčų su vyru, nes abu nežinojome, kaip elgtis daugybėje situacijų, kas irgi nepagerino psichologinės savijautos. Po mėnesio tarsi įvyko lūžis.“
Esu laiminga, pasirinkusi šią veiklą - būti gide pakeliui į motinystę. Centras nuo 2022 m. aktyviai prisideda prie sisteminio pokyčio visuomenėje, kad mamos ir šeimos, besilaukiančios ir auginančios kūdikius Lietuvoje, sulauktų pakankamai paramos bei pagalbos patiriant psichikos sveikatos sutrikimų. Nuo 2025 metų leidiniai „Nėštumo kalendorius“ ir „Kūdikio dienoraštis“ dalijami būsimiems ir naujiems tėvams visuose 75-iuose sveikatos centrų tinklo MELIVA (buvęs „InMedica“ ir „Kardiolita“ klinikų tinklas) įstaigose. Jie prisijungė prie daugiau nei 200 vietų įvairiuose Lietuvos miestuose bei miesteliuose, kuriuose tėvams įteikiami nemokami leidiniai. Žindymo sėkmei. 2025 m. plėtojamas projektas su VUL Santaros klinikomis. 1. Suprask hormonus ir nuotaikų kaitas.
